Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gapučio, Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 3 p. bei 233 str. 1 d. ir nubaustas:

pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. - 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal 233 str. 1 d. - 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis bei 65 str. 1 d. 1 b. punktu paskirtos bausmės subendrintos dalinio jų sudėjimo būdu ir V. D. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė – 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 65 str. 1 d. 1 b. punktu, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu V. D. paskirta laisvės apribojimo bausme ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė - 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityta V. D. atlikta laisvės apribojimo bausmė iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos (4 mėnesiai 28 dienos laisvės apribojimo).

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 1, 5, 8 punktais, V. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. D. atsiprašyti nukentėjusiosios, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš V. D. nukentėjusiajai V. D. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Bei priteista iš V. D. 400 Eur nukentėjusiajai V. D. jos turėtų atstovo byloje išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. D. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. kovo 24 d., apie 12. 30 val., (duomenys neskelbtini), tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, savo automobilyje ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia savo šeimos narei - kartu gyvenančiai žmonai V. D. sudavė vieną smūgį ranka į veidą, padarydamas jai nosies kaulų lūžį, nosies ir viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimą, tuo nesunkiai sutrikdė V. D. sveikatą.

2. Taip pat V. D. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 15 d., apie 12 val., namuose, esančiuose duomenys neskelbtini)., turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. duomenys neskelbtini), siekė paveikti nukentėjusiąja pripažintą žmoną V. D., o būtent: žadėjo nupirkti jai butą, po to įžeidinėjo, gąsdino reikalaudamas 2015 m. spalio 19 d. teismo posėdyje duoti melagingus parodymus - pasakyti, kad ji susižalojo pati.

3. Be to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. D. 2015 m. spalio 23 d., apie 11 val., namuose, esančiuose duomenys neskelbtini) turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. duomenys neskelbtini), siekė paveikti nukentėjusiąją pripažintą žmoną V. D., o būtent: žadėjo sumokėti pusę sumos už perkamą butą, įžeidinėjo, reikalaudamas 2015 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje duoti melagingus parodymus - pasakyti, kad ji susižalojo pati, nukrisdama nuo kopėčių ar nuo dviračio.

4. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. D. 2015 m. spalio 27 d., apie 9 val., namuose, esančiuose duomenys neskelbtini) turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. duomenys neskelbtini), siekė paveikti nukentėjusiąją pripažintą žmoną V. D., o būtent: įžeidinėjo V. D., gąsdino atimsiąs iš jos vaikus, reikalaudamas 2015 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje duoti melagingus parodymus - pasakyti, kad ji susižalojo pati.

Dėl nuteistojo V. D. kaltės

Dėl garso įrašų pripažinimo įrodymu ir jų vertinimo

Dėl nukentėjusiosios parodymu vertinimo

Dėl teismo šališkumo

Dėl bausmių bendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo termino, įpareigojimų

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą

9. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka V. D. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str.2 d. 3 p. 233 str. 1 d. pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

