Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J. ir D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1083-368/09 pagal ieškovo akcinės bendrovės bankas „Snoras“ ieškinį atsakovams A. J. ir D. J. bei trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Dairūna“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Dėl ieškovo pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo atsakovai pateikė prieštaravimus, kuriais prašė ieškinį atmesti, teigdami, kad ieškovas negali remtis laidavimo sutarties 2 punktu ir reikalauti iš atsakovų solidariai atsakyti už skolininko UAB „Dairūna“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą, nes UAB „Dairūna“ iškelta bankroto byla, kurioje yra patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas ir, pardavus įkeistą šios įmonės turtą varžytinėse, bus visiškai padengtas įsiskolinimas pagal minėtą kreditavimo sutartį.

Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad tarp ieškovo AB bankas „Snoras“ ir trečiojo asmens UAB „Dairūna“ 2008 m. gegužės 21 d. buvo sudaryta kredito sutartis. Pagal šios sutarties sąlygas ieškovas įsipareigojo UAB „Dairūna“ išduoti kreditą, o UAB „Dairūna“ - pagal sutartyje numatytą kredito grąžinimo grafiką grąžinti ieškovui kreditą. Pažeidus atsiskaitymo tvarką, UAB „Dairūna“ įsipareigojo mokėti 0,05 % dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos (sutarties 3.5 p.). Sutartyje numatyta, kad bankas (ieškovas) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, įspėjęs kredito gavėją (UAB „Dairūna“) prieš 10 dienų ir pareikalauti, kad kredito gavėjas per 10 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos grąžintų visą kreditą prieš terminą, sumokėtų palūkanas bei kitas mokėtinas sumas (sutarties 14.4 p.). Byloje esančio ieškovo 2009 m. gegužės 13 d. pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas vienašališkai nutraukė su UAB „Dairūna“ sudarytą sutartį prieš terminą, nepažeisdamas sutartyse nustatytų sąlygų. Teismas taip pat nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovų 2008 m. gegužės 21 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovai (laiduotojai) įsipareigojo atsakyti ieškovui visa apimtimi kaip ir skolininkas UAB „Dairūna“ pagal kredito sutartį Nr. 031-93430, numatant, kad skolininko ir laiduotojų atsakomybė yra solidarioji. Teismas nustatė, kad ieškovas savo įsipareigojimus pagal sudarytas kredito sutartis įvykdė tinkamai, tuo tarpu UAB „Dairūna“ prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal sutarčių sąlygas neįvykdė. Teismo teigimu, paskolos gavėjui UAB „Dairūna“ tinkamai neįvykdžius prievolės pagal kredito sutartį, laiduotojai A. J. ir D. J. kreditoriui AB bankas „Snoras“ privalo atsakyti už prievolės neįvykdymą kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str.). Teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę savo reikalavimą pareikšti tiek skolininkui, tiek laiduotojams, tiek visiems kartu ir reikalauti, kad prievolę jie įvykdytų tiek visi bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str.). Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų negrąžintą kreditą yra pagrįstas ir tenkintinas.

1. Ieškovo atstovai kredito sutarties pasirašymo dieną kartu pateikė pasirašyti laidavimo sutartį. Atsakovai atsisakė pasirašyti laidavimo sutartį, nes kredito sutarties įvykdymas visiškai užtikrintas skolininko UAB „Dairūna“ nekilnojamojo turto įkeitimu. Atsakovai, nesuprasdami pasekmių bei neturėdami kitos išeities, buvo priversti pasirašyti sutartį, nes priešingu atveju bendrovė nebūtų gavusi kredito.

2. Kadangi laidavimo sutartimi įsipareigota atsakyti ir nekilnojamuoju turtu, tai tokiam sandoriui buvo reikalingas teismo leidimas, nes sandorio sudarymo momentu šeima augino 4 nepilnamečius vaikus (CK 3.85 str.). Dokumentiniame procese draudžiami priešieškiniai, tad yra paduotas ieškinys dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

3. Teismas nenagrinėjo sutartinių santykių tarp ieškovo ir atsakovų. Pasirašytos kredito ir laidavimo sutartys teismo turėjo būti aiškinamos, atsižvelgiant į CK 6.64 straipsnio nuostatas. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovus pažeidusius prievolę ir tuo pagrindu ieškinį pripažino pagrįstu.

4. 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (CK 1.5 str.). Sudarant šią sutartį, nebuvo atsižvelgta į skolininko UAB „Dairūna“ ir laiduotojų interesus. Kredito sutarties įvykdymas buvo pilnai užtikrintas įkeitimu, todėl pasirašant laidavimo sutartį, buvo dvigubai užtikrintas prievolės įvykdymas. Ieškovas, priversdamas atsakovus pasirašyti laidavimo sutartį, nereikalaudamas teismo leidimo, elgėsi nesąžiningai.

