Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Audriaus Meilučio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Dangiros Vidutienės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 9, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, nebendrauti su R. U., nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. G. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteista 864,17 Eur R. U. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. G. nuteistas už tai, kad 2021 m. rugsėjo 19 d., apie 19.05 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. M., dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, sudavė mažiausiai keturis smūgius rankomis R. U. į galvos sritį, po to E. M. spyrė gulinčiam R. U. į įvairias kūno vietas ir, paėmęs pagalį, juo sudavė R. U. į įvairias kūno vietas. Taip veikdamas bendrai su E. M., padarė R. U. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose-skruoste, kairiame smilkinyje-skruoste-ausyje, paviršinius odos nubrozdinimus sėdmenyse, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės-momeninės, kairio pusrutulio kaktinės-momeninės-smilkininės skilčių, Silvijaus vagos, kamieninės, smegenėlių sričių voratinkliniu dangalu, taip bendrais su E. M. veiksmais R. U. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, spręsdamas klausimą dėl skirtinos bausmės, atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pobūdį ir pavojingumą, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pavojingumą ir pasekmes, kaltinamojo asmenybę, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, ir paskyrė BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurią, esant BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygoms, sumažino vienu trečdaliu ir jos vykdymą atidėjo, paskirdamas BK 75 straipsnyje numatytas pareigas, susijusias su buvimu namuose nustatytu laiku bei draudimu vartoti psichiką veikiančias medžiagas ir bendrauti su nukentėjusiuoju.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Dangira Vidutienė (toliau – ir prokurorė) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį: pripažinti E. G. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas; pakeisti E. G. netinkamai paskirtą bausmę, už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskiriant 3 metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 5, 6, 7, 8, 9, 10 punktais, bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti: 1) 5 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; 3) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 4) nebendrauti su nukentėjusiuoju R. U.; 5) visą laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tarp jų ir alkoholio; 6) per 2 mėnesius įsidarbinti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

3.2. Skunde pažymima ir tai, kad E. G. už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, jam esant pilnamečiui, buvo teistas 3 kartus, nusikaltimą R. U. atžvilgiu padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir neatlikęs 2021 m. rugpjūčio 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų baudžiamuoju įsakymu už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmės. Dėl to akivaizdu, kad turėjo būti pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neindividualizavo E. G. skiriamos bausmės dydžio, todėl, nors ir parinkdamas tinkamą bausmės rūšį, skyrė netinkamą jos dydį, neužtikrinantį bausmės paskirties. Teismas nesivadovavo BK 61 straipsnio 2 dalimi, neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį ir paskyrė per švelnią bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pirmiau aptartos baudžiamojo proceso normos ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

8. Vertinant prokurorės skundo argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Pažymėtina ir tai, kad nors bausmės rūšies parinkimas, jos dydžio nustatymas, kiti su bausmės individualizavimu susiję klausimai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, vis tik su bausmės skyrimu susijusios bendrosios nuostatos yra reglamentuotos baudžiamajame įstatyme ir į jas, kaip ir į BK 41 straipsnyje apibrėžtą bausmės paskirtį ir tikslus, privalu atsižvelgti.

9. Pagal BK 41 straipsnio 1 dalį bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

10. Skundžiamu Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Baudžiamasis įstatymas už šį nusikaltimą numato alternatyvias bausmes: laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki 3 metų. Nuteistajam buvo paskirta BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas ir ši nuosprendžio dalis dėl bausmės rūšies nuteistajam parinkimo nėra skundžiama. Prokurorės skunde, kaip nurodyta pirmiau, nesutinkama su laisvės atėmimo bausmės dydžiu bei jos vykdymo atidėjimo terminu, šį nesutikimą argumentuojant tuo, kad teismas be pagrindo nepripažino atsakomybę sunkinančiomis aplinkybių, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistas, ir tai įtakojo per švelnios bausmės nuteistajam paskyrimą, nustatant per trumpą bausmės trukmę ir jos vykdymo atidėjimo terminą. Šiuos prokurorės skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais.

11. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės nurodytos BK 60 straipsnyje, pagal kurį, atsakomybę sunkinančia aplinkybe, be kita ko, pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką asmuo padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). BK 60 straipsnio 1 dalies punkte nurodyta ir tai, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Taigi vien tai, kad nusikalstamą veiką asmuo padarė ne vienas, o bendrininkaujant, savaime nelemia aptariamos atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimo, tačiau veikimo bendrininkų grupėje nepripažindamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teismas tokį savo sprendimą turi motyvuoti. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nustatęs, kad E. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą R. U. padarė veikdamas bendrininkų grupėje, šios aplinkybės nuteistojo atsakomybę sunkinančia nepripažino, dėl jos atskirai nepasisakė ir nemotyvavo.

12. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo, negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, tačiau pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020 ir kt.). Be to, bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-521/2013, 2K-61-689/2020 ir kt.).

13. Iš byloje nustatytų ir įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių matyti, kad E. G., veikdamas su kitu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, sudavė mažiausiai keturis smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį, po to nuosprendyje nurodytus veiksmus atliko asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą (spyrė, sudavė pagaliu į įvairias kūno vietas gulinčiam nukentėjusiajam). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, E. G. savo kaltę pripažino, paaiškino, kad su nukentėjusiuoju susipyko dėl alaus, pirmas nukentėjusiajam trenkė, jį mušė, tada atbėgo E. M. ir taip pat mušė nukentėjusįjį (2 t., b. l. 20). Nuteistojo teisme duoti parodymai suponuoja išvadą, kad bendrininkavimo jis neneigia, pripažįsta, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį jis naudojo ne vienas, o kartu su kitu asmeniu, veikė bendrai. Be to, nuteistojo parodymais nustatyta ir tai, kad po to, kai prie jo veiksmų prisijungė kitas asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, ir pradėjo mušti nukentėjusįjį, priemonių tokiems veiksmams nutraukti E. G. nesiėmė, tokius veiksmus stebėjo, taigi – savo elgesiu (neveikimu) tokiems veiksmams pritarė. Šios aplinkybės, kurios byloje nėra ginčijamos, leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nors išankstinis susitarimas naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį nenustatytas, smurtinių veiksmų atlikimo vieta, pobūdis, trukmė, elgesys įvykio vietoje, įrodo, kad E. G. suvokė, jog jis nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį daro ne vienas, o veikdamas bendrai su kitu asmeniu.

14. Taigi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji bendrininkavimo sudėties požymiai, padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, yra nustatyti ir įrodyti. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas veikos padarymo bendrininkų grupėje nuteistojo E. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir tai sudaro teisinį pagrindą nuosprendį pakeisti, E. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstant tai, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

16. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad priimant Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį, E. G., būdamas pilnametis (gim. 1993 m. liepos 12 d.), buvo teistas 3 kartus: 2016 m. gegužės 2 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 straipsnį 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme; 2019 m. sausio 28 d. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 4 mėnesių viešųjų darbų bausme; 2021 m. rugpjūčio 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme (1 t., b. l. 121–124). Visais atvejais teistas už tyčinius nusikaltimus, naują tyčinį nusikaltimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neatlikęs 2021 m. rugpjūčio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos laisvės apribojimo bausmės, neišnykus teistumui. Tai atitinka nusikaltimų recidyvo (kartu ir asmens buvimo recidyvistu) sąlygas, baudžiamojo įstatymo nustatytas BK 27 straipsnio 1 dalyje. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prokurorė baigiamųjų kalbų metu šią aplinkybę prašė pripažinti E. G. atsakomybę sunkinančia, teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos, motyvuodamas bausmės skyrimą, nevertino.

