Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi V. G. atstovo Daliaus Gintauto apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties V. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. 2013 m. rugsėjo 5 d. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininko Andriaus Bubulio nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 20N-2917425-13 pagal Lietuvos Respublikos ATPK 148 str. 1 d. nubaustas 600 Lt bauda už tai, kad 2013 m. liepos 23 d., apie 15.10 val., Marijampolės kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 48-ajame kilometre vairavo N1 kategorijos krovininį automobilį „Mercedes-Benz Sprinter 308 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), magistraliniu keliu, nesumokėjus transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 238 p. reikalavimus.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2007 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. 3- 97 „Dėl Vinječių formos, jų reikalavimų, įsigijimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 37-1382) 17 p. reikalauja, kad transporto priemonių savininkai – žemės ūkio veiklos subjektai, siekdami įrodyti, kad jiems taikomos savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio lengvatos, turi pateikti Žemės ūkio veiklos subjektų pajamų dalies, gaunamos iš žemės ūkio veiklos, įvertinimo metodikos, patvirtintos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 3D-66 (Žin., 2003, Nr. 22-936), priede nurodytą pažymą apie žemės ūkio veiklos subjekto pajamas per praėjusius kalendorinius metus. Toks reglamentavimas reiškia, kad tik antrus metus veiklą vykdantis žemės ūkio veiklos subjektas turi teisę vykti į dirbamą lauką pasinaudodamas lengvata tik praeitų metų pajamų pažymos pagrindu. Toks reglamentavimas suteikia nepagrįstai daugiau teisių žemės ūkio veiklos subjektui, veiklą vykdančiam ne pirmus metus ir proporcingai nepalankus tokiam pačiam subjektui veiklą vykdant pirmus metus arba dėl tam tikrų nuo jo nepriklausančių priežasčių (liga, kitos objektyvios priežastys, kuomet žemės ūkio veiklos subjektas nevykdė veiklos vienerius metus ar ilgiau) pasinaudoti lengvatas vykstant į dirbamą lauką. Taip pat nustatytas reglamentavimas diskriminuoja žemės ūkio veiklos subjektus, kurie produkciją augina savo reikmėms ir jos nepardavinėja, t.y. augina produkciją nekomerciniais tikslais. Pripažintina, kad toks reglamentavimas suteikia žemės ūkio veiklos subjektui, kuris veiklą vykdo siekdamas pelno, daugiau privilegijų, lyginant su analogišku subjektu, kuris žemdirbystę vykdo nekomerciniais pagrindais.

Apeliantas sutiktų ir suprastų, jei nei vienas žemės ūkio veiklos subjektas neturėtų išlygos nemokėti kelių naudotojo mokesčio vykdamas į savo dirbamą lauką ar grįždamas iš jo, bet jis neranda argumentų, kodėl atleidžiant nuo minimo mokesčio yra reikalinga pažyma, kurią išrašo pats žemės ūkio veiklos subjektas už laikotarpį, kuomet jis nebuvo žemės ūkio veiklos subjektu ir nevykdė tokios veiklos ir kodėl ši tik pažyma suteikia teisę nemokėti kelių mokesčio. Nėra jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų pateisinti mokesčių išimties taikymą tik nuo antrų sėkmingos veiklos metų, nes, pavyzdžiui, nederlingų metų rezultatai finansine išraiška gali nulemti mokesčio lengvatos nebuvimą, kuo toks pats subjektas atsidurtų skirtingoje padėtyje dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.

V. G. atstovo Daliaus Gintauto apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog V. G. kaltė dėl Lietuvos Respublikos ATPK 148 str. 1 d. numatyto pažeidimo yra įrodyta bylos duomenimis.

Lietuvos Respublikos ATPK 148 str. 1 d. nustatyta, kad važiavimas aukščiausios kategorijos automobilių keliais (magistraliniais ir krašto) M₂ ir N₁ kategorijų kelių transporto priemonėmis nesumokėjus transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio, užtraukia baudą transporto priemonių savininkams (valdytojams) ar vairuotojams nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio dviejų šimtų litų.

