Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-03-28 · Byla Nr. Iv-1657-189/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-28
Bylos Nr.
Iv-1657-189/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02766-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1657-189/2012Proceso Nr. 3-61-3-02766-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju kolegija, susidedanti iš teisėjų Bronius Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės, Henriko Sadausko,

sekretoriaujant Daliai Kalantienei,dalyvaujant pareiškėjui R. G.,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo atstovei Viktorijai Grigaliūnaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) dėl aktų panaikinimo ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 - 2) ir skundo papildymu (b. l. 123), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2011-10-28 aktą Nr. 22-1282 (b. l. 3);

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-11-30 raštą Nr. 2S-4391 (b. l. 6-7);

3) priteisti iš atsakovų 10000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos;

4) priteisti 50 Lt (penkiasdešimt litų) teismo išlaidų.

Paaiškino, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. ilgą laiką praleido Lukiškių tardymo - izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), kur buvo patalpintas kamerose, kurių plotas yra 8-9 kv. m., o kai kurios kameros buvo dar mažesnės. Kamerose buvo laikoma po 4 asmenis, kai kuriose po 6 asmenis. Be to, kamerose nuo lubų luposi tinkas, krito ant galvų ir į lėkštes. Kamerose taip pat nebuvo spintelių, nebuvo galimybės valgyti prie stalo, reikėdavo valgyti lėkštę pasidėjus ant kelių. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų (tik 1 m. aukščio tvorelė), nebuvo tualetinių reikmenų, veidrodžio.

Nurodė, jog patalpinus asmenis į perpildytas kameras buvo pažeistas 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai. Pažymėjo, jog reikalavimuose yra numatyta, jog vienam asmeniui turi būti skiriama ne mažesnis, kaip 3,6 kv. m. plotas. Įsakymas pakeitė anksčiau galiojantį Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymą Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 1999 Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“, kur vienam asmeniui esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau, kaip 5 kv. m. ploto. Nurodė, jog pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu galiojo abu teisės aktai.

Pažymėjo, jog taip pat buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-12 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 p. numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreipė dėmesį, kad kamerose įrengtas santechnikos mazgas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą.

Nurodė, jog taip pat buvo pažeistas Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 21 p. nes tualetas su vandens čiaupu ir kriaukle nebuvo atskirti nuo kameroje gyvenamojo ploto, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), sanitarinis mazgas neturėjo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos.

Teigia, jog laikant asmenis tokiose kamerose buvo pažeistos Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3.58 straipsnio nuostatos. Nurodė, jog dėl tokio pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose, pastarajam sukėlė neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, ne kartą buvo kreipęsis į psichiatrą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunduose išdėstytus argumentus, papildomai nurodė, jog dėl ilgalaikių blogų sąlygų šešis kartus yra kreipęsis į psichiatrą, taip pat nurodė, jog dėl to buvo ištikęs nervinis šokas, gydėsi nuo depresijos.

Atsiliepimas

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepime (b. l. 32-36) pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, nurodė, jog neneigia aplinkybių, dėl nustatyto ploto higienos reikalavimuose, tačiau nurodo, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, jog asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 str., kuris nustato, jog asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė - suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme.

Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Tačiau esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliant į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog Lukiškių TI-K kamerose lakstė tarakonai, nurodė, jog siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Nuolat atliekama vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūrą bei profilaktinis patikrinimas. Taip pat pažymėjo, kad kamerų būklę bei įrengimą vertina Vilniaus visuomenės sveikatos centras, kuris atlikus tyrimą nustato ar kameros įrengimas bei būklė atitinka keliamus reikalavimus.

Dėl sanitarinio mazgo nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus.

