- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-394-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28882-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Ieškovas
- AB „Lesto“
- Trečiasis asmuo
- T. V., R. V., V. A.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys: T. V. (buvusi S.), R. V. bei V. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lesto” kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 592, 44 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpi nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tiekė elektros energiją. Už laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. butui tiektą elektros energiją su ieškovu nebuvo atsiskaityta ir susidarė 1 592, 44 Lt įsiskolinimas. Nekilnojamojo turto registro duomenimis butas išnuomotas T. S.. Kadangi su elektros energijos vartotoju nebuvo sudaryta elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis, sutarties šalimi – elektros energijos vartotoju, laikytinas buto savininkas t. y. Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai ir tenka prievolė sumokėti už bute sunaudotą elektros energiją.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama SĮ „Vilniaus miesto būstas“, su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal Vilniaus miesto gyventojų registro duomenis bute registruota ir juo naudojasi T. V., taip pat pilnamečiai asmenys R. V. ir V. A.. Su trečiuoju asmeniu T. V. yra sudaryta elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Atsakovo nuomone, ieškinio pagrindai prieštaringi. Vilniaus miesto savivaldybė yra juridinis asmuo, todėl negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.383 straipsnio ir 6.384 straipsnio nuostatos. Be to, teismo turėtų būti įvertintas ir ieškovo elgesys, t. y. tai, kad iki ieškinio padavimo ieškovas nereiškė nei atsakovui, nei buto gyventojams jokių pretenzijų. Atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad už buto reikmėms vartojamą elektros energiją yra atsiskaitoma. Energijos vartotojai yra žinomi ir juos nustatyti ieškovui nebuvo jokių kliūčių.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo T. V. nurodė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena ne viena šeima, butas yra padalintas į tris atskirus butus: 405, 405A, 405B. 405 butą nuomoja V. A. su trim vaikais, 405 A butą nuomoja T. V., o 405 B kambarys yra tuščias. Trečiojo asmens nuomone, už bendrai sunaudojamas paslaugas ji turėtų sumokėti kartu su V. A.. V. A. už butą seniai nemoka, todėl susidarė didelė skola.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 393, 44 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugsėjo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 75 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai.
Teismas nurodė, kad į bylą pateikta 2009 m. gegužės 13 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta dėl kito objekto, t. y. laiptinės, o ne dėl gyvenamųjų patalpų, todėl ši sutartis nėra susijusi su ieškovo prašoma priteisti skola. Duomenų apie tai, kad su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta sutartis dėl elektros energijos tiekimo gyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Tiek įstatyme, tiek poįstatyminiuose aktuose, tiek kasacinio teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta patalpų savininko pareiga atsiskaityti už jam nuosavybės teise priklausančioms patalpoms tiekiamą elektros energija. Ši pareiga gali būti perkelta kitiems asmenims tik tam tikrais konkrečiais atvejais, t. y. kai su energijos vartotoju (abonentu) yra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Šiuo atveju tokia sutartis sudaryta nebuvo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą, o bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, būdamas juridiniu asmeniu, konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su ieškovu, nepagrįsta, neatitinka CK 6.384 straipsnio 1 dalies normos turinio.
2) Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad ieškovas žinojo faktinius elektros energijos vartotojus, kad ieškovui buvo prieinami viešai deklaruojami duomenys. Teismas nepagrįstai apsiribojo formalia nuoroda į CK 6.384 straipsnio nuostatas dėl patalpų savininko sutarties sudarymo konkliudentiniais veiksmais ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, kadangi bylų faktinės aplinkybės skirtingos. Ieškovas priima mokėjimus iš T. V. ir atsižvelgdamas į tai mažina ieškinio reikalavimus. Trečiasis asmuo T. V. buvo/yra sudariusi sutartį dėl elektros energijos pirkimo – pardavimo su ieškovu, tačiau teismas nepagrįstai nustatė išimtinai atsakovo atsakomybę.
3) Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo atsikirtimų ir prašymo taikyti CK 6.259 straipsnį. Tai, kad elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, nesąlygoja ieškovo (kaip kreditoriaus) atsakomybės nebuvimo. Net pripažįstant, kad tinkamas atsakovas byloje yra butų savininkas, o ne jo nuomininkai, privalu atkreipti dėmesį į sutarties vykdymo ypatumus, atsižvelgti į sąžiningumo, bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų laikymąsi kaip esminės reikšmės tinkamam sutarties vykdymui turintį teisinį argumentą, įtvirtintą teisės aktuose, teismų praktikoje ir akcentuojamą teisės doktrinoje. Ieškovas, turėdamas įstatymo jam suteiktą teisę kreiptis į atsakovą dėl esminio elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties pažeidimo, t.y. nemokėjimo už jam suteiktas paslaugas, to nedarė – iki ieškinio padavimo nei karto neįspėjo dėl prievolės nevykdymo, nenutraukė sutarties ar nesiėmė kitų priemonių prievolės įvykdymui užtikrinti. Atsakovas nei karto nebuvo informuotas apie netinkamą konkliudentiniais veiksmais neva sudarytos sutarties vykdymą. Ieškovas tiekė elektros energiją vartotojams, nepaisydamas fakto, kad už paslaugas nemokama ir įsiskolinimas vis didėja, dėl ko didėja ir kreditoriaus nuostoliai. Ieškovas AB „Lesto“ žinojo faktinį elektros energijos vartotoją, galėjo teikti jam pretenzijas, taip pat turėjo pareigą informuoti patalpų savininką apie neatsiskaitymus už suteiktas paslaugas. Ieškovas to nedarė, perkeldamas savo verslo – pelno siekimo, riziką išimtinai atsakovui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas AB „Lesto“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) CK 6.384 straipsnio 1 dalis kaip apie vieną iš sutarties sudarymo sąlygų kalba apie vartotojo įrenginių prijungimą prie energijos tiekimo tinklų. Vartotojo įrenginiai yra patalpų vidaus elektros instaliacija, kuri, kaip patalpos priklausinys, nuosavybės teise priklauso patalpos savininkui. Kadangi įrenginiai priklauso patalpos savininkui, tai šio straipsnio prasme vartotoju laikytinas įrenginių ir atitinkamai patalpos savininkas.
