- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-27
- Bylos Nr.
- 2A-1354/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02427-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Prezidentės
- Ieškovas
- A. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
Teisėjų tarybos, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, atstovams Tomui Vaitkevičiui, Inai Balnytei,
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Virginijui Varnaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2367-653/2014 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei, Teisėjų tarybai, Lietuvos Respublikai dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir grąžinimo į pareigas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas:
1) pripažinti Lietuvos Respublikos Prezidentės (toliau tekste ir Respublikos Prezidentė, Prezidentė) 2013 m. birželio 26 d. dekretą Nr. 1K-1509, kuriuo Prezidentė kreipėsi į Teisėjų tarybą (toliau tekste ir Taryba) patarti dėl teisėjo A. S. atleidimo iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, negaliojančiu;
2) pripažinti Teisėjų tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą Nr. 13P-106- (7.1.2) Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. S. iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų negaliojančiu;
3) pripažinti Lietuvos Respublikos Prezidentės 2013 m. rugsėjo 3 d. dekretą Nr. 1K-1544, kuriuo Prezidentė nutarė atleisti teisėją A. S. iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, negaliojančiu;
Šalies argumentai
4) priteisti teisėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų (2013 m. rugsėjo 4 d.) iki grąžinimo į Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigas (teismo sprendimo įvykdymo), skaičiuojamą atsižvelgiant į vidutinį teisėjo A. S. darbo užmokesčio dydį (5 751,47 Lt, atskaičius mokesčius), palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir sugrąžinti A. S. į Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigas.
Ieškovas nurodė, jog 2013 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas raštu (toliau tekste ir raštas) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę pateikdamas duomenis apie tai, jog yra pagrindas spręsti klausimą dėl drausminės atsakomybės taikymo Klaipėdos apygardos teismo teisėjui A. S. Raštas iš Lietuvos Respublikos Prezidentės kanceliarijos 2013 m. birželio 18 d. buvo persiųstas į Klaipėdos apygardos teismą. Ieškovas 2013 m. birželio 25 d. per Klaipėdos apygardos teismą Prezidentei pateikė paaiškinimus, kurie Prezidentūroje buvo gauti tik 2013 m. birželio 28 d.
Lietuvos Respublikos Prezidentė, įvertinusi 2013 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo 2013 m. birželio 26 d. raštą bei 2013 m. birželio 14 d. raštą Nr. 4-01-3708 (toliau tekste ir priedas), dekretu Nr. IK-1509 kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydama patarti dėl teisėjo A. S. atleidimo iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.
Teisėjų taryba 2013 m. birželio 28 d. posėdyje, remdamasi tuo, jog posėdyje dalyvauja tik šiek tiek daugiau nei pusė Teisėjų tarybos narių, o nagrinėjamas klausimas yra teisiškai reikšmingas teisinei bendruomenei, nutarė atidėti šio klausimo nagrinėjimą 2013 m. rugpjūčio 3 d. 2013 m. rugpjūčio 3 d. Teisėjų taryba dar kartą nutarė atidėti šio klausimo nagrinėjimą. Posėdžio metu ieškovas prašė Teisėjų tarybos pakviesti į kitą posėdį D. D. ir jį apklausti dėl susijusių su nagrinėjamu klausimu aplinkybių (bendravimo su teisėju ryšių, intensyvumo ir tikrųjų tikslų), tačiau Teisėjų taryba šį prašymą atmetė.
2013 m. rugpjūčio 30 d. įvyko Teisėjų tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta patarti dėl teisėjo A. S. atleidimo iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. 2013 m. rugsėjo 3 d. Prezidentė priėmė dekretą Nr. 1K-1554, kuriuo nutarė atleisti A. S. iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.
Nesutikdamas su 2013 m. rugsėjo 3 d. Prezidentės dekretu Nr. 1K-1554, ieškovas teigia, kad nors Respublikos Prezidentas, kaip valstybės vadovas, turi galimybę nesilaikydamas „tradicinių“ teisėjo drausmės bylos svarstymo procedūrų (numatytų Teismų įstatymo 84 ir 85 straipsniuose) priimti sprendimą dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, tačiau šia diskrecijos teise gali naudotis tik esant išimtinėms situacijoms ir itin svariems bei neabejotiniems įrodymams apie teisėjo padarytus tokio masto etikos pažeidimams, kurie akivaizdžiai diskredituoja visą teisėjų bendruomenę, teismą bei pačią teisminę valdžią. Vien teisėjo numanomai padaryto bet kokio drausminio pobūdžio pažeidimo, ypač jei tai susiję su tam tikrų procesinių sprendimų byloje (ne)priėmimu, nepakanka, kad būtų apeita įstatyminė „tradicinė“ teisėjo drausminės atsakomybės svarstymo procedūra. Priešingu atveju sudaromos prielaidos manyti, kad yra ignoruojami per ilgą laikotarpį teisinėje valstybėje sukurti teisiniai gėriai (teisėjų nepriklausomumo garantija), nes be visų reikšmingų aplinkybių išsiaiškinimo iš karto siūloma taikyti griežčiausias sankcijas teisėjams kruopščiai nesiaiškinant konkrečių aplinkybių.
Tam, kad Teisėjų taryba teisėjo veiksmus pagal pateiktus įrodymus teisiškai įvertintų kaip žeminančius teisėjo vardą ir pritartų Prezidento dekretui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų pažeminus teisėjo vardą turi egzistuoti akivaizdūs ir iš esmės nenuginčijami duomenys apie tai, jog teisėjas aiškiai itin aplaidžiai vykdė savo pareigas. Jeigu pateikti konkretūs įrodymai nėra pakankami ir nesudaro pagrindo neabejotinai išvadai apie tai, jog teisėjas itin šiurkščiai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Teisėjų taryba, neturėtų pritarti Prezidento dekretui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų. Tuo pačiu Teisėjų taryba, manydama, jog pagal esamus duomenis yra būtina išsamiau ištirti visas aplinkybes dėl tikėtino drausmės pažeidimo padarymo, gali siūlyti teisėjui iškelti drausmės bylą ir perduoti visą medžiagą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (Teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalis).
Ieškovo vertinimu pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktus duomenis nebuvo pagrindo ieškovo poelgį vertinti kaip žeminantį teisėjo vardą ir Prezidentei naudotis diskrecijos teise. Nei rašte, nei priede nėra pateikta įrodymų apie tai, jog teisėjo bendravimas su D. D. buvo grindžiamas ne tik jų bendru laisvalaikiu (sutampantys sportiniai interesai), bet ir teisėjo nagrinėjamų bylų, kuriose dalyvavo D. D., aptarimais ar juo labiau – susitarimais. Atvirkščiai, Klaipėdos apygardos teismo pirmininko išsamiai atlikto 2013 m. liepos 12 d. patikrinimo akte konstatuota, kad ieškovo administracinė veikla, susijusi su civilinių bylų nagrinėjimu, iš esmės atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, esminių darbo trūkumų nenustatyta.
2013 m. birželio 26 d. dekretas buvo priimtas net neišklausius ieškovo išsamių paaiškinimų. Be to, ieškovo bendravimas su vieno iš dalyvaujančių civilinėje byloje asmens atstovu (D. D.), neįtakojo teisėjo priimamų procesinių sprendimų bylose, kuriose dalyvavo D. D. (ieškovas pažymėjo, jog tik vienas teisėjo priimtas procesinis sprendimas UAB „Neapolis” bankroto byloje buvo panaikintas apeliacine tvarka iš visų apskųstų).
Ieškiniu taip pat keliamos abejonės dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos Prezidentei pateikto rašto objektyvumo. Ieškovo manymu, jame nurodytos aplinkybės atspindi teisėjo bendrą laisvalaikio leidimą su vienu iš bylos dalyvių atstovu, bet ne galimą kitų asmenų įtaką teisėjo priimamiems procesiniams sprendimams. Ieškovas taip pat pažymi, jog priedas (pokalbių išklotinės) vienintelis įrodymas, kuriuo pagrindžiamos rašte dėstomos aplinkybės. Tačiau ir jame nėra net užuominų apie teisėjo susitarimus bylose.
