- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-16
- Bylos Nr.
- e2S-129-640/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29226-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- D. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui D. S. ir atsakovo priešieškinį ieškovei M. S. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir uzufrukto nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui D. S., kuriuo teismo prašė: 1) nustatyti vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškove (motina); 2) nustatyti ieškovei kartu su nepilnamečiais vaikais K. ir B. uzufrukto teise naudotis atsakovui priklausančiu namu ir žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo namas); 3) priteisti iš atsakovo periodinį išlaikymą K. S. po 3033,68 Eur ir B. S. po 2901,38 Eur kas mėnesį iki vaikų pilnametystės, pavedant šias lėšas valdyti ieškovei uzufrukto teise.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų K. ir B. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove; 2) nustatyti ieškovei kartu su nepilnamečiais vaikais K. ir B. laikiną teisę uzufrukto teise naudotis atsakovui priklausančiu namu ir žemės sklypu (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikams – 805 Eur vienkartinę išmoką kiekvienam vaikui, pavedant šias lėšas valdyti uzufrukto teisėmis ieškovei (nepilnamečių motinai).
3. Ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė žemiau nurodomais argumentais:
3.1. Nepilnamečiai vaikai ilgą laiką išimtinai gyvena tik su ieškove, kuri jais turi rūpintis ir tinkamai užtikrinti jų teises ir teisėtus interesus, vaikų ir jos santykiai ypatingai artimi. Ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena kartu ginčo name ir siekis vaikus atskirti nuo motinos, su kuria jie visą laiką gyveno, neatitinka vaikų interesų. Laikinai nenustačius vaikų gyvenamosios vietos su motina, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
3.2. Per atsakovo atstovą vaikų motinai ir vaikams pareikštas reikalavimas išsikraustyti, prieštarauja ir kelia grėsmę vaikų interesams, kurių nebus įmanoma apsaugoti, jei vaikų naudai nebus nustatyta uzufrukto teisė naudotis atsakovo namu ir žemės sklypu. Atsakovas melagingais duomenimis be teismo, vaikų, jų motinos žinios naikina įrašus „dėl šeimos turto statuso“ ginčo namui. Dėl nurodytų aplinkybių ginčo namui taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – laikinai nustatytina vaikams ir jų motinai teisė uzufrukto teise naudotis ginčo namu (faktiškai šeimos gyvenamąja patalpa).
3.3. Atsakovas neteikia pakankamo išlaikymo net sumokėti vaikams už mokslą. Iki 2018 m. lapkričio 15 d. D. S. pradedant gyventi atskirai nuo vaikų, šalių sutarimu, mokėjimai už mokslą buvo išimtinai D. S. reikalas ir rūpestis. Atsakovui pradėjus gyventi atskirai, jis vengia mokėti už vaikų mokslus, tačiau jo gyvenamosios vietos pakeitimas, negyvenimas su vaikais negali pakeisti ir apriboti vaikų teisės į mokslą. Ieškovė, naudodama ne savo, o kreditines lėšas (skolintas) apmokėjo 3220 Eur, daugiau skolintis lėšų neturi galimybių. Likusi neapmokėta suma už vaikų mokslus – 1610 Eur (po 805 Eur kiekvienam vaikui). Neapmokėjus šios sąskaitos vaikai negalės tęsti mokslų. Esant nurodytam, iš atsakovo priteistinas laikinas išlaikymas po 805 Eur vienkartine išmoka, kiekvienam vaikui.
Atsiliepimas
4. Atsakovas D. S. atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė atmesti ieškovės prašymą dėl laikinosios nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, laikino išlaikymo priteisimo ir laikino uzufrukto teisės nustatymo.
5. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
5.1. Ieškinyje dėstomos aplinkybės pateiktos iškraipytai ar visiškai neteisingai. Skubus laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina pakenktų vaikų interesams. Ieškovė kuria vaizdą esą pats atsakovas neima vaikų. Tačiau realybėje viskas vyksta priešingai, t.y. ieškovė neduoda atsakovui pasimatyti su vaikais nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio, nepaisydama daugkartinių atsakovo prašymų. Taigi, ieškovei kliudant atsakovui matytis su nepilnamečiais vaikais, tai yra priežastis nenustatyti vaikų gyvenamosios vietos su ieškove, bent jau iki teismo sprendimo. Nustačius laikiną vaikų gyvenamąją vietą su motina, ieškovė ir toliau galėtų piktnaudžiauti savo teisėmis bei riboti vaikų matymąsi su tėvu. Ieškovė nutyli esminę aplinkybę, kodėl iki šiol vaikai gyvena būtent su ja. Taip atsitiko ne todėl kad, kaip bando teigti ieškovė, atsakovas tiesiog ėmė mažiau bendrauti su vaikais, o dėl to, kad ieškovė melagingai apkaltino atsakovą esą smurtavus prieš ją ir inicijavo ikiteisminį tyrimą. Apie metus laiko, tyrimo metu, atsakovui buvo uždrausta artintis prie ieškovės. Kadangi ieškovė nesutikdavo perduoti vaikų atsakovui, atsakovas fiziškai negalėjo su jais bendrauti. Byla baigėsi visišku atsakovo išteisinimu, visi draudimai buvo panaikinti. Tačiau ieškovė ir toliau kliudo vaikų tėvui bendrauti su vaikais, nors ir vaikai, ir atsakovas to labai nori.
Atsiliepimas
5.2. Atsakovas, priešingai nei teigia ieškovė, jokiu būdu neveja vaikų iš namų ir neprieštarauja, kad jie liktų gyventi name kartu su juo. Priešingai – atsakovas džiaugtųsi, jeigu vaikai liktų gyventi su juo name, tai jis raštu nurodė ieškovei įspėjime dėl išsikraustymo. Tuo tarpu ieškovei nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo toliau gyventi atsakovo namuose ir ji turi visas galimybes išsikelti į kitą būstą (tiek viena, tiek su vaikais).
5.3. Ieškovė nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų būtinybę nustatyti uzufrukto teisę naudotis ginčo namu. Be to, prašomos uzufrukto teisės suteikimas pažeistų šalių interesų proporcijos principą: atsakovas prarastų teisę ilgą laiką naudotis savo nuosavybe (akivaizdu, kad atsakovas negalėtų gyventi name), tuo tarpu ieškovė, kuri turi galimybes įsigyti ar nuomotis būstą, neatlygintinai naudotųsi didelės vertės svetimu turtu.
5.4. Atsakovas negali būti įpareigotas apmokėti už ypatingai brangius vaikų mokslus, kuomet jis prieštarauja tokiems mokslams ir neturi galimybės už juos sumokėti. Tuo labiau, kai jo verlas susiduria su finansine krize. Kita vertus, ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų apie savo pajamas ir turtinę padėtį, nors privalėjo tai padaryti.
6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) išvadoje neprieštaravo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, jog vaikai su ieškove gyvena atsakovui priklausančiame name, kuriame yra visi reikalingi baldai ir daiktai, vaikams sudarytos tinkamos sąlygos augti, vystytis, ugdytis. Tarnybos darbuotojui pakalbinus vaikus, jie sakė, kad mama nedraudžia jiems bendrauti su tėvu, su tėvu bendrauja ne taip dažnai, kaip norėtųsi, tėvas nerodo iniciatyvos; nenorėtų gyventi bute pas tėvą, nes ginčo name jiems labiau patinka, su mama jiems gerai ir konfortiška. Pasak atsakovo, iki gyvenimo skyriumi su ieškove, jis pilnai išlaikė vaikus, o nuo 2018 m. lapkričio 15 d. jiems pradėjus gyventi skyrium, jis moka dukrai ir sūnui po 150 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį, daugiau mokėti negali, nes priverstas nuomotis butą, o už vaikų mokyklą ir darželį su ieškove moka per pusę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovės M. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – priteisė iš atsakovo D. S. laikiną išlaikymą nepilnamečiams sūnui B. S. ir dukrai K. S. vienkartinėmis išmokomis po 805 Eur kiekvienam vaikui, paskyrė ieškovę priteisto laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise, o kitą prašymo dalį atmetė.
