Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo laiku LAVL pacientų izoliavimas buvo vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-250. LAVL vykdydama savo veiklą, nepažeidė nustatytos tvarkos ir griežtai laikėsi teisės aktų reikalavimų. Nuteistieji, kuriems buvo tikslinama atviros tuberkuliozės forma, buvo laikomi specialiai tam įrengtose patalpose, taip pat pacientai, sergantys pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, privalėjo dėvėti vienkartinę medicininę kaukę ir buvo gydomi LAVL atskirai nuo kitų asmenų.

LAVL pacientų maudymasis buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nuostatomis, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, LAVL direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 buvo patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka ir grafikas. Pareiškėjas teigia, kad ginčo laiku jam gydantis Ligoninėje jautė nuolatinį diskomfortą dėl apribotos galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu. Tačiau neaišku, kodėl pareiškėjas nesikreipė į LAVL pareigūnus dėl specialiosios kėdutės ar kitos priemonės išdavimo. Pažymėjo, kad LAVL minėtomis priemonėmis buvo aprūpinta, pacientų prašymu (nesant gydytojų indikacijų) specialiosios kėdutės buvo išduodamos. Apibūdindamas tarimai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 7 d., nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 13 d., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. liepos 21 d.. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 13 d., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. liepos 21 d. (b.l. 11).

Motyvuojamoji dalis

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų (b.l. 11, 16, 17) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. buvo gydomas Vidaus ligų (Terapinio) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui teko 2,125 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 16), laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. birželio 13 d. buvo gydomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,15 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 17), laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. liepos 21 d. pareiškėjas buvo gydomas Chirurginio skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 20, kurios plotas 7,19 kv. m., įrengta viena miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 7,19 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 17).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL 6 paras buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko 2,975 kv. m gyvenamojo ploto). Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat sieja su tuo, jog atvykęs į LAVL buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose, neatitinkančiose higienos reikalavimų (nevėdinamose, nesant pakankamai sėdimų vietų) 3 - 3,5 val. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo į bylą pateiktu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3.)-PA-2866 konstatuota, kad laikino sulaikymo kameros Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 atitinka reikalavimus, todėl pažeidimų nenustatyta (b.l. 35-37). Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 11.2 p. nustato, kad laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Taigi, pareiškią laikant laikino sulaikymo patalpose 3-3,5 val. teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo, todėl pareiškėjo argumentai šuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog buvo laikoma skartu su asmenimis sergančiais užkrečiamomis ligomis, todėl užsikrėtė tuberkulioze ir nagų grybeliu. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigia, kad ginčo laiku LAVL pacientų izoliavimas buvo vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-250. LAVL vykdydama savo veiklą, nepažeidė nustatytos tvarkos ir griežtai laikėsi teisės aktų reikalavimų. Nuteistieji, kuriems buvo tikslinama atviros tuberkuliozės forma, buvo laikomi specialiai tam įrengtose patalpose, taip pat pacientai, sergantys pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga privalėjo dėvėti vienkartinę medicininę kaukę ir buvo gydomi LAVL atskirai nuo kitų asmenų (b.l. 13-14). Be to, pažymėtina, kad LAVL administracijai įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl jo laikymo kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (pvz. nenurodė asmenų, kurie sirgo jo nurodytomis ligomis vardų ir pavardžių, konkrečių datų, kada pareiškėjas buvo laikoma skartu su tokiais asmenimis ir kt.). Be to, byloje pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie pareiškėjo nurodomą užsikrėtimą tuberkulioze ir nagų grybeliu būnant LAVL (b.l. 22-26, 56-58, 60). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas dėl nurodytų aplinkybių galėjo pažeisti galiojančias teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo šalta, drėgna, buvo netinkamas apšvietimas, buvo netinkama ventiliacija, sienų ir lubų būklė bloga. Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, drėgmę ir temperatūrą, apšvietimą ir t.t., tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (drėgmės, netinkamos temperatūros, netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, drėgna, blogos sienų ir lubų būklės) ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į atsakovą, į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, šiuo metu patikrinti buvusias sąlygas nėra galimybės, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose buvo tarakonų. Atsakovas pateikė teismui paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, sudarytą su UAB "Kenkėjų kontrolės tarnyba" (b. l. 18-21), kuri patvirtina, kad LAVL ėmėsi būtinų priemonių, siekdama užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų, tarakonų) naikinimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl to kėlė pretenzijas, kreipėsi į atsakovą, į kitas kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo argumentai dėl šio pobūdžio aplinkybių atmestini.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykus į LAVL nebuvo išduodamas tualetinis popierius, muilas, dantų pasta, šepetukas, dezodorantas, dezinfekcinės priemonės, tualeto šepetys, buvo atimta galimybė pavalgyti, pareigūnai būdavo prisirūkę, todėl diskriminavo pareiškėją, buvo atimami inhaliatoriai, neužtikrinamas karštas vanduo, kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų lentynėlės. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo šias aplinkybes, visiškai nepagrįsdamas bei neindividualizuodamas dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šie pareiškėjo argumentai nevertintinas kaip pakankamas atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjo argumentus dėl nesudarytos galimybės pasinaudoti dušu paneigia atsakovo atstovo pateikti duomenys – LAVL direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka (b.l. 28-31).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tuo, kad LAVL buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo pritaikytos sveikiems žmonėms, nors pareiškėjas kiekvieną kartą prašydavo patalpinti jį į kamerą, kur yra sėdimas klozetas todėl pareiškėjas dėl kojų skausmų negalėjo savarankiškai naudotis tualetu, turėjo prašyti kitų nuteistųjų pagalbos, dėl to prarado privatumą naudodamasis sanitariniu mazgu.

