- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-19
- Bylos Nr.
- eI-3277-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01470-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) pateikė teismui skundą ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2019 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.24-08)327-683; 2) panaikinti VMI 2019 m. kovo 7 d. įspėjimą Nr. (23.24-08)327-2492; 3) įpareigoti VMI išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-3370 ir 2018 m. balandžio 18 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08)-327-3411 pakeitimo, pratęsiant grafiką papildomam laikotarpiui iki 2020 m. sausio 10 d., iš naujo ir priimti sprendimą (b. l. 16–24).
1.1. Paaiškino, kad VMI 2019 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08) 327-683 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė nepratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpio 2018 m. balandžio 18 d. mokestinės paskolos sutarčiai Nr. (23.24-08)-327-3411 (toliau – ir Sutartis). 2019 m. kovo 7 d. VMI įspėjimu Nr. (23.24-08) 327-2492 (toliau – ir Įspėjimas) įspėjo UAB (duomenys neskelbtini) apie ketinimą nutraukti Sutartį, jeigu per 20 dienų nuo įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 46 680,28 Eur.
1.2. Pabrėžia, kad pareiškėja vykdė Sutartį ir po Sutarties sudarymo penkis mėnesius iš eilė atliko visus mokėjimus pagal patvirtintą grafiką. Atitinkamai, Bendrovė sumokėjo 14 263,07 Eur dydžio sumą. Pareiškėjos teigimu, aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudaryta Sutartis savaime reiškia ir tai, jog Sutarties sąlygos gali būti pakeistos ir jų pakeitimui šiuo atveju turėjo būti taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir Sutarties sudarymui.
Šalies argumentai
1.3. Teigia, kad atsiradus aplinkybėms, dėl kurių pareiškėjai tapo sudėtingiau vykdyti sudarytą Sutartį, 2018 m. gruodžio 10 d. Bendrovė kreipėsi į VMI dėl Sutarties įvykdymo sąlygų keitimo, kadangi nedelsiant sumokėjus Sutarties grafike nurodytas sumas, Bendrovės finansinė būklė taptų kritine ir Bendrovė turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus finansinius įsipareigojimus, o grafike numatytos mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų Bendrovei galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Paaiškino, kad sumokėjus Sutartyje numatyto dydžio įmokas, Bendrovė netektų jos veiklai gyvybiškai reikalingų apyvartinių lėšų ir nebegalėtų reabilituoti veiklos.
1.4. Pabrėžia, jog VMI atmetė 2018 m. gruodžio 10 d. Bendrovės prašymą (toliau – ir Prašymas) dėl Sutarties pakeitimo, neįvertinusi reikšmingų aplinkybių, jog: iki Prašymo pateikimo dienos Bendrovė mokėjo Sutartyje numatytas įmokas bei buvo paprašiusi sustabdyti įmokų pagal Sutartį vykdymą, o taip pat, kad pareiškėja pateikė prašymą nepasibaigus Sutarties įvykdymo terminui. Dėl pareiškėjos prašymo dalies, kuria buvo prašoma iki Prašymo išnagrinėjimo dienos leisti atlikti einamųjų įmokų mokėjimą bei sustabdyti įmokų pagal Sutartį vykdymą, VMI Sprendime apskritai nepasisakė. Be to, ginčijamą Sprendimą VMI priėmė praleidusi teisės aktų nustatytą terminą: minėtą sprendimą turėjo priimti 2019 m. sausio 9 d., o priėmė jį 2019 m. sausio 22 d. Pareiškėjos teigimu, Prašymas išspręstas formaliai, nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normų. Sprendime dėstomi samprotavimai prieštaringi ir nenuoseklūs bei remiasi neteisingomis hipotetinėmis prielaidomis. Nei Sprendime, nei Išvadoje nepagrindžiamas ir neatskleidžiamas nurodytų teisės normų ryšys su priimtu Sprendimu, o tai reiškia VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Taip pat nurodo, jog iš Sprendimo nėra aišku, kuria Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio dalimi remiamasi ir kodėl.
1.5. Pažymi, jog priešingai nei nurodoma Išvadoje, Bendrovė vykdo ūkinę komercinę veiklą, yra moki ir nėra nutraukusi savo veiklos, perka prekes ir paslaugas, vykdo sudarytas sutartis, o vertindama Bendrovės mokumą, VMI turėjo vadovautis PVM pirkimo-pardavimo deklaracijomis. Išvadoje pateikti hipotetinio pobūdžio samprotavimai apie tai, kad pardavimo pajamų mažėjimas reiškia finansinės padėties pablogėjimą, yra nepagrįsti. Atitinkamai, naujuose Bendrovės kontraktuose suderintos sąlygos dėl produkcijos sandėliavimo, pakavimo, logistikos ir prekybos paslaugų, pardavimų, aptarnavimo sudarys sąlygas visiškai apkrauti Bendrovės realizacijos cecho pajėgumus, Bendrovė iš gaunamo pelno už teikiamas paslaugas bei parduodamas prekes dengs įsipareigojimus kreditoriams.
