- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-329/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
- Kreditorius
- D. K., S. N., K. L., D. J., E. Ž., M. P., V. M., I. B., D. Ž., M. A., A. M., A. D., J. M.
- Atsakovas
- Nordea Bank Finland Plc
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Big City LT“ kreditorių D. K., S. N., K. L., D. J., E. Ž., M. P., V. M., I. B., D. Ž., M. A., A. M., A. D. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-774-253/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Big City LT“ kreditorių D. K., S. N., K. L., D. J., E. Ž., M. P., V. M., I. B., D. Ž., M. A., A. M., A. D. ir J. M. netiesioginį ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo BUAB „Big City LT“ kreditoriai kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, nurodydami, kad 2007–2008 metais ieškovas sudarė su jais butų, statomų (duomenys neskelbtini), preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias jie sumokėjo avansus. Ieškovas su atsakovu 2008 m. kovo 17 d. pasirašė kreditavimo sutartį Nr. KS 08/03/12, pagal kurią iki 7 800 000 eurų buvo suteikta ieškovo nekilnojamojo turto projekto (duomenys neskelbtini), įgyvendinimui, iš kurių iki 1 300 000 eurų buvo suteikta pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumokėjimui. Valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. spalio 28 d. į ieškovo specialiąją sąskaitą pervedė 2 949 673 Lt sumą. Tą pačią dieną atsakovas minėtas lėšas, kreditorių nuomone, nesant tam jokio pagrindo ir nenurodant jokių priežasčių, sulaikė ir ieškovui neleido su šiomis lėšomis atlikti jokių operacijų ar jas panaudoti projekto vystymui. 2008 m. spalio 31 d., 2008 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d., 2008 m. lapkričio 11 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir 2009 m. vasario 26 d. raštais ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl lėšų specialiojoje sąskaitoje sulaikymo, atkreipdamas dėmesį į tai, kad atsakovui neleidžiant atlikti piniginių operacijų su specialiojoje banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, ieškovas negalės tinkamai atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Genra“ (statybos valdytoju), o pastarasis – su gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), rangovais ir tinkamai užbaigti finansuojamą gyvenamųjų namų statybą. Atsakovas į ieškovo raštus nereagavo, nepateikė lėšų sulaikymo motyvų ir nesiėmė priemonių neteisėtiems savo veiksmams nutraukti. Kreditorių tvirtinimu, dėl minėtų atsakovo neteisėtų veiksmų, nepagrįstai specialiojoje sąskaitoje sulaikant ir neleidžiant disponuoti VMI grąžintomis lėšomis, iš esmės sutriko ieškovo finansinis stabilumas, atsirado nenumatyta nemokumo būsena, ieškovui pritrūko apyvartinių lėšų, ieškovas nebegalėjo atsiskaityti su rangovais, įgyvendinančiais projektą. Galiausiai statybos sustojo ir žlugo pats projektas. Kreditorių teigimu, dėl minėtų atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė turtinės žalos, kurią sudaro 9 019 687,73 Lt negautos pajamos, kurias ieškovas būtų gavęs, jei su pirkėjais, sudariusiais butų (duomenys neskelbtini), preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, būtų buvę sudarytos pagrindinės butų pirkimo-pardavimo sutartys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Big City LT“ bankroto bylą, o 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi patvirtino kreditorių 31 058 133,77 Lt reikalavimus, tarp kurių kreditorių D. K., S. N., K. L., D. J., E. Ž., M. P., V. M., I. B., D. Ž., M. A., A. M., A. D. ir J. M. (toliau – kreditoriai) reikalavimus. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad kreditoriai nagrinėjamu atveju negali kreiptis į teismą, reikšdami netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis).
Teismas nustatė, kad UAB „Big City LT“ (toliau – ieškovas) su atsakovu Nordea Bank Finland Plc, veikiančiu per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2008 m. kovo 17 d. pasirašė kreditavimo sutartį Nr. KS 08/03/12, pagal kurią iki 7 800 000 eurų buvo suteikta ieškovo nekilnojamojo turto projekto (duomenys neskelbtini), įgyvendinimui, iš kurių iki 1 300 000 eurų buvo suteikta pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumokėjimui. Kreditorių teigimu, ieškovo nemokumą sukėlė būtent atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. neleidimas ieškovui savo nuožiūra disponuoti 2 949 673 Lt suma, kurią VMI grąžino į ieškovo specialiąją sąskaitą.
