- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-536/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- J. I., L. J., F. B., E. L. B., S. J., O. V., J. P., K. M., D. M., A. T. B., Lietuvos Respublikos Valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Marijampolės rajono savivaldybei, Liucinavo žemės ūkio bendrovei, Užgirių žemės ūkio bendrovei, Šešupės žemės ūkio bendrovei, V. J.
- Ieškovas
- Stanislovo R
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Finansų ministerija, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija, J. Š., R. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. I. , L. J. , F. B. , E. L. B. , S. J. , O. V. , J. P. , K. M. , D. M. , A. T. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-220-436/2009 pagal ieškovų Stanislovo R. Š. bei O. S. (procesinis teisių perėmėjas Stanislovas R. Š. ) ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Marijampolės rajono savivaldybei, Liucinavo žemės ūkio bendrovei, Užgirių žemės ūkio bendrovei, Šešupės žemės ūkio bendrovei, V. J. (A. J. ir O. J. teisių perėmėjas), S. J. (A. J. ir O. J. teisių perėmėjas), F. B. , E. L. B., A. T. B. (J. B. teisių perėmėja), O. V. , J. P. , K. M. , L. J. , J. I. , D. M. , tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Finansų ministerija, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija, J. Š. , R. Š. , dėl restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai S. R. Š. ir O. S. patikslintu ieškiniu prašė panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą, pripažinti negaliojančia 1992 m. birželio 30 d. patvirtintą pajų pasirašymo sutartį dėl Žemaitės žemės ūkio įmonės Buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinio-technologinio komplekso privatizavimo, taikyti restituciją ir atkurti ieškovams nuosavybės teises į mūrinį malūną su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), juos grąžinant natūra (t. 6, b. l. 71 -75).
Atsakovas L. J. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ginčo pastatų teisinę registraciją ieškovų vardu, panaikinti 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 6497, sudarytą tarp ieškovų, dėl dalies ginčo pastatų dovanojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu S. R. Š. ir O. S. ieškinį atmetė. Taip pat teismas iš dalies patenkino L. J. priešieškinį ir panaikino 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį, kuria O. S. dovanojo S. R. S. ginčo pastatą su priklausiniais.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovų S. R. Š. ir O. S. ieškinį patenkino, o atsakovo L. J. priešieškinį atmetė: panaikino Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą; pripažino negaliojančia 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartį Nr. 3, kuria buvo privatizuotas Buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinis-technologinis komplektas, esantis (duomenys neskelbtini); klausimą dėl restitucijos atsakovų atžvilgiu dydžio perdavė spręsti Kauno apygardos teismui iš naujo; atkūrė S. R. Š. ir O. S. nuosavybės teises į mūrinį malūną, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais – kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinant šį turtą natūra; atmetė ieškovų apeliacinio skundo reikalavimus pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimo rezoliucinės dalies formuluotę bei panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimo dalį dėl ginčo pastato teisinės registracijos.
Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendimu restitucijos taikymo pagrindu priteisė: J. B. teisių perėmėjai A. T. B. iš Lietuvos Respublikos 7,37 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 147,49 Lt; E. L. B. iš Lietuvos Respublikos 12,61 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 252,12 Lt; F. B. iš Lietuvos Respublikos 9,99 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 199,80 Lt; J. P. iš Lietuvos Respublikos 29,50 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 589,94 Lt; A. J. teisių perėmėjams V. J. ir S. J. iš Lietuvos Respublikos 45,53 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 910,62 Lt; O. J. teisių perėmėjams V. J. ir S. J. iš Lietuvos Respublikos 4,51 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 90,21 Lt; J. I. iš Lietuvos Respublikos 35,00 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 700,00 Lt; O. V. iš Lietuvos Respublikos 23,00 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 460,05 Lt; K. M. iš Lietuvos Respublikos 20,00 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 400,06 Lt; D. M. iš Lietuvos Respublikos 15,00 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 299,93 Lt; L. J. iš Lietuvos Respublikos 23,00 Lt, iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos 460,05 Lt. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu liko neišnagrinėtas tik restitucijos taikymo atsakovų - fizinių asmenų - atžvilgiu klausimas, todėl byloje nagrinėjamas tik šis klausimas. Šioje byloje restitucija taikyta natūra, 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartį pripažinus negaliojančia, turtas, perleistas pagal šią sutartį, grąžintas valstybei ir perduotas Marijampolės apskrities viršininko administracijai, kuri turi teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, tokiu atveju atsakovams - fiziniams asmenims, kurie už turtą atsiskaitė iš dalies grynaisiais pinigais, iš dalies investiciniais čekiais, – turi būti grąžintas už turtą sumokėtų pinigų ekvivalentas ir atlyginta investicinių čekių vertė, atitinkanti sandorio sudarymo metu buvusią jų perkamąją galią. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendime nustatė, kad ginčo turto privatizavimo procese buvo panaudota 22 551 rub. atsakovų – grynųjų pinigų (t. 1, b. l. 181). Šie pinigai buvo pervesti Žemės ūkio ministerijai (t. 3, b. l. 94) ir buvo skirti Agrarinės reformos fondui (Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymo 6 str. 2 d.). Šis fondas buvo likviduotas 2000 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1353, o jame buvę lėšų likučiai pervesti į valstybės iždo sąskaitą, tvarkomą Vyriausybės (Vyriausybės įstatymo 22 str.). Dėl to, taikant restituciją, atsakovų pervesti grynieji pinigai turi būti priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, konvertuojant rublius santykiu 1:100. Tokiu būdu atsakovų sumokėtų grynųjų pinigų dalyje atsakovams priteistina bendra 225,51 Lt suma. Pasisakydamas dėl investicinių čekių vertės, atitinkančios sandorio sudarymo metu buvusią jų perkamąją galią, teismas pažymėjo, kad ekonomine prasme perkamoji galia yra suprantama kaip tam tikras prekių ar paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už tam tikrą pinigų sumą. Valstybės vienkartinės išmokos (investiciniai čekiai) ir kitos tikslinės kompensacijos buvo skirtos visiems Lietuvos piliečiams kaip vienkartinė išmoka vieninteliam tikslui – suteikti galimybę dalyvauti pirminiame valstybinio turto privatizavime. Taigi, vienkartinių išmokų (investicinių čekių) perkamoji galia pasireiškė Lietuvos piliečių galimybe įsigyti turto pirminiame valstybinio turto privatizavime. Teismas nustatė, kad 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutarties 7 punkte nurodyta, kad privatizavimo objekto įsigijimo vertė 473 578 rubliai (t. 1, b. l. 181). Sutarties 2 punkte nurodyta, kad privaloma įmoka už privatizavimo objektą grynaisiais pinigais sudaro 22 551 rublį. Įvertinęs privatizavimo objekto vertę (473 578 rubliai), buvusią sandorio sudarymo metu, ir privalomos įmokos grynaisiais pinigais dalį (22 551 rublis), teismas konstatavo, kad atsakovai – fiziniai asmenys – investiciniais čekiais įsigijo turto už 451 027 rublius, todėl sandorio sudarymo metu, investicinių čekių perkamoji galia atitiko 451 027 rublių vertę. Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendime rubliai konvertuotini į litus santykiu 1:100, vadinasi atsakovų panaudotų investicinių čekių perkamoji galia sandorio sudarymo metu ekvivalentiška 4 510,27 Lt vertei. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovams – fiziniams asmenims – už 1992 m. birželio 30 d. Pajų pasirašymo sutarties sudarymo metu panaudotus investicinius čekius, kurių perkamoji galia sandorio sudarymo metu atitiko 451 027 rublių vertę, taikant restituciją grąžintina bendra 4 510,27 Lt suma. Sprendžiant koks subjektas šią sumą atsakovams turi grąžinti, teismas nurodė, kad 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartis buvo sudaryta su Liudvinavo apylinkės agrarinės reformos tarnyba (t. 1, b. l. 181). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 785 apylinkių agrarinės reformos tarnybos buvo reorganizuotos, įtraukiant jas į atitinkamos apskrities viršininko administracijos žemės ūkio departamento rajono žemės ūkio valdybų sudėtį. Tai reiškia, kad Liudvinavo apylinkės agrarinės reformos tarnybos teisių ir pareigų perėmėja yra Marijampolės apskrities viršininko administracija. Be to, pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo (galiojusio iki 1997 m. gruodžio 1 d.) 15 straipsnio 4 dalį investiciniai čekiai, panaudoti valstybiniam turtui įsigyti, į privatizavimo fondus nepervedami. Tokiu būdu, investiciniai čekiai, panaudoti privatizavimo procese, netekdavo savo galios ir vertės. Todėl teismas sprendė, kad taikant restituciją atsakovams – fiziniams asmenims – panaudotų investicinių čekių perkamosios galios ekvivalentą litais turi grąžinti Marijampolės apskrities viršininko administracija, nes yra Liudvinavo apylinkės agrarinės reformos tarnybos teisių ir pareigų perėmėja. Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų sumokėtų grynųjų pinigų 225,52 Lt vertė grąžintina iš Lietuvos Respublikos, o atsakovų investiciniais čekiais sumokėta privatizuojamo objekto vertė, kurios bendra suma 4510,27 Lt, grąžintina iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos. Teismas pažymėjo, kad kiekvienam atsakovui - fiziniam asmeniui – asmeniškai turi būti priteista suma, proporcinga pagal 1992 m. birželio 30 d. Pajų pasirašymo sutartį konkretaus atsakovo įsigytai pajų daliai. Pasisakydamas dėl atsakovų – fizinių asmenų – prašymo taikyti restituciją, priteisiant dabartinę turto vertę, teismas nurodė, kad jie iš esmės prašo atlyginti patirtą žalą. Restitucija nėra žalos atlyginimas. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į pradinę padėtį) yra civilinės teisės gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK1,138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžint antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Todėl atsakovams – fiziniams asmenims – restitucijos būdu gali būti priteista tik sandorio sudarymo metu sumokėtų grynųjų pinigų ir investicinių čekių vertė, buvusi sandorio sudarymo metu.
Šalies argumentai
Atsakovai J. I. , L. J. , F. B. , E. L. B. , S. J. , O. V. , J. P. , K. M. , D. M. , A. T. B. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – taikyti restituciją atlyginant turto vertę, esančią restitucijos taikymo metu pagal byloje esantį paskaičiavimą. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas ir netinkamai jas aiškinant. Taikant restituciją būtina vadovautis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi ir atsakovams fiziniams asmenims priteisti turto vertę, esančią restitucijos metu pagal byloje esantį paskaičiavimą. Privatizuojant buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinį technologinį komplektą, esantį (duomenys neskelbtini) su priklausiniais – kiemo statiniais buvo panaudota pajų 473 578 vertės rubliais: J. B. (dabar A. T. B. ) – 15 508 rub., E. B. – 26 454 rub., F. B. – 21 000 rub., J. P. – 61 950 rub., A. J. – 95 616 rub., O. J. – 9450 rub., J. I. – 73 500 rub., O. V. – 48 300 rub., K. M. – 42 000 rub., D. M. – 31 500 rub., L. J. – 48 300 rub. Atlikus buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinio – technologinio komplekto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą nustatyta objekto vertė 2008 m. rugpjūčio 19 d. būkle – 448 000 Lt. Atitinkamai dalimis pajų pasirašymo pagrindu atsakovams priklauso: A. T. B. – 14 670,42 Lt, E. B. – 25 025,22 Lt, F. B. – 19 865,79 Lt, J. P. – 58 604,07 Lt, V. J. – 49 695,68 Lt, S. J. – 49 695,68 Lt, J. I. – 69 530,25 Lt, O. V. – 45 691,31 Lt, K. M. – 39 731,57 Lt, D. M. – 29 798,69 Lt, L. J. – 45 691,32 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Marijampolės rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantai, prašydami taikyti restituciją, priteisint dabartinę turto vertę, iš esmės prašo atlyginti patirtą žalą. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija yra civilinės teisės gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai. Taigi, restitucija yra šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sprendžiant ginčijamą piniginio ekvivalento apskaičiavimo taikant restituciją klausimą esminės reikšmės turi skolininko sąžiningumas, kuris yra preziumuojamas ir nustatomas atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 23 d. nutartyje yra konstatavęs, kad dėl ginčo malūno susigrąžinimo S. Š. kreipėsi 1991 m. rugpjūčio 30 d. į Liudvinavo agrarinės reformos tarnybą bei 1991 m. gruodžio 12 į Marijampolės rajono valdybą, kuri 1992 m. balandžio 7 d. raštu pranešė Žemaitės žemės ūkio įmonės laikinajai administracijai, kad į pastariesiems priklausančią svetainę yra pretendentas S. R. Š. , o nežiūrint šios informacijos apie pretendentų buvimą ginčo turtas 1992 m. kovo 20 d. buvo įtrauktas į privatizavimo programą. Akivaizdu, kad atsakovai tinkamai nesidomėjo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą buvimu, o pasitikėjo nepatikrinta informacija, jog kliūčių žemės sklypams įsigyti nėra, taip ir patys prisiimdami dalį rizikos. Nepakankamas pirkėjų atidumas taip pat lėmė neteisėtų sandorių dėl žemės sklypų sudarymą.
Atsakovas Marijampolės apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas tinkamai įsigilino į bylos esmę, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino ir aiškino byloje surinktus rašytinius įrodymus bei pateiktus bylos dalyvių žodinius paaiškinimus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, išvadas padarė remdamasis visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju nagrinėtinas tik restitucijos taikymo atsakovų – fizinių asmenų – atžvilgiu klausimas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr.VIII-1864 44 straipsnis nustatė, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos X skyriaus normos dėl restitucijos taikomos ir sprendžiant ginčus, kilusius iš civilinių santykių, atsiradusių iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu restitucija taikoma įsigaliojus šiam kodeksui. Todėl šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo turi būti taikomos 2000 m. CK normos.
Nagrinėjamoje byloje buvo pripažinta negaliojančia 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartis Nr. 3, kuria buvo privatizuotas buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinis-technologinis komplektas, esantis (duomenys neskelbtini), dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pažeidimo. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti natūra to, ką ji yra gavusi, atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.146, 6.147 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-608/2003).
Iš bylos duomenų matyti, kad 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartį Nr. 3 pripažinus negaliojančia, turtas, perleistas pagal šią sutartį, grąžintas valstybei ir perduotas Marijampolės apskrities viršininko administracijai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovams - fiziniams asmenims, kurie už turtą atsiskaitė iš dalies grynaisiais pinigais, iš dalies investiciniais čekiais, – turi būti grąžintas už turtą sumokėtų pinigų ekvivalentas ir atlyginta investicinių čekių vertė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartyje išaiškino, kad investicinių čekių vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią investicinių čekių perkamąją galią.
Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendime nustatė, kad ginčo turto privatizavimo procese buvo panaudota 22 551 rub. atsakovų – grynųjų pinigų (t. 1, b. l. 181). Šie pinigai buvo pervesti Žemės ūkio ministerijai (t. 3, b. l. 94) ir buvo skirti Agrarinės reformos fondui (Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymo 6 str. 2 d.). Šis fondas buvo likviduotas 2000 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1353, o jame buvę lėšų likučiai pervesti į valstybės iždo sąskaitą, tvarkomą Vyriausybės (Vyriausybės įstatymo 22 str.). Dėl to, taikant restituciją, atsakovų pervesti grynieji pinigai turi būti priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, konvertuojant rublius santykiu 1:100. Tokiu būdu atsakovų sumokėtų grynųjų pinigų dalyje atsakovams priteistina bendra 225,51 Lt suma.
