Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas grindžiamas šiais argumentais. Laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. liepos mėn. pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė gauti ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais, pareiškėjo žmona. Pareiškėjas dėl to, kad bausmę vykdė kalėjimo rėžimu, buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kurie buvo palikti dirbti ūkio darbus ar atlieka bausmę ne kalėjimo sąlygomis, bei suimtųjų atžvilgiu, nes jiems ilgalaikiai pasimatymai yra numatyti ir vykdomi. Ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas pareiškėjui ir jo žmonai sukėlė fizinę ir psichologinę žalą sveikatai, padarė neatitaisomą žalą santykiams šeimoje, pareiškėjas patyrė stresą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, atlyginimo.

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

5. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam, dėl to, kad jis kalinamas kalėjimo rėžimu, skirtingai nei kitiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie nėra kalinami kalėjimo rėžimu, nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). BVK 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. BVK 94 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. BVK 94 straipsnio 8 dalis reglamentuoja, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 121 punkte nustatyta, kad, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, pirmąjį pasimatymą nuteistasis gali gauti vos tik atvykęs iš kardomojo kalinimo vietos į pataisos įstaigą. Jeigu nuteistajam priklauso ilgalaikis ir trumpalaikis pasimatymas, jis turi pasirinkti, kuriuo pasimatymu pasinaudos pirmiausia.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. Teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – VPN, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2560-556/2018 ir kt.). Vadinasi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018 ir kt.).

7. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis, pareiškėjas į administraciją su prašymais suteikti jam galimybę pasinaudoti ilgalaikio pasimatymo teise ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 17). Atsižvelgus į tai ir į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo teisės į ilgalaikius pasimatymus su savo žmona apribojimą vertina kritiškai. Nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų kaip nors suvaržyta teisė į ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas nenurodė tokių reikšmingų aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam nepagrįstai buvo suvaržyta teisė pasimatyti su savo žmona. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal paties pareiškėjo skunde nurodytą teismų praktiką (b. l. 2), ilgalaikių pasimatymų galimybės apribojimas, kaip galimas asmens teisių pažeidimas, vertinamas tokiu atveju, jeigu teismui pateikiami įrodymai, pagrindžiantys, kad asmuo išreiškė valią dėl pasimatymų jam paskyrimo, tačiau jo teisė buvo suvaržyta. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė tokių aplinkybių, priešingai, VPN duomenimis, jis nebuvo išreiškęs valios gauti pasimatymus su žmona. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018 yra nurodęs, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs kitomis priemonėmis palaikyti socialinius ryšius su savo žmona. Todėl darytina išvada, kad skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų atmestini kaip nepagrįsti. Likę pareiškėjo skundo argumentai dėl jo diskriminacijos kitų suimtųjų ir nuteistųjų atžvilgiu, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat vertinami kritiškai, kadangi jie yra deklaratyvūs, ne pagrindžiantys konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimą, o atskleidžiantys subjektyvų pareiškėjo vertinimą ir interpretavimą dėl egzistuojančio teisinio reguliavimo.

8. Atsižvelgiant į tai, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos (trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų), į tai, kad pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, o kiti skundo argumentai yra deklaratyvūs ir subjektyvaus pobūdžio, nėra pagrindo pareiškėjo skundo argumentais konstatuoti neteisėtus VPN veiksmus. Nenustačius vienos iš valstybės viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, kitos sąlygos nenustatinėjamos, o skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.