Pareiškėjas neginčija paties fakto, kad jis 2013 m. liepos 23 d., apie 15.10 val., Marijampolės kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 48-ajame kilometre vairavo N1 kategorijos krovininį automobilį „Mercedes-Benz Sprinter 308 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), magistraliniu keliu, nesumokėjus transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio, tačiau jis teigia, kad jam, kaip žemės ūkio veiklos subjektui, važiuojančiam į savo dirbamą lauką, naudotojo mokestis neturėjo būti taikomas.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad V. G. 2013-02-25 yra sudaręs jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį (b. l. 12), jam išduotas Ūkininko ūkio partnerio pažymėjimas (b. l. 24), kas patvirtina, kad jis yra žemės ūkio veiklos subjektas, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 str. 22 p. ir užsiima žemdirbyste, tačiau nepagrįstai laikėsi nuomonės, jog V. G. nevažiavo iki savo dirbamo žemės lauko ar iš jo negrįžo. Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą V. G. iš karto nurodė, kad jis yra ūkininkas ir vyko į savo ūkį, šis jo paaiškinimas nepaneigtas jokiais neginčijamais objektyviais įrodymais, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis važiavo į savo dirbamą žemės lauką ar iš jo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad mokesčio lengvata – tai mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos. Tai gali būti atleidimas nuo tam tikro mokesčio, jo dydžio sumažinimas arba mokesčio mokėjimo termino atidėjimas išskaidant jį dalimis. Lengvata yra privilegija mokesčio mokėtojui, išskiriant jį pagal tam tikrus požymius. Atsižvelgiant į mokesčio lengvatos apibrėžimą, apelianto argumentas dėl to, kad tai yra ne mokesčio lengvata, o išimtis, laikytinas nepagrįstu.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 str. nuostatas, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų, taip pat, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2007-03-23 įsakymu patvirtinto Nr. 3-97 „Vinječių formos, jų reikalavimų, įsigijimo ir naudojimo tvarkos aprašo“ 8 p. nustatyta, kad tam, jog naudotojo mokestis būtų netaikomas, viena iš sąlygų yra ta, kad ūkininko metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų. Toks teisinis reglamentavimas pasirinktas neatsitiktinai, o siekiant užtikrinti, kad asmenys, pretenduojantys į šią lengvatą, nepiktnaudžiautų įstatymu ir lengvata galėtų naudotis tik tuomet, kai jie faktiškai užsiima ūkininkavimo veikla ir iš to gauna didžiąją dalį savo pajamų. Minėto aprašo 17 p. nustatyta, kad transporto priemonių savininkai – žemės ūkio veiklos subjektai, siekdami įrodyti, kad jiems taikomos savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio lengvatos, turi pateikti Žemės ūkio veiklos subjektų pajamų dalies, gaunamos iš žemės ūkio veiklos, įvertinimo metodikos, patvirtintos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 3D-66 (Žin., 2003, Nr. 22-936), priede nurodytą pažymą apie žemės ūkio veiklos subjekto pajamas per praėjusius kalendorinius metus. Apeliantas skunde nurodo, kad nėra jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų pateisinti mokesčių išimties taikymą tik nuo antrų sėkmingos veiklos metų, tačiau, kaip jau buvo minėta, toks teisinis reguliavimas yra nustatomas tam, kad asmenys, siekdami pasinaudoti mokesčio lengvata, faktiškai užsiimtų ūkininkavimo veikla ir galėtų tai įrodyti, pateikdami šios veiklos rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia šio teisinio reglamentavimo logiškumo, tačiau teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl šio teisės akto atitikimo Konstitucijai, kadangi šiuo atveju nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu ir tai, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savaime nepažeidžia konstitucinio visų asmenų lygybės principo. Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad V. G. neatitiko visų „Vinječių formos, jų reikalavimų, įsigijimo ir naudojimo tvarkos aprašo“ 8 p. nustatytų sąlygų, todėl pagal Lietuvos Respublikos ATPK 148 str. 1 d. buvo nubaustas teisėtai ir pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą ir V. G. atstovo Daliaus Gintauto apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.