Ieškovo vertinimu, Teisėjų taryba neatsižvelgė į tai, jog nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp teisėjo bendravimo su D. D. ir teisėjo priimtų procesinių sprendimų, kurių teisėtumas buvo patikrintas apeliacine tvarka. Į Teisėjų tarybą patarimo kreiptasi iš esmės dėl teisėjo tam tikro procesinio sprendimo (nutarties nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo) nepriėmimo. Ieškovas pažymėjo, kad nuosekli Teisėjų etikos ir drausmės komisijos praktika, taip pat Teisėjų garbės teismo sprendimai patvirtina, jog tokie teisėjo veiksmai, kai teisėjas bendrauja su dalyvaujančio byloje asmens atstovu ir nenusišalina nuo bylos nagrinėjimo, teisėjams neužtraukia ieškovui pritaikytos sankcijos – atleidimo iš pareigų. Teisėjų taryba sprendimą priėmė iš esmės ne atviru balsavimu, o už uždarų durų, nes po posėdžio tarp visų posėdyje dalyvavusių Teisėjų tarybos narių vyko beveik valandos trukmės pasitarimas, o balsavimas buvo tik formalus.
Teikiant atsikirtimą į Teisėjų Tarybos argumentą dėl ieškinio senaties termino praleidimo, ieškovas nurodė, jog Teismų įstatyme nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas. Procesinis terminas kreiptis į teismą teisminės gynybos šiuo atveju apskritai nėra praleistas.
Teisėjų taryba prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog Respublikos Prezidentė turi diskrecijos teisę įvertinti turimus duomenis apie teisėjo atleidimo pagrindą ir pareigą kreiptis į specialią teisėjų instituciją (Teisėjų tarybą) dėl patarimo atleisti teisėją, o Teisėjų taryba turi įgaliojimus savarankiškai atlikti su patarimu Respublikos Prezidentei susijusius veiksmus.
Taryba, vykdydama savo, kaip specialios teisėjų institucijos, įgaliojimus priėmė 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą Nr. 13P-106-(7.1.2), pagrįstą jame nurodytais teisiniais pagrindais, faktinėmis aplinkybėmis, kurių visuma kartu su visa Tarybos turima rašytine informacija ir Tarybos posėdžių metu pateiktais paaiškinimais žodžiu, buvo tirta ir vertinta 2013 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir pasisakė tiek ieškovas, tiek jo įgaliotas atstovas. Ankstesniuose Tarybos posėdžiuose taip pat dalyvavo ieškovo įgaliotas atstovas, ieškovas. Tiek Tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio metu, tiek ieškinyje pats ieškovas pripažino, kad jo kaip teisėjo bendravimas su vienu iš civilinėse bylose dalyvaujančių asmens atstovų objektyviam stebėtojui galėjo kelti abejonių dėl teisėjo (ieškovo) nešališkumo, t. y., pripažino, kad nenusišalindamas nuo bylų nagrinėjimo nepaisė įstatymu numatytos pareigos nusišalinti ir nesilaikė Teisėjų etikos kodekso reikalavimų.
Tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 13P-106-(7.1.2) buvo priimtas 2013 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio metu, ištyrus visas reikšmingas aplinkybes, išklausius ieškovo ir jo atstovo, diskutuojant Tarybos nariams ir atvirai balsuojant dėl patarimo Respublikos Prezidentei atleisti ieškovą iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų, kaip ir reikalauja Teismų įstatymo nuostatos. Atsižvelgiant į tai, jog Tarybos darbo reglamentas, patvirtintas Tarybos 2013 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 13P-87-(7.1.2) neriboja posėdžio pirmininko teisės daryti posėdžio pertraukas, ieškovo teiginys, kad sprendimas buvo priimtas už uždarų durų, o ne atviru balsavimu, yra tik nepagrįstos ieškovo prielaidos. Ieškovas nekvestionuoja to, kad Taryba prieš priimdama nutarimą buvo iš anksto susipažinusi su 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarime Nr. 13P-106-(7.1.2.) nurodytais Specialiųjų tyrimų tarnybos, Klaipėdos apygardos teismo raštais. Tai matyti ir iš byloje esančių ieškovo ir jo atstovo 2013 m. liepos 30 d. ir 2013 m. liepos 8 d. raštų.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat buvo pažymėta, jog Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalis numato, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Prezidentės 2013 m. rugsėjo 3 d. dekretas Nr. IK-1554 dėl ieškovo atleidimo įsigaliojo 2013 m. rugsėjo 4 d., Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, ieškinys teisme gautas tik 2013 m. spalio 25 d., t. y. praleidus Teismų įstatymo nustatytą atleidimo apskundimo terminą, tai taip pat sudaro pagrindą ieškinį atmesti.
Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovai prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau tekste ir Konstitucijos) 115 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, be kita ko, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Šias funkcijas vykdo Teisėjų taryba (Teismų įstatymo 30 straipsnis). Formuojant teisėjų korpusą ši speciali teisėjų institucija (kuri yra svarbus Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos elementas) yra atsvara Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento kreipimosi į minėtą specialią teisėjų instituciją patarimo negali saistyti ir nesaisto jokios valstybės institucijos, jokio valstybės pareigūno, jokios kitos institucijos, jokio kito asmens sprendimai. Priimdamas sprendimą kreiptis į Teisėjų tarybą dėl patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Prezidentas visuomet žino, kad jį savo kompetencijos ribose labai išsamiai ir objektyviai įvertins bei tam tikra prasme patikrins speciali Konstitucijoje numatyta vien iš teisėjų sudaryta kolegiali institucija - Teisėjų taryba, todėl ieškovo teiginiai, esą Respublikos Prezidentė naudojasi neribota diskrecijos teise, yra nepagrįsti.
Respublikos Prezidentė 2013 m. birželio 26 d. dekretu Nr. 1K-1509 kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo A. S. atleidimo iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą, po to, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba 2013 m. gegužės 30 d. raštu ir papildomu 2013 m. birželio 14 d. raštu informavo Prezidentę apie Teisėjų etikos kodekso neatitinkančius ir teisėjo vardą žeminančius Klaipėdos apygardos teismo teisėjo A. S. veiksmus jam nagrinėjant civilines bylas, kuriose dalyvaujančiu byloje asmeniu yra bankroto administratorius D. D., su juo ieškovas palaiko asmeninius netarnybinius ryšius.
Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikti duomenys atskleidė teisėjo vardą žeminančius veiksmus, t. y. tai, kad ieškovas, būdamas asmeniškai pažįstamas, nuolat bendraudamas bei palaikydamas draugiškus, neformalius ir neprocesinius santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi D. D., dalyvaujančiu net penkiose ieškovo nagrinėjamose civilinėse bylose kaip BUAB „Neapolis” bankroto administratorius, nenusišalino nuo civilinių bylų nagrinėjimo, nuolat sprendė procesinius klausimus, susijusius su jo draugo D. D. interesais, bendraudamas su D. D. ne įstatymuose nustatyta procesine tvarka nevengė viešųjų ir privačių interesų konflikto. Tokiu savo elgesiu ieškovas pažeidė Konstitucijoje, Teismų įstatyme ir Teisėjų etikos kodekse nustatytą teisėjo nešališkumo principą, taip pat Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 6 punktą, įpareigojantį teisėją nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu yra interesų konfliktas arba turima informacijos, jog privataus pobūdžio aplinkybės gali pakenkti bylos nagrinėjimui; to paties straipsnio 8 punktą, numatantį draudimą teisėjui svarstyti nagrinėjamą bylą su proceso dalyviais ne teismo proceso metu; 11 straipsnio 2 punktą, numatantį pareigą vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Šie veiksmai ne tik sudarė Respublikos Prezidentei pagrindą kreiptis į Teisėjų tarybą prašant patarimo dėl ieškovo atleidimo iš pareigų, bet ir Tarybai pritarus priimti dekretą dėl ieškovo atleidimo iš užimamų pareigų už teisėjo vardą žeminantį poelgį.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. birželio 26 d. dekreto Nr. 1K-1509 ir Teisėjų tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 13P-106-(7.1.2) panaikinimo nutraukti, kadangi šių aktų apskundimo galimybė nenumatyta (teisines pasekmes ieškovui sukelia vienintelis Prezidentės 2013 m. rugsėjo 3 d. dekretas Nr. 1K-1554); likusius ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas nesutinka su jo atleidimu iš pareigų ir ginčija Respublikos Prezidentės diskrecijos teisę pradėti ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų procedūrą, neiškeliant jam drausmės bylos; nesutinka su jam taikytos sankcijos proporcingumu; nesutinka su ieškovo nusižengimo vertinimu kaip žeminančiu teisėjo vardą.
Įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, teismas ieškovo argumentus apie netinkamą Respublikos Prezidentės naudojimąsi diskrecijos teise laikė nepagrįstais. Sprendime pažymėta, jog vadovaujantis Konstitucija, Konstitucinio Teismo doktrina, Teismų įstatymu, Teisėjų etikos kodeksu, taip pat teismų praktika pripažįstama, kad dvejopa teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų procedūra (taip pat ir neiškeliant jam drausmės bylos) yra konstituciškai pateisinama. Taip pat Konstitucinis teismas išaiškino, kad net ir Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, kad ir koks jis būtų, neapriboja, juolab nepaneigia Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento kreipimosi į minėtą specialią teisėjų instituciją patarimo negali saistyti ir nesaisto jokios valstybės institucijos, jokio valstybės pareigūno, jokios kitos institucijos, jokio kito asmens sprendimai, todėl ieškovo argumentai apie nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Prezidentės netinkamai panaudotą diskrecijos teisę nepagrįsti.
Įvertinęs ieškovo teiginius dėl Teisėjų tarybos sprendimo priėmimo metu padarytų procedūrinių pažeidimų, pirmosios instancijos teismas juos atmetė nustatęs, jog ieškovas turėjo galimybę teikti paaiškinimus Teisėjų tarybai žodžiu ir raštu, dalyvauti Teisėjų tarybos posėdyje, kuriame vyko viešas aplinkybių tyrimas ir susipažinti su visa medžiaga. Teisėjų tarybos sprendimas buvo priimtas įvertinus visus rašytinius įrodymus ir ieškovo bei jo atstovo žodinius paaiškinimus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo įžvelgti Teisėjų tarybos procedūrinius ar procesinius sprendimo priėmimo pažeidimus, galėjusius įtakoti ieškovo teisių pažeidimą.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyti faktai ir aplinkybės, paties ieškovo pasisakymai dėl jo elgesio vertinimo, Vilniaus apygardos teismui sudarė pagrindą manyti apie ieškovo ir D. D. procesinių klausimų aptarimą ne įstatymo nustatyta tvarka, t. y. ieškovo elgesys galėjo sukelti pagrįstų abejonių jo nešališkumu, bei sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad pateiktų duomenų pakako ieškovo elgesį, įvertintą 2013 m. rugpjūčio 30 d. Teisėjų tarybos nutarime, vertinti kaip nesuderinamą su teisėjo garbe, neatitinkantį esminių teisėjo veiklos principų bei Teisėjo etikos kodekso reikalavimų, pakenkusį teismo autoritetui bei pažeminusį teisėjo vardą. Dėl to ieškovas, teismo manymu, ginčijamu Respublikos Prezidentės dekretu buvo atleistas iš pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo pagrįstai ir teisėtai.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat pažymėjo, jog ieškovas praleido vieno mėnesio ieškinio senaties teminą, dekretui ginčyti, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų tenkinami.
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliantas nekvestionuoja Prezidentės teisės ne Teismų įstatymo nustatyta tvarka priimti dekretą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą apskritai, tačiau nemano, jog Prezidentė šiuo konkrečiu atveju galėjo pasinaudoti šia jai suteikta teise, kadangi bylos medžiaga nepatvirtino, jog ieškovas atliko teisėjo vardą žeminančius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas dėl šių ieškinio argumentų nepasisakė, neįvertino, jog Prezidentė nepagrįstai ir neišklausiusi ieškovo paaiškinimų prašė Teisėjų tarybos patarimo dėl ieškovo atleidimo iš užimamų pareigų, nevertino to, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos raštas (juo vieninteliu Prezidentė ir rėmėsi) paremtas vieninteliu įrodymu – pokalbių išklotinėmis, kurios nesudarė pagrindo manyti ir spręsti apie įstatymo reikalavimams prieštaraujančius teisėjo veiksmus.
2. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino ieškinio argumentus dėl Teisėjų tarybos atlikto ieškovo veiksmų vertinimo procedūrinių pažeidimų, priėmė nepagrįstas išvadas dėl atviro Teisėjų tarybos narių balsavimo, nors tokių duomenų byloje nėra. Teismas taip pat nevertino to, jog ieškovui buvo skirta griežčiausia drausminė sankcija, nors Teisėjų garbės teismo nagrinėtose bylose tokiu atveju buvo skiriamos tik pastabos.
3. Sprendimu nepagrįstai konstatuotas ieškinio senaties termino praleidimas, kadangi ieškinys ir jo priedai kurjeriui buvo įteikti per įstatymo nustatytą terminą. Tai, kad dokumentai teismui buvo įteikti vėliau, įvertinus nagrinėjamos bylos specifiką – darbo byla, nesudaro savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti.
4. Teismas nagrinėjamoje byloje buvo neaktyvus, nerinko įrodymų ir netenkino ieškovo prašymų, sprendimą grindė tik atsakovų nurodytomis aplinkybėmis.
Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovai prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu išreiškiamas nesutikimas su ieškovo pozicija, jog šiuo konkrečiu atveju Prezidentė neturėjo teisės pasinaudoti išimtinei jei suteikta diskrecijos teise tiesiogiai kreiptis į Teisėjų tarybą dėl ieškovo atleidimo iš užimamų pareigų. Specialiųjų tyrimų tarnybos suteikta informacija ir medžiaga Prezidentei leido įvertinti ieškovo atliktus veiksmus kaip visiškai nesuderinamus su teisėjo vaidmeniu ir atliekamomis funkcijomis valstybėje ir, veikiant atsakingai, kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl ieškovo atleidimo, kuri, jai suteiktų įgaliojimų apimtyje, kiekvienu atveju įvertina teisėjų elgesį ir juo sukeltas pasekmes.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Ministerija pažymi, jog ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neginčijo Specialiųjų tyrimų tarnybos rašto, kuris pagrindžia, jog ieškovo veiksmai viršijo įprastinę nepagrįsto nusišalinimo nuo bylos situaciją, kadangi ieškovas ne tik nenusišalino nuo civilinių bylų, kuriose dalyvavo D. D., bet ir ne proceso metu aktyviai veikė siekdamas jo interesams palankių klausimų išsprendimo. Tokie konstatuoti veiksmai suteikė Prezidentei galimybę kreiptis dėl teisėjo atleidimo iš užimamų pareigų, o Teisėjų tarybai pritarus, atleisti ieškovą iš teisėjų pareigų.
Nacionalinė teismų administracija prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo vertinimu, apeliantas klaidingai teigia, jog sprendimas dėl jo atleidimo buvo priimtas remiantis vieninteliu įrodymu – Specialiųjų tyrimų tarnybos raštu ir jo priedu, nors bylos medžiaga patvirtina, jog Teisėjų taryba vertino ieškovo ir jo atstovo parodymus, Klaipėdos apygardos teismo raštą dėl teisėjo A. S. tikslinio bylų patikrinimo. Pirmosios instancijos teismas, paisydamas įrodymų vertinimų taisyklių, priimdamas sprendimą vertino aplinkybes ir įrodymus, kurie tiesiogiai susiję su apelianto ginčijamų Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Teisėjų tarybos sprendimų priėmimu, ir laikė juos pagrįstais.
Atsiliepime taip pat pažymėta, jog apeliantas teigdamas, kad laiku pateikė teismui ieškinį ir nepraleido vieno mėnesio ieškinio senaties termino, nepateikia tai patvirtinančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamoje byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių teisėjo atleidimo iš pareigų, kai šis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, aiškinimo ir taikymo, apeliantui taikytos atleidimo iš pareigų procedūros teisėtumo ir pagrįstumo bei subjektų, kuriems suteikta teisė spręsti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, įgaliojimų ribų nustatymo ir vertinimo klausimai.