10. Apeliantas skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių ir pateikdamas savo versiją dėl įvykio teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios V. D. parodymais Apeliantas nurodo, jog V. D. jį apkalba siekdama materialinės naudos sau. Jis nurodo. Jog V. D. pati susižalojo krisdama nuo laiptų vedančių į garažą esantį po namu. Nuodo, jog V. D. atėjo iš garažo visa kruvina, tuo metu pas juos namuose buvo jo pažįstamas D. J., kuris matė įvykį, nurodo, jog nuvežus V. D. į ligoninės priimamąjį ji nurodė aplinkybes, jog susižalojo krisdama, o vėliau pakeitė šiuos parodymus. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. duomenys neskelbtini) matyti, kad V. D. į šią ligoninę kreipėsi 2015-03-24 15.22 val. Apžiūra LOR, 15.25 val. Pargriuvo garaže ir susižalojo (1t.b.l.35). Teismo posėdžio metu V. D. patvirtino, jog iš pradžių ji pasakė, jog griuvo garaže ir susižalojo, nes, kai V. D. jai trenkė gipsuota ranka į veidą, jai pradėjo bėgti kraujas, išsikruvino rūbai, V. D. išsigando, pradėjo valyti rūbus ,atsiprašinėti, parsivežė ją į namus, prašė nesakyti tiesos, jog jis jai sudavė, ji patikėjo juo, jog tai bus paskutinis kartas ir V. D. daugiau smurto prieš ją nenaudos, todėl ji ir iš pradžių nenorėjo nurodyti tikrosios susižalojimo priežasties. Tačiau vėliau gegužės mėnesį V. D. vėl prieš ją naudojo smurtą, sumušė, vykstant teismo posėdžiui ji pasakė, kad V. D. ir anksčiau yra prieš ją naudojęs smurtą, tai yra 2015-03-24 sulaužė jai nosį. Tuomet prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ji sakė tiesą. Vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui dėl smurto gegužės mėnesį, V. D. jai darė psichologinį spaudimą, grasino duoti kitus jį teisinančius parodymus, vertė meluoti, žadėjo jai su vaikais nupirkti butą. Ji pradžioje patikėjo juo davė neteisingus parodymus, vėliau supratusi, jog V. D. ją gasdina ir grasina jai tik norėdamas išvengti atsakomybės, ji byloje davė teisingus parodymus. Kaip matyti iš nukentėjusiosios V. D. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, paaiškinimų duotų apeliaciniame teisme, V. D. pirminiai parodymai, jog ji susižalojo pati griūdama nuo laiptų garaže yra logiši ir pateisinami tuo, jog nuolat buvo iš tiesų priklausoma nuo sutuoktinio V. D., nuolat buvo psichologiškai spaudžiama ir išnaudojama pažadais, jog smurto nenaudos, nupirks jai su vaikais butą, jog galėtų gyventi atskirai. Vėlesni jos parodymai, atliekant šioje byloje ikiteisminį tyrimą nesikeitė, teisme ji nuosekliai nurodė visas jos sužalojimo aplinkybes. Todėl pirmos instancijos teismas juos vertino kaip neabejotinus.

11. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas D. J. parodė, jog neatsimena tikslios datos, tačiau vieną kartą 2015 m. pavasarį yra buvęs pas V. D. namuose, jie valgomajame gėrė kavą, kai įėjo V. D., prisidengusi ranka veidą, jie klausė kas nutiko, siūlė važiuoti į ligoninę, nes pamanė, kad susižalojo. Pabuvęs dar apie 10 minučių išvažiavo iš V. D. namų. Jis nematė jokio kraujo ar kitų sužalojimo požymių. Jis taip pat nematė V. D. sužalotos rankos ar buvo kažkas uždėta ant rankos. Liudytojas patvirtino, kad dabar žino tą įvykio dieną, tai yra 2015-03-24 po pietų, nes gavęs šaukimą į teismą, kalbėjosi su V. D. apie tą įvykį, V. D. jam nurodė tikslią datą, aplinkybes. Nukentėjusioji V. D. paneigė D. J. parodymus, nurodydama, kad liudytojas D. J. niekada jai būnant namuose, pas juos nebuvo atvažiavęs, kad ji tą žmogų mato pirmą kartą. Vertinant liudytojo D. J. parodymus matyti, jog jie prieštarauja nukentėjusiosios parodymams, jog galimai ji susižalojo namuose, matė ją namuose užsidengusią veidą, siūlė važiuoti į ligoninę. Tačiau pažymėtina, kad liudytojas kraujo nematė, o sulaužius nosį, kraujas besąlygiškai bėga ir liudytojas tai turėjo pastebėti. Ekspertas N. R. patvirtino, jog esant nosies lūžiui kraujas bėga. Ir jo nepastebėti būtų neįmanoma. Liudytojo D. J. parodymus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip prieštaraujančius nukentėjusiosios V. D. parodymams, eksperto paaiškinimams, o ir paties nuteistojo parodymams dėl kruvino veido. Apie šio liudytojo buvimą ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinoma, liudytojas pripažino, kad apie įvykio aplinkybes, datą jis aptarė su V. D.. Liudytojo parodymus teismas vertina kaip įtakotus nuteistojo, suinteresuotus padėti nuteistajam V. D. išvengti atsakomybės. Jog nukentėjusioji pati susižalojo krisdama laiptais tą versiją paneigia iš dalies ir eksperto paaiškinimai, kad vien krintant laiptais nosis nelūžtų, tačiau atsitrenkus į kažkokį statų, buką paviršių tai galėtų įvykti. Byloje nenustatyta, kad garaže prie laiptų buvo kažkoks statinys, į kurį galėjo susižaloti pati nukentėjusioji. Nors nuteistasis skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas neapžiūrėjo namo garažo laiptų ir tos aplinkos, todėl negalėjo vertinti ar yra ten daiktų, turinčių kietą, buką paviršių, į kurį galėjo susižaloti nuo laiptų krisdama V. D., šis argumentas atmetamas,kaip nepagrįstas, nes nuteistasis neprašė teismo atlikti tokios apžiūros, nei nurodė, jog ten gali būti panašūs daiktai. Taigi laikytina, jog šie nukentėjusios parodymai yra nuoseklūs, logiški bei atitinka kitas nagrinėjamoje byloje nustatytas bei įrodymais patvirtintas faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusios parodymų patikimumas nekelia abejonių.

12. Apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai vertino ir neaišku kokiu pagrindu nurodė, kad V. D. krintant laiptais besąlygiškai turi būti ir kiti nenustatyti sužalojimai, nubrozdinimai: rankų, alkūnių, pirštų, kojų kelių, skruosto ir t.t., tokį vertinimą motyvuojant tuo, kad griūdamas žmogus visada refleksiškai stengiasi apsisaugoti atsiremdamas į žemę, laiptus, kitus objektus ranka ir visada lieka atitinkamos žymės iš dalies sutiktinas, nes tai tik manymas, kuris nereikalauja specialių žinių. Ekspertas N. R. patvirtino, kad krintant laiptais gali atsirasti nubrozdinimai ir kitose kūno vietose, tačiau jis pagal dokumentus matė ir tyrė tik nosies sulaužymą, kiti sužalojimus medicininiuose dokumentuose nebuvo užfiksuoti. Šiuo metu patikrinti ar buvo kiti sužalojimai, apeliacinės instancijos teismas nebeturi galimybės. Tačiau griuvimo versija yra atmetama aukščiau aptartais įrodymais.

13. Šios ir kitos apylinkės teismo ištirtos ir įvertintos aplinkybės patvirtina nuteistojo kaltę. Tai, jog nukentėjusioji V. D. pati susižalojo lipdama laiptais, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta ir vertina tik kaip pasirinktą nuteistojo gynybos būdą.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, garso įrašų patikimumo

15. Apelianto šie argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teisme garso įrašai buvo perklausyti ir nuteistasis patvirtino, jog tai jo pokalbiai su V. D.. Pirmos instancijos teisme apeliantas nenurodė , jog šie įrašai yra neteisėtais būdais gauti ar kad jie yra sumontuoti iš kažkokiu atskirų žodžių, jų junginių ar sakinių. Pirmos instancijos teisme klausantis įrašus apeliantas patvirtino, jog tai jo pasakyti žodžiai V. D. (2 t. b.l.9) . Tik jis paaiškino, kad taip sakydamas norėjo geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją, norėjo susitaikyti, nupirkti butą, sakė, kad atsiimtų parodymus (2t. b.l.10). Nuteistojo argumentas, jog V. D. galėjo sumontuoti garso įrašus yra nepagrįstas, byloje nėra duomenų, jog V. D. turi specialiųjų žinių ir sugebėtų tai padaryti. Iš 2015-11-04 daiktų pateikimo protokolo matyti, jog V. D. pateikė tyrėjai J. Š. mobiliojo ryšio telefoną Samsung, kuris tą pačią dieną tyrėjos buvo apžiūrėtas, kuriame Meniu skyriuje nustatyta, kad telefone yra įrašyti šeši garso įrašai, kuriuos pareiškėjos V. D. teigimu ji įrašė šio mobiliojo ryšio telefono diktofonu. Visi šeši garso įrašai perkelti į darbo kompiuterį HP Compaq LE2202x. Peržiūrėjus telefone esančių garso įrašų datas, matyti, kad įrašas Nr.1 yra įrašytas 2015-10-05, įrašas Nr.2 yra įrašytas 2015-10-12, Nr.3- 2015-10-15, Nr.4 -2015-10-15, Nr.5- 2015-10-23, Nr.6 -2015-10-27. Perkėlus į darbo kompiuterį garso įrašus, USB laidas, kuriuo prie kompiuterio yra prijungtas telefonas, nuo kompiuterio yra atjungiamas (1t. b.l.48-49, 50-51), 2015-11-23 apžiūros protokolu užfiksuota, jog minėti šeši garso įrašai buvo perklausyti (1 t. bl. 52-60), perkelti į CD laikmeną yra byloje voke (1t. bl.61). Taigi išanalizavus telefono paėmimo ir įrašų perkėlimo procesą, matyti, jog veiksmas įformintas tinkamai ir nekelia abejonių, jog jie sumontuoti ar kitaip suklastoti V. D. ar tyrėjos. Perklausyti garso įrašai patvirtina, kad V. D. kalba apie nosies sulaužymą, grasina, nurodo jai sakyti, jog pati griuvo susižalojo, griuvo nuo kopėčių ar laiptų, įkalbinėja ją žadėdmas nupirkti butą, grasina, jeigu teisme nepasakys, jog susižalojo pati, tai išvarys iš būsto, nes jai čia niekas nepriklauso, atims iš jos vaikus, kad teisme per mažai stengėsi įtikinamai kalbėti ( 1 t. b.l.52-60, 2t.b.l.8-11).