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujo tyčinio nusikaltimo padarymas neatlikus ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės ir esant neišnykusiam (nepanaikintam) teistumui už ankstesnį tyčinį nusikaltimą bei padarytų nusikaltimų pobūdis (vyrauja tyčiniai smurtiniai nusikaltimai asmens sveikatai), be pagrindo pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti, kaip nuteistojo E. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Naujo tyčinio nusikaltimo padarymas neišnykus teistumui už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą, kuris buvo padarytas asmeniui esant pilnamečiui, atitinka BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytą recidyvo sąvoką, todėl nuosprendis keičiamas, pripažįstant nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistas. Dėl šios aplinkybės pripažinimo atsakomybę sunkinančia, be kita ko, apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprieštaravo ir nuteistojo gynėjas, paaiškindamas, kad recidyvo buvimas yra objektyviai nustatytas, o šios aplinkybės pripažinimas atsakomybę sunkinančia atitinka jo ir jo ginamojo poziciją (2 t., b. l. 66).

19. Vis tik teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas be pagrindo E. G. atsakomybę sunkinančiomis nepripažino pirmiau aptartų aplinkybių, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai nesudaro pagrindo griežtinti nuteistajam skirtą bausmę, nustatant ilgesnį (maksimalų) laisvės atėmimo bausmės terminą, kaip to prašoma prokurorės skunde. Kaip nurodyta pirmiau, BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Taigi šioje byloje už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą E. G. buvo paskirta griežčiausia bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, t. y. nežymiai trumpesniam, nei sankcijoje numatytas vidurkis, terminui. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bausmės skyrimo taisyklės, esant atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, įtvirtintos BK 61 straipsnyje, pagal kurį teismas įvertina šių aplinkybių kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ir motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat jos dydį, skaičiuodamas nuo vidurkio. Tačiau nepritartina prokurorės vertinimui, kad didesnio skaičiaus atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymas savaime suponuoja ir griežtesnės, negu straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis, laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Visų pirma, tokia taisyklė baudžiamajame įstatyme tiesiogiai nėra įtvirtinta. Be to, nors pagal BK 61 straipsnio 4 dalį, teismas kaltininkui skiria ne didesnę, kaip straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę tuo atveju, kai jis savo noru pripažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo jį išaiškinti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ši norma negali būti aiškinama izoliuotai nuo kitų BK 61 straipsnio normų (tarp jų – ir BK 61 straipsnio 2 dalies), numatančių teismo pareigą vertinti ne tik atsakomybę sunkinančias ir (ar) lengvinančias, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę.

21. Nuteistasis, kaip jau nurodyta pirmiau, praeityje buvo teistas 3 kartus, vieną kartą už viešosios tvarkos pažeidimą, 2 kartus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sveikatos sutrikdymas), nusikalstamos veikos tyčinės, naują tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis padarė neatlikęs bausmės, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, ir ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia. E. G. nedirba, turtinės žalos neatlygino. Bylos duomenimis E. G. administracine tvarka 2021 metais baustas 3 kartus (vieną kartą už tai, kad su mažamečiais vaikais buvo neblaivus, du kartus už karantino ribojimų nesilaikymą) (1 t., b. l. 125–128). Aptartos aplinkybės iš tikrųjų yra nepalankios nuteistajam, jį charakterizuoja neigiamai, rodo nuteistojo polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Vis tik teisėjų kolegija sprendžia, kad šių aplinkybių nepakanka sprendimui dėl bausmės griežtinimo, nustatant ilgesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, pagrįsti.

22. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę gali pakeisti, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nors šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės terminas buvo nustatytas nežymiai trumpesnis, nei vidurkis, teismas E. G. skyrė griežčiausios rūšies terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Ankstesniais teismų sprendimais (teismo baudžiamaisiais įsakymais) nuteistajam buvo skirtos viešųjų darbų, laisvės apribojimo bausmės, tačiau pirmosios instancijos teismas, nors BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje esant numatytai galimybei skirti griežtesnę, negu nuteistajam anksčiau buvo skiriamos, bausmę – areštą, vis tik nusprendė nuteistąjį nubausti griežčiausia bausme – skyrė terminuotą laisvės atėmimą. Taigi nors pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų be pagrindo nepripažino dviejų nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nuosprendžiu už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą paskirtos bausmės rūšis (laisvės atėmimas) ir jos terminas (nežymiai mažesnis nei vidurkis – 1 metai 6 mėnesiai), teikia pagrindą išvadai, kad bausmė nuteistajam buvo individualizuota tinkamai ir yra adekvati (proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