Prieš pasisakydama šiais klausimais, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo jusrisprudenciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimai) teisėjas gali būti atleidžiamas iš pareigų tik tada, kai egzistuoja juridinių faktų visuma – Teisėjų tarybos patarimas atleisti teisėją iš pareigų ir Respublikos Prezidento dekretas šiuo klausimu. Teisėjų tarybos patarimas Respublikos Prezidentui atleisti konkretų teisėją iš pareigų suteikia teisę Prezidentui atleisti šį teisėją, tačiau neįpareigoja to daryti, t. y. Prezidentas turi teisę, atsižvelgęs į konkrečios situacijos aplinkybes, nuspręsti neatleisti teisėjo, nors Teisėjų taryba patarė tai padaryti. Dėl nurodytos aplinkybės atskiros Teisėjų tarybos nutarimo apskundimo tvarkos įtvirtinimas teisės aktuose nenumatytas. Dėl tokio Prezidento dekreto, kuriuo nuspręsta asmenį atleisti iš pareigų, ginčijimo, atitikties Konstitucijai ir įstatymams, sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Respublikos Prezidento dekretas yra poįstatyminis teisės aktas, vadinasi, jis negali prieštarauti nei Konstitucijai, nei įstatymams, todėl tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog Prezidento dekretas dėl teisėjo atleidimo iš pareigų prieštarauja Konstitucijai, konstituciniam įstatymui ar įstatymui, jo teisėtumas ir atitiktis šiems teisės aktams sprendžiamas Konstituciniame Teisme.
Teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimo kreiptis į teismą. Ši jo teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą, inter alia bendrosios kompetencijos, ir kokia tvarka teisėjas, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Todėl, vertinant apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus tiek dėl Prezidentės dekreto, tiek dėl Teisėjų tarybos patarimo nepagrįstumo, teisėjų kolegija sprendžia apelianto atleidimo iš pareigų teisėtumo klausimą teismo kompetencijos ribose.
Dėl Prezidentės inicijuotos teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų procedūros
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtinta, jog teisėjas gali būti atleistas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, jog įstatyme (konkrečiai Teismų įstatyme) nustatytos teisėjų atleidimo iš pareigų tvarkos privalo laikytis visi subjektai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymą turi įgaliojimus dalyvauti sprendžiant teisėjų atleidimo iš pareigų klausimus. Šių subjektų ratą apibrėžia Konstitucijos 112 straipsnis, išskiriantis, jog įgaliojimus skirti, paaukštinti, perkelti bei atleisti teisėją iš pareigų turi - Lietuvos Respublikos Prezidentas, speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (šiuo atveju Teisėjų taryba), Seimas.
Nagrinėjamu atveju vertinamas vienas iš Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintų teisėjo atleidimo iš pareigų atvejų – pripažinus, jog teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas). Teismų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi apeliantą atleidžiant iš pareigų) 83 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjas už teisėjo vardą žeminantį poelgį, kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą arba įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme. Teisėjų garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą, sprendimu gali ją nutraukti (jei nėra drausminės atsakomybės pagrindo ar praleistas terminas šiai bylai iškelti), apsiriboti drausmės bylos svarstymu, paskirti drausminę nuobaudą (Teismų įstatymo 86 straipsnio 1 dalis), taip pat pasiūlyti Respublikos Prezidentui ar Seimui Teismų įstatymo nustatyta tvarka atleisti teisėją iš pareigų arba pasiūlyti Respublikos Prezidentui kreiptis į Seimą dėl apkaltos teisėjui (Teismų įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Be Teismų įstatymo 83 – 86 straipsniuose nustatytos teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų procedūros, teisėjas, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, atleidžiamas iš pareigų ir Respublikos Prezidento dekretu, patarus Teisėjų tarybai (Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 6 ir 7 dalys).
Aiškindamas Konstitucijos ir Teismų įstatymo nuostatas, Konstitucinis Teismas yra suformavęs plačią teisminės valdžios oficialią konstitucinę doktriną, atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia susijusių su teisėjo ir teismų nepriklausomumu, teismų sistemos organizacija, teisėjų korpuso formavimu. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje numatyti svarbūs įgaliojimai formuojant teismus. Jis vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauja skiriant ir atleidžiant visų grandžių teismų teisėjus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo konstatuota, kad vien tai, jog Teismų įstatyme nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas turi teisę nagrinėti teisėjų drausmės bylas ir inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nereiškia, jog Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjus iš pareigų įgyvendinimas, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo iš pareigų įgyvendinimas yra priklausomi nuo to, ar yra minėtas Teisėjų garbės teismo siūlymas atleisti teisėją iš pareigų. Teismų įstatyme nustatyti Teisėjų garbės teismo įgaliojimai išnagrinėjus teisėjui iškeltą drausmės bylą, inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, yra vertintini ne kaip būtina teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros dalis, o tik kaip siūlymas, kuris atkreipia Respublikos Prezidento dėmesį į tai, jog, Teisėjų garbės teismo nuomone, teisėjas, kuriam drausmės byla buvo iškelta dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, turėtų būti atleistas iš teisėjo pareigų. Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, kurioje buvo nagrinėjama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kad ir koks jis būtų (inter alia nutraukti drausmės bylą, jeigu nėra drausminės atsakomybės pagrindo; apsiriboti drausmės bylos svarstymu; paskirti teisėjui drausminę nuobaudą), neapriboja, juolab nepaneigia Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimai).
Toks teisinis reguliavimas ir Konstitucinio Teismo išaiškinimai iš esmės reiškia, kad egzistuoja ir konstituciškai yra pateisinama dvejopa teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų procedūra. Vienu atveju tai galima padaryti tokiam teisėjui iškėlus drausmės bylą, Teisėjų garbės teismui priėmus sprendimą siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentui gavus Teisėjų tarybos pritarimą ir nusprendus atleisti teisėją iš pareigų jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Kitu atveju Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Teisėjų tarybą dėl patarimo atleisti teisėją iš pareigų ir, tokį gavęs, atleisti teisėją, nepriklausomai nuo to, ar Teisėjų garbės teisme jam iškelta (išnagrinėta) drausmės byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).
Nagrinėjamu atveju atleidžiant apeliantą iš teisėjo pareigų nebuvo taikyta atleidimo iš pareigų procedūra iškeliant jam drausmės bylą. 2013 m. birželio 26 d. dekretu Nr. 1K-1509 Lietuvos Respublikos Prezidentė, vadovaudamasi Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu bei Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 7 dalimi, susipažinusi su Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 4-01-3336 bei 2013 m. birželio 14 d. raštu Nr. 4-01-3708, prašė Teisėjų tarybos patarti dėl apelianto (A. S.) atleidimo iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjų pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (t. 1, b. l. 8-20). 2013 m. rugpjūčio 30 d. Teisėjų taryba, vadovaudamasi Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 7 dalimi, 120 straipsnio 2 punktu, nutarė patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. S. iš Klaipėdos apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (t. 1, b. l. 49, 103).
