- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- I-12-764/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00993-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Egidija Puzinskaitė (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- Pensijų fondų dalyvių asociacijos
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Pensijų fondų dalyvių asociacija (toliau – Asociacija), gindama viešąjį interesą ir vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 str. 1 d. 12 p., 30 str. 1 ir 2 d., kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 23–28) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2012-03-28 sprendimą Nr. (10.26) 1-2054 ,,Dėl kaupiamųjų pensijų įmokų”; 2) įpareigoti atsakovę pensijų fondų dalyviams, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems nuo 2010-07-13 iki 2011-12-27, laikotarpiu nuo 2011-12-28 pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį, t. y. ne mažiau kaip 2 procentus dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad VSDFV nepagrįstai nepervedė visos pensijų fondų dalyviams priklausančios įmokos, t. y. dviejų procentų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pensijų kaupimo sutarčių sudarymo metu (nuo 2010-07-13 iki 2011-12-27) galiojusio Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. nustatė, kad pensijų įmokų dydis nuo 2009-07-01 yra du procentai dalyvių pajamų. Teisėje taikomas principas, kad įstatymas atgal negalioja. Be to, pagal Civilinio kodekso 6.157 str. 2 d., po sutarties sudarymo sutarties sąlygoms neturi įtakos imperatyvių teisės normų pasikeitimas. Mažesnių nei du procentai įmokų pervedimas prieštarauja pensijų fondų dalyvių sudarytų pensijų kaupimo sutarčių nuostatoms bei sutarčių sudarymo metu galiojusiems teisės aktams. Sumažintos įmokos galėjo būti pervedamos tik asmenims, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems po 2011-12-28. Taikant Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2011-12-20 redakcija) ir asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė iki šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo, nuo 2011-12-28 pervedant mažesnes nei 2 procentų įmokas, buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kurio neatsiejami elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, Konstitucijos 23 str. įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, Konstitucijos 29 str. nustatytas visų asmenų lygybės įstatymui principas bei Konstitucijos 52 str. nuostata, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal Civilinio kodekso 6.189 str. 1 d., teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl, taikant po jos sudarymo įsigaliojusių teisės aktų nuostatas, buvo pažeistas Konstitucijos 46 str. 1 d. įtvirtintas sutarties laisvės principas. Asmenys, sudarę pensijų kaupimo sutartis, turėjo teisėtą lūkestį, kad valstybė vykdys prisiimtus įsipareigojimus. Pakeitus teisinį reguliavimą, turi būti nustatytas sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmas. Būtent dėl šių priežasčių teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 str. 1 d. nuostatomis, turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į Asociacijos skundą (b. l. 31–33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės teigimu, Asociacijos reikalavimas panaikinti VSDFV 2012-03-28 sprendimą Nr. (10.26)I-2054 negali būti tenkinamas, nes ginčijamas sprendimas yra pagrįstas galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. yra įtvirtintos aiškios asmenų kategorijos, datos ir pensijų įmokų dydžiai, kurie turi būti pervedami pensijų kaupimo sutartis sudariusiems asmenims. Klaidų pervedant įmokų dydžius atsakovė nenustatė, o pareiškėjos teiginiai, kad asmenims, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems nuo 2010-07-13 iki 2011-12-27, nuo 2012 metų turėjo būti pervedamos 2 procentų dydžio įmokos, yra nepagrįsti ir prieštarauja galiojančioms Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatoms. Nepagrįstas yra ir Asociacijos teiginys, kad atsakovė turi vadovautis ne įstatymo, o pensijų kaupimo sutarčių nuostatomis. Sutarties sąlygos yra privalomos tik jos šalims. VSDFV nėra sutarties šalis, todėl ji vadovaujasi galiojančiomis įstatymo nuostatomis. Be to, sutarties šalys negali įtakoti pensijų įmokų dydžio, nes jį tvirtina įstatymo leidėjas. Nuo 2012-01-01 pervesdama mažesnę nei 2 procentų pensijų kaupimo įmoką, VSDFV Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo nepažeidė, nes vadovavosi galiojančiomis įstatymo nuostatomis. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinės socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį. Pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies sumažinimas proporcingai padidina būsimos asmens valstybinės socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį. Tokia situacija turi būti vertinama kaip tinkamas ir teisingas susidarančių praradimų kompensavimas. Nepagrįsti ir pareiškėjos teiginiai, kad buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo principas, nes pagal Pensijų kaupimo įstatymo 9 str. ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 str. 10–11 d., mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl asmenims, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems nuo 2010-07-13 iki 2011-12-27, nuo 2011-12-28 pervedamų kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio.