23. Konstatavus šią išvadą, nėra pagrindo griežtinti E. G. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, nustatant ilgesnį jos terminą. Taip pat nėra pagrindo nustatyti ilgesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį teismas laisvės atėmimo bausmės vykdymą gali atidėti nuo 1 iki 3 metų. Skundžiamu nuosprendžiu bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, t. y. baudžiamajame įstatyme nurodytam terminui, kuris nustatytas artimas vidurkiui. Prokurorės skunde nėra nurodyti argumentai, pagrindžiantys reikalingumą nustatyti ilgesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai konstatuoti, kad teismo nustatytas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas, kai asmuo pirmą kartą nuteistas laisvės atėmimo bausme už nesunkų nusikaltimą, yra akivaizdžiai per trumpas.

24. Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat prašoma keisti nuosprendį dėl neteisingo BK 75 straipsnio taikymo nurodant, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neskyrė nuteistajam įpareigojimų: 5 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; per 2 mėnesius įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad teismas vadovavosi negaliojančiomis BK 75 straipsnio dalimis (punktais).Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais iš esmės sutinka.

25. Nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančioje BK 75 straipsnio redakcijoje laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos nurodytos BK 75 straipsnio 2, 4 dalyse, o skirtinos poveikio priemonės bei pareigos – 5, 6 dalyse. Taigi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad bausmės vykdymą atideda ir pareigas nuteistajam skiria vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 9, 10 punktais, rėmėsi nuosprendžio priėmimo metu nebegaliojančiomis baudžiamojo įstatymo normomis. Tačiau įvertinus tai, kad teismo sprendimas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra pagrįstas, su tuo sutinka ir prokurorė, taip pat atsižvelgus į tai, kad teismo nustatytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, o pareigos paskirtos tokios, kokias numato ir šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio (5 dalies) redakcija, nebegaliojančių baudžiamojo įstatymo normų nurodymas nelaikytinas turėjusiu esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Šis nuosprendžio netikslumas jo esmės nekeičia, todėl ištaisytinas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad pagrįstai atidėjęs laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas pareigas nuteistajam individualizavo netinkamai.

26. Skundžiamu nuosprendžiu teismas E. G. įpareigojo: neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; nebendrauti su R. U.; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Šių nuteistajam skirtų pareigų prokurorė neginčija. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti šių pareigų, padedančių įgyvendinti bausmės paskirtį, teigiamu poveikiu nuteistojo elgesiui bei jų tarpusavio suderinamumu. Tačiau, kaip pagrįstai nurodoma ir prokurorės skunde, byloje nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (E. G. nuteistas už smurtinį nusikaltimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą), duomenys apie ankstesnius teistumus (praeityje E. G. jau ne kartą teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą), taip pat informacija apie darbinę veiklą (nedirba, įsidarbinti nesiekia, Užimtumo tarnyboje neregistruotas) bei požiūrį į darbą (teisiamajame posėdyje paaiškino, kad dirbti neapsimoka, nes viską išskaičiuoja antstoliai (2 t., b. l. 20)), teikia pagrindą išvadai, kad nepaskirdamas pirmiau nurodytų pareigų, pirmosios instancijos teismas skyrė bausmę, savo turiniu nepakankamai užtikrinančią bausmės paskirtį ir tikslus. Todėl nuosprendis keičiamas ir E. G. papildomai skirtinos pareigos, numatytos BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų pareigų vykdymas padės nuteistajam spręsti elgesio problemas, skatins nuteistąjį elgtis tinkamai, motyvuos užsiimti darbine veikla ir tuo pačiu sudarys prielaidas nuteistajam tinkamai vykdyti savo pareigą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

