- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-25
- Bylos Nr.
- Iv-2040-815/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00302-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – A. S. skundą atsakovui – Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Vilniaus apskrities VPK) už 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio ir lapkričio mėnesius neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką – 1 179,04 Lt.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus Operatyvinio poskyrio tyrėju nuo 2002 m. balandžio 8 d.
Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas pareiškėjo darbo užmokestį 2008 m., vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kurioje buvo numatyta, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, ir taikė šį ribojimą. Pareiškėjo priedų ir priemokų suma viršijo minėtą ribą, kadangi jis dirbo viršvalandinį darbą, naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 1179,94 Lt patvirtina su skundu pateiktas Vilniaus apskrities VPK suvestinis atsiskaitymo lapelis už 2008 01–2008 12 Nr. (duomenys neskelbtini). Dalies atlyginimo neišmokėjimas pareiškėjui nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 6 d. žodžiu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas išmokėti už 2008 m. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tačiau žodžiu jam paaiškinta, kad, vadovaujantis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 5-S-2855 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarimo protokolo išrašo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 3 d. pasitarimo protokolu Nr. 32, nesumokėta pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusias Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas darbo užmokesčio dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams grąžinama vykdant įsiteisėjusius teismų sprendimus, kad dėl lėšų trūkumo Vilniaus apskrities VPK grąžinti pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies neturi galimybės.
2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymuose nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra konstatavęs, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, jog ši asmens teisė ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Konstituciniam Teismui paskelbus 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, pareiškėjas sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą yra pažeista, nes Įstatyme numatytas priedų ir priemokų ribojimas buvo taikomas pažeidžiant Konstituciją.
2.4. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jeigu jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-648-06, nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005).
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. Analogiškai minėtą straipsnį taiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priteisdamas darbo užmokestį už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-850/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010).
Pagal darbdavio – Vilniaus apskrities VPK suvestinio atsiskaitymo lapelį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas pareiškėjui neišmokėjo viso darbo užmokesčio 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio ir lapkričio mėnesiais, iš viso – 1 179,94 Lt. Remiantis Darbo kodekso 298 straipsniu, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius trejus metus, t. y. už 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio ir lapkričio mėnesius – 1 179,94 Lt.
II
1. Atsakovas – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 6–9) nurodo, kad ginčo dėl pareiškėjo nurodytos priteistinos sumos – 1 179,94 Lt – nėra, kad prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 3 d. pasitarimo protokolą Nr. 32. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
1.1. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – Viliaus apskrities VPK pareiškėjui taikomų apribojimų, išmokant darbo užmokestį, teisėtumas. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus apskrities VPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant, ar Vilniaus apskrities VPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas.
1.2. Remiantis Įstatymo 23 straipsniu (ginčijamų santykių laikotarpiu galiojusi 2002 m. balandžio 23 d. redakcija), valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai); Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Šioje byloje kilo ginčas dėl 70 proc. taikomo apribojimo.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2005 m. gegužės 13 d. ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodytas trūkumas dėl 70 proc. ribojimo netaikymo, t. y. kad Eskortavimo rinktinėje, Vilniaus m. VPK ir Utenos rajono policijos komisariate, nesilaikant Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams priedų ir priemokų suma viršijo 70 proc. pareiginės algos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 20 straipsnio nuostatomis, audituotas subjektas per 30 kalendorinių dienų ar per kitą valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojų nustatytą terminą, bet ne trumpesnį kaip 30 kalendorinių dienų, informuoja Valstybės kontrolę apie sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų pašalinimą, nurodymų, teikimų ir siūlymų vykdymą, privalėjo nustatytus trūkumus ištaisyti.
1.3. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime taip pat konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena iš pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatyme; teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis.
Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003).
Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, vadovautasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi, kol neteks galios arba tol, kol Konstitucinis Teismas konstatuotos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus apskrities VPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtas ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-256/2008), kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima.
Taigi, Vilniaus apskrities VPK sprendimai, kuriuose pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl šie sprendimai atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų (Įstatymo bei Statuto) nuostatas.
1.4. Svarbi yra aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vilniaus apskrities VPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5, 7 straipsnius, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį Vilniaus apskrities VPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kuris turi tam tikras įstatymuose numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.
Teisinėje Konstitucijos aiškinimo mokslinėje doktrinoje teigiama, kad Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Vienintelė išimtis yra tada, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims Konstitucinio Teismo nutarimas sukelia ex tune padarinius (E. Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma, Teisės problemos, 2003/3, p. 8). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997 m. liepos 2 d., Nr. 7).
Policijos departamentas 2010 m. sausio 7 d. rašte Nr. 5-S-93 informavo, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą.
Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 proc. ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus apskrities VPK, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos valstybei skirti tam reikalingus asignavimus.
Pažymėtina, kad valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu kaip analogiją taikydama 2006 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“.
1.5. Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės, tokią poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-61/2010, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009.
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme kasmet patvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tarp jų – ir išlaidoms (atskirai – darbo užmokesčiui) bei turtui įsigyti. Vilniaus apskrities VPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
2. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2011 m. lapkričio 22 d. gautas Vilniaus apskrities VPK raštas Nr. 10-S-20222 „Dėl nedalyvavimo administracinės bylos Nr. I-2040-815/11 nagrinėjime“ (b. l. 17), kuriame, be kita ko, nurodoma, jog Vilniaus apskrities VPK palaiko atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, bei prašo teismo, patenkinus pareiškėjo skundą, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – A. S. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariate (b. l. 3, 10).
Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Iš byloje esančių Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2008 01 - 2008 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 3) bei Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2008 01 - 2008 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 10) matyti, kad 2008 kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio mėn. pareiškėjui buvo neišmokėta 1 179,94 Lt (vienas tūkstantis vienas šimtas septyniasdešimt devyni litai ir devyniasdešimt keturi centai) priemokų ir priedų, kuriuos pareiškėjas prašo jam priteisti iš atsakovo – Vilniaus apskrities VPK.
2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
3. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
5. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, pabrėžta, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkamu atsakovu yra laikytinas Vilniaus apskrities VPK.
6. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.
Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.
Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.
7. Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus apskrities VPK sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju A. S. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2011 m. vasario 2 d. Pabrėžtina, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio mėn., todėl ieškininės senaties terminas nebuvo praleistas.
Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma ir yra galimybės priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio mėn.) (b. l. 3, 10), pareiškėjui – A. S. iš Vilniaus apskrities VPK priteistina 1 179,94 Lt (vienas tūkstantis vienas šimtas septyniasdešimt devyni litai ir devyniasdešimt keturi centai), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.
Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
8. Minėta, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK prašo teismą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.
Remiantis administracinių teismų praktika (žr. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011), taip pat atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“), atsakovo – Vilniaus apskrities VPK prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo – A. S. skundą tenkinti.
Priteisti A. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 179,94 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt devynis litus ir devyniasdešimt keturis centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.