2) Su T. V. sudaryta sutartis tik dėl elektros energijos tiekimo bendrojo naudojimo patalpų (laiptinių) apšvietimui. Sutarties 3.4 punkte numatyta, kad įmoka apskaičiuojama proporcingai jos valdomam 30,15 kv. m. plotui. Tuo tarpu iš bylos medžiagos nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), plotas sudaro 80,77 kv. m. ir šis butas atsakovo nuomojamas trims šeimoms. Nei vienas iš nuomininkų nėra pasirašęs elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu įsipareigotų mokėti už bute sunaudotą elektros energiją. Kadangi tokios sutarties su nuomininkais nėra, laikoma, kad sutartis dėl elektros energijos tiekimo į butą sudaryta su buto savininku pagal standartines sąlygas, kaip tai yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013.
3) Apeliantas nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas turto savininkas. Butas, kuriame įrengtas tik vienas elektros skaitiklis, nuomojamas trims šeimoms. Prieš išnuomodamas butą kelioms šeimoms, savininkas nesudarė sąlygų nuomininkams kiekvienam atskirai atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją, t.y. nepasirūpino, kad kiekvienas nuomininkas turėtų atskirą elektros skaitiklį ir galėtų pasirašyti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis, taigi, elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta su buto savininku. Apdairus ir rūpestingas turto savininkas nuolat turėtų domėtis, ar buto nuomininkai atsiskaito už komunalines paslaugas ir nustatęs, kad nėra atsiskaitoma, imtis veiksmų, kad skolos nedidėtų. Šiuo atveju atsakovas tinkamai nevykdė savo kaip nuomotojo prievolių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl atsakovo, kaip gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininko pareigos atsiskaityti su ieškovu už nurodytam butui tiektą elektros energiją. Byloje nustatyta, kad atsakovui priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 80,77 kv.m., yra padalintas į tris butus ir naudojamas V. A. (30,93 kv.m.) ir T. V. (30,15 kv.m.), dalis buto nėra naudojama. Viešajame registre registruota nuomos sutartis su T. V. (S.) (b.l. 5), sudaryta 2009 m. kovo 31 d. (b.l. 46). Energijos apskaitai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengtas vienas skaitiklis (b.l. 69). Su T. V. ieškovas yra sudaręs Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį dėl energijos tiekimo namo laiptinei (b.l. 24). Byloje neginčijama, kad Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartys dėl elektros energijos tiekimo butui, su T. V. ir V. A. nesudarytos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi teisinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Tai nereiškia, kad nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia nuomininko pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau elektros energijos tiekėjo bei vartotojo teisinių santykių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014). Pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi nurodyta kasacinio teismo praktika, ir pagrįstai pripažino, kad pareiga atsiskaityti su ieškovu, nesant rašytinių elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčių su atsakovui priklausančio buto nuomininkais, tenka atsakovui, kuris savo ruožtu turi teisę pareikšti reikalavimus buto nuomininkams, remdamasis su jais sudarytomis nuomos sutartimis. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad nuomos sutartis su T. V. įregistruota viešajame registre, ar tai, kad faktiniai buto naudotojai ieškovui buvo žinomi, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu, kadangi, kaip jau minėta, faktinis elektros energijos vartojimas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad ieškovo žinojimas apie faktinius elektros energijos vartotojus ir įmokų iš jų priėmimas prilygintinas energijos pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininkais sudarymui. Tokia apelianto pozicija aiškiai prieštarauja įvardytai kasacinio teismo praktikai, reikalaujančiai rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju sudarymo. Pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį sutarties sudarymu taip pat laikomas vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų momentas. Kaip pagrįstai pažymi ieškovas, vartotojo įrenginiai yra patalpų vidaus elektros instaliacija, kuri kaip patalpos priklausinys nuosavybės teise priklauso patalpos savininkui, o ne nuomininkui, taigi tokiu būdu sutartis gali būti sudaroma tik su patalpos savininku, o ne su nuomininku. Aukščiau paminėti kasacinio teismo išaiškinimai dėl daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių pateikti bylose, kuriose buvo sprendžiamas būtent savivaldybės, kaip gyvenamojo buto savininkės, prievolės elektros energijos tiekėjui klausimas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, susiję su atsakovo kaip juridinio asmens statuso įtaka galimybei sudaryti sutartį su ieškovu konkliudentiniais veiksmais.
Apeliantas be kita ko remiasi CK 6.259 straipsniu, teigdamas, kad ieškovo reikalaujamos priteisti sumos turėtų būti sumažintos arba ieškovo reikalavimas visiškai atmestas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl skolos už elektros energiją priteisimo, t.y. prievolės vykdymo natūra, o ne dėl nuostolių atlyginimo (sutartinės atsakomybės taikymo), todėl CK 6.259 straipsnio nuostatos nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos. Kita vertus, būtent atsakovas kaip ginčo buto savininkas turi galimybes kontroliuoti jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose gyvenančius asmenis, ir užtikrinti, kad nuomininkai sudarytų atskiras energijos tiekimo sutartis su elektros energijos tiekėju, kaip numatyta su jais sudarytose nuomos sutartyse (Nuomos sutarties su T. V. 10 punktas). To nepadaręs atsakovas išlieka elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu ir privalo atsiskaityti su ieškovu pagal jam pareikštą reikalavimą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.