Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. N. (toliau – apeliantas) ir jo gynėjos adv. V. G. (toliau – gynėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo B. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kuri paskirta įvykdyti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš B. N. priteista 200 eurų neturtinei žalai atlyginti V. N. naudai.

B. N. nuteistas už tai, kad tyčia sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2015 m. balandžio 16 d., nuo 22.19 val. iki 22.31 val., (duomenys neskelbtini), namuose, konflikto metu su savo sutuoktine V. N., tyčia papurškė dujų balionėliu „WALTHER PEPPER GEL“ V. N. į veidą, kas sukėlė nukentėjusiajai V. N. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendį panaikinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį, ir bylą nutraukti, panaikinant B. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti su visais nurodytais įpareigojimais ir draudimais. Nurodo manantys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neišanalizavo visų reikšmingų bylos aplinkybių (nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų), nepašalino byloje esančių duomenų prieštaravimų, rėmėsi tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, tačiau neanalizavo ir nevertino jų visumos, apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik prielaidomis, o ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais B. N. kaltę padarius nusikalstamą veiką, dėl ko priėmė nepagrįstą ir naikintiną nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. yra galima tik neginčijamai įrodžius sekančius nusikalstamos veikos požymius: B. N. papurškė duju balionėliu nukentėjusiajai tiesiai į veidą ir šiuos veiksmus jis atliko smurtaudamas; sukėlė fizinį skausmą – abiejų akių cheminį konjunktyvitą; fizinį skausmą sukėlė tiesiogine tyčia. Teigia, kad šiuo atveju, B. N. veikoje nukentėjusiosios atžvilgiu nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. sudėties – tyčios, nusikalstamų veiksmų ir jais nukentėjusiajai padarytų pasekmių, todėl jis privalo būti išteisintas.

Skunde teigiama, kad byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių faktą, kad nuteistasis papurškė dujų balionėliu ir juo labiau purškė tiesiai nukentėjusiajai į veidą. Taip pat byloje esančiame daiktų pateikimo protokole nėra nurodyta jokių duomenų ar jis buvo patikrintas, ar yra veikiantis ar iš vis nors kartą buvo panaudotas. Todėl gynėjos bei apelianto teigimu, tai, kad nuteistasis ištraukė dujų balionėlį ir laikė jį rankoje, neginčijamai nepatvirtina dujų purškimo nukentėjusiajai fakto. Be to nurodo, kad byloje esantis pipirinio dujų balionėlio „WALTHER PRO SECUR PEPPER GEL“ aprašymas patvirtina faktą, jog šis dujų balionėlis pagal savo charakteristiką yra skirtas žymėti užpuoliką raudonais dažais. Teigia, jeigu B. N. būtų papurškęs dujų balionėliu, atvykusi Greitosios medicinos pagalbos brigada ir policijos pareigūnai būtų pastebėję raudonas žymes ant nukentėjusiosios, mažamečio liudytojo O. N. ir buto sienų ir tai butų užfiksavę. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie raudonų dažų žymių buvimą ant nukentėjusiosios, mažamečio liudytojo O. N. ir buto koridoriaus sienos. Be to, jeigu B. N. būtų papurškęs dujų balionėliu, dujos būtų patekusios ir mažamečiui liudytojui į veidą, akis, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismui pateiktas poliklinikos šeimos gydytojo surašytas išrašas iš medicinos dokumentų negali būti įrodymu šioje byloje, nes prieš tai nukentėjusiąją jau buvo apžiūrėjęs specialistas, juolab, kad oftolmologas nustatė nukentėjusiajai tik trumparegystę ir jokių su dujų papurškimu į veidą susijusių sužalojimų nenustatė. Nurodo, kad byloje esanti specialisto išvada Nr. G1269/15(01) patvirtina faktą, jog specialistas apžiūrint nukentėjusiąją kitą dieną po įvykio, nenustatė jokių pastarosios sužalojimo požymių.

