Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-12-04 · Civilinė byla Nr. 2-2152/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-04
Bylos Nr.
2-2152/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01600-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
Teisėjas
Alvydas Poškus
Ieškovas
MG Valda Vidmil
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Vidmil“
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2152/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01600-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 126.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MG Valda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą civilinėje byloje Nr. B2-5251-232/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MG Valda“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vidmil“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „MG Valda“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Vidmil“ iškėlimo. Nurodė, jog atsakovas tinkamai nevykdė įsipareigojimų pagal 2012 m. gegužės 23 d. nuomos sutartį, t. y. nustatytais terminais nevykdė nuomos mokesčio mokėjimų ir atsiskaitymų už komunalines paslaugas, todėl skola 2014 m. birželio 30 d. sudaro 134 886,78 Lt. Atsakovui siųstas įspėjimas dėl skolos padengimo ir bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovas neatsiskaitė. Todėl, ieškovo vertinimu, atsakovas yra nemokus ir jam keltina bankroto byla.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Vidmil“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti bei skirti UAB „MG Valda“ baudą už piktnaudžiavimą procesu. Nurodė, jog atsakovas į ieškovo patalpas investavo 173 000 Lt, iš jų į kapitalinį remontą 84 181 Lt, taip pat sumokėjo į UAB „MG Valda“ atsiskaitomąją sąskaitą 53 539 Lt avansą. Todėl šiuo metu ieškovas UAB „MG Valda“ yra skolingas atsakovui 137 720 Lt. Sudengus tarpusavio reikalavimus ieškovo atsakovui mokėtina suma sudaro 50 606,08 Lt. Atsakovo teigimu, ieškovas pareikštu ieškiniu siekia kitokių padarinių, nei numatyti Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) bei CPK. Be to, ieškovui skola nėra priteista ar kaip nors įrodyta. UAB „Vidmil“ finansiniai rodikliai yra pakankamai geri. Kreditorinių reikalavimų suma 2014 m. liepos 31 d. sudaro 152 340 Lt, debitorinių reikalavimų suma sudaro 86 340 Lt, iš viso į balansą įrašyto turto vertė 2013 m. gruodžio 31 d. yra 251 067 Lt, 2013 m. birželio 30 d. turto vertė - 297 651 Lt, iš jo ilgalaikio turto 148 687 Lt. Atsakovo teigimu, pagrindų kelti jam bankroto bylą nėra, nes nėra ĮBĮ numatytų įmonės nemokumo požymių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Vidmil“ (b.l. 226-228). Teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 31 d. UAB „Vidmil“ preliminaraus balanso duomenimis, įmonės turtas sudaro 309 536 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas – 147 523 Lt, trumpalaikis turtas – 162 012 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 359 041 Lt. Pagal pateiktą 2014 m. birželio 30 d. kreditorių sąrašą pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 152 340,74 Lt. Todėl teismas sprendė, kad iš esmės nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo pradelstos skolos ir įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Teismas pažymėjo, kad šalių pozicijos dėl paties įsiskolinimo pagrįstumo, jo dydžio, įsiskolinimą pagrindžiančių dokumentų iš esmės skiriasi. Skolininkui ginčijant piniginę prievolę, reikalavimo dydis turi būti sprendžiamas iš esmės bendra ieškininės teisenos tvarka arba jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str.), bet ne bankroto bylos pagal kreditoriaus ieškinį iškėlimo stadijoje. Be to, greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties ir sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad UAB „Vidmil“ yra nemoki, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Byloje nėra duomenų, kad įmonė būtų sustabdžiusi ar nutraukusi savo veiklą, ketintų pradėti likvidavimo procedūrą ir pan. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog darbo užmokesčio įsiskolinimo įmonės darbuotojams nėra. Iš VSDFV 2014 m. rugpjūčio 7 d. pažymos matyti, jog atsakovas įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra įvykdęs. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas atitinka ĮBĮ apibrėžtą nemokumo būseną, taip pat nėra ir kitų ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje numatytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų.