27. Prokurorė skunde taip pat prašo skirti nuteistajam pareigą – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šios pareigos paskyrimas yra būtinas ir, kad jos neskyrus, nebus pasiekti bausmės tikslai. Tuo labiau, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam jau skirtas įpareigojimas, susijęs su nuteistojo buvimo vietos ir laiko kontrole – nuteistasis įpareigotas visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, E. G. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirdamas griežčiausios rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą ir nustatydamas nežymiai mažesnį už vidurkį jos terminą, bausmių skyrimą reglamentuojančių BK 54, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė, bausmę (tiek jos rūšį, tiek dydį) individualizavo tinkamai. Tačiau nustatęs, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, taip pat byloje esant objektyviai nustatytai aplinkybei, kad nuteistasis naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, be pagrindo nepripažino atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nurodytų BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktuose. Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. G. nepaskyrė BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktuose numatytų pareigų. Atsižvelgiant į tai, nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

29. Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad E. G. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su E. M., dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, nesivadovavo aktualia kasacine praktika, pagal kurią nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką, taip sudarė prielaidas nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo praktikoje yra atkreipęs dėmesį į tai, kad jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, kurie toje byloje neteisiami ar kurie nėra nuteisti kitoje byloje ar nėra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos. Kai tokie asmenys yra žinomi, galima parašyti „su asmeniu, kurio byla išskirta“, o jų pavardės turi būti pašalinamos iš kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190/2011, 2K-174-511/2020).

30. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. G. nurodė, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo jis ir E. M.. Šias aplinkybes patvirtino duodamas parodymus teisme. Nukentėjusysis R. U. parodė, kad sužalojimo aplinkybių nepamena, tačiau girdėjo, kad jį sužaloję asmenys yra E. G. ir E. M.. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės 2022 m. sausio 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl E. M. atskirtas į atskirą jam pasislėpus (1 t., b. l. 144, 145), baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui perduota tik dėl E. G., jį kaltinant BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu.

31. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši baudžiamojo proceso norma siejama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nustatydamas įrodytomis pripažintas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, kad E. G. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje su E. M., dėl kurio, kaip nurodyta pirmiau, byla nebuvo perduota nagrinėti teismui, pasisakė dėl asmens, kuris šioje byloje nebuvo kaltinamas, kaltės, nors šio asmens veiksmų teisinis vertinimas nebuvo atliktas ir jo kaltės klausimas byloje nebuvo sprendžiamas. Ydinga kaltinimo formuluotė buvo nurodyta ir kaltinamajame akte, tačiau šio trūkumo pirmosios instancijos teismas vis tik neištaisė. Atsižvelgiant į tai, šis trūkumas ištaisytinas apeliacinėje instancijoje, patikslinant nuosprendį ir nustatant, kad E. G. veikė bendrininkų grupėje su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą.

32. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam E. G., kurias sudaro 154,31 Eur (2 t., b. l. 52). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

33. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies. Nuteistasis E. G. apie galimybę išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo (2 t., b. l. 48, 49). Tačiau nuteistajam sudarius susitarimą su advokatu Donatu Ramanausku, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja 2022 m. lapkričio 30 d. posėdyje buvo atleista nuo tolesnio dalyvavimo procese (2 t., b. l. 53). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo, kuris šioje byloje buvo sudaręs susitarimą su pasirinktu gynėjus, kuris ir dalyvavo nagrinėjant bylą iš esmės apeliacine tvarka, neatitiktų teisingumo bei proporcingumo reikalavimų. Todėl šios išlaidos iš nuteistojo E. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Dangiros Vidutienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį.

Pripažinti E. G. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas recidyvistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktais, paskirti nuteistajam E. G. šias pareigas:

- 5 (penkis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad E. G. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su E. M. nustatant, kad E. G. šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą.

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendyje nurodytus baudžiamojo įstatymo straipsnius „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 7, 9, 10 punktai“ pakeisti į „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 7, 9, 10 punktai“.

Kitą Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo E. G. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 154,31 Eur, neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.