Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-320-544/2011

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Vitalijai Kopūstienei, atsakovės atstovui Rolandui Rutei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-317-837/2011 pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei, dėl pripažinimo šeimos nare ir įpareigojimo sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeitimą dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku, nuomininko šeimos narių teises ir pareigas, nuomos sutarties dalyką ir kitus su šiais susijusius klausimus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentais ir motyvais, todėl visų jų nekartoja.

Apeliacinio skundo argumentai vertintini kai nesudarantys pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovė M. D. yra A. D., mirusio 2010-09-15, dukra (b. l. 5, 17). Su ieškovės tėvu pagal Panevėžio m. LDT VK 1983-11-28 sprendimo Nr. 354 ir orderio pagrindu 1996-12-10 buvo sudaryta vieno kambario buto (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 29,25 kv. m., nuomos sutartis (keista 2005-03-14), į kurią ieškovė nebuvo įrašyta (b. l. 6-8, 41). Pagal CK 6.588 str. 2 d., prie gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos narių yra priskiriami pilnamečiai nuomininko vaikai, jeigu jie gyvena kartu su nuomininku ir turi su juo bendrą ūkį. CK 6.588 str. 4 d. numatyta, kad artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarką namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Tai reiškia, kad ieškovė, kaip pilnametė nuomininko dukra, norėdama būti pripažinta jo šeimos nare, turėjo įrodyti, o teismas turėjo nustatyti tokias faktines aplinkybes: kad ji nuomininko sutikimu buvo apgyvendinta nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, toje patalpoje gyveno kartu su nuomininku ne mažiau kaip vienerius metus ir turėjo su juo bendrą ūkį. Tik tokia tvarka apsigyvenęs gyvenamojoje patalpoje ir joje gyvenantis bei turintis bendrą ūkį su nuomininku pilnametis nuomininko vaikas įgyja šeimos nario teises, jeigu nuomininkas su tuo sutinka ( CK 6.588 str. 5 d.), nes valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę jo nuomojamoje patalpoje apgyvendinti savo pilnamečius vaikus (CK 6.590 str. 2 d.). Pagal CK 6.589 str. 1 d., gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Mirus nuomininkui, nuomojamoje patalpoje gyvenantys nuomininko šeimos nariai gali prašyti nuomotojo pakeisti nuomos sutartį ir pripažinti nuomininku kitą šeimos narį ir per du mėnesius po nuomininko mirties apie tai informuoti nuomotoją (CK 6.602 str. 2 d.). Ieškovė nustatytu terminu kreipėsi į atsakovę pripažinti ją buvusio nuomininko A. D., mirusio 2010-09-15, šeimos nare CK 6.588, 6.602 straipsnių pagrindais ir įpareigoti savivaldybę sudaryti su ja gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, virš nurodytų aplinkybių visumos ieškiniui pagrįsti ieškovė neįrodė (CP178 str.).

Spręsdamas ieškovės reikalavimą pripažinti ją tėvo šeimos nare, teismas pagrįstai nustatė, kad minėto buto pagrindinis ir vienintelis nuomininkas buvo A. D., miręs 2010-09-15. Kartu su pagrindiniu buto nuomininku gyvenusių bute asmenų nebuvo. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nurodyta, kad nuomininkui neterminuotam naudojimui suteiktos 29,25 kv. m bendrojo ploto gyvenamos patalpos (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-8). Byloje esančių įrodymų turinį atitinka teismo išvada, kad A. D. ir M. D. kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, nuomininkas A. D. nebuvo išreiškęs sutikimo bute apgyvendinti ieškovę kaip šeimos narę, apie tai nieko nežinojo ir nuomotoja, ieškovė nesikreipė į nuomotoją dėl jos įrašymo į nuomos sutartį ir dėl gyvenamos vietos deklaravimo (registracijos) minėtame bute. Todėl laikytina pagrįsta teismo išvada, jog ginčo bute apsigyvenusių šeimos narių teisėmis kartu su pagrindiniu buto nuomininku A. D. asmenų, įgijusių šeimos nario teises į ginčo patalpas, nebuvo (CK 6.588–6.590 str.). Todėl negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad minėtos teismo išvados prieštarauja CK 6.588 str. 4 d. nuostatoms

Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės pripažinimo nuomininko šeimos nare CK 6.588 str. 4 d. nustatytu pagrindu, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Ieškovė reikalavimą pripažinti ją 2010-09-15 mirusio tėvo A. D. šeimos nare grindė liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais (išrašais iš medicininių dokumentų, pirkimo-pardavimo sutartimi, apmokėjimo už komunalines paslaugas ir šilumos energiją dokumentais ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė nuo 2008 metų negyveno ginčo bute kaip nuomininko pilnametė dukra ir netvarkė su juo daugiau kaip vienerius metus bendro ūkio. Apeliantė teigia, jog teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Kiekviena proceso šalis turėjo įrodyti aplinkybes ar atsikirtimus, kuriais grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovė teismui teikė duomenis apie bendro ūkio tvarkymą ir gyvenimą su tėvu jo sutikimu šeimos narės teisėmis ilgiau nei vienerius metus (rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai), todėl atsakovei teko pareiga įrodyti priešingai. Teismų praktikoje nurodyta, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. 2 d., 3 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-48/2005; 2010-01-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (CK 2.12 str. 1 d., 2.16 str.). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kurio pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta tol, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Byloje nustatyta, kad pagal Gyventojų registro ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos duomenis ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 51). Ši pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), tačiau ji vertintina kartu su kitais įrodymais ir jos įrodomoji galia gali būti paneigta kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006-06-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006). Ta aplinkybė, jog ieškovė deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai turi reikšti, kad ji ten gyveno. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovė nepateikė jokių patikimų, objektyvių ir pakankamų įrodymų ir kriterijų apie tai, kad jos gyvenamoji vieta buvo kitu adresu - (duomenys neskelbtini) (faktinio gyvenimo toje vietoje trukmės bei tęstinumo įrodymai, ieškovės vieši pareiškimai apie gyvenamąją vietą ir pan.). Tai, kad po A. D. mirties buvo mokama už komunalines paslaugas ir šilumos energiją bei kad 2005-02-24 buvo pakeistas langas, nesudaro pagrindo ieškinį tenkinti, nes lango pirkimo dokumentuose nurodyta, kad mokėtojas yra A. D., kituose dokumentuose mokėtojas visai nenurodytas, mokėjimai atlikti po aiškiai išreikšto atsakovės nesutikimo sudaryti su ieškove nuomos sutartį (b. l. 9-14, 40, 52, 53). Pati ieškovė ieškinyje ir teismo posėdyje nurodė, kad 2005 metais studijavo, kad iki 2006 metų gyveno pas motiną, mažai būdavo Panevėžyje, todėl jos materialinė parama tėvui pačiai esant studentei abejotina (b. l. 45-46). 2005-03-14 minėtos gyvenamos patalpos nuomos sutarties turinys patvirtina, kad tuomet su A. D. gyveno ne ieškovė, bet Laimutė J. Z. (b. l. 41), ką patvirtina ir liudytojas S. D. (b. l. 70-71). A. D. buvo darbingas 50 procentų, sirgo įvairiomis ligomis ir jam buvo reikalinga pagalba namuose (b. l. 15-16, 39, 56), tačiau pagal bylos duomenis jis niekada nebuvo pateikęs atsakovei prašymo leisti ieškovei apsigyventi minėtame bute šeimos narės teisėmis, pakeisti nuomos sutartį ir leisti ieškovei bute deklaruoti gyvenamąją vietą. Liudytoja B. D., S. D., J. D. yra artimi ieškovės giminaičiai, todėl yra suinteresuoti ieškovei palankiu teismo sprendimu. Liudytojos J. S., J. D. (kaimynės) nurodė tik tai, kad matydavo, jog ieškovė ateidavo pas savo tėvą, kad jie kartu vaikščiodavo, nešdavo pirkinius, bendravo mažai, viena jų lankėsi bute gal prieš 7 metus, abi nežino, ar jam buvo teikiamos socialinės paslaugos (b. l. 71-72). Liudytoja L. C. parodė, kad nežino, ar ieškovė gyveno pas tėvą, ieškovė tėvo laidotuvėse nebuvo, nes apie du mėnesius dirbo užsienyje (b. l. 72). Liudytoja N. J. pati nieko nematė, o viską žino iš savo draugės ieškovės motinos pasakojimų (b. l. 72-73). Taigi, tokio turinio liudytojų parodymai nepatvirtina nei kad ieškovė gyveno su tėvu minėtame bute kaip šeimos narė daugiau kaip vienerius metus ir vedė bendrą ūkį, nei kad nebuvo teikiamos socialinės paslaugos. Tuo tarpu liudytoja V. P. (socialinio skyriaus darbuotoja) paaiškino, kad dėl socialinės paramos teikimo A. D., kaip vienišam ir neįgaliam asmeniui, kreipėsi namo pirmininkas, o lankantis bute A. D. patvirtino, kad yra vienas ir artimų žmonių neturi (b. l. 73). Bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip oficialius ir turinčius didesnę įrodomąją galią įrodymus, patvirtina, kad Socialinių paslaugų centras A. D. nuo 2010-03-10 teikė socialines paslaugas būtent kaip vienišam asmeniui: buto tvarkymą, maisto produktų pirkimą, bendravimą (CPK 197 str. 2 d., b. l. 19, 33, 105-108, 110, 111). Dar 2009-06-19 įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad ieškovas, grįsdamas savo ieškinį kitoje byloje, nurodė, kad neturi artimųjų, giminių, kurie jam padėtų sutvarkyti buto privatizavimo reikalus, kas patvirtina, kad savo tėvo sutikimu ieškovė šeimos narės teisėmis ginčo bute negyveno (b. l. 42-43). 2010-03-03 prašyme-paraiškoje socialinėms paslaugoms gauti A. D. taip pat nurodė, kad nori gauti pagalbos į namus paslaugas, kad yra išsituokęs, su dukra jokių ryšių nepalaiko, yra neįgalus ir negali savimi pasirūpinti bei garantavo, jog informacija teisinga. Šio prašymo pagrindo jam minėtos paslaugos: maisto pirkimas, buto sutvarkymas ir bendravimas - nuo 2010-03-10 buvo skirtos. Iš to matyti, kad pagalbą namuose mirusiajam A. D. teikė ne ieškovė, bet socialinių paslaugų skyriaus darbuotojas pagal 2010-03-04 sprendimą (b. l. 54-58). Be to, VSDFV Panevėžio skyriaus, greitosios medicinos pagalbos stoties pateikti duomenys, liudytojos L. C. parodymai patvirtina, kad ne ieškovė, bet J. D. iškvietė greitąją medicinos pagalbą A. D., šiam mirus gavo laidojimo pašalpas kaip jį laidojantis asmuo, o ieškovė apie du mėnesius iki tėvo mirties buvo užsienyje (b. l. 102, 103, 109). Dėl išdėstyto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.