Dėl pareiškėjo prašomos žalos atlyginimo nurodė, jog nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos Civilinio Kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, papildomai nurodė, jog Lukiškių TI-K judėjimas yra labai intensyvus. Į dieną atvyksta apie 140 žmonių. Pažymėjo, jog tualeto sienelės atitinka teisės normas, patalpų vedinimas vyksta natūraliu būdu per langą, dėl tarakonų ir graužikų naikinimo yra sudarytos sutartys dėl jų naikinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdžio metu atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas reikalavimus grindžia nuo 2008 metų, o skundas teismui paduotas 2011-12-19, todėl šiuo atveju turėtų būti taikomas 3 metų senaties terminas. Nurodė, jog pareiškėjas skundo argumentais žalos fakto neįrodė. Dėl vedinimo ir apšvietimo pažymėjo, jog jis yra toks, koks yra pritaikytas Lukiškių TI-K.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu nurodydamas, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia dar nuo 2008 metų, prašė taikyti senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2008-10-02 iki 2011-11-24, kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Taip pat dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2011-10-28 akto Nr. 22-1282 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-11-30 rašto Nr. 2S-4391 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008-10-02 iki 2011-11-24, su pertraukomis (tame laikotarpyje buvo konvojuojamas į Kauno TI-K) buvo kalinamas Lukiškių TI-K (pareiškėjo judėjimas b. l. 32-34).

Pareiškėjas skundo argumentais nurodė, jog buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, perpildytose kamerose, kameros buvo labai prastos būklės - luposi tinkas, kuris krisdavo ant galvų ir į maistą, nėra galimybės valgyti prie stalo, valgydavo lėkštes pasidėję ant kelių, nėra spintelių, kamerose laksto tarakonai, sanitarinis mazgas nuo bendrųjų patalpų atskirtas tik apie 1 m. aukščio tvorele, nėra atskiros oro šalinimo sistemos. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl išvardintų aplinkybių kreipėsi į Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentą (b. l. 16-21). Lukiškių TI-K 2011-10-28 rašte Nr. 22-1282 (b. l. 3) nurodė, jog visos Lukiškių TI-K kameros atitinka Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Rašte Lukiškių TI-K kamerų perpildymą įvardino kaip pastovią įstaigos problemą. Kalėjimų departamentas 2011-11-30 raštu Nr. 2S-4391 (b. l. 6-7) pareiškėją taip pat informavo, jog dėl Lukiškių TI-K perpildymo ne visada kamerose yra užtikrinamas minimalus plotas tenkantis vienam asmeniui. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 ir Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 reikalavimais.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Pareiškėjo teigimu, kalint Lukiškių TI-K jam buvo apribotos galimybės laiku prieiti prie literatūros ir dokumentų, todėl nurodė, jog kada pasiruošia, tada ir surašo skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2008-10-02 iki 2011-11-24, todėl elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo pagrindą sužinoti ir realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Be to, Kalėjimų departamento 2010-05-11 direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame ir buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto yra viešai prieinamas teisės aktas. Todėl pareiškėjo argumentai išsakyti šiuo aspektu laikytini nepagrįstais. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2011-12-19, ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2008-12-19 iki 2011-12-19.

Atkreiptina, jog 2010-04-11 neteko galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos normai HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurios 6.15 p. buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja higienos norma HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatytą. Minimali gyvenamojo ploto kamerose norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento 2010-05-11 direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1. p. nurodytas 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Pažymėtina, jog nagrinėjant šį ginčą pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008-12-19 iki 2010-04-10 galiojo 5 kv. m. ploto vienam asmeniui, o laikotarpiu nuo 2010-04-11 iki 2011-11-23 (paskutinis pagal sąrašą pareiškėjo patalpinimas perpildytoje kameroje), galiojo 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008-12-19 iki 2011-12-19 Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 81 parą, iš jų nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui - 8 paras (2010-05-22 iki 2010-05-27 kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv. m. nuo 1 iki 10 asmenų; 2010-09-25 kamera Nr. 121, plotas 7,38 kv. m. 1 asmuo; 2011-11-24 kamera Nr. 400, plotas 40,40 kv. m. nuo 2 iki 5 asmenų). Ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kurių plotai: 6,43 kv. m. kamera Nr.113; 7,22 kv. m. kamera Nr. 383; 7,28 kv. m. kamera Nr. 112; 7,31 kv. m. kamera Nr. 119; 7,38 kv. m. kamera Nr. 121, Nr. 107; 7,45 kv. m. kamera Nr. 111; 7,48 kv. m. kamera Nr. 110; 7,94 kv. m. kamera Nr. 186; kamera Nr. 176, buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų, tuo tarpu kamerų ploto vidurkis vienam asmeniui teko nuo 1,07 kv. m. iki 1,98 kv. m. ploto. Tuo atitinkamai buvo pažeistas 5 (nuo 2008-12-19 iki 2010-04-10) ir 3,6 kv. m. (nuo 2010-04-11) ploto vidurkis vienam asmeniui kameroje reikalavimas.