Teismas nurodė, kad byloje nėra teisinių pagrindų konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Faktas, kad atsisakyta iškelti bankroto bylą savaime negali būti piktnaudžiavimo teise patvirtinimas, nes tokią teisę ieškovui garantuoja procesinis dispozityvumo principas (CPK 13 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „MG Valda“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – iškelti atsakovui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Avere“ (b.l. 231-233). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus sąmoningai nepilnus ir iškraipytus duomenis, neatsižvelgė į papildomai apelianto nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovo akivaizdžiu neturėjimu realios galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais ir padengti esamas skolas bei nuostolius. Teismas lygino skirtingų laikotarpių duomenis, nes atsakovo nurodytus pradelstus 2014 m. birželio 30 dienai įsipareigojimus, sudarančius 152 340,74 Lt, lygino su kito laikotarpio, t. y. 2014 m. liepos 31 d., duomenimis, nurodydamas, kad atsakovo balanse įrašytas turtas minėtai datai sudaro 309 536 Lt. Tuo tarpu imant to paties laikotarpio atsakovo balanso duomenis 2014 m. birželio 30 d. matyti, kad atsakovo balanse įrašyto turto suma sudaro 297 651 Lt. Taigi, pagal to paties laikotarpio atsakovo pateiktus duomenis atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Teismas neatsižvelgė, jog per vienerius metus atsakovo mokėtinos balanse įrašytos sumos yra itin didelės. Praėjusių finansinių metų duomenimis jos sudarė 272 547 Lt, 2014 m. birželio 30 d. padidėjo iki 312 039 Lt, 2014 m. liepos 31 d. dar padidėjo iki 338 341 Lt. Teismas nevertino, kad atsakovo įsipareigojimai nuolat didėjo, atsakovo veikla visais laikotarpiais buvo nuostolinga. Šios aplinkybės nesudarė pagrindo išvadai, jog atsakovas tariamai turi galimybių iš savo veiklos padengti per vienerius metus mokėtinus įsipareigojimus. Teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas netiksliai savo apskaitoje yra atspindėjęs įsiskolinimus apelianto atžvilgiu. Teismui pateiktos apelianto išrašytos ir atsakovui apmokėjimui pateiktos sąskaitos 134 886,78 Lt sumai. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad šios sąskaitos būtų ginčijamos teisme, dėl jų jokių pretenzijų neteikė. Apelianto teigimu, sąskaitos neapmokėtos, nes atsakovas neturi pinigų. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas nėra išrašęs ir teismui nepateikė jokių sąskaitų, kurios būtų išrašytos apelianto atžvilgiu. Todėl nėra pagrindo tikėti atsakovo teiginiais, jog apeliantas kokiu nors būdu yra skolingas atsakovui už ieškovo atliktą remontą. Taip pat nėra pagrindo tikėti atsakovo teiginiais apie jokiais apskaitos dokumentais byloje nepagrįstą 173 000 Lt reikalavimą apelianto atžvilgiu. Nuomos sutarties sąlygose nurodyta, kad apeliantas atsakovui jokių patalpų remonto išlaidų, juo labiau atliktų iki veiklos pradžios pritaikant patalpas savo veiklai, nekompensuoja. Todėl atsakovo balanse įrašytas turtas, atmetus finansiniais dokumentais nepagrįstus atsakovo apelianto atžvilgiu prasimanytus reikalavimus, turėtų būti sumažintas 84 181 Lt suma, kuri be teisėto pagrindo ir be jokių reikalavimo buvimą pagrindžiančių finansinių dokumentų yra įtraukta į atsakovo balansą.Teismas neatsižvelgė, jog byloje yra pateikti antstolio surinkti duomenys, jog atsakovo sąskaitose nėra jokių piniginių lėšų, kuriomis būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nevertino atsakovo atsiliepime patvirtintos aplinkybės, kad nuo 2014 m. gegužės 23 d. jis nevykdo savo veiklos, nes dėl skolų patalpose yra nutrauktas elektros energijos tiekimas. Tai tik įrodo atsakovo negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nevertino aplinkybės, jog pagrindinę atsakovo turto dalį sudaro visiškai nelikvidus nudėvėtas turtas bei sąnaudos į patalpų remontą, t. y. turtas ir patirtos išlaidos, kurių sąskaita negali būti apmokėtos esamos piniginės skolos kreditoriams, kas sistemiškai vertinant kartu su aplinkybe, jog atsakovo įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, sudaro pagrindą bankroto bylos iškėlimui.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Vidmil“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą bei skirti apeliantui baudą dėl piktnaudžiavimo procesu (b.l. 236-239). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto tikslas yra sutrikdyti atsakovo veiklą, išvengiant bylinėjimosi, ieškinių, kuriais atsakovas bando prisiteisti iš apelianto skolą bei pripažinti apelianto vienašalį negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos už kapitalinį remontą priteisimo bei sutarties pakeitimo. Be to, nuo 2014 m. vasario 24 d. apeliantas nebėra nuomos patalpų savininkas ir nuomos mokesčio už patalpas reikalauti neturi teisinio pagrindo. ĮBĮ numatytų pagrindų, kuriems esant juridiniam asmeniui keltina bankroto byla, atsakovo veikloje nėra. Atsakovas atsiskaito su savo kreditoriais, nes vykdo veiklą ir gauna nuolatines pajamas iš maitinimo veiklos. Įmonė dirba 7 dienas per savaitę, darbo užmokesčio įsiskolinimo nėra, VSDFV įsiskolinimo nėra, GPM ir PVM yra mokami tvarkingai. Įmonė yra PVM mokėtoja, vykdanti savo prievoles valstybės biudžetui. Atsakovo finansiniai rodikliai yra pakankamai geri. Nuo 2012 m. gegužės mėnesio, kai įmonės akcijas įsigijo E. P., įmonė pradėjo vykdyti veiklą ir pagerino ne tik finansinę padėtį (per 2013 metus turėjo 531 045 Lt pardavimo pajamų), bet ir sukūrė pridėtinę vertę. Todėl pagrindų kelti bankroto bylą nėra. Teismui pateikta informacija apie esą atsakovo atstovės E. P. nevykdomus antstolio įpareigojimus yra klaidinga. Antstolis gavo visą reikalingą informaciją iš atsakovo elektroniniu paštu, tačiau jis savo pašto nepatikrinęs nepagrįstai taikė atsakomybę. Tačiau tik dėl to nėra pagrindo daryti išvados dėl atsakovo nemokumo. Atskirasis skundas grindžiamas prielaidomis bei apelianto nuomone, bet ne įrodymais ar detalia finansine analize. Apeliantas teigia, kad atsakovas nepateikė jam išrašytų sąskaitų, tačiau atsakovas šioje byloje nesiekia įrodyti savo reikalavimo pagrįstumo ar jo dydžio apeliantui, o tik pateikia balansinius duomenis, kurie yra patvirtinti ir tikslūs. Atsakovas nurodo, kad reikalavimą dėl skolos priteisimo iš apelianto jis reiškia ginčo teisenos tvarka Vilniaus miesto apylinkės teisme. Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir įrodytinumo lygį bei padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nėra pripažintinas nemokiu ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies pagrindu. Apeliantas, gavęs buhalterinius dokumentus bei matydamas atsakovo finansinę būklę, supranta, kad sąmoningai tęsiant ginčus dėl bankroto bylos iškėlimo teisme atsakovui sudaro nepalankias sąlygas tęsti įmonės veiklą. Tai siejama su viešai skelbiama informacija AB „Credit info“ bei Turto arešto registre įregistruotais duomenimis, kas gali turėti įtakos partnerių požiūriui į atsakovą. Atsakovo teigimu, būtent to ir siekia apeliantas teikdamas atskirąjį skundą bei tęsdamas procesą. Dėl šių aplinkybių apeliantui skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bankroto teisinius santykius reglamentuoja ĮBĮ bei CPK nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalį bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius, tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-842/2008; 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014). Todėl, sutinkant su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl rezervuoto vertinimo, kai sprendžiamas klausimas dėl ūkio subjekto faktinio pašalinimo iš verslo rinkos, svarbu tinkamai įvertinti, ar tokia argumentacija atsisakymui kelti bankroto bylą iš tikrųjų pagrįsta ir faktinių duomenų kontekste.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas atsakovui prašė iškelti bankroto bylą dėl galimo įmonės nemokumo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovo finansinė padėtis neatitinka įmonės nemokumo sąlygos, nes pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, bankroto bylą atsakovui atsisakė iškelti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, faktinių duomenų visumos kontekste tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nors ir neatmestina, yra kartu ir pakankamai abejotina.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla. Kita vertus, visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai, kaip galimai yra nagrinėjamu atveju, viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2014 m. liepos 31 d. balanso duomenimis bei 2014 m. birželio 30 d. kreditorių sąrašu, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo pradelstos skolos ir įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (atitinkamai 152 340 Lt ir 309 536 Lt). Iš esmės teismo galutinė išvada byloje ir padaryta remiantis būtent tik šio santykio įvertinimu, tačiau nevertinus byloje esančių įrodymų visumos.