16. Apelianto skunde nurodytas argumentas, jog jis garso įraše V. D. pasakymo „O kodėl nosį sulaužei, aš būčiau nerašiusi", iš viso nepamena, todėl šis teiginys įrašytas minėto garso įrašo montažo būdu yra atmetamas kaip nepagrįstas. Iš garso įrašo matyti, jog toks pasakymas buvo, teisme buvo perklausytas, nuteistasis pripažino, kad tai jo balsas ir jo pokalbis su V. D. (2 t.b.l.7-21).

17. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog negalima tikėti nukentėjusiosios parodymais, jog V. D. visą informaciją rinko neteisėtomis priemonėmis, o būtent slapta įtaisydama net "blakę" į jo automobilį ir tai turėtų užtraukti jai baudžiamąją atsakomybę pagal BK 167 str., šie duomenys ikiteisminio tyrimo metu byloje buvo aptarti, pareigūnų įvertinti. V. D. pripažino, jog turėjo tokį įtaisą, tačiau jis iš karto nustojo veikti ir buvo pašalintas. Kadangi ši aplinkybė nėra pareikšto kaltinimo nuteistajam dalis, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jos nepasisako.

18. Apelianto nurodytas argumentas, jog pirmos instancijos teismas negalėjo remtis nukentėjusiosios parodymais, nes jie prieštaringi, atmetamas aukščiau aptartais įrodymais. Kaip ir buvo minėta nukentėjusioji keitė parodymus baudžiamojoje byloje Nr. duomenys neskelbtini) iki 2015-11-09 teisiamojo posėdžio. Kaip matyti iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m spalio 19 d. teisiamojo posėdžio protokole baudžiamojoje byloje Nr. duomenys neskelbtini) užfiksuotų V. D. parodymų: “V. D., gimusi (duomenys neskelbtini), esu V. D. žmona. Aš viską išsigalvojau, vyras manęs nemušė”. “Neatsimenu iš kur atsirado sužalojimai, kažkur užsigavau”. “Griuvau. Prie namo dirbau, valiau langus ir griuvau. Reikėjo lipti kopėčiom ir nuo jų nugriuvau” (1t.b.l. 11-15). Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, jog užfiksuoti V. D. parodymai: “Iki spalio 19 dienos jis man kalbėjo, ką turiu sakyti teisme, sakė, kad nupirks butą. Jis dar grasino vaikus iš manęs atimti. Aš pasidaviau ir teisme pasakiau netiesą, kad nugriuvau nuo kopėčių. Kai po teismo grįžau į namus, jis sakė, kad teisme per mažai stengiausi.Man pikta, kad jis savo kaltės nepripažįsta, kad daug kartų mane mušė. Savo parodymų nekeisiu”. (1t.b.l.16-19) Taigi iš įvykių sekos matyti, jog V. D. buvo nuolat V. D. spaudžiama sakyti netiesą teisme, grasinimais ir provokacijomis, jog atims iš jos vaikus, V. D. daromo psichologinio poveikio pasekmė, jog ji iš pradžių sakė netiesą, vėliau, nebenorėdama su tuo taiksytis pasakė jog daugiau parodymų nekeis. Kaip matyti iš bylos įrodymų tolesni jos parodymai nuoseklūs. Taigi šie prieštaravimai byloje pašalinti, nes jų priežastys byloje nustatytos, jos logiškos, atitinka bylos faktiniams duomenims, todėl netikėti V. D. tolesniais parodymais teismas neturi pagrindo.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos įrodymus, perklausė garso įrašus, įvertino juos, išanalizavo nukentėjusiosios parodymus visų įrodymų kontekste, padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės, todėl nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl teismo šališkumo

20. Apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį galimai buvo šališkas, nes teismas įrodymus vertino šališkai, vadovavosi tik V. D. tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o pastarojo nekaltumą patvirtinančių bei gynybos nurodytų įrodymų ir aplinkybių neišdėstė, nepadarė jų analizės bei neįvertino jų reikšmės įrodymų visete, atsisakė tenkinti prašymus dėl esminių gynybos pozicijų, pažeidė rungtyniškumo principą (BPK 7 str.) yra nepagrįsti. Byloje pirmos instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visus bylos įrodymus, juo išanalizavo įvertino visų įrodymu visete, padarė teisingas išvadas. Pirmos instancijos teismas įvertino V. D. parodymus, jog V. D. susižalojo nosį krisdama nuo laiptų, vedančių į garažą, teismas juos paneigė , nes jų nepatvirtino kitį įrodymai, pirmos instancijos teismas rėmėsi garso įrašais perklausytais teisme kur girdimas V. D. pasakymas ;”Už orą negavai”, V. D. atsakė: “O kodėl nosį sulaužei, aš būčiau nerašiusi”. , o V. D. atsakė: “Už tai , kad su Aleksandru <...> Taigi šis garso įraše girdimas pokalbis patvirtina, jog V. D. pripažįsta sulaužęs V. D. nosį. Specialisto išvada ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas patvirtino, jog V. D. nosies kaulų lūžis, nosies ir viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimas susiformavo nuo mažiausiai vieno trauminio poveikio kietu buku daiktu , galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis suduodant sugipsuota ranka ar panašiai į veido sritį (1 t.b.l.35).

21. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog teismo šališkumas pasireiškė jog netenkino jo gynybos visų prašymų, negali būti vertinama besąlygiškai. Teismo prerogatyva vertinti ir spręsti prašymų tenkinimo reikšminguma, suteikiant byloje naudingos informacijos, atsižvelgiant į bylos ekonomiškumo principus.

22. Nuteistasis taip pat teigia, jog teismas neužtikrino rungimosi principo, tuo pačiu pažeisdamas teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 str., užtikrina kaltinimo ir gynybos šalims bylų nagrinėjimo teisme metu lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamajame procese rungimosi principas labiausiai atsiskleidžia teisminio nagrinėjimo stadijoje, kurios metu šalys turi lygias galimybes dalyvauti visuose teismo atliekamuose veiksmuose, pateikti prašymus, pateikti įrodymus, bei dalyvauti jų tyrime. Rungimosi principas nėra absoliutus, jis turi būti taikomas tik tiek, kiek tai užtikrintų konstitucinių ir baudžiamojo proceso principų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą rungimosi principas nebuvo pažeistas, teisė teikti įrodymus, savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, reikšti prašymus nebuvo atimta ar suvaržyta, visi pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir išspręsti. Tai, kad apelianto prašymas iškviesti medicinos ekspertą atlikusį medicininį tyrimą, papildomą liudytoją buvo atmestas, nėra pagrindas pripažinti, jog V. D. teisės buvo pažeistos. Pagal BPK 270 straipsnio bei 324 straipsnio 2 dalies nuostatas pateikti prašymus vienodas teises turi visi bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, todėl teismas, spręsdamas prašymus, vadovaujasi kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Visais atvejais prašymai turi būti motyvuoti, t. y. kiekvienas reiškiantis prašymą privalo nurodyti, kurioms aplinkybėms nustatyti reikia iškviesti naujus liudytojus ar išreikalauti kitus įrodymus. Teismas neprivalo ir neturi tenkinti prašymų, nesusijusių su byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis arba faktais, kurių byloje apskritai nereikia įrodinėti; aplinkybėmis, kurios yra išaiškintos byloje surinktais duomenimis arba neturinčiomis bylos teisingam išsprendimui esminės reikšmės. Teismas pažymi, jog medicinos eksperto duotoje specialisto išvadoje yra pakankamai išsamiai konstatuota, kad V. D. nustatyta nosies kaulų lūžis, nosies ir viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimas. Sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai vieno trauminio poveikio kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis suduodant sugipsuota ranka ar panašiai į veido sritį (1t.b.l.35) . Teismo medicinos ekspertas apklaustas apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo išvadą ir papildomai paaiškino, jog mažai tikėtina, kad nukentėjusioji griūnant laiptais pati susižalojo. Įvertinus visą turimą bylos medžiagą teismas nemato jokių kaltinamojo apribojimų, kurie galėjo vienaip ar kitaip suvaržyti ar įtakoti jo kaip proceso dalyvio teises, todėl jokių BPK rungimosi principo pažeidimų nenustatyta.

