- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- I-9482-244/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03154-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Šiaulių
- Advokatai
- Julius Jasaitis
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui J. R., pareiškėjo atstovui advokatui Juliui Jasaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. R. skunde (b. l. 1-3) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), jo naudai 14 900 Eur neturtinės žalos.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 23 d., vykdant Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį, iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės buvo etapuotas į Šiaulių TI ir suimtas laikomas iki 2015 m. gegužės 15 d. (viso - 141 parą). Jis yra dirbęs valstybės valdžios ir valdymo institucijų tarnautoju, todėl turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, nors administracijai parašė prašymą. Kartu kalėjęs jaunas vyras daug rūkė, jautėsi kaip namie, dominavimą išreikšdavo nepaisydamas lygiateisiškumo principo. Dėl fizinio susidorojimo baimės teko išgyventi psichologinį stresą. Mano, kad jo sveikatos pablogėjimui turėjo įtakos nepakankamas kameros apšildymas (apie 12, 13 °C) ir vėdinimas. Ant drėgnų sienų atsirasdavo pelėsis. Praustis į dušą buvo vedami vieną kartą savaitėje, iki balandžio mėnesio tekdavo praustis visiems vienoje dušinėje, be pertvarų, apribojant prausimosi laiką iki 10 minučių. 74-oje kameroje nebuvo reikalavimus atitinkančio natūralaus apšvietimo. 2015 m. sausio 9 d. buvo perkeltas į aštuonvietę 47-tą kamerą, kurios bendras plotas - 18 m². Joje vietoj klozeto įrengta atvira ertmė, neturinti atskiros, nuo gyvenamųjų patalpų, oro šalinimo sistemos, neužtikrinanti privatumo, neatitinkanti Higienos normos HN 76:2010 sanitarinių ir higienos reikalavimų. Langas (90 /110 cm) neužtikrino natūralaus apšvietimo, vėdinimui atsidaro 1/3 lango. Čia buvo laikomas 124 dienas, 2015 m. kovo 31 d. buvo etapuotas į Lukiškių TI-K 206 kamerą ir 2015 m. balandžio 2 d. iš ten grąžintas į Šiaulių TI vėl į 47-tą kamerą. Kameroje išlikęs iš sovietinių laikų 4-ių sekcijų radiatorius neįšildydavo pakankamai. Vėjuotomis dienomis temperatūra vos siekdavo 13, 15 °C (turėtų būti 18 iki 22 °C). Dėl to kankino nemiga, nes tekdavo miegoti su viršutiniais rūbais. 2015 m. kovo 4 d. Šiaulių TI bendromis Kalėjimų departamento, Viešojo saugumo tarnybos ir Šiaulių apskrities policijos pajėgomis buvo surengta krata, kurios metu jį skubiai išvedė į koridorių, apieškojo ir vienmarškinį išvedė į lauką - ant pastato stogo. Tuo metu lauke oro temperatūra buvo apie - 3°C, vėjuota, pasnigę. Neapsirengusio žmogaus priverstinį laikymą šaltyje apie dvi valandas vertina kaip kankinimą. Kameros šildymas buvo išjungtas 2015 m. balandžio 9 dieną. Šalta kamera mažiau buvo vėdinama, kaupėsi drėgmė ir kvapai, nes visi, kartu laikomi asmenys buvo rūkantys. Kameroje nebuvo įrengtų rūbų džiovinimo vietų. Nuolat ant sienų ir lubų išryškėdavo pelėsis, rankšluostis nespėdavo išdžiūti ištisą parą, o išskalbtus rūbus džiovinti tekdavo 3 ar 4 paras. Dėl etapavimo 2015 m. kovo 31 dieną iš kameros buvo išvestas 10.50 val. ir įvestas į trumpalaikio laikymo kamerą, o į konvojaus automobilį išvestas 13.15 val. Dvi valandos ir dvidešimt penkios minutės, praleistos nešildomoje patalpoje (apie 6 -8 C) sukėlė stresą, nes per visą šį laiką neišleido į tualetą, negalėjo gauti geriamo vandens, nors Lietuvos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Tokie veiksmai neatitinka Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimų. Viešojo saugumo tarnybos Vilniaus dalinio konvojavimo kuopos specialusis automobilis vyko per Panevėžį, Kauną, kur aplankė po keletą įstaigų ir į Lukiškių TI-K atvežė tik 20.40 val. Buvo pervežamas nesaugiu konvojaus specialiuoju automobiliu, kuriame neįrengti saugos diržai, o konvojavimas vykdomas pažeidžiant vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintas Konvojavimo taisykles. Konvojuotojai nepaisė reglamentuoto reikalavimo į konvojuojamąjį kreiptis kreipiniu „Jūs“ ir vadinti jį pavarde, net nereagavo kelionės metu ir nepaprašė rūkančiųjų nustoti rūkyti, garsiai šūkauti, vartoti žargoną, palaikyti švarą specialiajame transporte, nepanaudojo vėdinimo sistemos. Dėl minėtų kalinimo sąlygų sveikatos būklė pablogėjo, buvo priverstas kęsti nuolatinį stresą ir nemigą, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas. Visa tai sąlygojo atsakovės atstovų teisės aktų pažeidimai ir kiti neteisėti veiksmai. Patirtą neturtinę žalą įvertina 14 900 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b. l. 65–73) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas paaiškino, kad pareiškėjo teisė į plotą nebuvo pažeista. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymi, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrenginio reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės akluose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename rėžiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymi, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisė naudotis dušu: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir į dušą vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Duomenų, kada pareiškėjas naudojosi tokia teise, negali pateikti nes duomenys nėra registruojami. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodo, kad prausimosi švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, pelėsio nėra. Pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala. nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikė jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 74–76) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovės atstovė paaiškino, kad Viešojo saugumo tarnyba konvojuoja konvojuojamuosius specialiosiomis transporto priemonėmis - specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Viešojo saugumo tarnyba pabrėžia, kad jos visas tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: Transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu; Kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Viešojo saugumo tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi aukščiau išvardintus dokumentus. Paminėti dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Konvojavimo taisyklės) 146.4 punkto reikalavimams. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi sutinkamai su Konvojavimo taisyklių reikalavimais, konvojavimas buvo vykdomas tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų ir iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI ir Viešojo saugumo tarnybos, būtų priteistas 14 900 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2014-12-23 iki 2015-05-15.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, taigi Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2015-06-17 Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos (21 b. l.) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 74 ir kameroje Nr. 47 buvo laikomas nuo 2014-12-23 iki 2015-05-15, pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko nurodyto įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ir nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir tuo pagrindu pripažinti jų veiksmus neteisėtais.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 p. priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157, režiminiame korpuse esančių paskirstymo kamerose Nr. 1 - 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis svarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros Nr. 74 ir Nr. 47 atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, reikalavimus, kitų įrodymų dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje jai keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.
