- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-17
- Bylos Nr.
- A-2115-520/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01235-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B., V. M.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Kauno būstai“, uždaroji akcinė bendrovė „Financial way“
- Kategorijos
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir V. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Kauno būstai“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Financial way“).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. B. ir V. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2014 m. liepos 29 d. rašto Nr. 2D-11836(16.2) išvados (toliau – ir Išvada) dalį, kuria nustatyta, jog „Detaliuoju planu suplanuotoje mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoje galima statyti nuo vieno iki trijų aukštų vienbučius ir dvibučius, ir / ar daugiabučius gyvenamuosius namus, nepažeidžiant Detaliuoju planu nustatyto teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų“; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą (toliau – ir Raštas), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundą.
Pareiškėjai paaiškino, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), yra statomas daugiabutis namas, o teritorijų planavimo dokumentai nenumato galimybės statyti daugiabučių namų Žemės sklype. Pareiškėjai pateikė skundą Klaipėdos skyriui, tačiau Klaipėdos skyrius nurodė, kad „Detaliuoju planu suplanuotoje mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoje galima statyti nuo vieno iki trijų aukštų vienbučius ir dvibučius, ir / ar daugiabučius gyvenamuosius namus, nepažeidžiant Detaliuoju planu nustatyto teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų“.
Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-63/2003), nurodė, kad detalieji planai yra privaloma sąlyga tam tikrai asmenų veiklai žemės sklype plėtoti, todėl nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas įeina į juridinių faktų sudėtį, būtiną tam tikriems santykiams atsirasti, o kiti teisės aktai priimami po to, kai patvirtinamas detalusis planas.
Pareiškėjai pažymėjo, kad Žemės sklypas patenka į Kunigiškių kvartalą, kuriame galioja 1995 metų Kunigiškių gyvenamojo kvartalo detalaus suplanavimo projektas. Anot pareiškėjų, minėtame projekte, kuris taikomas ir Žemės sklypui, pažymėti sklypai yra skirti individualių namų statybai. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu pritarta Kunigiškių teritorijos specialiojo plano rengimui kartu akcentuojant, kad iki plano parengimo privalu vadovautis 1995 metų Kunigiškių gyvenamojo kvartalo detalaus suplanavimo projektu.
Šalies argumentai
Pareiškėjų teigimu, ginčijama Klaipėdos skyriaus išvada prieštarauja 2008 metų Palangos miesto bendrajam planui, kadangi pagal šio plano sprendinius, Žemės sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas – dominuoja mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji (mažaaukštė vienbutė ir blokuota gyvenamoji statyba) su reikiama socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra bei nustatytas konkretus maksimalaus užstatymo intensyvumo rodiklis – 0,4, maksimalus gyvenamųjų namų aukštų skaičius – du, todėl Inspekcijos išvada apie galimybę statyti daugiabučius iki trijų aukštų gyvenamuosius namus yra neteisėta ir nepagrįsta.
Pareiškėjai nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo sprendiniais, juos detalizuojant. Pareiškėjai akcentavo, jog skundžiama Klaipėdos skyriaus Išvados dalis prieštarauja 2007 metų detaliajam planui, 1995 metų Kunigiškių gyvenamojo kvartalo detalaus suplanavimo projektui, 2008 metų Palangos miesto bendrajam planui, todėl yra naikintina.
Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009; 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-471/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2012), teigė, kad Klaipėdos skyriaus Išvada nepagrįsta, o Inspekcijos atsisakymas tenkinti skundą nemotyvuotas, juo neatsakoma į skundo argumentus, perrašoma Klaipėdos skyriaus pozicija, todėl minėti aktai turi būti panaikinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 2 dalimi.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, kad aplink Žemės sklypą yra išsidėstęs pareiškėjams priklausantis nekilnojamasis turtas, todėl netinkamas teritorijų planavimo dokumentų vertinimas ir nesivadovavimas privalomais jų sprendiniais iš esmės pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, nes tokiu būdu gali būti sudaroma galimybė pažeidžiant teritorijų planavimo dokumentus tretiesiems asmenims šalia pareiškėjų nuosavybės statyti nepagrįstai didelius statinius arba statinius pritaikytus gyventi nepagrįstai dideliam skaičiui žmonių taip sumenkinant pareiškėjų gyvenimo kokybę ir nekilnojamojo turto vertę.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija, atstovaujamas Klaipėdos skyriaus, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Atsakovas teigė, kad pareiškėjai praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą, nes pareiškėjų skundas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui dėl Išvados dalies panaikinimo buvo surašytas 2014 m. spalio 20 d., teisme priimtas 2014 m. spalio 28 d., tačiau apie minėtą sprendimą pareiškėjai vėliausiai sužinojo 2014 m. rugpjūčio 8 d., kai Inspekcijai surašė skundą, dėl kurio Inspekcija 2014 m. rugsėjo 29 d. priėmė Raštą. Pareiškėjų veiksmai termino skundui paduoti praleidimo klausimu negali būti pateisinami jų bandymu apskųsti Klaipėdos skyriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimą Inspekcijai, kadangi tokiais atvejais nenumatyta privaloma Klaipėdos skyriaus sprendimo apskundimo tvarka Inspekcijai.
Atsakovo vertinimu, šioje byloje skundžiami sprendimai pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia. Atsakovas paaiškino, kad pagrindinis pareiškėjų tikslas – uždrausti Žemės sklype vykdomą statybą, bei akcentavo, jog šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Žemės sklype statomo pastato statybą leidžia Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gegužės 26 d. išduotas statybos leidimas Nr. LNS-33-140526-00086 (toliau – ir Leidimas Nr. LNS-33-140526-00086). Šioje byloje pareiškėjų reiškiamų reikalavimų patenkinimo atveju Klaipėdos skyriui ir Inspekcijai kiltų pareiga teisės aktų nustatyta tvarka priimti naujus administracinės procedūros sprendimus, pakartotinai išnagrinėjant pareiškėjų skundus vėl iš naujo apsvarstyti galimybę kreiptis į teismą dėl Leidimo Nr. LNS-33-1.40526-00086 panaikinimo, tačiau net, jeigu teismas ir panaikintų ginčijamus sprendimus ir po to būtų pakartotinai nagrinėjami pareiškėjų skundai, priimtas teismo sprendimas pareiškėjų teisių ir pareigų apimties nepakeistų ir tai neturėtų jokios įtakos jų teisinei padėčiai, kadangi pareiškėjai patys yra kreipęsi į Palangos miesto apylinkės teismą civilinėje byloje Nr. 2-866-890/2014, kurioje prašo panaikinti Leidimą Nr. LNS-33-140526-00086, todėl ne nuo šioje byloje skundžiamų sprendimų panaikinimo, o nuo to, kaip bus išspręsta minėta civilinė byla, priklauso, ar bus apgintos tariamai pažeistos pareiškėjų teisės ir interesai, o nagrinėdamas skundą dėl teisinių pasekmių nesukeliančių aktų, teismas pareiškėjų teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju pareiškėjų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų beprasmis.
