- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-03
- Bylos Nr.
- I-4656-463/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 40 000 Eur (keturiasdešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012-02-05 iki 2013-12-01 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Į kameros plotą buvo įskaityti joje esantys baldai. Nėra jokių spintelių daiktams susidėti, vienas stalas, prie kurio gali sėdėti tik du asmenys. Kamerose veisėsi tarakonai. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,354 m aukščio sienele ir dėl pareiškėjas patiria dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Kamerose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas. Dėl nevalomų langų ir esančių grotų yra prastas natūralus apšvietimas, o kamerose esantis apšvietimas yra stiprus ir nuo jo pareiškėjui skauda galvą ir akis. Kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu. Ribojamas minimalus švaraus oro kiekis, netinkamas oro judėjimo greitis. Per vieną nedidelį langą nėra galimybių išsivėdinti. Žiemą kamerose per šalta, o vasarą – per šalta. Dėl to pareiškėjui trūksta oro ir sunku kvėpuoti. Neužtikrinamas maisto kiekis ir kokybė.
Dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją, kamerose ne retai kyla konfliktai. Pažeidimas yra tęstinis, susijęs su prigimtiniu žmogaus teisių pažeidimu ir žeminančiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Jis prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka pareiškėjui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 12–20).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015-11-03 kreipėsi į teismą su skundu dėl laikotarpiu nuo 2012-02-05 iki 2013-12-01 padarytų pažeidimų, todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-02-05 iki 2013-12-01.
Pareiškėjas 2015-11-04 kreipėsi į teismą su skundu (išsiuntė paštu, b. l. 8) dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-02-05 iki 2013-12-01. Lukiškių TI-K teismui pateikė duomenis, kuriuose užfiksuota, kad pareiškėjas 2012-12-14 atvyko į Lukiškių TI-K (b. l. 12), kurie sutampa su kalinamojo asmens įskaitos kortelėje užfiksuotais duomenimis (b. l. 21). Pareiškėjas šių duomenų teisingumo neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktų duomenų teisingumu.
Byloje vertinamas laikotarpis, kai pareiškėjas realiai buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012-12-14 iki 2013-10-02 (kai pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus), todėl nėra pagrindo tenkinti Lukiškių TI-K prašymo taikyti pareiškėjo reikalavimui Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde prašė išreikalauti duomenis, kada jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, todėl skunde galėjo nenurodyti tikslaus buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio.
Minėta, kad byloje vertinamas laikotarpis nuo 2012-12-14 iki 2013-10-02. Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas E. S. 2012-12-14 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2013-10-02 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas trijų iki trylikos asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 24,38 kv. m (b. l. 12–13). Tokie duomenys nurodyti ir kalinamojo (nuteistojo) apskaitos kortelėje (b. l. 21–22).
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui, kameros ploto reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-12-14 iki 2013-10-02 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 21 parą. Nepažeidus šio reikalavimo 5 paras. Pažymėtina, kad 2013-06-27 kameroje Nr. 256 buvo laikomi penki, o 2013-06-28 – 6, tačiau vakare laikomų asmenų skaičius buvo 8, todėl terminus skaičiuojant paramis pripažįstama, kad šias dvi paras (2013-06-27 ir 2013-06-28) pareiškėjas buvo laikomas pažeidus minimalaus ploto reikalavimus. Akcentuojama, kad pareiškėjas 2012-12-14, 2012-12-15, 2012-12-16 buvo laikomas itin mažoje kameroje Nr. 113, kurioje buvo laiko 6 asmenys, kai vienam asmeniui teko vos 1 kv. m kameros ploto vienam asmeniui. Be to, ir kameroje Nr. 263, kai buvo laikomi 3–4 asmenys, vienam asmeniui teko atitinkamai nuo 2,61 iki 1,96 kv. m kameros ploto vienam asmeniui. Teismo vertinimu tokios laikymo sąlygos pareiškėjui turėjo itin neigimą reikšmę. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neilgą laiką nuolatinai buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2 iki 5 parų. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, oro trūkumas, spintelės daiktams laikyti, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nesant galimybės įrengti sanitarinio mazgo kabinų, įrengta sanitarinio mazgo vieta, atitiko tokiam sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, kurių Lukiškių TI-K nepažeidė. Taigi, šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Pats pareiškėjas nurodė, kad sienelė buvo įrengta. Be to, ir Lukiškių TI-K pažymoje užfiksuota, kad sienelė buvo įrengta (b. l. 23). Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose natūralus apšvietimas neatitiko reikalavimų, o nuo dirbtinio apšveitimo pareiškėjui skaudėjo galvą ir akis.
Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktus patikrinimo aktus (b. l. 29–30), daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Apskrita pateiktuose patikrinimo aktuose apšvietos pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 25–39). Pareiškėjo teiginiai, kad nuo apšvietimo jam skauda galvą ir akis, yra abstraktūs ir nepagrįsti. Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog kamerų apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų ir kad tai neigiamai veikė jo sveikatą. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją ar į gydytojus.
Pareiškėjo teigimu, kamerose veisėsi tarakonai.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Lukiškių TI-K teismui pateikė 2012-01-03 sutartį, sudarytą su Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi (b. l. 40–43), kuri pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba (b. l. 45) ir 2013-12-30 su ja sudarytą sutartį (b. l. 46–48), kuria bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad sutartis buvo vykdoma. Be to, pateiktuose patikrinimo aktuose Higienos normos HN 76:2010 60 punkto pažeisimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai, kad veisėsi tarakonai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo galimybių išsivėdinti, žiemą kamerose šalta, o vasarą – karšta. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas. patikrinimo aktuose temperatūros pažeidimų nebuvo užfiksuota. Teismas pareiškėjo teiginius dėl drėgmės laiko pakankamai abstrakčiais. Kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjas neneigė, kad galėjo vėdinti per langą. Kadangi nėra galimybių atlikti kapitalinį remontą, tai atskira oro vėdinimo ir šalinimo sistemos neturėjo būti įrengtos. Minėta, kad Lukiškių TI-K atlieka remontą pagal grafiką ir turimus finansinius resursus. Šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo maitinimo atmeta, kurių jis tinkamai neindividualizavo ir nepagrindė. Lukiškių TI-K teismui pateikė pažymą, kurioje nurodė, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas (b. l. 23) ir apteikė tyrimų protokolą (b. l. 24). Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir daro išvadą, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 21 parą buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į esminę sąlygą – kalinimo trukmę, t. y. pareiškėjas 21 parą buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 130 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 40 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127–129 straipsniais,
nusprendė:
E. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 130 Eur (viena šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.