Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-09-24 · Civilinė byla Nr. 2S-792-340/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-09-24
Bylos Nr.
2S-792-340/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
R.K.L., Elektroninės
Ieškovas
J.R.
Kategorijos
  • 121.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-792-340/08Procesinio sprendimo kategorija: 121.5; 121.6; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T.Žukauskienės,kolegijos teisėjų A.Urbanavičienės, D.Višinskienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R.K.L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovo R.K.L. apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės J.R. ieškinį atsakovui Elektroninės technikos projektavimo R.K.L individualiai įmonei „Ekochron“ dėl skolos išieškojimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 1995-01-19 sprendimu patenkino ieškovės J.R. ieškinį ir priteisė jai solidariai iš R.K.L. ir Elektroninės technikos projektavimo R.K.L. individualios įmonės „Ekochron“ 90 516 Lt skolos.

Šalies argumentai

Atsakovas R.K.L. 2007-01-26 pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas skųsti, pripažinti svarbiomis, panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1995-01-19 sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, nes jis nuo 1995-01-09 iki 2000-09-20 buvo kalinamas ir priverstinai gydomas. Su teismo sprendimu jis susipažino tik 2007-01-19. Šios priežastys pripažintinos svarbiomis ir terminas paduoti apeliacinį skundą atnaujintinas.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2008-03-26 nutartimi prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti atmetė, apeliacinį skundą grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nustatė, kad atsakovas R.K.L., kuris 1997-10-02 nutartimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, buvo gydytas iki 2000-09-20; gydymosi laikotarpiu jam suteikta antra invalidumo grupė. Teismas konstatavo, jog atsakovas pripažintas nepakaltinamu baudžiamojoje byloje, teismo nutartimi buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau nuo civilinės atsakomybės atleistas nebuvo, nes nėra duomenų, kad atsakovas buvo neveiksnus. Teismas padarė išvadą, kad nėra aplinkybių, kurios leistų teigti, kad atsakovas dėl savo sveikatos būklės negalėjo įgyvendinti teisių ir pareigų pats ar per atstovą. Teismas nustatė, kad atsakovas klaidingai nurodo, jog su bylos duomenimis susipažino 2007 m., kadangi 2004-04-15 jis kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2004-04-16 nutartimi buvo įpareigotas pašalinti apeliacinio skundo trūkumus; Vilniaus apygardos teismas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti buvo nustatytas iki 2004-08-04, tačiau apeliacinio skundo trūkumai nebuvo pašalinti. Teismas padarė išvadą, jog teismas nebuvo R.K.L. nebuvo užkirtęs kelio apskųsti sprendimą apeliacine tvarka, tačiau pats atsakovas šia tvarka nepasinaudojo.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas R.K.L. prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008-03-26 nutartį; priimti sprendimą nagrinėti apeliacinį skundą dėl sprendimo byloje Nr. 2-19-905/95 Vilniaus apygardos teisme; atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kaip asmenį, gaunantį antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, jog teismas pilnai neišnagrinėjo pateiktus motyvus ir neteisingai įvertino byloje pateiktus faktus ir įrodymus. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, jog jis atleistas tik nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, jog teismas niekada jo neinformavo apie priimtą sprendimą byloje, todėl jis, nežinodamas apie sprendimą negalėjo ginti savo teisių. Paaiškina, jog pilnai su bylos medžiaga susipažino tik 2007 m., o 2004 m. su apeliaciniu skundu į teismą kreipėsi tik remdamasis neoficialiais šaltiniais, gautais apie jo buto pardavimą, pagal šios bylos sprendimą, tačiau ir tada jam nebuvo įteiktas oficialus teismo sprendimas byloje. Nurodo, jog ir tada prašė atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apelianto nuomone, teismas nenagrinėjo svarbių priežasčių, dėl kurių tik dabar kreiptasi su prašymu atnaujinti procesą byloje, suvesdamas sprendimo pagrindimą į klausimą, ar apeliantas buvo pripažintas neveiksniu. Apelianto nuomone, teismas nutylėjo, jog visus metus laiko apeliantas prarado dėl neteisėtos 2007 m. nutarties, dėl kurios su skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos ir Lietuvos Aukščiausiąjį teismus. Nurodo, jog teismas nesilaikė CPK 64 str., 68 str. 1 d. nuostatų, nes teisėjas A.Žiedelis yra šališkas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko neteisingai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias termino apeliaciniam skundu priimti atnaujinimą ir apeliacinio skundo priėmimą, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir išnagrinėti termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundo priėmimo klausimą iš esmės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 str. 2 d., CPK 337 str. 2p.).