1.6. VMI Sprendime iš esmės nemotyvavo, kuo remiantis ji Bendrovės padėtį vertino kitaip nei VMI buvo įvertinusi nagrinėdama ankstesnį bendrovės prašymą. VMI ir Bendrovei sudarant Sutartį, Bendrovės nuostolingumo lygis nebuvo ženkliai didesnis nei 2018 m. gruodžio 10 d. Bendrovės nuosavas kapitalas taip pat buvo neigiamas, todėl tai nelaikytina nauja aplinkybe. Išvados 5 apibendrinime nurodoma, kad Bendrovės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) 2019 m. sausio 16 d. sudarė 36 319,03 Eur, tačiau nenurodoma, kad įsiskolinimas Sodrai yra užtikrinamas Bendrovei priklausančiu turtu, kurio vertė sudaro 78 900 Eur. Išvadoje nurodytas teiginys, kad Bendrovės visas turtas yra įkeistas tik kredito įstaigai neatitinka tikrovės. Išvados 9 apibendrinime nurodoma, kad nuo 2018 m. spalio 25 d. Bendrovė nevykdo Sutarties sąlygų, tačiau Išvadoje neatsižvelgta į tai, kad po 2018 m. spalio 25 d. Bendrovė sumokėjo 3 658,38 Eur ir 2018 m. gruodžio 10 d. pateikė Prašymą VMI atidėti mokestinės nepriemokos skirtumą nepasibaigus 2018 m. lapkričio 19 d. VMI įspėjime nurodytam terminui.
1.7. Atkreipia dėmesį į tai, jog Sutarties nutraukimas prieš terminą sukelia visą eilę neigiamų padarinių: pradedamas priverstinis skolos išieškojimas iš turto, kuris reikalingas pareiškėjos veiklai, kurios pagrindu Bendrovė uždirba pajamas ir planuoja atsiskaityti su VMI ir Sodra bei kitais kreditoriais. Pareiškėjos vertinimu, Sprendime ir Išvadoje suformuotas vertinimas laikytinas absoliučiai formaliu, neatitinkančiu protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų.
Atsiliepimas
2. Atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad sprendimas pakeisti mokestinės paskolos sutartį gali būti priimtas tik pagal motyvuotą mokėtojo prašymą. Vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo.
2.1. Pabrėžia, kad VMI priimdama šioje byloje ginčijamą Sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir konstatavo: Bendrovė atitinka nemokios įmonės statusą; Bendrovė dirba nuostolingai, neigiami apyvartinio kapitalo rodikliai už 2018 metus; 2018 metais ženkliai sumažėjo Bendrovės pajamos; 2018 m. perpus sumažėjo Bendrovėje darbuotojų skaičius; Bendrovė prašymo nagrinėjimo metui turi įsiskolinimą Sodrai; per nagrinėjamą laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. Bendrovės kasoje piniginių lėšų judėjimo nebuvo; per nagrinėjamą laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. Bendrovės atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose piniginių lėšų judėjimas buvo neženklus; už Bendrovę įmokas bei mokesčius sumoka kitas juridinis asmuo; Bendrovė nuo 2018 m. spalio 25 d. nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų; Bendrovės visas turtas yra įkeistas kredito įstaigai; Bendrovei keliama restruktūrizavimo byla.
2.2. Teigia, kad VMI išnagrinėjo pareiškėjos prašymą pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir priėmė sprendimą nepratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpio. Taigi, dėl Bendrovės prašymo sustabdyti įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį vykdymą yra atsakyta šioje byloje skundžiamu Sprendimu. Be kita ko, pareiškėjos prašymas turėjo trūkumų, todėl VMI 2019 m. sausio 4 d. raštu paprašė papildomos informacijos. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, jog „nepateikus patikslintos informacijos, prašymas bus laikomas atmestu“. Bendrovė papildomą informaciją pateikė 2019 m. sausio 17 d. raštu, todėl Bendrovės prašymas pakeisti mokestinės paskolos sutartį laikomas gautu 2019 m. sausio 17 d. VMI atsakymą mokesčių mokėtojui pateikė 2019 m. sausio 22 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-1786. t. y. per Taisyklių 25 punkte numatytą terminą.