Vertinant nukentėjusiosios parodymus gynėja ir apeliantas skunde teigia, kad laikant dujų balionėlį ties nukentėjusiosios nosimi ir juo papurškus pipirinėmis dujomis tiesiai jai į veidą, nukentėjusiajai būtų nustatyti ne tik veido ir abiejų akių sužalojimai, bet ir nosies bei burnos gleivinių cheminis nudegimas. Tokiu būdu gynėja ir apeliantas nurodo konstatuojantys, kad nukentėjusiosios parodymai dėl dujų papurškimo yra prieštaringi bylos visumai ir pirmosios instancijos teismas negalėjo jais vadovautis. Pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo vadovautis mažamečio liudytojo O. N. parodymais, nes jie yra gauti neteisėtai ir yra prieštaringi bylos duomenų visumai.

Gynėja bei apeliantas skunde taip pat teigia, kad 2015-04-24 ir 2015-09-11 apklausiant liudytoju nukentėjusiosios bei nuteistojo mažametį sūnų O. N., buvo pažeistos BPK 278 str. nuostatos, nes vaikui ne tik kad nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš tėvą, bet ir dėl savo amžiaus pastarasis negalėjo suvokti savo parodymų pasekmių bei išreikšti savo tikrąją valią, o duoti melagingus parodymus ir prieštaringus parodymus prieš tėvą jį vertė nukentėjusioji ir jos motina R. V.. Nurodo ir tai, kad nors apklausos metu nepilnametis O. N. nurodė, kad tėtis pastūmė mamą rankomis, ji užkliuvo už laiptų ir nukrito, tačiau pati V. N. net neužsiminė, kad B. N. ją stumdė rankomis. Tokiu būdu skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarydamas išvadą, jog nuteistasis purškė dujų balionėliu nukentėjusiajai tiesiai į veidą, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes minėtą išvadą grindė prielaidomis ir vien tik nukentėjusiosios ir mažamečio liudytojo O. N. parodymais, kurie yra prieštaringi tarpusavyje ir byloje esančių įrodymų visumai.

Skunde teigiama, kad nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių faktą, jog nuteistasis sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą – abiejų akių cheminį konjunktyvitą, t.y. byloje nėra įrodyta LR BK 140 str. 2 d. dispozicijoje nurodyti nusikalstamos veikos padariniai – fizinio skausmo sukėlimas. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad nukentėjusioji dėl sukelto fizinio skausmo gydėsi ar vartojo vaistus. Gynėjos ir apelianto teigimu, bylos duomenų visuma patvirtina faktą, jog nukentėjusiosios ir mažamečio liudytojo O. N. parodymai dėl nukentėjusiosios patirto fizinio skausmo yra nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaringi, dėl ko pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, negalėjo jais remtis.

Gynėja ir apeliantas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra ir tiesioginės tyčios, byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių faktą, kad nuteistasis savo tyčiniais veiksmais siekė sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai, t.y. byloje nėra įrodyta BK 140 str. 2 d. dispozicijoje nurodyta nuteistojo tiesioginė tyčia. Skunde teigiama, kad pati nukentėjusioji V. N. siekė išprovokuoti B. N. panaudoti prieš ją fizinį smurtą. Be to, byloje esantis B. N. medicinos dokumentų išrašas patvirtina faktą, jog V. N. sukėlė B. N. fizinį skausmą: sumušė dešinės galvos pusę ir daugiau nei mėnesį šioje vietoje buvo nežymus patinimas, dėl ko B. N. daugiau nei mėnesį jautė galvos skausmą ir svaigulį. Teigia, kad nuteistasis besitiesdamas išsitraukė dujų balionėlį ir bandė papurkšti visiškai į priešingą nei buvo nukentėjusioji pusę, tikslu ją įspėti ją liautis naudoti fizinį smurtą nuteistojo atžvilgiu, o ne sukelti jai fizinį skausmą. Nuteistasis įvykio metu pagrįstai baiminosi, kad nukentėjusioji, mokėdama karatė, ir toliau naudos fizinį smurtą jo atžvilgiu.