Teismas pažymėjo, kad šalių pasirašytos kreditavimo sutarties Nr. KS 08/03/12 Specialiųjų sąlygų 1.4 punkte nustatyta bendra kredito grąžinimo tvarka, pagal kurią kredito grąžinimo pradžios diena yra pardavus pirmą, įgyvendinant projektą, sukurtą nekilnojamojo turto objektą (1.4 punkto b papunktis), o visas kreditas turi būti grąžintas ne vėliau kaip 2011 m. kovo 10 d. (1.4 punkto c papunktis). Kredito sumos, skirtos PVM sumokėjimui, grąžinimą reglamentuoja specialios sutarties sąlygos. Specialiųjų sąlygų 3.7 punktas nustato, kad jei bankas finansuoja projekto įgyvendinimą, įskaitant ir PVM, tuomet kredito gavėjas įsipareigoja ne vėliau kaip per 6 mėnesius į specialiąją sąskaitą grąžinti sumą, lygią 15,25 proc. nuo kiekvienos atitinkamos jam suteiktos kredito išmokos. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad ši norma yra specialioji sąlyga dėl kredito grąžinimo termino, lyginant su sutarties Specialiųjų sąlygų 1.4 punkte nurodyta bendrąja sąlyga dėl kredito grąžinimo termino. Šalių atstovai patvirtino, kad kreditas ieškovui buvo suteiktas per 12 (nuo 2008 m. kovo 8 d. iki 2008 m. spalio 7 d.) kredito sumų išmokėjimų į sąskaitą (duomenys neskelbtini), per kurią buvo ir nurašomos lėšos kredito grąžinimui bei palūkanų sumokėjimui. Kadangi Specialiųjų sąlygų 3.7 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip per 6 mėnesius (ne po šešių mėnesių) į specialiąją sąskaitą būtina grąžinti sumą, lygią 15,25 proc. nuo kiekvienos atitinkamos jam suteiktos kredito išmokos, ieškovas šias sutarties sąlygas pažeidė ir vėlavo šias sumas sumokėti. Tačiau, nors ir vėluodamas, bet mokėdamas šias sumas, savo veiksmais patvirtino, kad laikosi ne Specialiųjų sąlygų 1.4 punkte nustatytų kredito dalių grąžinimo terminų, o Specialiųjų sąlygų 3.7 punkte nustatytų kredito dalies, skirtos PVM mokėjimui, nustatytų terminų. Šalių pasirašytos kredito sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad specialioje sąskaitoje (šiuo atveju sąskaita (duomenys neskelbtini)) kredito gavėjas įsipareigojo deponuoti 340 000 Lt ir šį likutį laikyti visą sutarties galiojimo laiką bei joje laikomas lėšas naudoti tik kredito grąžinimui, palūkanų ir kitų mokėtinų sumų pagal sutartį mokėjimui, t. y. ši sąskaita naudojama išimtinai kredito sutarties aptarnavimui. Neginčytinai nustatyta, kad į šią sąskaitą VMI ieškovo nurodymu sugrąžino 2 949 673 Lt dydžio PVM sumą.
Teismas atmetė kreditorių argumentus, kad specialioje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esant laisvų lėšų, bankas nepagrįstai neleido šiomis lėšomis disponuoti (atsiskaitinėti su rangovais), kadangi kredito sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad specialiojoje sąskaitoje esančios lėšos tik bankui raštu sutikus gali būti naudojamos finansinėms projekto išlaidoms, kurios neįtraukiamos į banko finansuojamą dalį nuo projekto išlaidų vertės, apmokėti bei kitų bankui priimtinų su projektu susijusių išlaidų finansavimui. Kredito gavėjas neturi jokių teisių į lėšas specialiojoje sąskaitoje, išskyrus teisę reikalauti, kad lėšos iš specialiosios sąskaitos būtų pervestos sutartyje nustatyta tvarka. Ši kreditavimo sutartis nėra nuginčyta, yra galiojanti, todėl šalims turi įstatymo galią.
Teismas iš šalių susirašinėjimo 2009 metų spalio-gruodžio mėnesiais nustatė, kad ieškovas, nors ir derino su banku galimybes panaudoti specialiojoje sąskaitoje esančias lėšas kitoms reikmėms, nenumatytoms kredito sutartyje, tačiau sutartyje nesant nustatytai banko pareigai besąlygiškai sutikti su kredito gavėjo pasiūlymais, teismas konstatavo, kad nėra atsakovės kaltų veiksmų, kurie galėjo sukelti bendrovės nemokumą (CPK 178 straipsnis).
Be to, teismas nesutiko su kreditorių nuostolių skaičiavimo metodika, pagal kurią kreditoriai 9 019 687,73 Lt negautas pajamas apskaičiuoja taip: iš preliminariose butų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos pagrindinių sutarčių kainos atima kreditorių sumokėtą avansą. Teismas pažymėjo, kad negautų pajamų realumas yra apibrėžiamas per preziumuojamą kitų aplinkybių, galinčių turėti įtakos gaunamų pajamų dydžiui, nekintamumą. Negautos pajamos yra pagrįstai iš sutarties tikėtinos gauti lėšos, kurios šaliai liktų įvertinus visas sąnaudas ir mokesčius. Teismas nustatė, kad jau 2008 m. lapkričio 7 d. UAB „Big City LT“ vadovas prašė banko leisti pardavinėti butus pigiau, negu buvo numatyta kredito sutarties 3.6 p. (kartu ir preliminariose pirkimo-pardavimo sutartyse). Preliminariosios sutartys, kuriomis remiasi kreditoriai, reikšdami ieškinį, buvo sudarytos 2007 m. Visuotinai žinoma, kad 2008 m. antroje pusėje nekilnojamojo turto kainos pradėjo kristi (CPK 182 straipsnio 1 punktas), todėl nėra pagrindo teigti, kad pastatyti butai būtų buvę parduoti už preliminariose sutartyse nurodytą kainą. Nors posėdžio metu kreditorių atstovas nurodė, kad PVM sumos, laikomos specialiojoje sąskaitoje, būtų pakakę vykdomam statybos objektui užbaigti, tačiau į bylą pateikti dokumentai to nepatvirtina. Ieškovas 2008 m. lapkričio 6 d. informavo banką, kad už atliktus darbus rangovams būtina išmokėti 2 076 269,13 Lt, o objekto baigtumas, kaip nurodo kreditoriai, tebuvo tik 85 proc. Be to, buvo atsiradę papildomų darbų už 6 540 608 Lt. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad projektas būtų buvęs pabaigtas laiku ir kokybiškai. Todėl, teismo nuomone, kreditoriai, pagrįsdami negautų pajamų dydį anksčiau nurodytu skaičiavimu, kuris negali būti pripažintas tinkamu kriterijumi nustatyti negautų pajamų dydį, neįrodė žalos dydžio. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, neįrodžius žalos dydžio ir priežastinio ryšio, ieškinys teismo buvo atmestas kaip neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovo BUAB „Big City LT“ kreditoriai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl atsakovo veiksmų sulaikant ir nuskaitant specialioje sąskaitoje buvusias lėšas neteisėtumo. Pirma, ieškovas nepažeidė kredito sutarties nuostatų. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas vėlavo grąžinti pagal kredito sutarties 3.7 punktą mokėtinas sumas, todėl pažeidė su atsakovu sudarytos kredito sutarties nuostatas. Tokia teismo išvada rodo, kad teismas nesigilino į byloje esančius įrodymus ir rėmėsi vien tik atsakovo atsiliepime nurodytais klaidingais argumentais. Antra, atsakovas nepagrįstai neleido disponuoti specialioje sąskaitoje esančiomis laisvosiomis lėšomis. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad, specialioje sąskaitoje esant laisvų lėšų, atsakovas turėjo teisę ieškovui neleisti disponuoti šiomis lėšomis. Klaidingos teismo išvados priėmimą lėmė tai, kad teismas netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį (jos 3.1 punktą), neatsižvelgė į šalių tikruosius ketinimus, visiškai neanalizavo tarp šalių susiklosčiusių santykių vykdant kredito sutartį ir byloje esančių rašytinių įrodymų. Trečia, atsakovas specialioje sąskaitoje buvusias lėšas neteisėtai užskaitė ieškovo ateityje pagal kredito sutartį mokėtinų sumų sąskaita. Teismas neteisėtumo neįžvelgė net atsakovo veiksmuose, kurie akivaizdžiai prieštaravo šalių sudarytai kredito sutarčiai ir CK imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsižvelgiant į kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 3.7 punkte nustatytą terminą ieškovo prievolei įvykdyti, į tai, kad šios prievolės įvykdymas prieš terminą buvo išimtinė ieškovo teisė, bet ne pareiga, konstatuotina, jog atsakovo veiksmai, specialiojoje sąskaitoje buvusias laisvas lėšas nuskaitant būsimų ieškovo mokėjimų sąskaita, yra neteisėti, kadangi prieštarauja šalių sudarytai kredito sutarčiai, CK imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir apskritai kreditavimo santykių esmei. Šis neteisėtas veiksmas taip pat reiškia esminį kredito sutarties pažeidimą, dėl kurio tolesnis kredito sutarties vykdymas tapo nebeįmanomu. Ketvirta, atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Atsakovas specialioje sąskaitoje sulaikęs ir nuskaitęs laisvas lėšas, neteikęs jokių atsakymų į ieškovo sistemingai beveik tris mėnesius teikiamus prašymus, neinformavęs apie finansavimo nutraukimą, nereagavęs į jokius ieškovo siūlomus susidariusios situacijos sprendimo variantus ir neteikęs savo sprendimų variantų, nedėjęs jokių pastangų projekto išsaugojimui, ieškovui užkirto kelią ne tik užbaigti projektą, bet ir padarė neįmanomu kredito sutarties 1.4 punkto b, c ir d papunkčių (t. y. kredito grąžinimas iš už parduotus butus gautų pajamų) įgyvendinimą, todėl elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai. Atsakovas, vadovaudamasis formaliu sutartinių santykių vertinimu, neleido ieškovui naudotis specialioje sąskaitoje buvusiomis lėšomis ir šiuo būdu eliminavo galimybę ieškovui išsaugoti projektą, gauti iš jo numatytų ir realiai tikėtinų pajamų bei grąžinti kreditą. Kadangi dėl atsakovo visiško nebendradarbiavimo žlugo projektas, o ieškovas bankrutavo, atsakovui tenka visi jo nebendradarbiavimo neigiami padariniai, tarp kurių ir žalos ieškovui atlyginimas.
2. Dėl ieškovo negautų pajamų. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad kreditorių pasirinktas žalos apskaičiavimo būdas yra netinkamas. Pirma, dėl žalos apskaičiavimo metodo. Teismas laikė, kad skaičiuojant ieškovo negautas pajamas turėjo būti atskaitomos gaunant minėtas pajamas ieškovo patirtos sąnaudos ir mokesčiai. Būtina atkreipti dėmesį, kad nagrinėjamu atveju negautų pajamų reikalauja bankrutuojanti įmonė. Kadangi nagrinėjamu atveju sąnaudos, patirtos ieškovui siekiant uždirbti netiesioginiu ieškiniu reikalaujamas negautas pajamas, sudaro dalį ieškovo kreditoriams dalytino turto, todėl jų įskaitymas į iš atsakovo reikalaujamas negautas pajamas reikštų neleistiną ieškovo kreditoriams bankrutuojančios įmonės dalintinos turto masės sumažinimą ir kreditorių interesų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju iš netiesioginiu ieškiniu reikalaujamų ieškovo negautų pajamų ne tik neturėjo būti išskaičiuotos sąnaudos ir kiti mokėjimai, bet ir negalėjo, kadangi toks sąnaudų ir kitų mokėjimų įskaitymas prieštarautų specialiosioms bankroto proceso nuostatoms. Antra, dėl ieškovo 2011 m. lapkričio 7 d. prašymo leisti pardavinėti butus pigiau, negu buvo nustatyta kredito sutarties 3.6 punkte, teisinio vertinimo. Teismas šį raštą nepagrįstai vertino atskirai nuo kitų ieškovo raštų, todėl šiam dokumentui suteikė klaidingą reikšmę. Šis pasiūlymas reiškė tik tai, kad ieškovas visais įmanomais būdais siekė išsaugoti projektą ir paskatinti atsakovą bendradarbiauti, o ne tai, kad ieškovas nebesitikėjo gauti pajamų, numatytų preliminariosiose sutartyse. Trečia, dėl pajamų, numatytų preliminariosiose sutartyse, gavimo tikėtinumo. Teismo teiginys, kad nėra pagrindo teigti, jog pastatyti butai būtų buvę parduoti už preliminariosiose sutartyse nurodytą kainą, iš esmės paneigia preliminariosios sutarties privalomumo principą, todėl yra nepagrįstas. Byloje nesant pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis sudarę potencialūs pirkėjai ketino pažeisti šias sutartis ir/ar neketino sudaryti pagrindinių sutarčių, nagrinėjamu atveju, paneigiant preliminariųjų sutarčių privalomumo principą, nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, jog ieškovas nebūtų pardavęs butų už atitinkamose preliminariosiose sutartyse nustatytą kainą.