8. Nustatė, kad ieškovė ir atsakovas turi vaikus – K. S. ir B. S.. Šalys gyvena skyrium nuo 2018 m. lapkričio mėnesio, kai ieškovei iniciavus ikiteisminį tyrimą atsakovui buvo taikyta kardomoji priemonė. Vaikai šiuo metu faktiškai gyvena su ieškove (mama) ginčo name.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo elgesys kelia grėsmę šalių nepilnamečių vaikų interesams. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju laikinai nesureguliavus tarp šalių susiklosčiusių santykių, t. y. nenustačius vaikų laikinos gyvenamosios vietos su ieškove, nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai gali būti iš esmės pažeisti. Kadangi abiejų tėvų valdžia nepilnamečiams vaikams yra lygiavertė, aktualių duomenų apie vaikų interesų pažeidimą byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šioje proceso stadijoje, t. y. išsamiai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nėra pagrindo nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškove, juolab, kad šis ieškovės pareikštas prašymas glaudžiai susijęs su ieškinio dalyku ir klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bus sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus ieškinio ir priešieškinio argumentus ir įrodymų visumą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog teismas būtų priėmęs sprendimą iškeldinti ieškovę ir toks teismo sprendimas būtų įsiteisėjęs, gautas vykdomasis dokumentas ir (ar) būtų pradėtas vykdymo procesas dėl priverstinio iškeldinimo. Teismas atsižvelgė į tai, kad iki šiol atsakovas tinkamai užtikrina vaikų teisę į saugią gyvenamąją aplinką, teisę į būstą, kur užtikrintos saugios ir sveikos vaikams gyventi sąlygos. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti ieškovei su nepilnamečiais vaikais laikiną uzufruktą naudotis ginčo namu ir žemės sklypu, priklausančiais atsakovui asmeninės nuosavybės teise, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, netenkintinas.
11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog šalys geranoriškai susitarė dėl atsakovo teiktinos laikino išlaikymo sumos, reikalingos patenkinti nepilnamečių vaikų poreikius į mokslą, sprendė, kad ieškovės prašymas dėl laikino išlaikymo priteisimo tenkinamas, priteisiant iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikams – 805 Eur vienkartinę išmoką kiekvienam vaikui, pavedant šias lėšas valdyti uzufrukto teisėmis ieškovei yra tenkintinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atskiruoju skundu M. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį dalyje, kuria atisakyta taikyti laikyti laikinąsias apsaugos priemones ir klausimą išspręsti iš esmės - nustatyti laikinai K. S. ir B. S. gyvenamąją vietą su motina M. S. ir nustatyti uzufrukto teisę laikinai jiems bei ieškovei naudoti namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) ir priklausančius atsakovui.
13. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:
13.1. Atsakovas per atstovą pareiškė reikalavimą išsikraustyti vaikų motinai ir vaikams, kurie visą laiką augo su motina. Toks reikalavimas prieštarauja bei kelia grėsmę vaikų interesams, kurių nebus įmanoma apsaugoti nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, jog 2014 m. birželio 5 d. vaikų gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). M. S., nepilnamečiai vaikai iki šiol gyvename (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į minėtą namą ir žemės sklypą registuota D. S. vardu. NTR išraše, 7.3 punkte įregistruotas juridinis faktas, jog nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2019 m. kovo 1 d., namas buvo šeimos turtas. Pagrindas, D. S. 2017 m. birželio 19 d. prašymas, kuriame nurodyta, jog tai yra nepilnamečių vaikų K. ir B. nuolatinė gyvenamoji vieta. M. S. vardu NTR registruota nuosavybė į žemės sklypą, patalpų į kurias ieškovė turėtų galimybę kartu su nepilnamečiais vaikais išsikraustyti neturi. Šalys, nepilnamečių vaikų tėvai gyvena skyrium nuo 2018 m. lapkričio mėnesio. Su vaikais gyvena išimtinai ieškovė. Atsakovas, nors raginimuose išsikelti iš šeimos gyvenamosios patalpos ir teisme nurodo, jog ketino gyventi su vaikais nuo 2019 m. rugsėjo 28 d., tačiau to nedaro, nors nuosavybės teise turi keturis gyvenamuosius namus, du Lietuvoje ir du Norvegijoje.