2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5 p. numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Iš teismui pateiktos medžiagos matosi, kad Šiaulių TI į šią normą atsižvelgiama, pažymoje nurodyta, kad sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad sanitarinis mazgas kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Gyvenamosiose kamerose yra visi teisės aktuose numatyti būti baldai ir kitas inventorius.
Iš 2015-06-17 Šiaulių TI pažymos (b. l. 26) nustatyta, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė Šiaulių TI administracijai raštiškus skundus dėl laikymo sąlygų, todėl teismas laiko neįrodytą pareiškėjo skundo argumentą dėl jo laikymo šaltyje apie dvi valandas.
Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Pareiškėjo pretenzijos už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pagal paties J. R. pateiktus pirminius duomenis bei jo byloje esančius duomenis, Šiaulių TI administracijai nebuvo žinoma, kad pastarasis ankščiau yra buvęs valdžios ar valdymo institucijų valstybės tarnautojas. Konvojuojant J. R. iš Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato areštinės jo Asmens pažymoje taip pat nebuvo nurodyti atskiro laikymo reikalavimai. Todėl J. R. iškart atvykus į Šiaulių TI nebuvo pagrindo taikyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Tik vėliau, pačiam J. R. pranešus, kad jis anksčiau yra buvęs valdžios ar valdymo institucijų valstybės tarnautojas, jam kalint Šiaulių TI buvo taikomi atskiro laikymo reikalavimai, numatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte.
Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė pagrįstai teigia, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeniniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras - rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Be to, iš 2014-12-29 Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos (b. l. 28) nustatyta, kad pareiškėjas pats parašė, jog sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.
Taip pat nėra pagrindo konstatuoti netinkamo prausimosi patalpų įrengimo, nes iš 2015-06-22 Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos (31-34 b. l.) nustatyta, kad prausimosi – švarinimosi patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, nuteistieji į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Šiaulių TI yra per maži, kad juose būtų galima pasivaikščioti. LR Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 p. numato, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Vadovaujantis LR Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, tokia pasivaikščiojimo trukmė neprieštarauja nurodytiems Lietuvos Respublikos teisės aktams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų nepagrįstos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi administracinių teismų praktikoje pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, žalą kildina taip pat iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Konvojavimo taisyklių 146 p. nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Viešojo saugumo tarnybos vado 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-441 „Dėl viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos“ 26 p., Viešojo saugumo tarnybos vado 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymo Nr. 47V-596 „Dėl viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“ 18 p. ir Viešojo saugumo tarnybos vado 2014 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 47V-248 „Dėl viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“ pakeitimo 15 p. nustatyta, kad „Vykdant Lietuvos Respublikos higienos normas, sveikatos priežiūros specialistai atlieka specialios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims konvojuoti planinę ir neplaninę dezinfekciją. Neplaninės dezinfekcijos atliekamos atsižvelgiant į Tarnybos Vilniaus ir Kauno dalinių vadų prašymus.“ Visuose Tarnybos specialiuosiuose automobiliuose yra įspėjamieji ženklai apie tai, kad rūkyti draudžiama.
2015 m. kovo 31 d., konvojuojant pareiškėją, buvo surašytas tarnybinis pranešimas dėl to, kad konvojamoji rūkė specialiajame transporte, t. y. dėl Konvojavimo taisyklių 127.7 p. pažeidimo (b. l. 106). Byloje nėra duomenų apie netinkamą konvojaus pareigūnų elgesį su konvojuojamaisiais konvojavimo metu. Aplinkybių, kad pareiškėjas patyrė ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį, Viešojo saugumo tarnyboje nebuvo užfiksuota. Iš konvojavimo žurnalo įrašo matyti, kad konvojuojamieji nusiskundimo dėl konvojavimo neturėjo (b. l. 107).
Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš Viešojo saugumo tarnybos galimai neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanką vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Šioje administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata konvojavimo metu arba po jo.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, specialus transportas, kuriuo buvo konvojuotas pareiškėjas į kitą įstaigą, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ir nenustatęs nei neteisėtų pareigūnų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Atmesti pareiškėjo J. R. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.