3. Dėl specialioje sąskaitoje sulaikytų lėšų reikšmės realiam projekto užbaigimui. Teismas sprendė, kad byloje esantys dokumentai nepatvirtino, jog specialioje sąskaitoje sulaikytos PVM sumos būtų pakakę projektui užbaigti. Apeliantų tvirtinimu, ši suma buvo būtina ir pakankama sąlyga tam, kad projektas nežlugtų, būtų tęsiamas ir užbaigtas bent tiek, jog būtų galima su preliminariąsias sutartis sudariusiais pirkėjais pradėti sudaryti pagrindines sutartis ir gauti naujų pajamų, kurios būtų išvedusios įmonę iš nemokumo būsenos. Atsakovui neleidus specialioje sąskaitoje buvusių lėšų panaudoti atsiskaitymams su rangovais nei už jau atliktus statybos darbus, nei už būsimus baigiamuosius darbus, projektas nebuvo užbaigtas, atitinkamai su preliminariąsias sutartis pasirašiusiais pirkėjais nebuvo sudarytos pagrindinės sutartys, ieškovas negavo iš anksto numatytų ir realiai tikėtinų pajamų, galiausiai ieškovas bankrutavo.
4. Dėl teismo padarytų procesinių pažeidimų. Pirma, dėl teismo atsisakymo šaukti liudytojus. Teismas visiškai formaliais pagrindais atsisakydamas šaukti liudytojus, galėjusius paaiškinti tiek dėl tikrųjų šalių ketinimų sudarant kredito sutartį, tiek dėl kredito sutarties vykdymo praktikoje, bei dėl kitų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė CPK 8 straipsnyje įtvirtintą kooperavimosi principą. Antra, dėl teismo atsisakymo skirti ekspertizę. Kreditoriai prašė paskirti atsakovo veiksmų ekspertizę, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas ir tai neleistinai apribojo kreditorių ir ieškovo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą. Trečia, dėl teismo atsisakymo priimti įrodymus. Teismas atsisakė priimti kreditorių teikiamą turto vertintojo UAB „Brec LT“ išvadą dėl baigiamųjų projekto statybos darbų vertės. Turto vertintojo išvada turėjo esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamai bylai, todėl, teismui atsisakius priimti šį įrodymą, buvo pažeista kreditorių ir ieškovo teisė į tinkamą ir nešališką teismo procesą. Ketvirta, dėl teismo atsisakymo priimti kreditorių patikslintą ieškinį. Kreditoriai 2011 m. sausio 10 d. pateikė teismui patikslintą netiesioginį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 20 531 512 Lt negautų pajamų ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2010 m. lapkričio 11 d., atsakovas nesutinka su patikslinto ieškiniu priėmimu, toks ieškinio priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, patikslinto ieškinio nepriėmė. Apeliantų nuomone, teismas suabsoliutino civilinio proceso operatyvumo principą ir neleistinai paminė kitus civilinio proceso principus. Teismas nenurodė motyvų, kodėl patikslinto ieškinio priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teismas kartu atsisakė išreikalauti visas ieškovo su potencialiais butų pirkėjais sudarytas preliminariąsias sutartis. Šios sutartys turėjo būti išreikalautos ne vien tam, kad pagrįstų padidintą patikslinto ieškinio reikalavimą, bet ir tam, kad būtų surinkti visi bylai reikšmingi įrodymai ir iki galo atskleista bylos esmė. Penkta, dėl iš kreditorių priteistų bylinėjimosi išlaidų. Net jeigu būtų pripažinta, kad ieškinys yra nepagrįstas, nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš kreditorių. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju bylos šalimis yra ieškovas UAB „Big City LT“, veikiantis per savo atstovus – netiesioginį ieškinį pateikusius kreditorius, ir atsakovas Nordea Bank Finland Plc, konstatuotina, kad bylos pralaimėjimo atveju visos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš bylą pralaimėjusios šalies (t. y. ieškovo arba atsakovo), bet ne šios šalies vardu ir interesais veikiančių atstovų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Big City LT“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kredito sutartis 3.1 punkte nustatyta, jog specialioje banko sąskaitoje esančios lėšos tik bankui raštu sutikus gali būti naudojamos finansinėms projekto išlaidoms, kurios neįtraukiamos į banko finansuojamą dalį nuo projekto išlaidų vertės, apmokėti ir kitų, bankui priimtinų su projektu susijusių išlaidų finansavimui. Kredito gavėjas neturi jokių teisių į lėšas specialioje sąskaitoje, išskyrus teisę reikalauti, kad lėšos iš šios sąskaitos būtų pervestos sutartyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ieškovas iš gautų tikslinių lėšų teikė paskolas kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, todėl apeliantų teiginys, jog atsakovas pažeidė kredito sutartį iš esmės, yra klaidinantis. Priešingai, kredito sutarties sąlygas pažeidė ieškovas. Ieškovas 2008 m. gruodžio 23 d. įsigijo žemės sklypą, 2008 m. gruodžio 19 d. iš ieškovo kasos buvo sumokėtas avansas už komercines patalpas. Kaip matyti, ieškovas turėjo finansinių išteklių, tačiau juos panaudojo ne tam, kad būtų užbaigtas