Skunde teigiama, kad nukentėjusioji sąmoningai melagingai apkaltino nuteistąjį dėl fizinio skausmo sukėlimo, tikslu ne įgyvendinti teisingumą, bet pasipelnyti iš pastarojo, kadangi ji net nesutiko susitaikyti ir, kad nuteistasis atlygintų jos civiliniame ieškinyje nurodomą patirtą žalą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai tenkino iš dalies nukentėjusiosios V. N. ieškinį ir priteisė pastarajai 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis nepadarė jokios nusikalstamos veikos nukentėjusiajai ir 2015-04-16 nesukėlė jai jokio fizinio skausmo, dėl ko nukentėjusiajai nėra padaryta jokia neturtinė žala. Byloje nėra jokių tą patvirtinančių įrodymų.

Teismo posėdžio metu nuteistasis B. N. ir jo gynėja nesutiko su skundžiamu nuosprendžiu, prašė tenkinti jų apeliacinį skundą ir B. N. išteisinti. Nukentėjusioji V. N. ir jos atstovas bei prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas nusikalstamos veikos padarymo faktas bei tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas taip pat tvirtino, kad nepilnamečio liudytojo sūnaus parodymai gauti neteisėtu būdu, todėl teismas negalėjo jais remtis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai B. N. pripažino kaltu pagal BK 140 str. 2 d. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimą giminaitį ar šeimos narį, sukėlė šiam asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir: norėjo taip veikti (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 1 p.); numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.).

Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė smurtavęs prieš sutuoktinę, teigė nenorėjęs papurkšti jai tiesiai į veidą, o purškęs tik besigindamas nuo pastarosios ir norėdamas ją įspėti. Išanalizavus skunde nurodytas aplinkybes, baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo B. N., nukentėjusiosios V. N. ir liudytojų parodymus, neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp apelianto ir jo sutuoktinės įvyko konfliktas, kurio metu V. N. buvo sukeltas fizinis skausmas į veidą papurškiant dujų. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir apeliantas, tačiau nurodo dujų papurškęs šalia sutuoktinės, taip norėdamas ją pagąsdinti (b.t. 2, b.l. 96-98).

Tokią apelianto versiją nuneigia nepilnamečio liudytojo O. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, šiais parodymais pirmosios instancijos teismas iš esmės ir vadovavosi, priimdamas sprendimą. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas mano, kad šio liudytojo parodymai buvo gana detalūs, nuoseklūs, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, gauti laikantis visų įstatymo reikalavimų, jais netikėti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nepilnametis O. N., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, savo parodymais patvirtino, kad matė, kaip tėtis (B. N. – teismo past.), išėmęs iš kišenės dujų balionėlį, juo papurškė mamai (V. N. – teismo past.) į akis, motina nubėgo valytis akių. Balionėlis buvo pipirinis, nes liudytojas pajuto dujas. Vėliau tėtis jam parašęs žinutę, kad nieko mamai į akis nepurškė, bet tai netiesa (b.t. 1, b.l. 124-125). Analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir apklausiamas tyrėjo, papildomai nurodydamas, kad jo manymu, mamai skaudėjo. Po 10 minučių atvažiavo policija (b.t. 1, b.l. 115-116).

Tokie nepilnamečio O. N. parodymai atitinka jo motinos nukentėjusiosios V. N. parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nurodė, kad besikalbant su vyru B. N., netyčia jį palietė ranka ir jis jai papurškė į veidą su dujų balionėliu. Jai degino veidą, ašarojo akys, ji negalėjo kvėpuoti, nieko nematė, veidas buvo raudonas. Dujų balionėlis buvo nukreiptas į veidą, skaudėjo visur, labiausiai akis. Tą matė jų vaikai, kurie pradėjo verkti (b.t. 2, b.l. 67-70, 94-97).

Apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, nukentėjusioji V. N. nurodė analogiškas aplinkybes, kad papurškus į veidą dujų, jai buvo paraudęs veidas, buvo nudeginta oda, apdegintos akys, graužė, negalėjo prisiliesti. Kitą dieną važiavo pas teismo ekspertus, oftalmologą, buvo paskirti vaistai lašinti, jų nepirko, nes turėjo namuose.

Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nors apeliantas skunde nurodo, kad jokių su dujų papurškimu į veidą susijusių sužalojimų nukentėjusiajai medikai nenustatė ir ši aplinkybė užfiksuota specialisto išvadoje (b.t. 1, b.l. 92), tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis B. N. ir nebuvo nuteistas už kūno sužalojimo padarymą savo sutuoktinei V. N., jis buvo nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą. Tai, kad nukentėjusiajai V. N. jam inkriminuotais veiksmais nuteistasis B. N. sukėlė fizinį skausmą, patvirtina duomenys iš Greitosios medicinos pagalbos tarnybos, kurios surašytoje kortelėje yra užfiksuota, kad tarnyba 2015-04-16 22.52 val. suteikė medicinos pagalbą V. N., kuri nurodė, kad buitinio konflikto su vyru namuose jis papurškė dujų balionėliu jai į veidą, nustatyta diagnozė: ūmi reakcija. Abiejų akių cheminis konjunktyvitas. Tai, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusioji V. N. po papurškimo dujų balionėliu patyrė fizinį skausmą, patvirtina ir pats nuteistasis B. N., ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad jo žmona po to nubėgo į virtuvę prie kriauklės. Nuteistojo B. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodyta kita aplinkybė, kad jis dujų purškimo metu pats gavo dujų į dešinę akį, dėl ko važiavo į degalinę plauti akį, apeliacinio proceso metu nurodė, kad jo gautos dujos degino jam akį, į kurią jos papuolė, taip pat patvirtina teismo nustatytą aplinkybę, kad nuteistojo balionėliu purkštos dujos sukėlė tiek jam, tiek jo sutuoktinei fizinį diskomfortą – skausmą. Tai, kad nukentėjusiajai V. N. apžiūrėjus teismo medicinos specialistui po įvykio sekančią dieną, nebuvo nustatyti akių sužalojimai (teismo medicinos specialisto išvada Nr. G1269/15(01)), nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės dėl fizinio skausmo sukėlimo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustas specialistas O. D. paaiškino, kad papurškimo dujų balionėliu požymių po 14 valandų akyse galėjo ir nelikti, poveikis chemine medžiaga gali ir neužsifiksuoti, o jei pradžioje ir užsifiksavo, tai po kurio laiko poveikis išnyksta (b.t. 2, b.l. 106-107). Nukentėjusiosios V. N. nurodytų aplinkybių nepaneigia ir medicininė pažyma, patvirtinanti, kad kitą dieną po įvykio nukentėjusioji kreipėsi į medikus, jai akių junginėse buvo nustatytas nežymus paraudimas, veidas paraudęs (b.t. 2, b.l. 111).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek nukentėjusiosios V. N., tiek nepilnamečio liudytojo O. N. parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei vieni kitiems, priešingai vieni kitus patvirtina. Apelianto argumentai, kad mažametis liudytojas O. N., gimęs 2006 m., buvo apklaustas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 278 str. reikalavimus, nepagrįsti. Priešingai, nei teigia apeliantai, liudytojas buvo apklausiamas, dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, jam buvo išaiškintos jo teisės dėl parodymų davimo tvarkos, kai parodymai susiję su jo šeimos nariais. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas pas tyrėją, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teisme be paminėtų asmenų dalyvavo nukentėjusioji V. N., nuteistasis B. N., jo gynėjas. Pažymėtina, kad abiejose apklausose mažamečio liudytojo parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo iš esmės analogiški. Dėl šių motyvų kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, neturi pagrindo jais netikėti, kai kurie šio liudytojo skirtumai nėra esminiai, jie paaiškinami jo amžiumi. Kolegija pažymi, kad parodymus keitė ne kiti įvykio dalyviai, kaip nurodo apeliantas, bet pats apeliantas, iš pradžių teigdamas, kad dujų papurškė norėdamas apsiginti nuo sutuoktinės, vėliau nurodydamas, kad norėjo ją pagąsdinti, kad dujos nekliuvo ant nukentėjusiosios veido. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nebuvo jokios būtinybės taip aktyviai gintis nuo sutuoktinės, papurškiant jai dujų balionėliu, kadangi tokia gynyba nebūtų proporcinga pastarosios elgesiui, kuris pagal bylos įrodymus nuteistajam nekėlė pavojaus nei jo sveikatai, nei jo gyvybei. Nukentėjusioji parodymuose paaiškino, kad ji tik ranka užkabino apeliantą, kada jiedu ginčijosi. Šias aplinkybes patvirtino ir judviejų nepilnametis sūnus, nurodęs, kad mama nieko nepadarė tėčiui, kad jam skaudėtų, mama nestūmė tėčio ir jam netrenkė, jie ginčijosi (b.t. 1, b.l. 124-125). Taip pat byloje užfiksuotos SMS žinutės, rašytos nuteistojo B. N. sūnui O. N., kuriose apeliantas bando įtikinti sūnų, kad nepurškė motinai dujų (b.t. 1, b.l. 29-32), ką pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas vertino kaip apelianto bandymą paveikti nepilnametį liudytoją. Taip pat niekuo nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojo O. N. parodymus įtakojo nukentėjusiosios V. N. motina R. V. , byloje esami duomenys patvirtina priešingai, kad būtent apeliantas, rašydamas SMS, darė įtaką savo sūnui – liudytojui O. N..