5. Teismas savo sprendimą motyvavo CK 6.4, 6.38, 6.200 straipsniais, numatančiais abipusius šalių veikimo principus, todėl jų taikymas tik atsakovams, jų nepritaikius ieškovui, pažeidžia rungtyniškumo principą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų A. J. ir D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. galutinio sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Kaip matyti iš 2008 m. gegužės 21 d. kredito sutarties Nr. 031-93430 turinio, AB bankas „Snoras“ sutartyje nurodytomis sąlygomis suteikė UAB „Dairūna“ 270 000 Lt kreditą (b.l. 6-16). Šios sutarties 6.2 punktu buvo nustatyta, kad skolinio įsipareigojimo įvykdymas užtikrinamas D. J. ir A. J. laidavimu. Kredito sutartį kredito gavėjo vardu pasirašė D. J. (b.l. 16). Pagal 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutarties Nr. 1 (prie 2008 m. gegužės 21 d. kredito sutarties Nr. 031-93430) (b.l. 19-21) 2 punkto nuostatą, laiduotojai (A. J. ir D. J. ) prisiėmė solidarią atsakomybę už skolininko įsipareigojimų pagal kredito sutartį ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų Banko sankcijų skolininkui ir kitų privalomų mokėti pagal kredito sutarties sąlygas sumų tinkamą mokėjimą. Taigi, remiantis šia nuostata, kreditorius AB bankas „Snoras“ turi teisę reikšti ieškinį dėl skolos pagal šią kredito sutartį priteisimo tiek pagrindiniam skolininkui (UAB „Dairūna“), tiek ir laiduotojams.

Atsakovai A. J. ir D. J. apeliaciniame skunde teigia, kad kredito sutarties įvykdymas buvo visiškai užtikrintas turto įkeitimu, todėl, pasirašant laidavimo sutartį, buvo dvigubai užtikrintas prievolės įvykdymas.

Vien ta aplinkybė, kad prievolės įvykdymas yra užtikrintas ir turto įkeitimu, ir laidavimu, neprieštarauja teisės normoms ir nepaneigia ieškovo AB banko „Snoras“ teisės kreiptis dėl skolos priteisimo iš laiduotojų. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto vertė, lyginant su 2008 m. gegužės 6 d., kai buvo sudaryta kredito sutartis, o vėliau įkeistas turtas, galėjo žymiai sumažėti. Be to, nekilnojamojo turto likvidacinė vertė jo priverstinio pardavimo atveju taip pat gali būti žymiai mažesnė, nei nurodoma balanse ar esama rinkos vertė. Tad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovui įkeisto turto gali neužtekti skolininko UAB „Dairūna“ prievolei padengti.

Nėra pagrindo sutikti su atsakovų A. J. ir D. J. apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai pripažino juos pažeidus prievolę ir ieškinį pripažino pagrįstu. Priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad būtent UAB „Dairūna“ tinkamai ir laiku neįvykdė prievolės atsiskaityti pagal sutarčių sąlygas. UAB „Dairūna“ neįvykdžius prievolės, atsakovai, būdami laiduotojai, kartu su skolininku (UAB ,,Dairūna“) atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str., laidavimo sutartis).

Nors apeliantai ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas kredito ir laidavimo sutartis, turėjo vadovautis CK 6.64 straipsnio nuostatomis, numatančias atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, tačiau jie teismui nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad kreditorius pažeidė prievolę.

Apeliantai taip pat teigia, kad sudarant laidavimo sutartį, nebuvo atsižvelgta į skolininko UAB „Dairūna“ ir laiduotojų interesus, kad laidavimo sutarčiai sudaryti buvo būtinas teismo leidimas (CK 1.5 str.), kad pripažinus laidavimo sutartį negaliojančia, ieškinys taps nepagrįstas.

Tačiau vien ta aplinkybė, kad laidavimo sutartis galimai neatitiko UAB „Dairūna“ ir laiduotojų interesų, nesudaro pagrindo šioje byloje, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, pripažinti, kad sutartis prieštarauja CK 1.5 straipsnio nuostatai, dėl ko ji turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia. Be to, apeliantai į bylą nepateikė duomenų, kad laidavimo sutartis teismo sprendimu būtų pripažinta negaliojančia. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, A. J. ir D. J. ieškinys dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi (civ. b. Nr. 2-2552-123/2009) buvo grąžintas ieškovams. Tad esant galiojančiai laidavimo sutarčiai, nėra pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą.

Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatą, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl spaudimo atsakovams sudaryti laidavimo sutartį, kuria apeliantai nesirėmė ir neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, nepasisako, o taip pat pažymi, kad teismo sprendimo, kuriuo laidavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia ir šiuo pagrindu, nėra.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų A. J. ir D. J. po 10 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.