Atsakovas pažymėjo, kad Klaipėdos skyriaus ir Inspekcijos pareiškėjams pateiktuose atsakymuose nėra vienareikšmės išvados, jog Žemės sklype statomas daugiabutis gyvenamasis namas. Pačiame Leidime Nr. LNS-33-140526-00086 aiškiai nurodyta, kai suteikiama teisė statyti gyvenamosios paskirties vieno buto gyvenamąjį namą. Inspekcija atliko šio statybą leidžiančio dokumento teisėtumo patikrinimą ir nenustatė, kad būtų pažeisti gyvenamojo namo statybai keliami reikalavimai, išskyrus vieną pažeidimą – statinio projekto sprendiniai pažeidžia statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 8 priedo 1.1 punkte įtvirtintą nuostatą, pagal kurią pastatams, aukštesniems nei 8,5 m, atstumas iki gretimo žemės sklypo ribos didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam pastato aukščio metrui, tačiau 2014 m. liepos 7 d. statytojui gavus rašytinį gretimo žemės sklypo savininkės sutikimą statinio projekte nurodytam atstumui nuo Žemės sklype statomo gyvenamojo namo iki gretimo žemės sklypo ribos, ginčo dėl nurodyto pažeidimo nebeliko šį pažeidimą pašalinus.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, Klaipėdos skyriaus ir Inspekcijos pateiktuose atsakymuose buvo įvertintas statybos Žemės sklypui taikomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, nustatytas žemės sklypo detaliuoju planu, kurį 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. T2-327 patvirtino Palangos miesto savivaldybės taryba, ir pateikta išvada, kad nustatytas Žemės sklype naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorija (GI), leidžia statyti nuo vieno iki trijų aukštų vienbučius, dvibučius ir daugiabučius gyvenamuosius namus, nepažeidžiant šiuo Detaliuoju planu nustatyto teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, tačiau nurodytas vertinimas neturėtų būti suprantamas, kaip pripažįstantis, jog žemės sklype statomas daugiabutis gyvenamasis namas. Be to, nors Klaipėdos skyriaus atsakyme buvo pastebėta, kad projektuojamas pastatas turi daugiabučio gyvenamojo namo požymių, tai nereiškia, kad šis pastatas statomas kaip daugiabutis gyvenamasis namas. Pareiškėjai, įrodinėdami daugiabučio tipo pastato statybą, nepateikia argumentuotų paaiškinimų dėl vieno buto gyvenamajam namui keliamų reikalavimų, nenurodydami, kokias normas ir techninius reikalavimus pažeidžia arba viršija šio statinio, kaip vieno buto gyvenamojo namo, statyba.
Atsakovas nurodė, kad atsakant į pareiškėjų argumentus dėl 1995 metų patvirtinto Kunigiškių gyvenamųjų kvartalo detalaus suplanavimo projekto taikymo, negali būti ignoruojamas vėliau priimtas to paties lygmens 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. T2-327 patvirtintas Detalusis planas, kuris pakeitė ginčo teritorijoje Kunigiškių gyvenamojo kvartalo detalaus suplanavimo projektu teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą, todėl tai iš esmės reiškia, kad statyba turi būti vertinama pagal 2007 metų patvirtintą Detalųjį planą.
Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Kauno būstai“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Financial way“ prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad pareiškėjai skundžia Raštą kurį Klaipėdos skyrius priėmė 2014 m. liepos 29 d., todėl pareiškėjai, teismui skundą pateikę 2014 m. spalio 20 d., yra praleidę terminą skųsti ir ginčyti Raštą teisme.
Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų skundžiamuose aktuose tėra pateikta Klaipėdos skyriaus nuomonė dėl tam tikrų aplinkybių, o atsisakymas tenkinti nepagrįstą pareiškėjų skundą tėra pirmojo skundžiamo akto pasekmė, kurių išaiškinimo į Klaipėdos skyrių kreipėsi pareiškėjai, todėl išvada, kad „Detaliuoju planu suplanuotoje mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoje galima statyti nuo vieno iki trijų aukštų vienbučius ir dvibučius ir / ar daugiabučius gyvenamuosius namus, nepažeidžiant Detaliuoju planu nustatyto teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų“ nėra nei tiesioginis, nei netiesioginis kokių nors (bet kokių) teisės aktų taikymo veiksmas, nei materialaus (ar net procedūrinio) pobūdžio pasekmes pareiškėjams sukeliantis išaiškinimas ar patvarkymas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje nurodyta, jog kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Inspekcija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu, darė išvadą jog administracinis sprendimas priimamas ar privalomasis nurodymas statytojui surašomas tik nustačius tam tikrus pažeidimus. Iš Rašto turinio matyti, jog jame išdėstyti argumentai, susiję su Klaipėdos skyriaus kompetencija, todėl Rašte nėra jokių privalomų nurodymų ar sprendimų, galinčių konkrečiai daryti įtaką pareiškėjų ar kitų asmenų subjektinėms teisėms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad fizinių ir juridinių asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Inspekcijoje reglamentuoja Inspekcijos 2014 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintos Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių VI skyriuje numatyta Inspekcijos neveikimo ar administracinių sprendimų apskundimo tvarka. Taisyklių 54.3 punkte nurodyta, kad Inspekcijos administracijos padalinių veiksmai, kurie nepriskirtini administraciniams sprendimams, ir neveikimas gali būti skundžiami Inspekcijos viršininko pavaduotojams, administracinių ginčų komisijai arba teismui įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, jog į Inspekciją pareiškėjai kreipėsi dėl Rašto, kuris nepriskirtinas administraciniams sprendimams, dalies panaikinimo, todėl pareiškėjai termino Raštui ginčyti teismine tvarka nepraleido.