Atsakovas teismui yra pateikęs 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 25 d. bei 2014 m. liepos 31 d. sudarytus balansus bei 2014 m. birželio 30 d. kreditorių ir debitorių sąrašus (b.l. 185-186, 187-188, 222-223). Pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi paskutiniu atsakovo pateiktu 2014 m. liepos 31 d. sudarytu balansu, pagal kurį atsakovo turtas sudaro 309 536 Lt (ilgalaikis turtas 147 523 Lt, trumpalaikis turtas 162 012 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 338 341 Lt (b.l. 222). Atsakovas pateiktame kreditorių sąraše nurodė, kad 2014 m. birželio 30 d. pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 152 340,74 Lt, o debitoriniai įsiskolinimai 86 340,50 Lt (b.l. 192, 194). Pastebėtina, kad atsakovas, teikdamas teismui 2014 m. liepos 31 d. balansą, neteikė šiai datai pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, debitorių sąrašų, todėl iš dalies sutiktina su apeliantu, kad teismas lygino skirtingų laikotarpių finansinius duomenis. Tačiau darant prielaidą, kad šiuose 2014 m. birželio 30 d. sąrašuose nurodyti duomenys per mėnesį nekito (priešingų duomenų nėra), pagal pateiktą paskutinį įmonės sudarytą balansą formaliai, kaip ir sprendė pirmosios instancijos teismas, gal ir galima būtų teigti, jog atsakovas nėra nemokus. Kita vertus, minėta, klausimas dėl bankroto bylos (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai vien tik atsakovo teikiamo balanso duomenų kontekste, o svarbu atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, juo labiau nagrinėjamu atveju - kai iš bylos duomenų matyti, jog per trumpą laiką atsakovas teikė kelis (net tris per mėnesį) įmonės balansus su skirtingais duomenims apie turimo turto vertę, ypač debitorinėmis skolomis, beje, kurios turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet taip pat ir išieškojimo realių galimybių vertinimo kontekste.

Sutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino paties atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės, jog jis nuo 2014 m. gegužės 23 d. nevykdo veiklos, nes dėl skolų patalpose yra nutrauktas elektros energijos tiekimas. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-14436-235/2014. Toje byloje UAB „Vidmil“, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, aiškino, kad nuomojamose patalpose buvo atjungtas elektros tiekimas, atsijungė jo turimi šaldytuvai, sugedo visa šaldikliuose esanti produkcija, nuostoliai didėja, nes restoranas negali veikti be elektros energijos, neveikia nei interneto ryšys, nei virtuvinė įranga (b.l. 148-150). Tuo tarpu teismas, nagrinėdamas atsakovo (ne)mokumo klausimą, nesiaiškino aplinkybių, susijusių su tuo, ar atsakovas faktiškai tebevykdo veiklą, o jeigu laikinai nevykdo – kokios jos vykdymo perspektyvos. Nors atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas ir nurodo, kad yra veikianti įmonė ir gauna nuolatines pajamas iš maitinimo veiklos, jo toks aiškinimas šioje byloje prieštarauja kitoje byloje jo paties išdėstytai pozicijai įmonės veiklos klausimu. Be to, iš paskutinių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenų matyti, kad skola VSDF biudžetui pastaruoju metu (2014 m. lapkričio 28 d.) yra 7 172,71 Lt, o apdraustųjų asmenų skaičius – tik trys (CPK 179 str. 3 d.), kai tuo tarpu 2014 m. rugpjūčio 7 d. atsiliepime į ieškinį atsakovas teigė turįs 18 darbuotojų (b.l. 141-144).