Nustatyta, kad Asociacija, gindama pensijų fondų dalyvių, pensijų kaupimo paslaugų vartotojų teises ir teisėtus interesus, su 2012-03-19 reikalavimu kreipėsi į VSDFV, prašydama į visų pensijų fondų dalyvių, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė nuo 2010-07-13 iki 2011-12-27, už laikotarpį nuo 2011-12-28 pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį, t. y. ne mažiau kaip 2 procentus dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (b. l. 7–8).
VSDFV, išnagrinėjusi Asociacijos reikalavimą, 2012-03-28 sprendimu Nr. (10.26)I-2054 jį tenkinti atsisakė (b. l. 9).
Nesutikdama su nurodytu VSDFV sprendimu, Asociacija, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VSDFV 2012-03-28 sprendimą Nr. (10.26) 1-2054 ir įpareigoti atsakovę pensijų fondų dalyviams, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems nuo 2010-07-13 iki 2011-12-27, už laikotarpį nuo 2011-12-28 pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį, t. y. ne mažiau kaip 2 procentus dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (b. l. 1–6).
Nagrinėdamas administracinę bylą, teismas nustatė, kad egzistuoja teisinis pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl 2012-06-25 nutartimi administracinę bylą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar: 1) Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2011-12-20 redakcija) nuostata „Pensijų įmokų dydis <...> 2012 metais – 1,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma asmenims, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems laikotarpiu nuo 2010-07-13 iki 2012-12-27, ir jiems 2012 metais pervedamos įmokos dalis sumažinta nuo 2 procentų iki 1,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 52 str. ir konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Pensijų sistemos reformos įstatymas (2011-12-20 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nėra numatytas sumažintų pensijų kaupimo įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems nuo 2010-07-13 iki 2011-12-27, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 52 str. ir konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 str. 13 d. (2011-12-20 redakcija) nuostata, kuria patvirtintas apdraustiesiems asmenims, dalyvaujantiems pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 1,5 procento dydžio tarifas, ta apimtimi, kuria ji taikoma asmenims, pensijų kaupimo sutartis sudariusiems laikotarpiu nuo 2010-07-13 iki 2012-12-27, ir jiems 2012 metais pervedamos įmokos dalis sumažinta nuo 2 procentų iki 1,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 52 str. ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 52–57).
Konstitucinis Teismas 2014-12-19 nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011-12-20 redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7574) tiek, kiek joje 2012 metais nustatytas 1,5 procento pensijų kaupimo sistemos dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o likusią bylos dalį nutraukė (b. l. 93–96).
Kaip minėta anksčiau, pareiškėja į teismą kreipėsi gindama viešąjį interesą. Tokią teisę, jos manymu, Asociacijai suteikia Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 str. 1 d. 12 p., 30 str. 1 ir 2 d. ir 31 str. 1 d. bei Asociacijos įstatų 2.1 p. nuostatos.
ABTĮ 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas gali imtis nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (5 str. 3 d. 3 p.). Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 56 str. 1 d.).
Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviems sąlygoms – tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Vadinasi, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme nustatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-12 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis a. b. Nr. A822-65/2009).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą, 2013-08-19 nutartyje (a. b. A502-580/2013), įvertinusi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 str. 1 ir 2 d. ir 31 str. 1 d., Asociacijų įstatymo bei Asociacijos įstatų 2.1 p. nuostatas, konstatavo, kad pareiškėja yra vartotojų teisių gynimo asociacija, tačiau ji neturi teisės ginti viešąjį interesą viešosios teisės reglamentuojamų socialinio aprūpinimo santykių srityje. Taip pat konstatavo, kad skundo priėmimo stadijoje negalėjo būti nustatyta, kad pareiškėja nėra tinkamas subjektas viešajam interesui apginti, todėl jos skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto aiškinimo, todėl įvertinęs nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, konstatuoja, kad Asociacija neturi materialinio suinteresuotumo ginti viešąjį interesą, todėl jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.