2.3. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad jos prašymas išspręstas formaliai, nesilaikant VAĮ normų. Atsakovės teigimu, Sprendime aiškiai nurodyta, kad Sprendimas priimtas remiantis Išvada, kuri šiuo atveju yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Išvadoje išsamiai nurodyti nepalankaus Bendrovei Sprendimo motyvai. Sprendime yra aiškiai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, o Išvadoje, kuri yra Sprendimo sudėtinė dalis, yra aiškiai išsamiai nurodyti nepalankaus Bendrovei Sprendimo motyvai.
2.4. Pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos nuostolis už 2018 metus yra sumažėjęs, nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nes mokesčių mokėtojas taip pat privalo pateikti įrodymus, jog turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Bendrovės nemokumą patvirtina ne tik tai, jog Bendrovė virš metų vėluoja apmokėti 993 551,90 Eur įsiskolinimą, bet ir tai, jog Bendrovė nesugebėjo vykdyti savo pačios prisiimtų įsipareigojimų pagal Sutartį. Atitinkamai, VMI Išvadoje pagrįstai nurodė, kad Bendrovė atitinka nemokios įmonės statusą.
2.5. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog Bendrovė vykdo ūkinę komercinę veiklą, yra moki, perka prekes ir paslaugas, vykdo sudarytas sutartis, o Išvadoje aptartas piniginių lėšų judėjimas neatspindi Bendrovės pirkimų-pardavimų apimties bei jog pardavimo pajamų mažėjimas nereiškia pelno mažėjimo, nes mažėja ir savikainos dalis. Nurodo, jog priimant Sprendimą buvo įvertinti pačios Bendrovės pateikti duomenys (finansinė atskaitomybė, lėšų judėjimas sąskaitose ir kasoje, Bendrovės kreditorių sąrašai). Pareiškėjai jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, tačiau Bendrovė pagal savo pačios prašytą grafiką mokestinės nepriemokos nesumokėjo, be to, Bendrovė laiku ir tinkamai nemoka einamųjų įmokų.
2.6. Atkreipia dėmesį į tai, jog Sutarties pakeitimas iš esmės nebūtų turėjęs įtakos Bendrovės veiklai. Kaip minėta, Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjamas Bendrovės prašymas iškelti restruktūrizavimo bylą ir kreditorių AB Šiaulių banko ir AB SEB banko pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo. Taisyklių 47 punktas nustato, kad mokestinės paskolos sutartis nutraukiama, jeigu mokesčių mokėtojui iškeliama bankroto arba restruktūrizavimo byla.
2.7. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog VMI Bendrovės padėtį įvertino kitaip nei buvo įvertinusi nagrinėdama ankstesnį Bendrovės prašymą bei pasisakė dėl to, jog mokestinės paskolos sutarties nutraukimas turės neigiamus padarinius. Atsakovės nuomone, pareiškėja mokestinės paskolos sutartimi išdėstytų prievolių nevykdė nuo 2017 m. lapkričio 1 d., mokesčių administratorius buvo suteikęs galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę, tačiau pareiškėja mokestinės nepriemokos nesumokėjo. Taigi, pareiškėja akivaizdžiai nesiekia savo mokestines pareigas vykdyti per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį laiką, todėl VMI pagrįstai atsisakė pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį. Aplinkybė, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas sukels pareiškėjai nepatogumų, nėra pagrindas pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2019 m. sausio 22 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti Mokestinės paskolos sutarties sąlygas ir pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį pareiškėjos prašomam terminui, teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pareiškėja ginčija ir atsakovės 2019 m. kovo 7 d. priimtą įspėjimą Nr. (23.24-08)327-2492 apie ketinimą nutraukti 2018 m. balandžio 18 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-3411, jeigu per 20 dienų nuo įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 46 680,28 Eur suma.
4. Remiantis rašytiniais byloje esančiais duomenimis, nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės:
4.1. Tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus 2018 m. balandžio 18 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-3411 (b. l. 36–39) dėl 112 788,95 Eur mokestinės nepriemokos, jos sumokėjimą išdėstant atitinkamomis dalimis iki 2019 m. gegužės 25 d.