13.3. Yra grėsmės vaikams ir kartu gyvenančiai motinai, nes 2019 m. rugsėji 28 d. D. S. atstovas advokatas elektroniniu laišku nustatė terminą iki 2019 m. spalio 28 d. M. S. atlaisvinti šeimos gyvenamąjį būstą. Siekis vaikus atskirti nuo motinos, su kuria jie visą laiką gyveno, neatitinka vaiko interesų. Taigi, laikinai nenustačius vaikų gyvenamosios vietos su motina, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepime prašė M. S. atskirąjį skundą atmesti.
15. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
15.1. Ieškovė nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių sūnaus ir dukros interesai kaip nors būtų pažeisti. Atsakovas neatlieka jokių veiksmų (ar neveikimo), kurie keltų grėsmę vaikams likti be būsto ar kitaip pažeistų vaikų interesus, dėl ko būtų būtina nustatyti vaikų laikinąją gyvenamąją vietą bei uzufruktą vaikams su ieškove gyventi atsakovui priklausančiame name. Ieškovė deda visas pastangas, kad faktiškai apribotų atsakovo bendravimą su vaikais. Šiuo metu yra susiklosčiusi situacija, kuomet vaikų teisės yra grubiai pažeidžiamos, nes ieškovė riboja atsakovo galimybes ir teises matytis su vaikais. Atsakovas į bylą yra pateikęs šalių susirašinėjimą, kuris patvirtina šiuos teiginius. Papildomai atsakovas pateikė ir susirašinėjimą, įvykusį po nutarties priėmimo, iš kurio matyti, kad ieškovė ignoruoja atsakovo prašymą susitarti dėl matymosi su vaikais grafiko, ieškovė bendrauja nekonstruktyviai, provokuoja, nuolat kaltina atsakovą, tačiau nesprendžia konkrečių klausimų. Ieškovė nurodo atsakovui vadovautis pateikta tvarka, tačiau atsakovas nesupranta kokią tvarką jį turi galvoje. Taip pat, ieškovė neleidžia vaikams nakvoti pas atsakovą bute, nepagrįstai teigdama, kad ten vaikams nėra kur nakvoti. Taigi, šiame bylos nagrinėjimo etape teismas pagrįstai sprendė, jog nėra jokio pagrindo laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su motina.
15.2. Nei teismo posėdžio metu, nei skunde, ieškovė nenurodė jokių konkrečių vaikų teisių ar interesų, kurie esą yra (ar gali būti) pažeidžiami dėl to, kad nėra nustatyta laikinoji vaikų gyvenamoji vieta su ieškove. Todėl vien ši aplinkybė patvirtina, kad nutartis šioje dalyje priimta pagrįstai.
15.3. Byloje nėra jokių duomenų (o ir negali būti), kad atsakovas keltų grėsmę vaikų interesams, kiek tai susiję su jų gyvenamąją vieta. Priešingai – nėra ginčo, kad faktiškai vaikai gyvena su motina ir nepaisant to, kad atsakovas nori matytis su vaikais, ieškovei neleidžiant to daryti, atsakovas nedaro nieko, kas galėtų pakenkti vaikams. Šiuo metu, atsakovas prisideda prie vaikų išlaikymo pagal faktines galimybes, kurios yra ženkliai sumažėjusios dėl pačios ieškovės kaltės: (1) reguliariai moka po 150 Eur per mėnesį vaikams; (2) vaikai gyvena atsakovui priklausančiame name, tai yra atsakovas suteikia vaikams būstą; (3) atsakovas apmoka būsto, kuriame gyvena vaikai, išlaikymo išlaidas (įskaitant ir ieškovės dalį, kadangi ieškovė nemoka už komunalines paslaugas); (4) atsakovas prisideda prie mokėjimo už vaikų privačią mokyklą.
15.4. Atsakovas nedarė ir nedaro nieko, kas leistų daryti prielaidą, kad jis nori atskirti vaikus nuo motinos. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas, kad ir kaip jam tai būtų sunku, nedaro jokių kliūčių vaikams būti su motina ir gyventi atsakovui priklausančiame name (kuomet pats atsakovas yra priverstas nuomotis butą). Tai, jog atsakovas nori, kad ieškovė išsikeltų iš atsakovo namo, nereiškia, jog atsakovas imsis kokių nors veiksmų neteisėtai iškeldinant ieškovę ar atskiriant ją nuo vaikų. Kaip matyti, nieko panašaus atsakovas nedaro. Nors atsakovas pateikė ieškovei įspėjimą dėl išsikėlimo, ieškovei to nepadarius, atsakovas nesiėmė ir nesiima jokių veiksmų, kad ieškovė paliktų atsakovo namą, kuriame gyvena be jokio teisėto pagrindo. Be to, net ieškovei išsikėlus iš atsakovo namo, vaikai galėtų likti jame gyventi su atsakovu.