Teismas, įvertinęs Klaipėdos skyriaus ir Inspekcijos raštų turinį, darė išvadą, kad pareiškėjams buvo suteikta išsami informacija skunde keliamais klausimais nurodytų institucijų kompetencijos ribose. Teismas pažymėjo, kad niekas negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto pateikti konkretaus pareiškėjus tenkinančio atsakymo. Teismas sprendė, kad skunde nurodytu būdu pareiškėjų pažeistos subjektinės teisės negali būti apgintos, nes skundu ginčijamų raštų panaikinimu negali būti pakeistas pareiškėjų materialiųjų teisių turinys nei įgyvendinti kokie nors jų teisėti interesai, kadangi tvarką, kuria gali būti pakeisti ir nuginčyti vieni ar kiti administraciniai aktai, reglamentuoja konkretūs teisės aktai, Klaipėdos skyriaus ir Inspekcijos raštuose pateiktas vertinimas tokioms procedūroms negali turėti įtakos.
III.
Pareiškėjai A. B. ir V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį, kadangi teismas sprendime nagrinėjo aplinkybes, kurios nesudaro skundo pagrindo, t. y. teismas neturėjo pagrindo cituoti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatų dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, nes tokių klausimų ir / arba reikalavimų skunde pareiškėjai nereiškė.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad skunde nurodytu būdu pareiškėjų subjektinės teisės negali būti apgintos, nes skundu ginčijamų raštų panaikinimu negali būti pakeistas pareiškėjų materialiųjų teisių turinys nei įgyvendinti kokie nors jų teisėti interesai, nepagrįsta. Jeigu teismas vertintų, kad galimybė šalia pareiškėjų nekilnojamojo turto statyti ne vienbutį, bet daugiabutį pastatą, nedaro įtakos pareiškėjų interesams, tokiu atveju administracinė byla turėjo būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A22-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010), o ne skundas atmestas kaip nepagrįstas.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, kadangi teismas neįvertino visų pareiškėjų nurodytų aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas, atstovaujamas Klaipėdos skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą.
Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Kauno būstai“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Financial way“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų skundą atmesti.
Tretieji suinteresuoti asmenys remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad šioje administracinėje byloje, skirtingai, nei teigia pareiškėjai, visiškai nėra svarbi pareiškėjų nurodyta aplinkybė dėl pastato Žemės sklype statybos ir šios statybos atitikties teritorijų planavimo dokumentams, o pareiškėjų pateikti argumentai yra visiškai nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi nagrinėjamos bylos dalykas yra skundžiami aktai ir jų turinys, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paminėtų aplinkybių nenagrinėjo ir teisingai nustatė, kad skundžiami aktai bei jų turinys yra teisėti ir pagrįsti, kadangi tai iš esmės tėra konsultacinio pobūdžio raštai, adresuoti pareiškėjams, nesukeliantys jokių materialinių teisinių pasekmių apeliantams, dėl kurių pareiškėjai galėtų kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjai A. B. ir V. M. šioje byloje išnagrinėtu skundu prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos skyriaus 2014 m. liepos 29 d. rašte Nr. 2D-11836(16.2) suformuluotos Išvados dalį, kuria nustatyta, jog „Detaliuoju planu suplanuotoje mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoje galima statyti nuo vieno iki trijų aukštų vienbučius ir dvibučius, ir / ar daugiabučius gyvenamuosius namus, nepažeidžiant Detaliuoju planu nustatyto teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų“, bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundą dėl Išvados panaikinimo.