Labai abejotini atsakovo 2014 m. liepos 31 d. balanse nurodyti duomenys apie turimo turto vertę. Visų pirma, atsakovas debitorių sąraše nurodo, kad 2014 m. birželio 30 d. debitorių skolos sudaro 86 340,50 Lt. Tačiau ši suma neatitinka nei 2014 m. birželio 30 d., nei liepos 25 d. ir liepos 31 d. sudarytuose balansuose nurodytos per vienerius metus gautinos sumos - pagal 2014 m. birželio 30 d. balansą per vienerius metus gautinos sumos yra 67 102 Lt (b.l. 185), pagal 2014 m. liepos 25 d. balansą - 35 800 Lt (b.l. 187), o pagal 2014 m. liepos 31 d. balansą – 81 802 Lt (b.l. 222). Be to, esant tarp šalių ginčui dėl tarpusavio įsiskolinimų vienas kito atžvilgiu, atsakovo debitorių sąraše nurodoma apelianto skola 84 181 Lt sumai, kurią atsakovas nurodo buvus 2014 m. birželio 30 d., yra taip pat labai abejotina, nes pagal pastarosios datos balansą visos debitorinės skolos, minėta, tebuvo nurodytos 67 102 Lt sumai, o 2014 m. liepos 25 d. balanse dar vos ne dvigubai mažesnė. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. civilinėje byloje Nr. 2-14436-235/2014, kurioje atsakovas prašė, be kita ko, iš apelianto priteisti ne tokią, o 60 000 Lt sumą, ieškinys apskritai atmestas (nors sprendimas dar ir neįsiteisėjęs). Tuo tarpu vertinant kitas atsakovo pateiktame sąraše nurodytas debitorines skolas matyti, kad jos bendrai tesudarytų vos 2 159,50 Lt, t.y. tik nežymią dalį lyginant jas su balansuose nurodytomis sumomis. Taip pat atsižvelgiant į atsakovo aukščiau nurodytą aplinkybę, kad jis veiklos nevykdo nuo 2014 m. gegužės mėn., atjungus elektros energiją sugedo visa šaldikliuose esanti produkcija, abejonių kelia ir 2014 m. liepos 31 d. balanse įrašyta ir šio balanso detalizavime pateikta 19 859,26 Lt suma kaip atsakovo turimos atsargos (b.l. 221, 222). Akivaizdu, kad jau vien šių sumų realumo koregavimas gali įtakoti skirtingą įmonės (ne)mokumo vertinimą.

Taigi, teismas, padarydamas išvadą apie atsakovo mokumą, pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, neišanalizavo ir neįvertino visų byloje esančių duomenų, t. y. neįvertino įmonės pradelstų įsipareigojimų santykio su atsakovo realaus turimo turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatų, atspindinčių jos galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Tam, jog išsiaiškinti įmonės turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti ne tik pagal atsakovo pateiktus naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir jo nurodytų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį, bet ir pagal realią įmonės turtinę būklę. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį yra lyginami įmonės pradelsti įsipareigojimai ir įmonės turimo turto reali vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2514/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2525/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2387 ir kt.).

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo (ne)mokumo, tik formaliai ir fragmentiškai vertino kai kuriuos bylos duomenis, t. y. nevykdė pareigos veikti aktyviai ir nesiėmė veiksmų nustatyti įmonės realią turimo turto vertę, kas galimai keistų turto vertės ir atsakovo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykį, nesiaiškino įmonės būklės veiklos (ne)vykdymo aspektu, t. y. neatskleidė bylos esmės. Todėl skundžiama nutartis dėl padarytų materialiosios teisės ir proceso teisės normų pažeidimų naikintina. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, net ir pats išnagrinėjęs bylą iš esmės, negalėtų priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 8 d.), ieškinys atsakovui dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d., 3 p., 338 str.).

Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina nustatyti, reikalui esant – ir žodinio proceso tvarka, aplinkybes apie realią atsakovo vykdomą veiklą, realiai turimo turto vertę, jo likvidumą, įsipareigojimų kreditoriams faktinį vykdymą, įvertinti pradelstus įsipareigojimus ir jų dydžius, bei išanalizuoti kitas aplinkybes, susijusias su atsakovo (ne)mokumo nustatymu. Tik nuodugniai ištyrus aplinkybių visumą bus galima daryti labiau pagrįstas išvadas dėl to, ar atsakovas yra nemokus ir nebegalės vykdyti veiklos, ar jis tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti jį išsaugant.

Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas tenkintas iš dalies ir klausimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo perduotas nagrinėti iš naujo, todėl atmestinas atsakovo prašymas skirti apeliantui baudą dėl piktnaudžiavimo procesu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vidmil“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Alvydas Poškus