Apeliaciniame skunde neginčijama Prezidentės teisė priimti dekretą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, tačiau teigiama, jog Prezidentė negali nepaisyti Teismų įstatyme įtvirtintos teisėjo atleidimo iš pareigų tvarkos, o išimtine teise spręsti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų pažeminus teisėjo vardą, nekeliant jam drausmės bylos, gali naudotis tik tais atvejais, kuomet teisėjo drausminis nusižengimas yra akivaizdus.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, pažymi, jog aptartos teisėjų atleidimo iš pareigų, pripažinus, jog jis pažemino teisėjo vardą, procedūros yra įtvirtintos teisės aktuose, reglamentuojančiuose teisėjo atleidimo iš pareigų tvarką (Konstitucija, Teismų įstatymas), bei Konstitucinio Teismo išaiškinimuose (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimai). Prezidentės diskrecijos teisė pradėti apelianto atleidimo iš teisėjo pareigų procedūrą, jam neiškėlus drausmės bylos ir nesant Teisėjų garbės teismo sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, neprieštarauja Teismų įstatymo nuostatoms, jos konstitucingumas ne kartą kvestionuotas Konstituciniame Teisme ir jo nutarimais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimai) pripažintas atitinkančiu Konstitucijos nuostatas, todėl apelianto teiginiai, kuriais siekiama įrodyti, jog Prezidentė šiuo atveju nepaisė įstatymu įtvirtintos teisėjo atleidimo iš pareigų tvarkos, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, nurodyti teisės aktai ir teisės aiškinimo aktai neišskyrė prioriteto nė vienos iš aptartų teisėjo atleidimo iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, atleidimo procedūrų taikymui, nenustatė jų hierarchijos, juo labiau atvejų ar sąlygų, kuomet turi būti taikoma viena iš šių procedūrų, todėl apelianto teiginiai dėl Prezidentės teisės kreiptis į Teisėjų tarybą dėl pritarimo teisėjo atleidimui, išimtinumo, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, pati Konstitucijos nuostata, nustatanti teisėjo atleidimo iš pareigų atvejį, kai teisėjas savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas) nustato Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taikymo atvejus ir apimtį. Konstitucijos nuostatos, neleidžiančios nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad Prezidento veiksmus skiriant ar atleidžiant teisėjus galėtų sąlygoti Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimai, suteikė Prezidentui diskrecijos teisę spręsti, ar konkrečiu atveju teisėjo veiksmai pripažintini kaip pažeidžiantys teisėjo vardą ir lemiantys poreikį inicijuoti teisėjo atleidimo iš pareigų, šiam pažeminus teisėjo vardą, procedūrą.
Nagrinėjamu atveju Prezidentė 2013 m. birželio 26 d. dekretą, kuriuo buvo kreiptasi į Teisėjų tarybą patarimo dėl apelianto atleidimo iš pareigų, priėmė susipažinusi su Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 4-01-3336 bei 2013 m. birželio 14 d. raštu Nr. 4-01-3708 (t. 1, b. l. 8-20). Apelianto manymu, nurodytos tarnybos raštuose pateikta informacija nesudarė pagrindo vertinti teisėjo veiksmus kaip akivaizdžiai ir neabejotinai pažeminusius teisėjo vardą, todėl poreikio kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo atleidimo nebuvo. Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, jog įstatymuose neapibrėžta, kokio turinio ir pobūdžio informacija laikytina pakankama ir suteikianti Prezidentui teisę priimti dekretą, kuriuo kreipiamasi patarimo dėl teisėjo atleidimo, pažeminus teisėjo vardą, kadangi tokia apsisprendimo teisė suteikiama išimtinei Prezidento diskrecijai. Tačiau teisėjų kolegija visgi atkreipia dėmesį, jog vertinant informacijos (sudariusios pagrindą inicijuoti teisėjo atleidimo iš pareigų, jam pažeminus teisėjo vardą, procedūrą) turinį ir apimtį, turi būti pabrėžiama, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog formuluotė „teisėjo vardą žeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo kaip teisėjo įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Teismai, būdami viena iš valstybės valdžią – teisminę valdžią – įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų, todėl teisėjui, kaip teisingumą vykdančiam asmeniui, keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jo reputacija turi būti nepriekaištinga; teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo. Teisėjo nepriekaištinga reputacija ir elgesys, etikos ir moralės normų paisymas garantuoja ne tik visuomenės pasitikėjimą teisine valdžia, bet ir užtikrina asmens konstitucinę teisę į nešališką bylos nagrinėjimą. Todėl, esant nustatytoms aplinkybėms apie teisėjo elgesį, nesuderinamą su jo profesijai keliamais reikalavimais, yra pagrindas spręsti apie teisėjo vardą žeminančio poelgio egzistavimą, sudarantį pagrindą svarstyti dėl galimybės jam toliau eiti savo pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, jog teisėjo etikos pažeidimo konstatavimui nereikia kelių faktų sudėties, pakanka, jog būtų nustatytas bent vienas atvejis, kai teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).
Nagrinėjamu atveju Prezidentė inicijavo apelianto atleidimo iš teisėjo pareigų, pripažinus jog jis pažemino teisėjo vardą, procedūrą, įvertinusi Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktą informaciją, kurioje nurodyti teisėjo bendravimo su vienu iš jo nagrinėjamų bylų šalių atstovu, kuri sudarė pagrindą apelianto veiksmus vertinti kaip teisėjų etikos pažeidimus (apeliantas nuolat bendravo ir palaikė draugiškus santykius su bankroto administratoriumi D. D., kuris dalyvavo apelianto nagrinėjamose bylose kaip bankrutuojančios įmonės atstovas, nenusišalino nuo jų nagrinėjimo, nuolat sprendė procesinius klausimus, kurie buvo susiję su D. D. interesais, tarp jų ir turtiniais). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas neneigia ir neginčija Specialiųjų tyrimų tarnybos raštuose nurodytos informacijos (neneigia bendravimo su D. D. fakto), tačiau teigia, jog joje nurodytas teisėjo bendravimo su D. D. pobūdis ir aplinkybės nesudarė pagrindo tarnybai vertinti jų kaip ydingų, prieštaraujančių teisėjų veiklos principams, nors ieškiniu apeliantas pripažįsta, jog „objektyviam stebėtojui ir galėjo kelti tam tikrų abejonių dėl teisėjo galimo nešališkumo“. Vadinasi, apeliantas sutinka, jog pagal pateiktus Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenis, Prezidentė turėjo pagrindo spręsti apie poreikį inicijuoti apeliantui atleidimo iš pareigų procedūrą.
Apeliantas taip pat pažymi, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos raštuose pateikiama nevisapusiška informacija apie jo bendravimą su administratoriumi, tarnybos išvados kategoriškos. Šiuo atveju Specialiųjų tyrimų tarnybos rašte Prezidentei pateikta operatyvinės veiklos subjekto atlikto kriminalinės žvalgybos tyrimo išvada. Teisėjų kolegija pažymi, kad, teikdama Prezidentei apibendrintus tyrimo rezultatus, Specialiųjų tyrimų tarnyba yra laisva nurodyti (cituoti) pasirinktas, jos vertinimu, reikšmingiausias, tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atkreipti dėmesį į tam tikrus kasatoriaus veiksmus, bei vertinti juos jai suteiktų įgaliojimų ribose, todėl apelianto argumentai dėl tarnybos išvadų vienpusiškumo atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskrecijos teisę nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini žeminantiems teisėjo vardą, ir ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą sprendžiama įvertinus visus su tuo poelgiu susijusius ir turinčius reikšmės nagrinėjimui įrodymus ir aplinkybes. Todėl Prezidentei pagal pirminę pateiktą informaciją pripažinus, jog apelianto veiksmai, aptarti Specialiųjų tyrimų tarnybos raštuose, nesuderinami su teisėjo etika, buvo kreiptasi į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, jam pažeminus teisėjo vardą. Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, patvirtina, jog Prezidentė, kreipdamasi į Teisėjų tarybą, veikė jai Konstitucijos suteiktų įgaliojimų apimtyje, o suteikta informacija buvo pakankama įvertinti teisėjo elgesį ir jo atitiktį etikos ir moralės reikalavimams.
Apeliantas teigia, jog 2013 m. birželio 26 d. dekretą Prezidentė priėmė net neišklausiusi jo paaiškinimų, neįvertinus susiklosčiusios situacijos, ir taip buvo apribota jo teisė į gynybą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus. Prezidentas, jam Konstitucijos suteiktų įgaliojimų, susijusių su teisminės valdžios formavimu, pagrindu, neatlieka teisėjų tarnybinės veiklos vertinimų. Ši teisė ir pareiga – įsitikinti, kad tam tikras poelgis, kuriuo pažeidžiamas teisėjo vardas buvo, bei įvertinti, ar juo tikrai pažemintas teisėjo vardas, nustatyta Teisėjų tarybai. Ši institucija yra svarbus teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos elementas, bei atsvara Respublikos Prezidentui, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies ribose dalyvaujant teisėjo atleidimo iš pareigų sprendimo priėmimo procese. Visi apelianto argumentai ir nuomonė sprendžiamu klausimu turėjo būti išsakyti Teisėjų tarybai, ir šia teise, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas pasinaudojo, t. y. teikė Tarybai paaiškinimus (t. 1, b. l. 21-28), pats asmeniškai ar per atstovą dalyvaudamas Teisėjų tarybos posėdžiuose išdėstė savo nuomonę dėl susiklosčiusios situacijos (t. 1, b. l. 82-106).
