- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-1326-302/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16390-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- Vilniaus lopšeliui-darželiui „Ozas“
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), E. S. ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui Vilniaus lopšeliui-darželiui „Ozas“ dėl darbo užmokesčio koeficiento sumažinimo pripažinimo neteisėtu ir koeficiento atstatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau - Darbo ginčų komisija) 2014-04-02 sprendimą darbo byloje, pripažinti neteisėtu darbo užmokesčio koeficientų sumažinimą, atstatyti koeficientą iki 16,5, išmokėti darbo užmokesčio skirtumą. Nurodė, kad darbdavys 2009 m. spalio mėnesį be įspėjimo sumažino atlyginimą. 2010 m. jis buvo sumažintas antrą kartą. 2014 m. kovo 24 d. ieškovė sužinojo, kad buvo sumažinti koeficientai. Taip pat ieškovė sužinojo apie 2010-01-14 priimtą direktorės N. N. įsakymą „Dėl minimalių koeficientų“. Ieškovė nesutinka su koeficientų mažinimu, kadangi buvo imamasi kitų priemonių, kaip sutaupyti įstaigos darbuotojų darbo užmokesčiui skiriamas biudžeto lėšas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus lopšelis-darželis „Ozas“ atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys teismui pateiktas 2014-05-13. Pagal skundžiamą darbo ginčų komisijos sprendimą bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 296 str., ieškinys turėjo būti pareikštas teisme iki 2014-05-02. Taikant sutrumpintą 1 mėnesio senaties terminą, ieškinys atmestinas. Atsakovas pažymėjo, jog nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Darbo ginčų komisijos 2014-04-02 sprendimą. Vilniaus lopšelių-darželių auklėtojų atlyginimo dydį nustato įstaigos vadovas, vadovaudamasis Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-18 įsakymu Nr. V-1315 „Dėl Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinta Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka (toliau – Tvarka). Šios Tvarkos 35.2 p. nustatytos taikytino koeficiento ribos, t.y. 14,85 – 16,55, o kokį konkretų koeficiento dydį taikyti šiose ribose, nustato įstaigos vadovas. Ieškovės Darbo sutarties 4 p. nurodyta, jog darbuotojui mokamas valandinis tarifinis atlyginimas, neapibrėžiant konkrečios sumos ar tarifo, todėl nagrinėjamu atveju netaikytina DK 120 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad darbdavys darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Taigi atsakovo direktorės 2010-01-14 įsakymu Nr. V-41(1.3) „Dėl minimalių koeficientų“, neperžengiant teisės aktais apibrėžtų 14,85 – 16,55 koeficientų ribų, buvo nustatytas 14,85 koeficientas. Ieškovė neginčija, kad 2009 m. spalio mėn. supratusi, kad atlyginimas jai buvo sumažintas, tačiau nėra duomenų, kad ji būtų domėjusis sumažinimo priežastimis ar jas ginčijusi. Į darbo ginčų komisiją ieškovė kreipėsi tik 2014-03-07, t.y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo darbo užmokesčio sumažinimo. Pagal atsakovą, darbo ginčų komisija teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jo ieškovė praleido DK 289 str. 1 d. nustatytą 3 mėnesių terminą ir ieškovės prašymą atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, jog atsakovo direktorės 2010-01-14 įsakymas, kuriame numatytas ieškovei taikytinas darbo užmokesčio koeficientas, atitinka jo priėmimo metu galiojusio Švietimo ir mokslo ministro įsakymo reikalavimus, jis nepakeitė darbo sutartimi sulygtų darbo užmokesčio sąlygų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Pažymėjo, jog šiuo konkrečiu atveju, atsakovas neprivalėjo įspėti ieškovės apie sumažintą atlyginimą, kadangi darbo sutarties 4 p. turinys, nustatantis darbo apmokėjimo sąlygas, ginčijamu įsakymu nepasikeitė. Be to, teismas atsižvelgdamas į tai, jog ginčijamas Darbo ginčų komisijos sprendimas priimtas 2014-04-02, o ieškovės ieškinys dėl šio sprendimo panaikinimo teismui pareikštas 2014-05-13, konstatavo, jog ieškovė praleido LR DK 296 str. numatytą terminą kreiptis į teismą 11 dienų. Pažymėjo, jog atnaujinti praleisto termino ieškovė neprašo, o tai taipogi sudaro pagrindą atmesti ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė A. D. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo prašo jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad tik 2014 m. sužinojo aplinkybę, jog darbo užmokestis mokamas pagal koeficientus, kadangi darbo užmokesčio lapelyje niekada nebuvo nurodomas koeficiento dydis. Apeliantės manymu, koeficientas buvo sumažintas neteisėtai, pažeidžiant darbuotojo teises. Pažymi, jog apeliantė nebuvo informuota apie tai, jog darbuotojų atlyginimai priklauso nuo darželio finansinės padėties.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus lopšelis-darželis „Ozas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantė dalyvavo Darbo ginčų komisijos posėdyje, kuriame bylos nagrinėjimo dieną buvo priimtas ir paskelbtas sprendimas. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog Darbo ginčų komisijos sprendimas apeliantei buvo žinomas jau 2014 m. balandžio 2 d. Pažymi, kad ieškovė dėl praleisto termino ieškiniui pareikšti atnaujinimo turėjo teikti prašymą ir įrodymus pirmos instancijos teismui paduodama ieškinį, tačiau to nepadarė, todėl teismas taikydamas ieškinio senatį, šioje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atmesdamas ieškinį dėl pasibaigusio senaties termino. Nenustačius, jog apeliantė praleido terminą dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti apeliantės nurodomų argumentų priešingai, nei vertino juos pirmosios instancijos teismas. Atkreipia dėmesį, jog sudarydama darbo sutartį apeliantė, kaip darbuotoja, darbo sutarties 4 punktu susitarė su darbdaviu, kad jai bus mokamas valandinis tarifinis atlyginimas, neapibrėžiant konkrečios sumos ar tarifo. Taigi atsakovo Vilniaus lopšelio-darželio „Ozas“ direktorės 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-41(1.3) „Dėl minimalių koeficientų“ ieškovei teisėtai ir pagrįstai, neperžengiant teisės aktais apibrėžtų 14,85- 16,55 koeficientų ribų, buvo nustatytas 14,85 koeficientas, kurio keisti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliaciniu skundu ginčijamas sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas skundą grindžiant tuo, kad teismas netinkamai aiškino DK 120 straipsnį, be pagrindo sprendė, kad nereikėjo ieškovės sutiko mažinant jai darbo užmokestį, taip pat apelaintė nurodo, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį. Kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 1997-09-02 sudarė Darbo sutartį Nr. 27, pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti pas atsakovą auklėtoja (b.l. 2). Atsakovo direktorės 2010-01-14 įsakymu Nr. V-41(1.3.) „Dėl minimalių koeficientų“ buvo nustatyta ieškovei mokėti darbo užmokestį pagal minimalų koeficientą - 14,85 (b.l. 4).
Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda, įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK 95 straipsnio 1 dalyje išvardytos darbo sutarties sąlygos vadinamos būtinosiomis, nes, šalims dėl jų nesusitarus, laikoma, jog nesudaryta darbo sutarties. Šioje DK straipsnio normoje nurodytos bendrosios, kiekvienai darbo sutarčiai būtinos, sąlygos; pagal šio straipsnio 3 dalį šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Tam tikrų kategorijų darbuotojams, atsižvelgiant į jų teisinį statusą, darbo pobūdį, darbo apmokėjimo sąlygas nustato specialieji teisės aktai, taip ribojant darbo sutarties šalių dispozityviškumą.
Abiem darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui – yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Šiuo konkrečiu atveju šalys susitarė, kad darbdavys mokės darbo užmokestį pagal tarifikaciją. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pedagogų tarifikacija nustatoma kiekvienais mokslo metais.
DK 120 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, laikytina, kad DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylosNr. 3K-3-300/2007).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, šiuo konkrečiu atveju šalims sutarus dėl darbo užmokesčio pagal tarifikaciją, konkretus darbo užmokestis bei darbo valandų skaičius darbo sutartyje nebuvo nurodytas ir nebuvo detalizuotas. Tai atitiko šalių valią ir darbo apmokėjimo švietimo įstaigose organizavimo specifiką, todėl nebuvo teisinio pagrindo reikalauti ieškovės raštiško sutikimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, nes darbo sutartyje įtvirtinta nuostata dėl darbo apmokėjimo nepakito. Pagal darbo sutartį darbdavys įsipareigojo mokėti atlyginimą pagal teisės aktais patvirtintą tarifikaciją, pagal kurios nuostatas kiekvienais mokslo metais skiriamas finansavimas gali keistis. Atsakovas yra ikimokyklinė įstaiga, kuri savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos švietimo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktais reglamentuojančiais ikimokyklinių įstaigų veiklą, įstaigos nuostatais. Darbo apmokėjimo tvarką tokio tipo įstaigose nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktai. Įstaigai vadovauja direktorius, kuris atsako už Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi ir tinkamą jų įgyvendinimą. Pagal Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-18 įsakymą Nr. V-1315 „Dėl Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ikimokyklinių įstaigų auklėtojų atlyginimo dydį nustato įstaigos vadovas, vadovaudamasis įsakyme patvirtinta pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka (toliau – Tvarka). Šios Tvarkos 35.2 p. nustatytos koeficiento ribos, taikytinos vyresniajam auklėtojui, t.y. 14,85 – 16,55. Atsakovo direktorės 2010-01-14 įsakyme nurodytas 14,85 koeficientas, taikytinas ieškovei, atitinka tuo metu galiojusiame Švietimo ir mokslo ministro įsakyme numatytų vyriausiosios auklėtojos tarnybinio atlyginimo koeficientų ribų.
Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju darbo užmokestis ieškovei buvo mokamas pagal tarifikaciją, o ne konkretus, todėl atsakovas, keisdamas ieškovei darbo užmokesčio koeficientus, nekeitė darbo sutartyje šalių sutartos apmokėjimo už darbą sąlygos, todėl neprivalėjo gauti jos raštišką sutikimą.
Darbo įstatymai reikalauja, kad darbdavys praneštų darbuotojui raštu tik apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas DK 203 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje nustatytas išankstinis įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą įstatymo leidėjo nustatytas tokiais tikslais, kad darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai laiko nuspręsti, ar jam verta pasilikti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011).
Dėl ieškinio senaties taikymo, kilus ginčui dėl darbo sutartimi sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos pakeitimo
Ieškinio senatis civilinėse bylose dėl darbo ginčų taikoma pagal DK ar kitus įstatymus, o jei šiuose įstatymuose specialiųjų nuostatų nėra, tai taikomos CK ir CPK nuostatos dėl ieškinio senaties (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 27straipsnis). Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senaties terminas yra siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisių gynyba. O DK 29 straipsnyje nustatyti procedūriniai (procesiniai) terminai, t. y. skirti ne pažeistai teisei ginti pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių gynimo būdams. Taigi šiose DK normose yra išskirti dvejopo pobūdžio terminai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad šie terminai pagal savo turinį ir reikšmę yra skirtingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. C. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009, išaiškino, kad DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis ir jis skiriasi nuo ieškinio senaties termino. Tai, kad DK nustatyti ieškinio senaties ir procedūriniai (procesiniai) terminai yra skirtingi bei sukelia skirtingus teisinius padarinius, konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; 2008 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nemano, kad kitaip turi būti aiškinamas šių DK nustatytų terminų turinys ir jų taikymas.
Ieškovė apie sumažėjusį darbo užmokestį sužinojo 2009 metų spalio mėnesį (b.l.7-9) ir 2010 metų sausio mėnesį apie kitą sumažėjimą (b.l. 4), nes pagal nustatytus koeficientus jai buvo išmokėtas sumažėjęs darbo užmokestis, todėl apie jo sumažėjimą ji negalėjo nežinoti ir jos nurodytas, jog apie darbo užmokesčio sumažinimą ji sužinojo tik 2014 metais yra nepagrįstas ir ieškovės neįrodytas byloje leistinais įrodymais. Ta aplinkybė, jog 2014 metais ji sužinojo, kad jai bus mokamas ne tokio dydžio, kokio ji tikėjosi senatvės pensija, nėra pagrindas spręsti apie darbo užmokesčio sumažėjimo laiką. Su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo į teismą kreipusis tik 2014 m. birželio 14 d. ji praleido 3 metų ieškinio senaties terminą ir teismas turėjo pagrindą dėl ieškinio senaties praleidimo ieškinį atmesti, nors jis be pagrindo sprendė, kad yra praleistas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatis civilinėse bylose dėl darbo ginčų taikoma pagal DK ar kitus įstatymus, o jei šiuose įstatymuose specialiųjų nuostatų nėra, tai taikomos CK ir CPK nuostatos dėl ieškinio senaties (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 27straipsnis). Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senaties terminas yra siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisių gynyba. O DK 29 straipsnyje nustatyti procedūriniai (procesiniai) terminai, t. y. skirti ne pažeistai teisei ginti pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių gynimo būdams. Taigi šiose DK normose yra išskirti dvejopo pobūdžio terminai.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl dėl jų kolegija nepasisako.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.