Dėl bausmių bendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo termino, įpareigojimų skyrimo

23. Nuteistasis skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisingas, nes teismas pažeidė ir BK 63 str. 5 d. 2 p. taisyklę, kadangi nuteistajam šiuo nuosprendžiu už BK 138 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama apysunkio nusikaltimo kategorijai, paskirtą bausmę subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-04 nuosprendžiu paskirta bausme jam už BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama nesunkaus nusikaltimo kategorijai ir kuri labai skiriasi pagal pavojingumą. Skunde pažymi, jog dėl nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti tik bausmių apėmimą. Šis nuteistojo argumentas yra nepagrįstas.

24. Atsižvelgiant į nuteistojo nurodytą aplinkybę, jog teismas bendrindamas bausmes sudėjimo būdu pablogino jo teisinę padėtį, kreipia dėmesį į teismų praktikoje suformuluotas tam tikras nuostatas, kurių turi laikytis teismas, kai nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrinant su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsnių nustatytų taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį. Šios teismų praktikoje suformuluotos nuostatos reikalauja užtikrinti, kad, viena vertus, ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-2/2014, 2A-6-976/2016 ir kt.).

25. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalį, teismas bendrina bausmes jas apimant tik tai tada, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šiuo nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos, už kurias D. D. nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. ir skundžiamu nuosprendžiais neturi idealios nusikalstamų veikų sutapties požymių, nesiskiria labai pagal pavojingumą, nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms ir už vieną už šių nusikaltimų padarymą nėra paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Teismų praktikoje laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas ( pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms, kaip yra šiuo nagrinėjamu atveju D. D. nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą pagal BK 140 str.2 d., teismas bausmes bendrina sudėjimo būdu ( kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-8-697/2015, 2A-2-699/2015, 2A-3-693/2016). Todėl aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė subendrintą bausmę atitinkančią padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir pavojingumą, ir bausmes bendrino sudėjimo būdu. Todėl šioje dalyje pirmos instancijos teismo nuosprendį keisti ar naikinti nuteistojo skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. Atkreiptinas dėmesys, kad paskirtų bausmių rūšies ir dydžio pagrindimas nėra ginčijamas apeliaciniame skunde.

26. Nuteistasis nurodė, kad jam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas dvejiems metams yra aiškiai per griežtas ir padarytas, neįvertinus tos aplinkybės, kad nuteistasis dirba pagal verslo liudijimą.

27. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo argumentu iš dalies, jog pirmos instancijos teismas nustatydamas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, jo nemotyvavo, pasisakė lakoniškai, jog atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų sunkumą, bausmės vykdymas atidedamas vidutiniam laikotarpiui, skiriant kaltinamjam atitinkamas pareigas, kurios padės daryti teigiamą įtaką kaltinamojo elgesiui.