Kolegija nustatė, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas 1995 m. sausio 19 d., galiojant 1964 m. CPK normoms. Kaip jau buvo pažymėta apeliacinės instancijos teismo nutartyse nagrinėjamoje byloje, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 str. 1 d. apeliacinio skundo priėmimo klausimas šioje byloje turėjo būti sprendžiamas pagal procesinės teisės normas, galiojusias iki šio kodekso įsigaliojimo, t.y. pagal 1964 m. CPK nuostatas. Kaip jau buvo pasisakyta nagrinėjamoje byloje, 1964 m. CPK normos nenumatė jokio naikinamojo termino apeliaciniam skundui paduoti, todėl prašymas dėl praleisto termino paduoti apeliacinį skundą atnaujinimo turi būti sprendžiamas pagal 1964 m. CPK 127, 318 str. normas.

Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant (b.l. 30-31). Šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, ne vėliau kaip per tris dienas turėjo būti siunčiamas teismo sprendimo nuorašas (1964 m. CPK 229 str. 1 d.), tačiau nagrinėjamoje byloje duomenų apie teismo sprendimo nuorašo išsiuntimą atsakovui nėra. Atsakovas kreipėsi su apeliaciniu skundu dėl teismo sprendimo 2007-01-26 (b.l. 115), taigi teisiškai svarbu yra nustatyti kada atsakovas sužinojo apie priimtą teismo sprendimą ir kokios aplinkybės jam trukdė realizuoti savo teisę į apeliaciją iki kreipimosi su apeliaciniu skundu 2007 m. Kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos skundžiamos 2008-03-26 nutarties išvada, kad apeliantas neteisingai nurodė, jog susipažino su bylos duomenimis tik 2007 m., dėl to negalėjo savalaikiai realizuoti teisės į apeliacinį skundą. Byloje yra duomenų, kad jis kreipėsi su apeliacinio skundu 2004 m.; 2004-04-16 pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantui buvo pasiūlyta pašalinti apeliacinio skundo trūkumus – sumokėti 2 262,90 Lt žyminio mokesčio bei pateikti papildomus įrodymus (b.l. 96).Vilniaus apygardos teismo 2004-06-21 nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta galioti, o 2004-08-05 nutartimi, apeliantui nepašalinus skundo trūkumų, buvo nutarta apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (b.l. 111); apelianto prašymo dėl termino apeliaciniam skundui paduoti teismas nesvarstė. 2004 m. paduotame apeliaciniame skunde apeliantas analizuoja ir kritikuoja teismo sprendimą, prašyme dėl termino atnaujinimo nurodo, kad apie teismo sprendimą jis sužinojo po to, kai 2000-09-21 buvo išrašytas iš ligoninės, kur buvo gydomas privestinai.