Taip pat pažymėtina, kad pagal LR Lito komiteto 1992 m. rugsėjo 16 d. nutarimą Nr.2 „Dėl Lietuvos Respublikos laikinų pinigų-talonų įvedimo ir rublių išėmimo iš apyvartos“ Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m. spalio 1 d. pradėjo cirkuliuoti tik laikini pinigai–talonai, į kuriuos rubliai buvo keičiami santykiu 1:1. Pagal 1991 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymą, LR Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinų pinigų-talonų išėmimo iš apyvartos“ bei 1993 m. liepos 1 d. LR pinigų įstatymą nuo 1993 m. birželio 22 d. į apyvartą išleisti Lietuvos Respublikos nacionaliniai pinigai – litas ir jo šimtoji dalis centas, keičiant laikinus pinigus-talonus į litus nustatyta, kad vienas litas yra lygus 100 laikinų pinigų-talonų. Taigi, pagal teisės aktais Lietuvoje keistų piniginių vienetų santykį, 22 551 rublių atsakovams priteisimo metu yra lygūs 225,51 Lt.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutarties 7 punkte nurodyta, jog privatizavimo objekto įsigijimo vertė 473 578 rubliai (t. 1, b. l. 181), o 2 punkte nurodyta, kad privaloma įmoka už privatizavimo objektą grynaisiais pinigais sudaro 22 551 rublį. Kadangi nėra investicinių čekių ir pinigų ekvivalento, todėl investicinių čekių vertė nustatytina pagal tuo metu buvusią investicinių čekių perkamąją galią. Įvertinęs privatizavimo objekto vertę – 473 578 rublius, buvusią sandorio sudarymo metu, ir privalomos įmokos grynaisiais pinigais dalį – 22 551 rublį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai investiciniais čekiais įsigijo turto už 451 027 rublius, todėl sandorio sudarymo metu investicinių čekių perkamoji galia atitiko 451 027 rublių vertę. Atsižvelgiant į anksčiau minėtus argumentus, atsakovų panaudotų investicinių čekių perkamoji dalis sandorio sudarymo metu sudaro 4 510,27 Lt.
CK 6.147 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas piniginio ekvivalento apskaičiavimas. Juo vadovaujamasi tada, kai restitucija taikoma ne natūra, o išieškant piniginę kompensaciją. Nurodytoje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Nagrinėjamoje byloje restitucija taikyta natūra, nes ginčo turtas išlikęs, neperleistas kitiems asmenims ir grąžintas valstybei. CK 6.147 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iš trijų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, pasirenkamas piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija bus mažiausia. Ir priešingai, jeigu skolininkas yra nesąžiningas, kompensacija bus didžiausia. Taikius restituciją natūra, nėra CK 6.147 straipsnio 2 daliai taikyti nustatytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 41 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Todėl atsakovų reikalavimas dėl dabartinės turto rinkos kainos priteisimo atmestas pagrįstai. Priešingu atveju, tai reikštų nepagrįstą ir nepateisinamą atsakovų praturtėjimą pardavėjų sąskaita.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, atmesdamas atsakovų argumentus dėl dabartinės turto vertės, kad ginčas dėl pastatų pagerinimo, pabrangimo ar kitų aplinkybių yra ne šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes, kaip minėta, sprendžiamas tik restitucijos dydžio klausimas. Tokias ribas apibrėžė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu.
Taikant natūra dvišalę restituciją, šalių sąžiningumas teisiškai nereikšmingas, todėl jis paprastai neturi būti nustatinėjamas. Nagrinėjamoje byloje, nesant sąlygų CK 6.147 straipsnio 2 daliai taikyti, skolininkų nesąžiningumas nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalykas, todėl atmestinas atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai dėl atsakovų sąžiningumo.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.