Byloje nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos gavo pareiškėjų 2014 m. birželio 3 d. skundą dėl galbūt nelegalių statybų, vykdomų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ir viešojo intereso gynimo, kuriame buvo prašoma atlikti detaliojo plano (duomenys neskelbtini), bei statybą leidžiančio dokumento ir vieno buto gyvenamojo namo statybos teisėtumo patikrinimą. Pareiškėjams atsakymą (Išvadą) į skundą pateikė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2014 m. liepos 29 d. (I t., b. l. 12–16). Atsakyme nurodoma, jog klausimai dėl detaliojo plano patvirtinimo teisėtumo nebus nagrinėjami, tačiau tarp argumentų, susijusių su galiojančio Detaliojo plano sprendiniais, nurodyta, kad Klaipėdos skyrius daro išvadą, jog Detaliuoju planu suplanuotoje mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoje galima statyti nuo vieno iki trijų aukštų vienbučius ir dvibučius, ir / ar daugiabučius gyvenamuosius namus, nepažeidžiant Detaliuoju planu nustatyto teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų. Atsakyme taip pat nurodomos nustatytos aplinkybės, susijusios su statinio statybą leidžiančio dokumento teisėtumu bei kokie statinio projekto sprendiniai pažeidžia tam tikras teisės normas. Atsakydamas į pareiškėjų skundus dėl statybos teisėtumo, Klaipėdos skyrius informavo pareiškėjus, kad 2014 m. liepos 1 d. buvo atliktas statinio statybos patikrinimas, o 2014 m. liepos 21 d. užregistruotas Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas Nr. SPA-1406(16.2). Pareiškėjai dėl minėtos Išvados, susijusios su Detaliojo plano sprendinių vertinimu, padavė skundą Inspekcijai, kuri 2014 m. rugsėjo 29 d. raštu (I t., b. l. 20–21) Išvados ir joje pateiktų vertinimų nepripažino nepagrįstais ir neteisėtais.
Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pareiškėjų pareikštų reikalavimų netenkino, nurodydamas, kad Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 29 d. rašte Nr. (6.3)-2D-14959 yra išdėstyti argumentai, susiję su Klaipėdos skyriaus kompetencija, jame nėra jokių privalomų nurodymų ar sprendimų, galinčių konkrečiai daryti įtaką pareiškėjų ar kitų asmenų subjektinėms teisėms, ir dėl to raštas nevertintinas kaip administracinis sprendimas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo, ar pareiškėjų suformuluoti reikalavimai dėl minėtos Išvados panaikinimo yra pagrįsti ir teisėti, o apsiribojo aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjams buvo suteikta išsami informacija skunde keliamais klausimais, išnagrinėjimu ir įvertinimu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjams buvo tinkamai atsakyta, o skunde nurodytu būdu pareiškėjų pažeistos subjektinės teisės negali būti apgintos, nes skundu ginčijamų raštų panaikinimu negali būti pakeistas pareiškėjų materialiųjų teisių turinys nei įgyvendinti kokie nors jų teisėti interesai. Pareiškėjai su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeista ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, kadangi buvo išnagrinėtos aplinkybės, kurios nesudaro skundo pagrindo, o padarius išvadą, kad skunde nurodytu būdu pareiškėjų subjektinės teisės negali būti apgintos, nes skundu ginčijamų raštų panaikinimu negali būti pakeistas pareiškėjų materialiųjų teisių turinys nei įgyvendinti kokie nors jų teisėti interesai, administracinė byla turėjo būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.