15.5. Teismai konstatavo egzistuojant galimybę ieškovei nuomotis būstą. Taip pat teismai sprendė, kad pati ieškovė neišnaudojo visų galimybių gauti būsto paskolą, t. y. nenurodė bankui visų duomenų apie savo gaunamas pajamas, turimą turtą. Ieškovė nepateikė teismui duomenų apie tai, kad ji kreipėsi ne į vieną, bet ir į kitus bankus dėl paskolos suteikimo, todėl uzufrutas nebuvo nustatytas. Jeigu atsakovas galėtų grįžti gyventi į savo namą ir neturėtų mokėti nuomos, jis galėtų vaikų išlaikymui skirti daug didesnę sumą, kuri galėtų panaudoti būstui (jeigu vaikai liktų gyventi su motina).
16. Rašytiniuose paaiškinimuose M. S. pažymėjo, jog atsakovas vienam vaikui mėnesiui skiria tik 75 Eur, taip akivaizdžiai vaikams taikydamas finansinį smurtą ir skurdą. Atsakovas iki šiol nesiėmė veiksmų ir parodė visišką abejingumą vaikams realiai šąlant, neturint vandens žiemos metu. Taip pat, atsakovas ignoravo ieškovės ir jos dukros 2019 m. gruodžio 6 d. kreipimąsi dėl dukros perėmimo, kai jų sūnus buvo gabenamas į ligoninę. Atsakovas ne tik, kad nepadėjo, neatvyko perimti dukros, nesiėmė jokių veiksmų, neprisidėjo finansiškai perkant vaistus ir slaugant blogai besijaučiantį savo vaiką, bet net ir po to nė karto nepasiteiravo nei mamos nei gydytojų apie vaiko savijautą ir sveikatą. Tai, kad atsakovas nesirūpina vaikais patvirtina ir vaikų apklausa, kurios metu vaikai aiškiai pasisakė, kad jų tėvas nerodo vaikams dėmesio, nesidomi, neskambina, o vaikams jo ieškant nekelia ragelio ir nekomunikuoja, neperskambina.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui D. S. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, uzufrukto pripažinimo ir išlaikymo priteisimo, bei atsakovo priešieškinį. Ieškovė taip pat, teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės sutampančių su ieškinio reikalavimais, taikymo – laikinos vaikų gyvenamosios vietos su motina nustatymo, laikino išlaikymo priteisimo ir uzufrukto ieškovės, bei vaikų naudai naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiu namu nustatymo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą, tačiau kitoje ieškovės prašymą atmetė. Ieškovė (apeliantė) M. S., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi prašė jos dalį dėl atmestų reikalavimų panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su motina ir leisti laikinai uzufrukto teise naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiu namu.
Dėl naujų įrodymų
20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus, t.y. susirašinėjimus su advokatu, lovos nuotraukas, sąskaitas, elektroninius laiškus dėl bendravimo grafiko, pasimatymo su vaikais, striukės. Atsižvelgdamas į tai, kad šie įrodymai nėra tiesiogiai susiję su sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tai, kad nėra nurodyta dėl kokių priežasčių šie įrodymai negalėjo būti pateikti klausimą sprendžiant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pasinaudoti CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi ir prijungti prie bylos naujus įrodymus.
Dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo
22. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Laikinas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.
23. CK 3.169 straipsnio 1-2 dalys numato, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Pažymėtina, jog laikinoji apsaugos priemonė – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai.
