Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei R. K., institucija teikianti išvadą Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, išlaikymo priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Nutraukti V. K. ir R. K. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini), Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant R. K. kalta dėl santuokos nutraukimo.Nustatyti nepilnamečių vaikų T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su jų tėvu V. K.Priteisti iš atsakovės R. K. sūnaus T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), išlaikymui po 300 Lt per mėnesį iki jo pilnametystės; sūnaus E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui po 300 Lt per mėnesį iki jo pilnametystės. Išlaikymo sumą indeksuoti kasmet Valstybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.Priteisti iš atsakovės R. K. išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą iš viso 3 600 Lt Priteisti iš atsakovės R. K. nepilnamečio vaiko T. K. šalpos pensijos lėšas – 2 160 Lt.Paskirti V. K. nepilnamečiams vaikams T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. K. ((duomenys neskelbtini)) išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise.Padalinti santuokoje įgytą bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimą turtą, priteisti V. K. asmeninėn nuosavybėn:

- 0,0700 ha žemės sklypą, žemės ūkio (sodų) paskirties, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 13 400 Lt.;

- pastatą - sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 60 600 Lt

8. Priteisti R. K. kompensaciją už jai tenkančią turto dalį 24 667 Lt, kurią V. K. išmokės per 24 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

9. Priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

Reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

Nustatyti nepilnamečių vaikų T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su jų tėvu V. K. iki teismo sprendimo priėmimo;Priteisti iš atsakovės R. K. išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 300 Lt per mėnesį T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui ir po 300 Lt per mėnesį E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki teismo sprendimo priėmimo;Paskirti V. K. nepilnamečių vaikų T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki teismo sprendimo priėmimo;Sustabdyti Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymą civilinėje byloje, kuriuo iš V. K. yra priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), kiekvienam po 125 Lt per mėnesį nuo 2012-10-01 iki teismo sprendimo priėmimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

iki teismo sprendimo priėmimo nustatė nepilnamečių vaikų T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su tėvu V. K., a. k. (duomenys neskelbtini).iki teismo sprendimo priėmimo priteisė iš atsakovės R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nepilnamečiui T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) po 300 Lt ir nepilnamečiui E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) po 300 Lt nuo 2013-04-08 (ieškinio padavimo dienos).iki teismo sprendimo priėmimo ieškovą V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), paskyrė nepilnamečiams T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise.Kitoje dalyje prašymą atmetė.Nutartį vykdyti skubiai, jos vykdymą pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui.

Atskirojo skundo argumentai

Teismas priimdamas nutartį vadovavosi formaliais motyvais. Dėl išlaikymo pasisakė tik bendro pobūdžio teiginiais. Neįvertino bylos aplinkybių, rėmėsi vien tik ieškovo melagingais teiginiais, kad jis vienas rūpinasi sūnumis, o atsakovė prie išlaikymo neprisideda. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo nustatyti, ar yra reali grėsmė nepilnamečiams vaikams, jų turtiniams ar neturtiniams interesams šioje byloje. Įstatyme nenumatyti konkretūs kriterijai, kurias remiantis būtų nustatoma laikina (ar nuolatinė) vaikų gyvenamoji vieta, su kuriuo tai iš skyrium gyvenančių tėvų. Teismas netyrė bylos aplinkybių, kur iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, nesiaiškino aplinkybių apie tai, kur deklaruota jų gyvenamoji vieta, kokią ugdymo įstaigą lanko, kokiu būdu nepilnamečiai buvo išvežti gyventi pas ieškovo tėvus. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos nepranešus atsakovei, neišklausius atsakovės nuomonės dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, nesant vaikų teisių apsaugos skyriaus išvados. Teismas neatsižvelgė į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principą, rėmėsi išskirtinai ieškovo neargumentuotame prašyme nurodytais motyvais. Nors teismas nustatė tik laikiną aplinkos keitimą, tačiau tai vaikams daro socialinę, psichologinę žalą ir sukelia emocinius išgyvenimus. Keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jiems tapo nesaugi, neatitinka reikalavimų normaliam vystymuisi. Tokia aplinka (nesaugi) jiems buvo sukurta pakeitus gyvenamąją vietą ir nustačius ją su tėvu. Bet koks nepilnamečių vaikų gyvenamosios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Ginčo esmė – ar pirmosios instancijos teismas, santuokos nutraukimo byloje pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas laikiną nepilnamečių vaikų T. K. ir E. K. gyvenamąją vietą su tėvu V. K. ir iki teismo sprendimo priėmimo priteisdamas iš atsakovės R. K. laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nepilnamečiui T. K. ir nepilnamečiui E. K. po 300 Lt nuo ieškinio padavimo dienos (t. y. 2013-04-08).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Tokiu būdu CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.). CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kurią ir prašė taikyti ieškovė, yra nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų.

Dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų – santuokos nutraukimo byloje taikymo kriterijus yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis faktinių aplinkybių visetu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertindamas vaikų gyvenamosios vietos procesinio sprendimo – dėl laikino vaikų gyvenamosios vietos nustatymo – priėmimo metu tinkamumą jų fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, taikė laikinąsias apsaugos priemones, reglamentuotas CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose. Kaip matyti, teismas sprendimą laikinai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu grindžia esmine vaikų valią nurodytu klausimu pažyminčia aplinkybe – vaikai šiuo metu gyvena su tėvu ir 2012 m. lapkričio 12 d. paaiškinimuose išreiškė norą gyventi būtent su tėvu V. K. (ieškovu) (b. l. 16-17). Tokio jų pageidavimo (nenoro gyventi su mama) priežastimi nurodė tai, kad mama yra piktybinė, vaikai jos bijo, su mama neįmanoma būti, nes ji kabinėjasi. Pažymėtina, kad agresyvų atsakovės elgesį taip pat patvirtina Jonavos rajono apylinkės teismo 2013-04-25 nutarimas administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9-209-751/2013, kuriuo nutarta atsakovę pripažinti kalta, padarius ATPK 181 straipsnio 1 dalies pažeidimą už motinos valdžios panaudojimą priešingai nepilnamečio vaikų interesams, kuris pasireiškė vaikų stumdymu, vaikų akivaizdoje nepadorių rankos vidurio piršo gestų rodymu ar jų (pra)keikimu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto pažymoje Nr. G636/13(02) padaryta išvada dėl T. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo (poodinė kraujosruva, odos nubrozdinimas dešinėje kojoje), galėjusio atsirasti 2013 m. kovo 7 d. mamai vaiką pastūmus ir jam griuvus į radiatorių, kas taip pat patvirtina atsakovės smurtinio pobūdžio elgesį su vaikais. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną (iki teismo sprendimo priėmimo dienos) vaikų gyvenamą vietą su tėvu, taip užtikrinant vaikų fizinę, socialinę ir psichologinę raidą bei jų tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas.

Dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, kad vaikų gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su tėvu bei siekdamas užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvienam po 300 Lt, kol bus priimtas teismo sprendimas.

CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principu, CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, 3.192 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiškai reglamentuojama tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiems tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Tokios pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus imperatyvas išlieka ir teismui nustačius laikiną vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, šiuo atveju tėvu. Pažymėtina, kad materialinės padėties kriterijus reikšmingas tik materialinio išlaikymo dydžiui nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė ir teikdama atskirąjį skundą nepateikė jokių jos blogą materialinę padėtį pagrindžiančių dokumentų (kad jos materialinė padėtis tokia, jog būtų pagrindas priteistą išlaikymo dydį mažinti). Byloje esanti Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės parmos skyriaus pažyma patvirtina, jog atsakovė gauna šalpos išmoką už sūnų T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)). SODROS duomenų bazės duomenimis atsakovė nuo 2013 m. vasario mėnesio dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, iki šiol jos gaunamos darbo užmokestis didėjo. Atsakovė yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas žmogus, todėl siekiant tinkamai įgyvendinti savo, kaip mamos pareigą, išlaikyti nepilnamečius vaikus, atsakovei niekas netrukdo pasinaudoti galimybe susirasti geriau apmokamą ar papildomą darbą. Taigi, nenustačius visų bylai reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos išlaikymo dydžiui, bet ne išlaikymo faktui, taip pat nesant pakankamai duomenų apie tai, kaip atsakovė vykdo sūnų išlaikymo prievolę nuo tada, kai ieškovas su vaikais persikėlė gyventi atskirai nuo atsakovės, buvo pagrindas taikyti laikiną išlaikymą tam, kad būtų užtikrintas nepilnamečių sūnų būtinųjų poreikių tenkinimas bylos nagrinėjimo metu (nebūtų pažeisti jų interesai).

Vertinant klausimą dėl nustatyto išlaikymo dydžio pagrįstumo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju iš apeliantės priteista laikino išlaikymo suma po 300 Lt per mėnesį kiekvienam sūnui neviršija orientacinio teismų praktikoje įtvirtinto išlaikymo dydžio, pagal kurį bendra abiejų tėvų teikiamo išlaikymo suma paprastai turėtų būti ne mažesnė kaip minimali mėnesinė alga, kurios dydis prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo ir ginčijamos nutarties priėmimo metu sudarė 1 000 Lt. Taigi, šiuo atveju, teismas atsakovės atžvilgiu priteisdamas po 300 Lt, iš atsakovės priteisė net mažesnę išlaikymo sumos dalį, tokiu būdu didesnę materialinę – sūnų išlaikymo – naštą palikdamas ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo priteisimo negalima pripažinti ginčo dėl išlaikymo priteisimo pagal šalių pareikštų reikalavimus išankstiniu išsprendimu, kadangi skundžiama nutartimi yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant laikinai bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius interesus (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiams šalių sūnums, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis priimta teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p. 338 str.).

Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.