Pareiškėjas skundo argumentais taip pat nurodė, kad kamerose esantys praustuvė ir unitazas neįeina į gyvenamąjį plotą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14 p., 14.5 p. nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Pažymėtina, jog nei šiose taisyklėse, nei higienos normose nėra nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpos plotas neįeina į bendrą gyvenamąjį kameros plotą, todėl minėti pareiškėjo argumentai nelaikytini pagrįstais.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus teismo posėdžio metu, be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. (pagal iki 2010-05-11 buvusį reglamentavimą) ir 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kameras, atitinkančias higienos normų reikalavimų, remiantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Todėl darytina išvada, kad dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (perpildytų kamerų) yra pagrįsti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 str.. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 str. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat konstatuoja ir tai, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006-10-10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl teigtina, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Pareiškėjas kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė savo neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą bei tai, kad yra ne kartą kreipęsis į psichiatrą. Iš byloje pateiktų pareiškėjo sveikatos istorijos išrašų (b. l. 52-56, 126-135) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009-09-14 iki 2011-10-03 į sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis ne vieną kartą, nurodydamas, jog skundžiasi bloga savijauta, nemiga, piktumu, tačiau, kaip pažymėta sveikatos istorijos išrašuose pareiškėjas blogą savijautą sieja su pergyvenimu dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Sveikatos išrašuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjo bloga savijauta, nemiga ir kt., būtų atsiradusios būtent dėl aplinkybių (prasta kamerų būklė, kamerų perpildymas ir t. t.), kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenimo kokybės pablogėjimo neįrodyti kaip susiję su nurodytos neturtinės žalos atsiradimu. Taip pat pažymėtina, kad priešingai, nei skunde teigia pareiškėjas, sveikatos išrašuose depresijos požymiai pastarajam nebuvo užfiksuoti.

Pareiškėjas skundo argumentais teigia, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl prastos kamerų būklės (luposi tinkas, kuris krisdavo ant galvų ir į maistą, nėra spintelių, kamerose siaučia tarakonai, sanitarinis mazgas nuo bendrųjų patalpų atskirtas tik apie 1 m. aukščio sienelė, nėra atskiros oro šalinimo sistemos). Pažymėtina, jog pareiškėjas grįsdamas šiuos argumentus skunde nurodė tik kelias kameras, tačiau pretenzijų dėl blogų kalinimo sąlygų konkrečiai kiekvienoje iš kamerų, t. y. šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų o tik nurodė abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jos buvo perpildytos ir prastos būklės.