projektas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Jokių materialinės teisės pažeidimų, nurodytų apeliaciniame skunde, nebuvo. Pirma, pats ieškovas pažeidė kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 3.7 punkto nuostatas, kadangi vėlavo sumokėti 15.25 proc. dalį nuo kiekvienos jam suteiktos atitinkamos kredito išmokos. Antra, atsakovas veikė vadovaudamasis kredito sutarties nuostatomis ir jų nepažeisdamas. Kreditoriai neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų. Teismas teisingai išaiškino kredito sutartį ir tikruosius šalių ketinimus. Teismas teisingai išanalizavo faktinius santykius, susiklosčiusius vykdant kredito sutartį, ir byloje esančius įrodymus. Teismas teisingai kvalifikavo atsakovo veiksmus pagal kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 3.7 punkto sąlygas. Atsakovas bendradarbiavo su ieškovu. Trečia, nėra padaryta jokia žala. Teismas pagrįstai pripažino, kad preliminarių sutarčių kainos nėra ieškovo žala; nėra pagrindo teigti, kad vystant projektą ieškovo pastatyti butai būtų buvę parduoti už preliminariose sutartyse nurodytas kainas. Teismas pagrįstai pripažino, kad kreditorių pasirinktas žalos apskaičiavimas yra netinkamas. Kreditoriai siekia nepagrįsto praturtėjimo, nes iš atsakovo priteisus ieškovo negautas pajamas, neatskaičius ieškovo sąnaudų ir mokesčių, būtų paneigta nuosekliai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kad iš kaltos šalies nuostolius patyrusios šalies naudai gali būti priteisiamos negautos pajamos tik „grynojo pelno“ forma. Be to, iš atsakovo priteisus ieškovo negautas pajamas, neatsikaičius ieškovo sąnaudų ir visų mokesčių, ieškovas nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaitą. Ketvirta, nėra priežastinio ryšio. Penkta, nėra atsakovo kaltės.
2. Jokių procesinių pažeidimų, nurodytų apeliaciniame skunde, nebuvo. Teismas pagrįstai atsisakė šaukti liudytojus, skirti ekspertizę, priimti kreditorių pateiktą UAB „Brec LT“ raštą, kreditorių patikslintą ieškinį. Be to, teismas pagrįstai priteisė iš kreditorių bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliantų prašymų skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir finansinę-bankininkystės ekspertizę
Apeliantai prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šioje byloje teisėjų kolegija nepripažįsta, kad yra būtina apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šalių procesiniai dokumentai (apeliacinis skundas ir atsiliepimai į apeliacinį skundą) yra pakankamai plačiai argumentuoti. Apeliantai išdėstė aplinkybes, kurios, jų manymu, patvirtina pirmosios instancijos teismo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nurodė kokiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pakankamai plačiai ir aiškiai išdėstyti atsikirtimai į apeliacinio skundo argumentus. Nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, jeigu teismas pripažįsta būtina, įrodymai gali būti pakartotinai ar papildomai tiriam. Tam, kad įrodymai būtų dar kartą ištirti, nebūtina skirti žodinio bylos nagrinėjimo.
Apeliantai taip pat prašo skirti finansinę-bankininkystės ekspertizę. Prašyme skirti ekspertizę pateikė klausimus, į kuriuos ekspertai turėtų atsakyti (t. 4, b. l. 125-127). Teisėjų kolegija netenkina šio prašymo. Išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Apelianto nurodyti klausimai, į kuriuos, jų manymu, atsakymą turėtų duoti ekspertai, susiję su kredito sutarties sąlygų aiškinimu, atsakovo Nordea Bank Finland Plc veiksmų neleidžiant kredito gavėjui UAB ,,Big City LT“ naudotis 2 949 673 Lt lėšomis, buvusiomis specialioje sąskaitoje, teisėtumo (neteisėtumo), šių banko veiksmų įtaka apyvartinių lėšų trūkumui ir kredito gavėjo nemokumui, projekto, kurį finansavo bankas, įgyvendinimui, yra teisinio pobūdžio klausimai, kuriuos turi išsiaiškinti ir įvertinti teismas. Žalos (negautų pajamų išraiška) apskaičiavimo klausimas reikalauja specialių finansinių žinių ir šiuo klausimu galėtų būti skiriama finansinė ekspertizė. Dėl žalos dydžio ir ekspertizės šiuo klausimu skyrimo teisėjų kolegija pasisakys aptardama apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės
Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad nevykdoma arba netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Skolininko neteisėti veiksmai yra tik viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Kitas svarbus sutartinės atsakomybės sudėties elementas yra priežastinis ryšys, nes atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Skolininko neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir nuostolių atsiradimo turi įrodyti ieškovas. Tuo tarpu trečia civilinės atsakomybės sąlyga – skolininko kaltė – yra preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti, o ketvirtąją sąlygą – žalą (nuostolius), atsiradusią dėl skolininko neteisėtų veiksmų, įrodinėja ieškovas.