Nuteistasis B. N., neigdamas savo kaltę dėl smurto naudojimo sutuoktinės atžvilgiu, nepagrįstai tai grindžia tuo, kad po įvykio ant nukentėjusiosios, mažamečio liudytojo O. N. ir buto koridoriaus sienos nebuvo raudonos spalvos dažų žymių, nors jo turėtas dujų balionėlis buvo purškimo paviršius žymintis raudona spalva. Tai, kad po papurškimo į nukentėjusiosios veidą, turėjo likti raudonos spalvos dažų žymės, paneigia paties nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinio proceso metu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis parodė, kad po papurškimo sutuoktinei į veidą, jis netrukus iš buto išėjo, bet nuvažiavo į degalinę išplauti akies, nes purškiant sutuoktinei, dujų kliuvo į jo dešinę akį (b.t.1, b.l 138). Apeliacinio proceso metu nuteistasis B. N. patvirtino, kad įvykio metu purškiant sutuoktinei šalia veido, jam irgi teko dujų, dalis gal liko ant pirštų, dujomis nusidegino akis, jas praplovė degalinėje. Dažų pėdsakų ant jo kūno nebuvo. (b.t. 2, b.l. 145).

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto B. N. nusikalstami veiksmai yra priežastiniame ryšyje su fizinio skausmo nukentėjusiajai V. N. sukėlimu. Fizinis skausmas yra subjektyvus dalykas, jį įvertinti geriausia gali tik jį patyręs asmuo, o nukentėjusioji V. N. nurodė, kad jai skaudėjo, bet be jos subjektyvių parodymų fizinio skausmo sukėlimą patvirtina kiti aukščiau aptarti įrodymai, kuriuos įvertino ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį B. N. atžvilgiu.

Nustačius apelianto kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo sutuoktinei V. N., nėra pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas 200 eurų neturtinės žalos nukentėjusiajai priteisė nepagrįstai. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio str. 2 d. nuostatas neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tokiu būdu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 200 eurų neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai V. N., atsižvelgė į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija pripažinti, kad sprendžiant priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydžio klausimą buvo pažeisti įstatymo reikalavimai, neatsižvelgta į jos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus ir nukrypta nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių, neturi teisinio pagrindo.

Kitų Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų kolegija nenustatė.

Vilniaus apygardos teisme 2016-09-05 ir 2016-11-21 buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad nukentėjusiajai V. N. pagal Tarnybos 2016-06-21 sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-2264-9973 buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme atstovavo adv. G. A. P. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro advokato užmokestis 52,11 eurų bei 78,17 eurų.

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji V. N. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo metu, kuomet buvo atliktas įrodymų tyrimas, nukentėjusiosios dalyvavimą teismas pripažino būtinu, naudojosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirto advokato kaip atstovo paslaugomis, dėl ko valstybė patyrė 130,28 eurų proceso išlaidas. Šios išlaidos įrodytos byloje pateiktais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį B. N., vadovaujantis BPK 106 str. iš jo priteistinos prašomos proceso išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo B. N. ir jo gynėjos adv. V. G. apeliacinį skundą.

Priteisti iš B. N. valstybės naudai 130,28 eurų už advokato, kuris dalyvavo byloje apeliacinės instancijos teisme kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugas.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.