Kolegija sprendžia, kad byloje pakanka duomenų, jog nuo teismo sprendimo priėmimo iki 2000-09-21 atsakovas negalėjo realizuoti savo teisės į apeliaciją dėl svarbių, nepriklausančių nuo jo valios aplinkybių. 1995-01-09 jis buvo suimtas baudžiamojoje byloje, suėmimo terminas jam buvo tęsiamas iki 1995-10-09, po pagal 1997-10-02 teismo nutartį jam buvo paskirtas priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, kur jis buvo priverstinai gydomas iki 2000-09-21. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas nebuvo teismo informuotas apie priimtą teismo sprendimą civilinio proceso kodekso numatyta tvarka, todėl kolegija sprendžia, kad atsakovas neturėjo realios galimybės realizuoti savo teisės į apeliaciją ir per atstovą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2007-10-26 nutartyje nagrinėjamoje byloje, gražinusi nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė, kuo R.K.L. užsiėmė nuo 2000-09-21, t.y. nuo išrašymo iš ligoninės iki 2004-04-15, t.y. iki pirmojo apeliacinio skundo padavimo, taip pat nuo 2004-08-05, kai apeliacinis skundas buvo grąžintas iki 2007-01-26 apeliacinio skundo pateikimo; teismas taip pat nurodė, kad esant byloje duomenų apie tai, jog R.K.L. buvo pripažintas antros grupės invalidu neterminuotai, gavo vienkartinę valstybės paramą, byloje svarstytinas reikalavimo sumokėti žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2008-03-26 nutartyje pripažino, kad atsakovui 1998-09-04 buvo suteikta antra invalidumo grupė, tačiau padarė išvadą, kad teismui nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas buvo pripažintas neveiksniu, o tai reiškia, kad atsakovas R.K.L. neįrodė, jog negalėjo įgyvendinti savo teisę į apeliaciją dėl sveikatos būklės. Kolegija negali sutikti su tokia teismo išvada, nes byloje yra duomenų, jog atsakovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nepakaltinamumo, o tai, bei antrosios invalidumo grupės suteikimas nurodo į rimtas sveikatos problemas. Invalidumas buvo atsakovui nustatytas neterminuotai, o tai paneigia teismo nutarties motyvus, kad atsakovas turėjo teikti teismui papildomus įrodymus apie tai, jog jis yra bedarbis ir jo sveikatos būklė neleidžia dirbti. Pagal bylos duomenis, atsakovas nuo 1998-09-04 pripažintas II grupės invalidu, kaip asmuo be nuolatinės gyvenamosios vietos buvo įtrauktas į besikreipiančių dėl socialinės paramos į Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centrą asmenų įskaitą, pagal galimybes nustatyta tvarka gauna vienkartinę paramą (b.l. 72, 73). 2005-05-25 atsakovo prašymas dėl nukreipimo į stacionarią socialinės globos įstaigą buvo apsvarstytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Socialinės paramos skyriuje, Nukreipimo į stacionarias socialinės globos įstaigas komisijos posėdyje; prašymas buvo patenkintas ir buvo nutarta prašyti Vilniaus apskrities viršininko administraciją nukreipti jį į psichoneurologinį pensioną (b.l. 145). Nuo 2007-01-10 atsakovas buvo nukreiptas į Prūdiškių pensionatą nuolatinai gyventi (b.l. 141); tuo pačiu atsakovas, kaip valstybės išlaikomas stacionarioje globos įstaigoje asmuo, įgijo teisę į valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą 100 proc. pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas. Tokie asmenys atleistini nuo žyminio mokesčio tiek pagal 1964 m. CPK 102 str. 1 d. 39 p., tiek pagal galiojančio CPK normas.

Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadai, kad, nors atsakovo kaip socialiai remtino asmens statusas buvo įteisintas tik 2007 m. sausio mėnesį, prielaidos tokiam statusui įgyti (invalidumas, kitų pajamų ir būsto neturėjimas) atsirado po atsakovo paleidimo iš psichiatrinės ligoninės 2000 m. Socialinė parama jam buvo suteikta tik po 3 metų po keipimosi dėl tokios paramos gavimo dėl objektyvių, nepriklausančių nuo atsakovo priežasčių – eilės socialinei paramai gauti.

Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, jog atsakovas negalėjo realizuoti savo teisės į apeliaciją nuo 2000-09-21, t.y. nuo išrašymo iš ligoninės, iki 2004-04-15, t.y. iki pirmojo apeliacinio skundo padavimo, taip pat nuo 2004-08-05, kai apeliacinis skundas buvo grąžintas, iki 2007-01-26, dėl paminėtų objektyvių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Nepalankios atsakovo turtinės ir socialinės aplinkybės negali paneigti jo teisės į apeliaciją, taigi kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti; skundžiama teismo nutartis naikintina, apeliacinis skundas perduotinas Vilniaus apygardos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 str. 2 d., CPK 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti R.K.L. terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-01-19 sprendimo paduoti.

Civilinę bylą su apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-01-19 sprendimo perduoti Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkui.

Kolegijos pirmininkė T.ŽukauskienėTeisėjai A.UrbanavičienėD.Višinskienė