4.2. 2018 m. gruodžio 7 d. pareiškėja pateikė atsakovei prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties sąlygų pakeitimo (el. b. l. 108–110): sumokėti likusią dalį paskolos – 100 763,90 Eur, jos mokėjimą išdėstant ilgesniam laikotarpiui. Kadangi kartu su prašymu nebuvo pateikti visi dokumentai, atsakovė 2019 m. sausio 4 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-304 (el. b. l. 111–112) pareiškėjos prašė 2018 m. gruodžio 10 d. prašymo nagrinėjimui skubiai pateikti pilną informaciją apie Bendrovei 2018 m. gruodžio 18 d. keliamą restruktūrizavimo bylą Nr. eB2-1603-538/2018. Bendrovė papildomą informaciją pateikė 2019 m. sausio 17 d. raštu (el. b. l. 113), 2019 m. sausio 21 d. pateikė papildomus dokumentus (el. b. l. 114).
4.3. VMI 2019 m. sausio 22 d. priėmė šioje byloje skundžią sprendimą, be kita ko, vadovaudamasi Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2019 m. sausio 22 d. išvada Nr. (23.24-08) 326-623 (el. b. l. 97–101), kurioje konstatuota, jog pareiškėja atitinka nemokios įmonės statusą; dirba nuostolingai, neigiami apyvartinio kapitalo rodikliai už 2018 metus; 2018 metais ženkliai sumažėjo pareiškėjos pajamos; 2018 m. perpus sumažėjo Bendrovėje darbuotojų skaičius; pareiškėja prašymo nagrinėjimo metu turi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; per nagrinėjamą laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. Bendrovės kasoje piniginių lėšų judėjimo nebuvo; per nagrinėjamą laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. Bendrovės atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose piniginių lėšų judėjimas buvo neženklus; už Bendrovę įmokas bei mokesčius sumoka kitas juridinis asmuo; pareiškėja nuo 2018 m. spalio 25 d. nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų; pareiškėjos visas turtas yra įkeistas kredito įstaigai; jai keliama restruktūrizavimo byla. Be to, atsakovė 2019 m. kovo 7 d. įspėjimu Nr. (23.24-08) 327-2492 įspėjo pareiškėją apie ketinimą nutraukti 2018 m. balandžio 18 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-3411, jeigu per 20 dienų nebus pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėtas 46 680,28 Eur įsiskolinimas. Pareiškėjai nesumokėjus pagal mokestinės paskolos sutartį numatytų įmokų, VMI 2019 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-2987 nutraukė mokestinės paskolos sutartį (el. b. l. 115).
5. Pareiškėja nesutinka su minėta atsakovės pozicija, laiko jos veiksmus neteisėtais bei nepagrįstais, mano, jog atsakovė formaliai išnagrinėjo jos prašymą ir siekia, kad mokestinės paskolos sutartis būtų pakeista jos prašomu būdu.
6. Taigi šiuo konkrečiu atveju teismui svarbu nustatyti, ar teisėtai ir pagrįstai centrinis mokesčių administratorius atsisakė pratęsti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, pakeičiant Mokestinės paskolos sutarties sąlygą, ir nutraukė su pareiškėja sudarytą Mokestinę paskolos sutartį.
7. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ (ginčo laikotarpiu aktuali redakcija) ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (2016 m. liepos 21 d. redakcija).
7.1. MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalį mokestinės paskolos sutartis apibrėžiama, kaip mokesčių administratoriaus sprendimo atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindu sudaryta sutartis, kai ja nustatomas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas bei kitos mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo sąlygos. Iš šio mokestinės paskolos apibrėžimo matyti, kad šios sutarties esmę sudaro tai, kad mokesčio mokėtojas nėra atleidžiamas nuo mokestinės nepriemokos sumokėjimo, o tik yra sudaroma jam galimybė atidėti, t. y. nukelti vėlesniam laikotarpiui mokestinės nepriemokos sumokėjimą arba jį atitinkamomis dalimis išdėstyti per tam tikrą laikotarpį.
7.2. Vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi, sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
7.3. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčių mokėtojas teikia mokesčių administratoriui. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.
7.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas minėtų teisės aktų nuostatas, yra ne kartą nurodęs, jog vien tik aplinkybės konstatavimas, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, kadangi mokesčių mokėtojas yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (LVAT administracinėse bylose Nr. eA-3250-575/2016, Nr. A-3585-575/2011, A-2139-438/2011, Nr. A-1001-602/2018ir kt.).
7.5. Taigi abi minėtas sąlygas turi įrodyti mokesčių mokėtojas. Įrodinėjimas ne teismo administraciniame procese priklauso nuo ginčo santykių pobūdžio, nuo teisinio minėto santykio reglamentavimo. Tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio ( LVAT administracinėje byloje Nr. A-220-602/2014).
8. Atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą ir aktualią administracinių teismų praktiką, darytina išvada, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti (atidėti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Kaip matyti, įstatymų leidėjas minėta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti (atidėti) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą arba atsisakyti tai atlikti. Pirmiausia akcentuotina, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius dvi sąlygas, t. y., pirma, jog, nedelsiant ją (mokestinę nepriemoką) sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, ir, antra, šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
9. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus pareiškėjos finansinius dokumentus ir atsižvelgęs į nustatyta faktines aplinkybes, kad pareiškėjai jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, tačiau ji nevykdė sudarytos mokestinės paskolos sutarties nustatyta tvarka (laiku nemoka einamųjų įmokų), be to, Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjos prašymas iškelti restruktūrizavimo bylą ir kreditorių AB Šiaulių banko ir AB SEB banko pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo, daro išvadą, kad pareiškėja atitinka pirmąją sąlygą – jos finansinė padėtis yra kritinė. Visgi, byloje esantys rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, jog Mokestinės paskolos sutarties pakartotinis pratęsimas suteiktų pareiškėjai galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pareiškėja nei teismui, nei VMI nepateikė objektyvių įrodymų, kurie įrodytų, kad jos finansinė būklė stabilizuosis ir ji turės realias galimybes vėliau sumokėti mokestinę nepriemoką. Pažymėtina, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka ir Mokestinės paskolos sutartis yra sudaryta dar 2018 m. Taigi pareiškėja, neturėdama galimybės vykdyti sutarties sąlygų iš apyvartinių lėšų, jau turėjo pakankamai laiko tam, kad galėtų realizuoti turimą turtą, todėl laikytina, kad situacija dėl skolos nėra staiga atsiradusi, dėl ko būtų reikalingas papildomas terminas jos stabilizavimui. Pareiškėjos prašymo VMI ir skundo teismui argumentai paremti tik subjektyviomis prielaidomis, kuriomis remiantis VMI nekilo pareiga tenkinti pareiškėjos prašymo dėl mokestinės nepriemokos termino atidėjimo, todėl 2019 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (23.24-08)327-683 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
10. MAĮ 88 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. Atitinkamai Taisyklių 47 punkte įtvirtinta, kad sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį priima mokesčių administratorius; jis gali priimti sprendimą nutraukti su mokėtoju sudarytą mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Taisyklų 49 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, prieš nutraukdamas mokestinės paskolos sutartį, įteikia mokesčių mokėtojui įspėjimą apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Pagal Taisyklių 50 punktą, įspėjime apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį nurodomas terminas, per kurį mokesčių mokėtojas turi įvykdyti šiame įspėjime išdėstytus nurodymus.
11. Vertinant ginčijamą Įspėjimą apie ketinimą nutraukti Mokestinės paskolos sutartį su pareiškėja, pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog prieš priimdamas sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, mokesčių administratorius neprivalo atsižvelgti į priežastis, dėl kurių susidarė mokestinė nepriemoka bei nebuvo vykdoma mokestinės paskolos sutartis – esminė sąlyga mokestinės paskolos sutarčiai nutraukti yra pats sutarties sąlygų nevykdymo faktas (LVAT administracinėse bylose Nr. A-8-871/2005; Nr. A-438-962/2011 ir kt.).
12. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų, nemokėdama įmokų pagal grafiką, kas yra pakankama vada, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio nuostatomis, nutraukti šią sutartį. Todėl atsakovės 2019 m. kovo 7 d. įspėjimas Nr. (23.24-08)327-2492 dėl galimo sutarties nutraukimo, taip pat yra teisėtas bei pagrįstas.
13. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016) yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Atsakovė ginčijamą sprendimą priėmė laiku, nes pareiškėjos pateiktas prašymas turėjo trūkumų ir jie buvo pašalinti tik 2019 m. sausio 17 d., t. y. sprendimas priimtas per Taisyklių 25 punkte nustatytą terminą. Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, taip pat Išvadą, kuri yra sudėtinė skundžiamo sprendimo dalis, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
14. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad VMI iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą 2019 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.24-08)327-683, kuriuo atsisakė pakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygas ir pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį pareiškėjos prašomam terminui, o taip teisėtai 2019 m. kovo 7 d. įspėjimu Nr. (23.24-08)327-2492 įspėjo pareiškėją apie ketinimą nutraukti 2018 m. balandžio 18 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-3411, jeigu per 20 dienų nuo įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 46 680,28 Eur suma. Todėl šie sprendimai paliekami nepakeisti, Pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).
15. Teismui konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti nėra pagrindo tenkinti kito pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VMI išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-3370 ir 2018 m. balandžio 18 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08)-327-3411 pakeitimo.
16. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; administracinė byla Nr. A-3555-261/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.