Vertinant minėtus apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, jog privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p.), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).
Taip pat pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Taigi šiuo atveju nagrinėjant šią bylą esminę reikšmę turi pareiškėjų skunde suformuluoti reikalavimai bei nurodytos aplinkybės, kuriomis yra grindžiami šie reikalavimai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjų skundo turinį, nustatė, kad pareiškėjai skunde nesuformulavo reikalavimų bei nenurodė aplinkybių, susijusių su tuo, jog jiems nebuvo tinkamai atsakyta į jų skundus. Iš skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjai ginčijo Išvadoje pateiktą Detaliojo plano sprendinių vertinimą, o kitų reikalavimų, iš jų dėl teisės į informaciją pažeidimo ir / arba dėl Inspekcijos ir Klaipėdos skyriaus raštų išsamumo, nereiškė. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tai, ar pareiškėjams buvo suteikta išsami informacija skunde keliamais klausimais, yra pagrįsta.
Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas.
Nepaisant to, kad įstatymas sieja galimybę kreiptis į teismą su manymu, jog yra pažeistos subjekto teisės ir interesai, teismas, gavęs skundą, privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes. Tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas arba veiksmas, kuris neturi įtakos besikreipiančio subjekto teisėms ir pareigoms, o toks subjektas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą, teismas turi atsisakyti priimti skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-204/2011 ir kt.).
Taigi į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-525-858/2015). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų faktų pripažinimo konstatavimo. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007).
Teiginiai dėl atitinkamų faktų, aplinkybių, teisės aktų nuostatų pažeidimo pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas ABTĮ nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl šių nuostatų aiškinimo, įvertinusi pareiškėjų skundo dalyką ir pagrindą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų ginčijami raštai ir juose pateiktas Detaliojo plano sprendinių vertinimas nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių. Iš Išvados dalies, dėl kurios panaikinimo pareiškėjai padavė skundą, matyti, kad joje viešojo administravimo subjektas išsakė argumentus ir pateikė vertinimą, susijusį su Detaliojo plano sprendinių aiškinimu, t. y. ši Išvados dalis nėra suformuluota kaip viešojo administravimo subjekto sprendimas, o yra vertinamojo pobūdžio, ir pati savaime pareiškėjams ir / ar kitiems asmenims jokių teisinių pasekmių nenustato bei nesukuria, šia Išvados dalimi pareiškėjams nesuformuluotos jokios teisės ir / ar pareigos, o Inspekcijos Rašte sutinkama su Klaipėdos skyriaus pateikta argumentacija.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad jų ginčijama Išvada sudaro prielaidas atsirasti galimybei šalia pareiškėjų nekilnojamojo turto statyti ne vienbutį, bet 24 butų daugiabutį pastatą, todėl neturi kilti abejonių dėl pareiškėjų teisės ir teisinio intereso buvimo paduodant skundą. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes nei Klaipėdos skyrius, nei Inspekcija minėtuose raštuose nepriėmė administracinio sprendimo, kad šalia pareiškėjų sklypo gali būti statomas daugiabutis gyvenamasis namas.
Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teisimo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju byla turėjo būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą, kuris nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, nes pareiškėjų inicijuotas ginčas šioje byloje nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, t. y. pareiškėjų suformuluoti reikalavimai negali būti skundo dalyku, o tai reiškia, kad ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti, jei nustatomos ABTĮ 101 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Dėl to apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti pareiškėjų skundo reikalavimai, panaikinamas, ir byla nutraukiama.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nutrauktina, nes pareiškėjų skundo dalykas negali būti administracinės bylos dalyku, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais remdamiesi pareiškėjai prašo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl to, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kad Žemės sklype gali būti statomas tik vienbutis gyvenamasis namas, t. y. išnagrinėti ginčą, kokio tipo gyvenamosios paskirties pastatas gali būti statomas Žemės sklype pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų A. B. ir V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.