Žalos atsiradimą apeliantai kildina iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc (toliau – banko) neteisėtų veiksmų vykdant tarp UAB ,,Big City LT“ (toliau – kredito gavėjas) ir banko 2008 m. kovo 17 d. sudarytą kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė 7 800 000 eurų kreditą UAB ,,Big City LT“ nekilnojamojo turto projekto (duomenys neskelbtini), (toliau – projektas) įgyvendinimui. Ginčas tarp šalių kilo dėl 2 949 673 Lt sumos, kurią Valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. spalio 28 d. pervedė į kredito gavėjo specialiąją sąskaitą, panaudojimo. Bankas šią pinigų sumą, gautą kaip PVM grąžinimą, panaudojo kredito dalies, susidedančios iš PVM sumos, grąžinimui ir privalomos 340 000 Lt sumos deponavimui. Kreditorių manymu, specialioje sąskaitoje esant laisvų lėšų, kaip šiuo atveju grąžinta PVM suma, kredito gavėjas turėjo teisę tokio pobūdžio lėšomis disponuoti, apribojimai numatyti kredito sutarties 3.1 punkte netaikintini.
Pagal kredito sutarties specialiąsias sąlygas šalys susitarė atidaryti specialiąją sąskaitą išimtinai kredito sutarties sudarymo ir vykdymo tikslais (sutarties 3.3 punktas). Šioje sąskaitoje kredito gavėjas įsipareigojo visu sutarties galiojimo metu deponuoti 340 000 Lt. Į specialiąją sąskaitą įnešti 340 000 Lt banko sutikimu galėjo būti panaudoti tik kredito grąžinimui ir projekto išlaidoms, kurios yra neįtrauktos į banko finansuojamą kredito dalį, apmokėti bei kitų bankui priimtinų su projektu susijusių papildomų išlaidų apmokėjimui. Taigi deponuota 340 000 Lt suma kredito gavėjas galėjo disponuoti tik gavęs banko sutikimą atlikti tam tikrus 3.1 punkto pirmojoje dalyje numatytiems mokėjimams. Kita specialiosios sąskaitos paskirtis – kaupti avansinius mokėjimus, gautus iš projekto nekilnojamojo turto pirkėjų ir bet kokias kitas gautas pajamas, susijusias su projektu (sutarties 2.4.4 punktas, 3.1 punkto 2 dalis). Kredito gavėjas įsipareigojo imtis visų priemonių, kad šios lėšos (avansiniai mokėjimai, gauti iš pirkėjų, ir pajamos, gautos iš projekto) būtų kaupiamos specialioje sąskaitoje. Pagal sutarties 3.1 punkto ketvirtojoje ir penktojoje dalyse numatytas sąlygas kredito gavėjas į lėšas, esančias specialioje sąskaitoje neturi jokių teisių, išskyrus teisę reikalauti, kad lėšos iš šios sąskaitos būtų pervestos sutartyje numatyta tvarka, taip pat teisę atlikti 3.1 punkte numatytus leistinus mokėjimus ir įstatymuose numatytus privalomus lėšų nurašymus pagal trečiųjų asmenų reikalavimą.
Minėta, sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkto pirmoje dalyje numatyti mokėjimai, kuriuos kredito gavėjas galėjo, bankui sutikus, atlikti iš deponuotos 340 000 Lt sumos. Byloje nustatyta, kad kreditą iš banko kredito gavėjas gaudavo per specialiąją sąskaitą: piniginės lėšos eurais pirmiausia patekdavo į kredito gavėjo sąskaitą, esančią banke, eurais gautas kreditas konvertuotas į litus patekdavo į specialiąją sąskaitą, o iš jos į kredito gavėjo einamąją sąskaitą. Apeliantai daug reikšmės teikia aplinkybei, kad kredito gavėjas kreditą, patekusį į specialiąją sąskaitą, visada be jokių apribojimų galėjo persivesti į einamąją sąskaitą, išskyrus 340 000 Lt deponuotą sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad iš specialiosios sąskaitos kreditas be jokių apribojimų buvo pervedamas į einamąją sąskaitą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar bankas, neleisdamas kredito gavėjui disponuoti į specialiąją sąskaitą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos patekusia 2 949 673 Lt suma (grąžintas PVM), pažeidė kredito sutarties sąlygas, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Bankas įsipareigojo kredito gavėjui suteikti 7 800 000 eurų kreditą sutartyje numatyta finansavimo tvarka, kas ir buvo padaryta. Bankas kredito gavėjui išmokėjo visą kredito sumą. Tai patvirtina, kad bankas tinkamai įvykdė šią kredito sutarties sąlygą. Kreditas, kuris buvo pervedamas į specialiąją sąskaitą, buvo skirtas finansuoti projektą. Tuo tarpu grąžinta 2 949 673 Lt PVM suma nėra kreditas ir kredito gavėjo disponavimo teisė šiomis lėšomis pagal sutartyje nustatytas sąlygas yra kitokia, nei disponavimo teisė suteiktu kreditu. Pagal kredito sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkto penktą dalį kredito gavėjas turėjo teisę reikalauti, kad bankas jam pervestų iš specialiosios sąskaitos sutartyje nustatyta tvarka lėšas. Kredito sutartyje buvo numatyta kredito išmokėjimo tvarka, kitų mokėjimų bankas kredito gavėjui nebuvo įsipareigojęs suteikti. Tuo ir galima paaiškinti, kad kredito gavėjas be jokių ribojimų iš specialiosios sąskaitos persivesdavo kreditą į einamąją sąskaitą. Disponuoti kitomis lėšomis, esančiomis specialioje sąskaitoje, kredito gavėjo teisės buvo apribotos.