Aptartos aplinkybės paneigia apelianto argumentus dėl netinkamai taikytos jo atleidimo iš pareigų procedūros, kadangi šiuo atveju Prezidentė veikė jai įstatymų suteiktų įgaliojimų apimtyje, apeliantui buvo užtikrinta teisė išsakyti savo nuomonę sprendžiamu klausimu.
Dėl Teisėjų tarybos nutarimo pagrįstumo ir priėmimo tvarkos
Apeliacinio skundo argumentais, kuriais iš esmės siekiama teisėjo atleidimą iš pareigų, jam pažeminus teisėjo vadą, pripažinti neteisėtu, keliami ir Teisėjos tarybos veiklos ir priimto nutarimo vertinimo klausimai, todėl teisėjų kolegija atskirai pasisako ir dėl šių argumentų.
Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai, formuojant teisminę valdžią, aiškintini neatsiejamai nuo Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Šiuo atveju tai – Teisėjų taryba (Teismų įstatymo 119 - 120 straipsniai). Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento ir Teisėjų tarybos santykių konstitucinis reguliavimas sukelia teisinius padarinius, pagal kuriuos nesant specialios teisėjų institucijos patarimo, Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų (Konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Taigi, pagal Konstituciją Teisėjų taryba ne tik padeda Respublikos Prezidentui formuoti teisminę valdžią, bet ir yra atsvara Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, bei teismo, kaip savarankiškos valstybinės valdžios, savivaldos ir nepriklausomumo elementas.
Specialiai teisėjų institucijai Konstitucija pavestų įgaliojimų apimtys ir svarba teisinės valdžios formavimui, lemia, jog Teisėjų tarybos darbo tvarka yra griežtai reglamentuota, ją nustato Teisėjų tarybos patvirtintas Teisėjų tarybos darbo reglamentas (svarstant klausimą dėl patarimo Prezidentei atleisti A. S. iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo taikomos Teisėjų tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 13P-206-(7.1.2.) bei Teisėjų tarybos 2013 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 13P-87-(7.1.2.) patvirtintų Teisėjų tarybos darbo reglamentų redakcijos).
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas nurodo, jog bylą nagrinėjęs teismas nevertino ir nepasisakė, dėl to, jog Tarybos posėdžiai vyko nesilaikant darbo reglamento, t. y. posėdžiai buvo atidedami siekiant, kad posėdyje dalyvautų kuo daugiau narių, kas savaime lemtų tam tikro procesinio sprendimo priėmimą; sprendžiant ar patarti Prezidentei dėl teisėjo A. S. atleidimo iš pareigų, pripažinus, jog jis pažemino teisėjo vardą, buvo pažeistas reikalavimas priimti nutarimą atviru balsavimu; atidėjus nutarimo priėmimą Tarybos nariams galėjo būti daromas spaudimas; nutarimas priimtas neįvertinus visumos šio klausimo nagrinėjimui reikšmingų įrodymų ir yra neadekvatus konstatuotam pažeidimui.
Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus, susipažino su Teisėjų tarybos posėdžių, kuriuose buvo svarstoma ir dėl patarimo Prezidentei atleisti teisėją A. S. iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, protokolais. Nustatyta, jog pirmasis 2013 m. birželio 28 d. posėdis buvo atidėtas į Teisėjų tarybos posėdį neatvykus pačiam apeliantui, o apelianto atstovui prašius suteikti galimybę pateikti kitam Teisėjų tarybos posėdžiui papildomą medžiagą klausimo svarstymui (t. 1, b. l. 82-91). Pagal Teisėjų tarybos darbo reglamento (2008 m. lapkričio 28 d. redakcija) 30 punkto nuostatas, Teisėjų taryba klausimus dėl patarimo Prezidentui paskirti, paaukštinti, perkelti, pratęsti įgaliojimus ar atleisti teisėją iš pareigų, svarsto dalyvaujant asmeniui, dėl kurio šis klausimas svarstomas, todėl apeliantui neatvykus į posėdį, klausimo dėl jo svarstymas atidėtas. Be to, Teisėjų taryba patarimą Prezidentei atitinkamu klausimu dėl teisėjų skyrimo, perkėlimo ar atleidimo, priima įvertinusi visumą aplinkybių ir duomenų, lemiančių atitinkamo nutarimo priėmimą, todėl esant apelianto atstovo prašymui, Taryba sudarė galimybes kitam posėdžiui pateikti papildomą medžiagą. Aptartas Teisėjų tarybos posėdžio atidėjimas buvo sąlygotas darbo reglamento reikalavimų, pagrįstas ir pagrindo pripažinti, jog atidėjus klausimo, susijusios su apelianto atleidimu iš pareigų, svarstymą, buvo pažeisti Tarybos darbo tvarką reglamentuojantys teisės aktai, nėra.
2013 m. rugpjūčio 2 d. įvyko antrasis Teisėjų tarybos posėdis, tačiau jis buvo atidėtas nusprendus, jog sprendžiamo klausimo sudėtingumas ir svarba reikalauja, kad sprendimo priėmime dalyvautų absoliuti dauguma Teisėjų tarybos narių (t. 1, b. l. 92-100). Apelianto teigimu, atidėjus posėdį buvo siekiama, jog klausimo svarstyme dalyvautų kuo daugiau Tarybos narių, kurie patartų Prezidentei dėl apelianto atleidimo iš pareigų. Nesutikdama su apelianto svarstymais teisėjų kolegija mano, jog apeliantas neįvertina to, jog remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją turi gauti būtent Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos, kaip kolegialios valstybės institucijos, o ne jos dalies (t. y. grupės teisėjų) patarimą dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Pažymėtina, kad minėtos specialios teisėjų institucijos, kuri yra Konstitucijoje numatyta valstybės institucija, o ne visuomeniniais pagrindais veikiantis darinys, veikla apskritai negalėtų būti laikoma visiškai atitinkančia jos konstitucinę paskirtį, jeigu daug jos narių nedalyvautų posėdžiuose. Pažymėtina ir tai, kad minėtos specialios teisėjų institucijos darbas turi būti organizuotas taip, kad dėl kiekvieno patarimo Respublikos Prezidentui būtų balsuojama posėdyje, kad pasibaigus balsavimui kiekvienas šios specialios teisėjų institucijos narys žinotų, kaip balsavo kiekvienas kitas šios specialios teisėjų institucijos narys, kad balsavimo rezultatai nekeltų jokių abejonių dėl jų tikrumo. Minėtų nuostatų nepaisymas reikštų, kad yra iš esmės nukrypstama nuo tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kurių teisinėje valstybėje privalu paisyti (Konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog nors remiantis Teisėjų tarybos darbo reglamento nuostatomis, Tarybos posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja daugiau nei pusė Tarybos narių, o nutarimas laikomas priimtu, jeigu jam pritaria daugiau kaip pusė visų Tarybos narių (Teisėjų tarybos darbo reglamento 26 ir 38 punktai, 2013 m. birželio 28 d. redakcija), tačiau įvertinus sprendžiamo klausimo svarbą tiek teismų sistemai, tiek ir visuomeniniu mastu, laikytina, jog Teisėjų tarybos nutarimas atidėti apelianto klausimo svarstymą kitam posėdžiui, įvertinus, kad šio posėdžio metu nedalyvavo septyni iš dvidešimt trijų Teisėjų tarybos narių, siekiant, jog jo svarstyme dalyvautų absoliuti dauguma Teisėjų tarybos narių, yra pagrįstas ir teisėtas.