Iš byloje pateiktos paslaugų teikimo sutarties Nr. 102 (b. l. 43-51) sudarytos tarp UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties“ ir Lukiškių TI-K, kuri beje pratęsiama kiekvienais metais, matyti, jog Lukiškių TI-K patalpose (sandėliuose, virtuvėje, pirtyje, miegamosiose patalpose) UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigoja atlikti vabzdžių ir graužikų naikinimą. Taip pat į bylą pateikti Lukiškių TI-K ūkio skyriaus Visuomenės sveikatos saugos patikrinimo dokumentai (aktai, raštai, kita tikrinimo medžiaga) už 2008, 2009, 2010, 2011 metus liudija, jog nors Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriui vertinant kamerų būklę ir buvo nustatyti tam tikri Higienos normų pažeidimai, tačiau kartu buvo priimti nurodymai patalpoms, kurioms reikalingas remontas, atlikti remontus, sutvarkyti apšvietimus ir t. t. Iš tikrinimo medžiagos turinio taip pat matyti, jog kamerose yra numatyta remonto darbus atlikti palaipsniui, kai kuriose kamerose tam tikri remonto darbai jau yra atlikti (pareiškėjas paaiškinime dėl Lukiškių TI-K atsiliepimo, nenurodžius konkrečių kamerų (b. l. 78-80), taip pat yra pažymėjęs, jog kamerose yra pakeisti klozetai)). Atkreiptina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus. To nepadarius laikytina, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2011-10-28 aktą Nr. 22-1282, ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-11-30 raštą Nr. 2S-4391. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2011-10-28 aktą Nr. 22-1282 skundė Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, kuris 2011-11-30 raštu dėl R. G. skundų priėmė skundžiamą raštą Nr. 2S-4391. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pagal ABTĮ 2 str. 14 d., individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Šiuo atveju skundžiamų raštų (atsakymų) turinys patvirtina, jog raštai yra informacinio pobūdžio, neturintis įtakos konkrečioms pareiškėjo teisėms bei pareigoms. Dėl šios priežasties raštai negali būti laikomi nei individualiu teisės aktu, nei administraciniu aktu ABTĮ 2 str. 15 d. ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 11 d. prasme. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A-556-308/2009, Nr. AS-62-270-11). Atsižvelgiant į tai, kad institucijų skundžiami raštai pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, byla šioje dalyje nutrauktina ABTĮ 101 str. 1 p. pagrindu.

Atkreiptina, jog ši aplinkybė netrukdo spręsti klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė 2010-03-19 skundo papildymą (b. l. 123), kuriuo prašo teismo iš atsakovo priteisti 50 Lt teismo išlaidų, nurodydamas, jog būtent tiek pareiškėjui kainavo skundo padavimas ir jo palaikymas.

ABTĮ 44 str. reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 1 d. numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Straipsnio 2 d. numatyta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. ABTĮ 45 str. 1 d. yra numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Iš pareiškėjo skundo papildymo nėra aišku, kokias konkrečiai išlaidas pareiškėjas patyrė paduodant skundą teismui. Patikslintame skunde nėra detalizuota, kas būtent sudarė pareiškėjo išlaidas 50 Lt sumai. Nepateikus įstatyme numatyto konkretaus išlaidų detalizavimo pareiškėjo prašymas dėl turėtų teismo išlaidų negali būti tenkinamas.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis higienos sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose kalinčiam asmeniui būtų skiriama ne mažiau, kaip Higienos normose atitinkamai 5 ir 3,6 kv. m. patalpų plotas.

Priteistinos sumos pagrindimas.

Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydžio sumą atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-17 nutarimą dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo Nr. 1386, kuriuo nuo 2008-01-01 patvirtintas minimalus mėnesinės algos dydis – 800 Lt (800 Lt su mokesčiais; be mokesčių 743,30 Lt; vienos dienos be mokesčių suma 24,77 Lt) Lietuvos piliečiui.

Nagrinėjimo atveju pareiškėjui už 73 paras (viso Lukiškių TI-K kalėjo 81 paras, iš jų 8 paros nepažeidžiant gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo) priteistina 1808,21 Lt (73 paros x 24,77 Lt). Tačiau ši suma mažintina, atsižvelgiant į pažeidimo mastą (ginčo laikotarpis nuo 2008-12-19 iki 2011-11-23 sudaro nepilnus tris metus iš kurių pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K viso 81 parą, tik 8 paros praleistos kamerose nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui reikalavimo) į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K buvo dažnai etapuojamas į Kauno tardymo izoliatorių (pvz. laikotarpiais nuo 2009-01-15 iki 2010-03-09, laikotarpiu nuo 2010-05-28 iki 2011-09-23 t. y. daugiau kaip metus buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių), kas sąlygotų nepastovų diskomforto jausmą kalint Lukiškių TI-K, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1000 Lt kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 101 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo R. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.

Dalyje dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2011-10-28 akto Nr. 22-1282 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-11-30 rašto Nr. 2S-4391 bylą nutraukti.

Dalyje dėl teismo išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Bronius JanuškaIrena PaulauskienėHenrikas Sadauskas