24. Apeliantė M. S. atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė laikinos vaikų gyvenamosios vietos su ja, nes nesant sutarimo tarp tėvų galimai gali būti pažeisti vaikų interesai. Siekis vaikus atskirti nuo motinos, su kuria jie visą laiką gyveno, neatitinka vaikų interesų, todėl nenustačius vaikų gyvenamosios vietos su motina, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad šioje proceso stadijoje nėra iš esmės sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, todėl teismas tik preliminariai vertina susidariusią situaciją (ne nagrinėdamas jos iš esmės), siekdamas užtikrinti nepilnamečių vaikų interesų apsaugą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas ne savo noru buvo atskirtas nuo vaikų, dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, tačiau jis turi tokias pačias teises rūpintis vaikais, juos auklėti ir su jais bendrauti kaip ir vaikų motina. Klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo metu, teismas neturi neabejotinų, pagrįstų duomenų apie atsakovo netinkamą elgesį su vaikais, keliamą jiems pavojų ar kitų jų interesų pažeidimą. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos su ja nustatymo iki bylos išnagrinėjimo.
Dėl uzufrukto nustatymo
25. CK 4.141 straipsnio 1 dalis numato, kad uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. CK 4.147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad uzufruktas gali būti nustatomas teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai. Uzufrukto nustatymą teismo sprendimu šeimos bylose numato CK 3.71 straipsnis. CK 3.71 straipsnio 1 dalis nurodo, kad jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Iš esmės ta pati taisyklė atkartojama ir CK 3.86 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį, laikinosios apsaugos priemonės taikomos iki bus priimtas sprendimas.
26. Teismo vertinimu, laikinas uzufruktas šeimos bylose gali būti nustatomas vadovaujantis sistemiškai taikant 3.65 straipsnio 1 dalies, 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punkto, CK 3.71 straipsnio 1 dalies ir CPK 145 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas, t. y. nustatant laikinus apribojimus (uzufruktą) kito sutuoktinio turtui iki bus priimtas sprendimas santuokos nutraukimo byloje. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad įstatymas numato teismo teisę, bet ne pareigą nustatyti uzufruktą sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai. Spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas (vaikai), neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Taip pat būtina vertinti, ar iš esmės pablogėtų vaiko gyvenimo sąlygos, jeigu laikinas uzufruktas nebūtų nustatytas.
27. Apeliantė nurodo, kad vaikai gyvena su ja, tačiau atsakovas siekia ją iškraustyti iš namų taip atskirdamas nuo vaikų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad vaikų gyvenamoji vieta, šiuo metu, dar nėra nustatyta nei su vienu iš tėvų, todėl abu tėvai turi lygią valdžią vaikams. Tai reiškia, kad konkrečiu atveju, sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo tikslingumo nėra pagrindo vertinti tai ar ieškovė turi kitą gyvenamąją vietą ar pakankamus finansinius išteklius tokią vietą įsigyti/išsinuomoti. Tuo tarpu apeliantė pati, savo blogos finansinės padėties neįrodinėjo ir į bylą duomenų patvirtinančių tokias aplinkybes nepateikė. Namas, kuriame gyvena nepilnamečiai šalių vaikai nuosavybės teise priklauso vaikų tėvui (atsakovui), todėl nėra realios grėsmės, kad vaikai liks be gyvenamosios vietos ar jų interesai bus pažeisti netaikius laikino uzufrukto, t.y. vaikams vis tiek būtų sudaromos sąlygos gyventi atsakovui priklausančiame name, kuriame vaikai šiuo metu ir gyvena. Taip pat, vaikų interesai jau yra užtikrinami priteisiant išlaikymą iš atsakovo, suteikiant gyvenamąjį būstą. Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog teismas būtų priėmęs sprendimą iškeldinti ieškovę ir toks teismo sprendimas būtų įsiteisėjęs, gautas vykdomasis dokumentas ir (ar) būtų pradėtas vykdymo procesas dėl priverstinio iškeldinimo. Taigi, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas tinkamai užtikrina vaikų teisę į saugią gyvenamąją aplinką, teisę į būstą, kur užtikrintos saugios ir sveikos vaikams gyventi sąlygos, todėl nėra pagrindo nustatyti ieškovės ir vaikų naudai uzufruktą naudotis ginčo namu ir žemės sklypu, priklausančiais atsakovui asmeninės nuosavybės teise.
28. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos byloje, todėl priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą atmesti ieškovės prašymą, dalyje dėl laikino uzufrukto nustatymo, laikinos vaikų gyvenamosios vietos su ja nustatymo ir jis paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.