2013 m. rugpjūčio 30 d. Teisėjų tarybos posėdyje, dalyvaujant dvidešimt vienam tarybos nariui, apeliantui bei jo atstovui, įvertinus teisėjo ir jo atstovo paaiškinimus bei rašytinius įrodymus, buvo nutarta patarti Respublikos Prezidentei atleisti A. S. iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą (t. 1, b. l. 101-106). Apeliantas atkreipė dėmesį, jog šio Tarybos posėdžio metu po svarstymų dėl patarimo Prezidentei atleisti teisėją iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, buvo padaryta pertrauka, ir, jo nuomone, taip buvo pažeistas Teisėjų tarybos posėdžių viešumo reikalavimas, tarybos nariams galėjo būti daromas spaudimas dėl vieningos nuomonės susiformavimo. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nesutiko su apeliantu ir pabrėžė, jog Teisėjų tarybos balsavimas buvo atviras, kitų procedūrinių tarybos nutarimo priėmimo pažeidimų nenustatyta. Šiems argumentams pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog Teisėjų tarybos paskirtis, konstitucinis statusas ir ypatingas vaidmuo formuojant teisėjų korpusą, suponuoja šios specialios teisėjų institucijos veiklos viešumą, dėl ko šios Tarybos posėdžiai yra vieši (Teisėjų tarybos darbo reglamento 34 punktas, 2013 m. birželio 28 d. redakcija), o nutarimai priimami atviru balsavimu, išskyrus įstatymuose bei kituose teisės aktuose nurodytus atvejus, ar Teisėjų tarybai nusprendus nutarimą priimti slaptu balsavimu (Teisėjų tarybos darbo reglamento 39 punktas, 2013 m. birželio 28 d. redakcija), tačiau nemano, jog kuris nors iš išvardytų Tarybos posėdžių vedimo ar nutarimo priėmimo reikalavimų šiuo atveju buvo pažeisti. Teisėjų tarybos darbo reglamentas nenustato draudimų daryti pertraukas tarybos posėdžių metu. Jos (pertraukos), pasak Nacionalinės teismų administracijos atstovo, yra įprasta praktika Teisėjų tarybos posėdžių metu ir skelbiamos siekiant sudaryti Tarybos nariams galimybę pailsėti tarp klausimų svarstymo, parengti nutarimų projektus (pažyma apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą, t. 2, b. l. 94-96). Apelianto argumentai, jog pertraukos metu Tarybos nariams galėjo būti daromas spaudimas, siekiant suformuoti jų vieningą nuomonę sprendžiamu klausimu, laikytini niekuo nepagrįstais teiginiais, be to, iš dvidešimt vieno dalyvavusio Tarybos nario, šešiolika narių balsavo „už“, o keturi nariai – „prieš“, vieningos nuomonės sprendžiamu klausimu nebuvimas paneigia apelianto nuomonę dėl daryto poveikio Tarybos narių balsavimui. Kaip nustatyta iš 2013 m. rugpjūčio 30 d. Teisėjų tarybos posėdžio protokolo, Tarybos nariai balsavo atvirai, posėdis buvo viešas, poveikio Tarybos nariams galimybė niekuo nepagrįsta, todėl laikytina, jog šiuo atveju vyko atitinkantis teisės aktų reikalavimus atleidimo iš pareigų procesas.
Be aptartų apelianto akcentuotų procedūrinių Teisėjų tarybos nutarimų priėmimo pažeidimų, nesutinkama ir su Teisėjų tarybos priimtu nutarimu, kuriuo nutarta patarti Respublikos Prezidentei atleisti A. S. iš teisėjo pareigų, savo elgesiu pažeminus teisėjo vardą. Apelianto manymu, Teisėjų taryba, manydama, jog pagal esamus duomenis, būtina išsamiau ištirti visas aplinkybes dėl galimo drausmės pažeidimo, galėjo siūlyti iškelti teisėjui drausmės bylą, priešingas aiškinimas, jog Taryba tokių teisių neturi, nepagrįstai susiaurintų specialios teisėjų institucijos galias. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, pažymi, jog Teisėjų tarybos teisė siūlyti Teisėjų etikos ir drausmės komisijai iškelti teisėjui drausmės bylą, nekvestionuojama, tačiau, teismo nuomone, taikant teisėjo atleidimo iš pareigų procedūrą, kuomet neinicijuojama drausmės byla (pripažįstant, jog egzistuoja atleidimo iš teisėjo pareigų pagrindas), Teisėjų tarybai kelti drausminės bylos inicijavimo klausimą būtų neracionalu, tai reikštų dvigubą ir paralelinį tos pačios situacijos teisinį vertinimą. Be to, ir pats apeliantas mano, jog tokia galimybe Teisėjų taryba galėtų pasinaudoti tuomet, jei Tarybai pateiktų duomenų pagrindu nėra sąlygų išsamiai ištirti galimo drausmės pažeidimo. Šiuo atveju, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl apelianto veiksmų, Teisėjų taryba vertino rašytinius įrodymus: Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktą medžiagą, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. raštą Nr. 11-295 „Dėl tikslinio teisėjo A. S. bylų patikrinimo“, taip pat apelianto bei jo atstovo, kurie dalyvavo Tarybos posėdžiuose, paaiškinimus. Minėtų duomenų ir įrodymų pagrindu Teisėjų taryba įvertino apelianto elgesį ir sprendė, jog juo buvo pažemintas teisėjo vardas. Vadinasi, Teisėjų tarybai pateikti duomenys buvo pakankami įvertinti teisėjo elgesį ir spęsti apie jo prieštaringumą etikos ir moralės principams.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išvardytus duomenis ir įrodymus, kuriais remiantis Teisėjų taryba priėmė nutarimą, neturi pagrindo nepritarti jos išvadoms. Apeliantas kategoriškai nesutikdamas teigia, jog Tarybos vertinti duomenys patvirtina tik teisėjo bendravimo su D. D. faktą, tačiau neįrodo, jog tarp teisėjo priimamų procesinių sprendimų ir nustatyto bendravimo su administratoriumi buvo priežastinis ryšys, t. y. jokia administratoriaus įtaka teisėjo priimamiems procesiniams sprendimams neįrodyta. Kaip nagrinėjamoje byloje buvo pažymėta ne kartą, vertinant ar teisėjas savo veiksmais pažeidė teisėjo vardą, vertinamas ne tik teisėjo elgesys, susijęs su tiesioginių pareigų atlikimu, bet ir jo veikla, nesusijusi su jo pareigomis. Teisėjo elgesys pripažįstamas žeminančiu teisėjo vardą ne tik įrodžius teisėjo bendravimo su asmeniu, suinteresuotu bylos rezultatu, pasekmes, bet ir tokio bendravimo faktus. Teisėjo elgesys pripažįstamas žeminančiu teisėjo vardą nustačius faktus ir aplinkybes, kurios kelia abejones dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo. Teisėjas turi elgtis taip, kad savo poelgiu nežemintų teisėjo vardo, vengti situacijų, galinčių kelti abejones dėl jo šališkumo. Šiuo atveju byloje nustatyta, jog teisėjui A. S. buvo skirta nagrinėti UAB „Neapolis“ bankroto byla. Iškėlus įmonei bankroto bylą ir sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus skyrimo, vienu iš galimų kandidatų buvo siūloma UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tiek Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. gegužės 30 d. raštas, pokalbių išklotinės, tiek ir paties apelianto paaiškinimai patvirtina, kad teisėjas A. S. su D. D. palaikė draugiškus santykius, leido laisvalaikį, turėjo bendrų interesų, todėl UAB „Neapolis“ bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog vienu iš galimų bankroto administratorių kandidatūrų siūloma skirti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje administratoriumi dirba D. D., teisėjas, laikydamasis Visuotinio teisėjų susirinkimu 2006 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 12P-8 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 6 punkto nuostatomis turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Minėtas Teisėjų etikos kodekso punktas nustato, jog jei yra interesų konfliktas arba turima informacijos, jog privataus pobūdžio aplinkybės gali pakenkti bylos nagrinėjimui, teisėjas privalo nusišalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeninio pobūdžio santykiai su D. D., bendras laisvalaikis, turėjo būti pagrindu teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, o teisėjui kategoriškai neigiant bet kokią šių santykių galimą įtaką bylos nagrinėjimui, jis privalėjo atskleisti bylos šalims aplinkybę dėl jo asmeninių santykiu su D. D., tuo labiau, jog pats apeliantas pripažino, jog iš šalies jo ir D. D. bendravimas galėjo kelti abejonių dėl teisėjų nešališkumo (t. 1, b. l. 4). Nepaisant egzistavusios tiek teisinės, tiek ir moralinės