Specialiosios sąskaitos viena iš paskirčių buvo kaupti lėšas, reikalingas kredito grąžinimui, todėl sutartyje ir buvo nustatytas teisės kredito gavėjui apribojimas šiomis lėšomis disponuoti. Šios lėšos galėjo būti projekto nekilnojamojo turto objektų pirkėjų avansiniai mokėjimai ir bet kokios pajamos gautos iš projekto. Pagal kredito sutarties specialiųjų sąlygų 1.3 punktą iš 7 800 000 eurų kredito sumos 1 300 000 eurų buvo suteikta PVM sumokėjimui. Kredito, skirto PVM sumokėjimui, grąžinimo bankui tvarka skyrėsi nuo likusios kredito sumos grąžinimo tvarkos. Pagal kredito sutarties specialiųjų sąlygų 3.7 punkte numatytą tvarką kredito gavėjas ne vėliau kaip per šešis mėnesius į specialiąją sąskaitą turėjo grąžinti sumą, lygia 15,25 proc. nuo kiekvienos atitinkamos jam suteiktos kredito išmokos. Byloje nustatyta, kad kai 2008 m. spalio 28 d., kai Valstybinė mokesčių inspekcija į specialiąją sąskaitą grąžino 2 949 673 Lt PVM sumą, buvo pasibaigęs šešių mėnesių 157 076 Lt kredito PVM dalies grąžinimo terminas, o nuo kitų 5 164 024 eurų gauto kredito išmokų, banko atliktų laikotarpyje nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2008 m. spalio 7 d., šešių mėnesių PVM kredito dalies grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Apeliantai teigia, kad bankas neturėjo teisės reikalauti kredito gavėjo įvykdyti prievolę dar nepasibaigus įvykdymo terminui, nes tai prieštarauja kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.3 ir 4.2 punktuose numatytoms kredito grąžinimo sąlygoms. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu būtų galima sutikti, jeigu kredito sutarties specialiosiose sąlygose nebūtų aptarta PVM kredito grąžinimo į specialiąją sąskaitą tvarka, lėšų, esančių specialioje sąskaitoje, paskirtis bei naudojimo tvarka. Kredito sutarties specialiųjų sąlygų 3.7 punkte numatyta, kad kredito dalį, skirtą sumokėti PVM, kredito gavėjas grąžina į specialiąją sąskaitą. Pagal kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas taisykles (sutarties 3.1 punkto 5 dalis) kredito gavėjas neturėjo teisės disponuoti specialiojoje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Tai reiškia, kad grąžintos Valstybinės mokesčių inspekcijos PVM sumos kredito gavėjas negalėjo panaudoti tolesniam projekto finansavimui.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad bankas, neleisdamas kredito gavėjui projekto įgyvendinimui naudotis grąžinta PVM suma, nepažeidė kredito sutarties sąlygų, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų. Todėl, nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – banko neteisėtų veiksmų – civilinė atsakomybė bankui atlyginti žalą kredito gavėjui neatsirado.
Apeliantai, teikdami argumentus dėl banko pareigos kooperuotis, bendradarbiauti pažeidimo, nurodo aplinkybes, kurios, jų manymu, įrodo, kad bankas nesudarė tinkamų sąlygų įgyvendinti projektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareigas kooperuotis, bendradarbiauti, elgtis sąžiningai vykdant sutartis turi visos sutarties šalys. Byloje nustatyta, kad bankas kredito gavėjui suteikė 7 800 000 eurų kreditą 8 400 000 mln. vertės objekto statybai. Likusius 0,6 mln. eurų, reikalingų pastatyti objektą, pagal sutarties sąlygas turėjo investuoti pats kredito gavėjas. Kredito gavėjui pareikalavus leisti naudotis lėšomis, esančiomis specialioje sąskaitoje, statybos objekto baigtumas, kaip nurodo apeliantai, buvo apie 85 procentų. Tuo metu kredito gavėjas jau už atliktus statybos darbus rangovams buvo skolingas 2 076 269 Lt sumą, o būtiniesiems darbams, kaip nurodė kredito gavėjas bankui, buvo reikalinga dar 2 452 595 Lt suma. Tai reiškia, kad projekto statybos vertė esant statybos objekto nebaigtumui apie 15 procentų, jau viršijo objekto vertę, kurią bankas buvo įsipareigojęs finansuoti ir šią pareigą buvo visiškai įvykdęs. Iš BUAB ,,Big City LT“ pateiktos turto vertintojo ataskaitos matyti, kad objekto, kurį bankas finansavo, statybos darbams pabaigti buvo reikalinga investuoti 7 430 000 Lt (t. 3, b. l. 99-110). Pagal apeliantų pateiktą turto vertintojo skaičiavimą buvo reikalinga statybos darbams pabaigti 3 542 961 Lt (t. 4, b. l. 77-79). Pažymėtina, kad kredito gavėjas bankui buvo nurodęs, kad baigiamųjų darbų kaina yra 2 439 112 Lt (t. 1, b. l. 61). Pažymėtina, kad vertintojo išvados, kiek dar reikėjo lėšų pabaigti objekto statybą, ženkliai skiriasi. Tačiau vienu ir kitu atveju PVM grąžintos sumos būtų nepakakę, juolab, kad kredito gavėjas buvo 2 452 595 Lt skolingas rangovams už jų jau atliktus statybos darbus. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantų nurodytas aplinkybes dėl banko pareigos kooperuotis, bendradarbiauti nevykdymo, atsižvelgia ir į kredito gavėjo veiksmus vykdant sutartį. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad gautą iš banko kreditą kredito gavėjas naudojo ne pagal paskirtį. Kredito gavėjas per 2008 m. birželio-rugpjūčio mėnesius kitiems asmenims iš kredito lėšų suteikė paskolų 855 000 Lt sumai. Apeliantai banko pareigos bendradarbiauti, kooperuotis pažeidimą, palikti vystytą projektą žlugimui grindžia dar ir tuo, kad kredito gavėjui neturint apyvartinių lėšų, o bankui neleidžiant naudotis lėšomis, esančiomis specialioje sąskaitoje, nebuvo galimybės užbaigti objekto statybą. Aplinkybę, kad kredito gavėjas neturėjo lėšų, paneigia jo veiksmai įsigyjant naujus nekilnojamojo turto objektus. Pagal UAB ,,Bic City LT“ bankroto administratoriaus pateiktus duomenis kredito gavėjas 2008 m. gruodžio 23 d. įsigijo 2,676 ha žemės sklypą už 1 300 000 Lt ir iš jų 702 222 Lt sumokėjo grynais iš kasos; 2008 m. gruodžio 19 d. pagal preliminarią komercinių patalpų pirkimo-pardavimo sutartį iš kasos pardavėjui sumokėjo 95 000 Lt avansą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad kredito gavėjas tikslinį kreditą naudojo ne pagal paskirtį, kad, turėdamas lėšų jų neskyrė užbaigti statomą objektą, o pirko kitą brangų nekilnojamąjį turtą, nors pagal kredito sutartį buvo įsipareigojęs investuoti savo lėšas, pripažįsta, kad kredito gavėjas netinkamai ir nesąžiningai vykdė kredito sutartį.
Minėta, nenustačius banko neteisėtų veiksmų, jo civilinė atsakomybė atlyginti žalą neatsiranda. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantų pateiktas padarytos žalos apskaičiavimo būdas yra ydingas. Apeliantai prašo iš banko išieškoti negautas pajamas. Negautomis pajamomis laikytina ta turtinė nauda, kurios nukentėjusysis žalą sukėlusių veiksmų metu dar nebuvo gavęs, tačiau kuri būtų gauta, jeigu nebūtų buvę žalą sukėlusių veiksmų. Lietuvos civilinės teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos yra grynosios negautos pajamos, t. y. atskaičius sąnaudas (būtinas išlaidas, mokesčius ir panašiai). Apeliantai teigia, kad, kai vykdoma bankroto procedūra, toks negautų pajamų apskaičiavimo modelis netaikintinas, nes bankroto procese vyrauja visuotinio vykdymo principas, todėl negautomis pajamomis yra laikomos visos negautos pajamos be sąnaudų atskaitymo.
Žalos (nuostolių) atlyginimas yra viena iš civilinės atsakomybės formų. Sutartinės civilinės atsakomybės klausimus reglamentuoja CK nuostatos (CK 6.245-6.262 straipsniai). Bankroto įstatymas civilinių santykių, atsiradusių pažeidus sutartis, nereglamentuoja, todėl sprendžiant civilinės atsakomybės taikymą, tame tarpe ir padarytos žalos dydžio nustatymą, vadovaujamasi CK normomis, o ne bankroto procese, kaip nurodė apeliantai, visuotinio vykdymo principu. Apeliantai prašė skirti finansinę ekspertizę žalos dydžiui nustatyti. Nepripažinus banko veiksmų, kuriais apeliantai grindžia civilinės atsakomybės bankui atsiradimą ir prievolę atlyginti žalą, neteisėtais, tapo neaktualu skirti finansinę ekspertizę žalos dydžiui nustatyti.
Dėl procesinių pažeidimų
Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Dėl tos priežasties, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė šaukti į teismo posėdį apeliantų prašomus liudytojus, skirti ekspertizę, byla nebuvo neteisingai išspręsta, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ir bylą perduoti naujam nagrinėjimui. Byloje surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, kuriais apeliantai grindžia savo reikalavimą, o atsakovas atsikirtimus, kuriuos ištyręs ir įvertinęs, teismas padarė pagrįstą išvadą ieškinio netenkinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti atstovavimo išlaidas ir pateikė 21 635,08 Lt sumokėjimą už advokato paslaugas, parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, patvirtinančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-82 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atmetus apeliacinį skundą, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir pateikto procesinio dokumento teisinio argumentavimo pobūdį bei vadovaujantis Rekomendacijų 2.1., 2.2., 2.3., 2.8 ir 8.11, už advokato pagalbą, parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atsakovui iš apeliantų priteistina 6 500 Lt (iš kiekvieno po 500 Lt) (CPK 98 straipsnis).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai nepagrįstai nurodo, kad atsakovo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos, ieškinio nepatenkinimo atveju, turi būti priteistos iš ieškovo, o ne iš kreditorių (apeliantų). Kreditoriai, nepriklausomai nuo to, kokią procesinį padėtį pasirinktų byloje, iškeltoje pagal netiesioginį ieškinį, t. y. ieškovo, skolininką įtraukiant į procesą trečiuoju asmeniu, skolininko, kaip ieškovo, atstovo ar bendraieškio, turi visas ieškovo teises ir pareigas, viena iš kurių yra atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas bylos pralaimėjimo atveju.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, iš apeliantų D. K., S. N., K. L., D. J., E. Ž., M. P., V. M., I. B., D. Ž., M. A., A. M., A. D. ir J. M. po 500 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.