Atsakovas, atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į LAVL pareigūnus dėl specialiosios kėdutės ar kitos priemonės išdavimo. Pažymėjo, kad LAVL minėtomis priemonėmis buvo aprūpinta, pacientų prašymu (nesant gydytojų indikacijų) specialiosios kėdutės buvo duodamos (b.l. 14).

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p. numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, teisės aktai nenumato privalomo sėdimo klozeto įrengimo kamerose. Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigia, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo sėdimo klozeto, tačiau nurodo, jog pats pareiškėjas turėjo kreiptis dėl pagalbinių priemonių išdavimo. Teismas šiuo aspektu pažymi, jog iš LAVL 2015 m. gruodžio 3 d. Epikrizės (b.l. 22) matyti, jog pareiškėjui buvo diagnozuotas lėtinis obstrukcinis bronchitas, pareiškėjas skundėsi kosulio, dusulio priepuoliais, padidėjusiu kraujospūdžiu, taigi, pareiškėjui atvykus į LAVL 2015 m. gruodžio 3 d. duomenų apie susirgimus, turinčius įtaką pareiškėjo judėjimo galimybėms, nebuvo. Tačiau LAVL 2016 m. birželio 3 d. Epikrizėje bei 2016 m. liepos 15 d. Epikrizėje (b.l. 23, 24-26) pareiškėjui nustatyta diagnozė – trofinė sopos abiejuose blauzdose, taip pat nurodyta, jog pareiškėjas skundžiasi abiejų blauzdų trofinių opų skausmu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, jų sveikata ir gerovė turi būti reikiamai užtikrinti, be kita ko, teikiant tinkamą medicinos pagalbą (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2014 m. birželio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-448/2014).

Teismo vertinimu, spręsdama dėl laikymo sąlygų pareiškėjui atvykus į LAVL 2016 m. kovo 3 d. ir 2016 m. liepos 15 d. LAVL administracija privalėjo ir nesant pareiškėjo prašymų atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę ir spręsti dėl patalpinimo į kamerą su sėdimu klozetu arba pagalbinių priemonių išdavimo. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus vertintina, jog pareiškėjui dėl kojų skausmų galėjo būti sunku pasinaudoti tupimu tualetu, todėl į šį aspektą atsižvelgtina vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį.

LAVL Administracijos reikalų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 1 d. pažymoje Nr.8-1460 nurodyta, kad duomenų apie tai, kad pareiškėjas LAVL direktoriui teikė skundą dėl laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. liepos 24 d. nėra. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų LAVL poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, tinkamų sąlygų naudotis sanitariniu mazgu nesudarymo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 470 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V.V. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 470 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.