pareigos teisėjui nusišalinti, jis ne tik neatskleidė bylos šalims aptartų aplinkybių, bet ir sprendė klausimus, susijusius ne tik su administratoriaus paskyrimu, nušalinimu nuo administratoriaus pareigų, bet ir jo turtiniais interesais (klausimai dėl administravimo išlaidų skyrimo ir tvirtinimo, neabejotinai susiję ir administratoriaus už teiktas paslaugas gautinu užmokesčiu). Teisėjas A. S., ignoruodamas nustatytus faktus, nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, net jam tiesiogiai pareiškus nušalinimą, grindžiamą jo demonstruojamu palankumu UAB „Neapolis“ administratoriui. Be to, teisėjas ne tik sprendė bylas, kuriose šalies atstovu dalyvavo asmuo, su kuriuo jis palaiko draugiškus santykius, bet ir asmeninio bendravimo metu derino procesinius klausimus, suteikdavo procesinio pobūdžio informaciją, kas Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 8 punkto nuostatomis taip pat laikytina teisėjo nešališkumo principo pažeidimu. Minėti veiksmai nesuderinami su teisėjų elgesio principais ir užtraukia jų nepaisiusiam asmeniui atsakomybę. Vertindamas Teisėjų tarybos priimtą nutarimą, apeliantas mano, jog jam paskirta nuobauda – atleidimas iš pareigų, neproporcinga padarytam pažeidimui ir nurodo, jog analogiškose bylose buvo taikomos žymiai švelnesnės nuobaudos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisėjų garbės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendime Nr. 21P-4 pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nurodytoje drausmės byloje bei nagrinėjamoje byloje nustatyti teisėjo veiklos elgesio standartų pažeidimai negali būti vertinami tapačiai. Teisėjų garbės teismo nagrinėtoje byloje buvo nustatyti vienkartiniai, o ne nuolatiniai ir sistemingai teisėjo vardą žeminantys poelgiai. Šiuo atveju, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nepateisinamas, ilgalaikis, sistemingas nenusišalinimas, veiksmų, siekiant išvengti viešų ir privačių intereso konflikto pašalinimui, nesiėmimas, sudarė pakankamą pagrindą Teisėjų tarybai teisėjo A. S. elgesį vertinti kaip nesuderinamą su teisėjų veiklos principais ir žeminančiu teisėjo vardą, dėl ko Respublikos Prezidentei buvo patarta atleisti apeliantą iš teisėjo pareigų, jam savo elgesiu pažeminus teisėjo vardą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas teigia, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu padaryti procesiniai darbo bylų nagrinėjimo pažeidimai, kurie sudaro pagrindą naikinti neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad teisėjo atleidimui iš pareigų taikoma speciali procedūra, reglamentuota Konstitucijoje, Teismų įstatyme, išsamiai išaiškinta oficialiojoje Konstitucinio Teismo doktrinoje. Teisėjas ir jį į pareigas priimantis Respublikos Prezidentas yra konstitucinio reguliavimo subjektai, jų nesieja darbo teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014), todėl nagrinėjamos bylos negalima vertinti kaip darbo bylos CPK prasme, jai netaikomi ir darbo bylų nagrinėjimo ypatumai, kurių pažeidimus apeliantas siekia įrodyti.
Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog apeliantas nelaikytinas ir silpnesne teisinių santykių šalis. Net ir sutikus su skundo argumentais, jog nagrinėjama byla priskirtina iš darbo teisinių santykių kilusiems ginčams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjant darbo bylas darbuotojas laikomas silpnesne šalimi ekonomine ir socialine prasme. Tokį darbuotojo statusą lemia jo finansinių galimybių apsiginti nuo finansiškai stipraus darbdavio, dažniausiai juridinio asmens, neturėjimas bei teisinių žinių stoka, tačiau šiuo atveju sprendžiama ne darbuotojo, bet teisėjo, t. y. asmens, kuriam pavesta įgyvendinti valstybėje teisminę valdžią, atleidimo iš pareigų klausimas. Teisėjams keliami aukšti profesiniai reikalavimai, dėl ko teigti, jog teisėjas yra silpnesnė bylos šalis, nėra pagrindo. Negalima nepaminėti ir to, jog apeliantui, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, taip pat atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas.
Apelianto argumentus dėl netinkamai atlikto pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Skunde išdėstyti tik deklaratyvūs teiginiai, kurie konkrečių neteisėtų pirmosios instancijos veiksmų, vertinant įrodymus, nepagrindžia. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas, manydamas, jog teismas neįvertino tam tikrų aplinkybių, turėjo teisę ir galimybę nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme akcentuoti tam tikrų įrodymų ar aplinkybių svarbą, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo – tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo teismo posėdžiuose. Be to, skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindęs ir tuo pagrindu, jog nebuvo tenkinti jo prašymai dėl liudytojų iškvietimo į posėdį, Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktais papildomais rašytiniais paaiškinimais pripažino, jog ir nesant apklaustiems liudytojams, byloje pakanka duomenų ir įrodymų, jog byloje keliami klausimai būtų įvertinti (t. 2, b. l. 74-78). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir detaliai išanalizavus byloje pateiktus įrodymus, išklausius šalių paaiškinimus ir sprendimą priėmus remiantis visuma pateiktų įrodymų, nė vieno iš jų neišskyrus ir nesuteikus prioriteto kitų atžvilgiu.
Teisėjų atleidimo iš pareigų procedūros ypatumai lemia ir įstatymų leidėjo apsisprendimą įtvirtinti terminą, per kurį teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę jį ginčyti. Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 punktas nustato, jog tokie veiksmai turi būti atlikti per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, teisėjas iš pareigų buvo atleistas 2013 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu, kuris įsigaliojo 2013 m. rugsėjo 4 d. (t. 1, b. l. 32), todėl į Vilniaus apygardos teismą apeliantas turėjo kreiptis ne vėliau kaip 2013 m. spalio 4 d. Ieškinys, kuriuo ginčijamas teisėjo atleidimas iš pareigų, teisme gautas 2013 m. spalio 25 d. (t. 1, b. l. 1), tačiau teismui jis įteiktas ne tiesiogiai, bet per įmonę, teikiančią siuntų pristatymo paslaugas. Ant voko, kuriame teismui buvo pristatytas ieškinys, esantis pašto paslaugų įmonės spaudas patvirtina, jog ieškinys išsiuntimui buvo įteiktas 2013 m. spalio 3 d. (t. 1, b. l. 34). Pagal CPK 74 straipsnio 7 dalį, jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. Aptarta procesinių terminų skaičiavimo tvarka ir įrodymai, patvirtinantys apelianto ieškinio teismui įteikimo datą patvirtina skundo argumentus, jos šiuo atveju terminas, suteikiantis teisę teikti ieškinius ir ginčyti teisėjo atleidimo iš pareigų pagrįstumą, nebuvo pažeistas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados šiuo klausimu laikytinos nepagrįstomis. Tačiau tik netinkamai atliktas procesinių terminų skaičiavimas nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, tuo labiau įvertinus tai, jog ieškinys buvo atmestas ne dėl, kaip nustatyta, netinkamai įvertinto ieškinio padavimo termino (sprendimu pažymėta, jog tai savarankiškas ieškinio netenkinimo pagrindas), bet nustačius, jog teisėjo atleidimo procedūriniai reikalavimai nebuvo pažeisti, o nustatytos aplinkybės leido teisėjo veiksmus traktuoti kaip pažeidžiančius teisėjo vardą, dėl ko teisėtai ir pagrįstai taikyta nuobauda – atleidimas iš pareigų.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Netenkinus apelianto skundo reikalavimų, iš apelianto valstybės naudai išieškomos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis), t. y. 14,40 Lt (t. 2, b. l. 97).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą
Priteisti iš apelianto A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 14,40 Lt (keturiolika litų ir 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.