28.Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmos instancijos teismas bausmės vykdymo atidėjimo termino nemotyvavo, tačiau sutinka su teismo nustatytu dviejų metų terminu. Kaip matyti nuteistasis teisiamas už smurtą prieš savo buvusią sutuoktinę V. D. jau antrąjį kartą, nusikalstamos veikos jos atžvilgiu sunkėja, daroma išvada, jog nuteistasis linkęs smurtauti, elgiasi buvusios sutuoktinės atžvilgiu labiau iššaukiančiai, taiko grasinimo, psichologinio spaudimo būdus. Byloje kaltės nepripažino, nesigailėjo ir stengėsi išvengti bausmės nurodydamas į pačios nukentėjusiosios neatsargius veiksmus, į tai, kad jį apkalba. Todėl įvertinus visas aplinkybes, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, daroma išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti nustačius nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį ilgesnį nei įstatyme numatytas vidurkis. Taip pat sutiktina su pirmos instancijos teismo paskirtu įpareigojimu nuteistajam pradėti dirbti ar būti registruotam darbo biržoje. Nors nuteistasis nurodo, jog nuosprendžio priėmimo metu jis dirbo, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų pagal verslo liudijimą V. D. dirbo laikotarpiais iš kurių paskutinis nuo 2013-01-01 iki 2013-07-14 (1t.b.l.128). Ir tik apeliacinės instancijos teisme pateikė verslo liudijimo kopiją, kur nurodyti veiklos vykdymo laikotarpiai nuo 2017-02-01 iki 2017-07-31 (2 t.b.l.80). Taigi atsižvelgus į nuteistojo darbinės veiklos epizodiškumą, laikytina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai skyrė įpareigojimą susijusį su darbu. Todėl keisti pirmos instancijos nuosprendį šiais nuteistojo argumentais, teisėjų kolegijos nuomone nėra teisinio pagrindo.

29. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo V. D. skundo dalimi, kur nuteistasis prašo subendrinus bausmes su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-04 nuospendžiu paskirta bausme, įskaityti į bausmės laiką, bausmę atliktą pagal minėtą nuosprendį. Pirmos instancijos teismas nuteistajam paskirtą bausmę subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-04 nuosprendžiu paskirta bausme vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 63 straipsnio 9 dalimi 65 straipsnio 1 dalies 1 b punktu ir paskyrė galutinę bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams keturiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitė atliktą laisvės apribojimo bausmę iki šio nuosprendžio priėmimo dienos (4 mėnesius 28 dienas laisvės apribojimo atitinkamai į du mėnesius 14 dienų laisvės atėmimo). Nors pirmos instancijos teismas nepasisakė sudėjimo būdo bendrinant paskirtą bausmę, tačiau kaip matyti iš 2016-04-04 nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės vieneriems metams, vadovaujantis BPK 65 straipsnio bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklių 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginus dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2), jam buvo pridėta bausmė visiško sudėjimo būdu, tai yra šeši mėnesiai laisvės atėmimo.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam V. D. subendrindamas bausmę su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-04 nuosprendžiu paskirta bausme į bausmės laiką įskaitė atliktą laisvės apribojimo bausmę tik iki šio nuosprendžio priėmimo dienos – 4 mėnesius 28 dienas. Kai tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis nuteistas pagal 2017-04-04 nuosprendį laisvės apribojimo bausme, nuosprendis įsiteisėjęs, nuteistasis bausmę atlieka probacijos tarnybos priežiūroje. Tokiu būdu atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, jam į bausmės laiką įskaitytina visa bausmės dalis atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-04 nuosprendį. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes šioje dalyje nuteistojo V. D. skundas tenkinamas ir nuosprendis keistinas.

31. Nukentėjusiosios atstovė advokatė D.Gadliauskienė prašė iš V. D. priteisti nukentėjusiosios turėtas išlaidas už advokato dalyvavimą apeliaciniame procese ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2017 m. gegužės 9 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. duomenys neskelbtini) 120 eurų sumai. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios V. D. turėtos išlaidos nėra aiškiai per didelės, todėl atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo laiko sanaudas (trys posėdžiai), į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, yra pagrindas nukentėjusiosios turėtas išlaidas dėl advokato dalyvavimo apeliaciniame procese pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš V. D. jos naudai (BPK 104 str. 2 d., 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu. 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendį pakeisti.

Į bausmės laiką įskaityti V. D. atliktą laisvės apribojimo bausmę pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendį.

Priteisti iš V. D. nukentėjusiajai V. D. 120 eurų jos turėtas išlaidas, advokato pagalbai apmokėti.

Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

.