Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovams Vilniaus rajono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pažymėtina, kad 2–4 pareiškėjo skundo reikalavimai išspręsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1883-581/2013 (t. I, b. l. 189–197), todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 (t. II, b. l. 34–49) nagrinėjamu atveju teismas nagrinėja tik pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Vilniaus rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 48 str., sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad nesant Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos kitos užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos, taikytinos DK normos, reguliuojančios panašius santykius.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir atsakovų atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 53, 65).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjui V. A. neišmokėtos kompensacijos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis 2009–2011 m. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam 2009–2011 m. buvo nesumokėta 7 026,66 Lt už darbą poilsio ir švenčių dienomis, tačiau iš duomenų apie pareiškėjo budėjimų datas (t. I, b. l. 13–14, 20–35, 51–139) matyti, kad visos budėjimo pagal grafiką dienos, už kurias pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą atlygį, yra poilsio dienos.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas V. A. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 277, 2010 m. balandžio 26 d. dekretu Nr. 1K-352. Bylos duomenys patvirtina (t. I, b. l. 13–14, 20–35, 51–139), kad pareiškėjas 2009–2011 metais budėjo poilsio dienomis pagal teismo pirmininko (teismo pirmininko pavaduotojo) patvirtintus grafikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti, tačiau už tai jam nebuvo kompensuota.

Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas (1 str.), kurio 6 str. nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 d. nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis. Pažymėtina, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 str. 1 d. nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą.

Taigi Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.).

Kadangi pareiškėjas poilsio dienomis dirbo pagal grafiką, nagrinėjamu atveju taikytinos DK 155 str. 3 d. ir 193 str. nuostatos.

DK 155 str., reglamentuojančio budėjimo teisinius santykius, 3 d. yra nustatyta, jog už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145, 146 str. ir 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Apmokėjimą už viršvalandinį darbą reglamentuoja DK 193 str., pagal kurį už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 str. 2 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškinta, jog nagrinėjamu atveju teismas turi nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl DK 155 str. 3 d. ir 193 str. nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.

Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip minėta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui už budėjimus 2009–2011 metais pagal grafiką poilsio dienomis buvo kompensuota kitais būdais (suteikiant papildomą poilsio laiką ar jį pridedant prie atostogų ir išmokant vidutinį darbo), o pareiškėjui prašant priteisti už ginčui aktualius budėjimo laikotarpius pinigines sumas, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, šiuo atveju pareiškėjui kompensacija priteistina pinigais.

Iš 2009–2011 m. ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog teisėjas V. A. poilsio dienomis budėjo 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d., 2010 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. rugpjūčio 14 d., 2011 m. lapkričio 20 d. (t. I, b. l. 51–139). Už budėjimus 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d. ir 2010 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos laisvos dienos (t. I, b. l. 13–14), taigi atsižvelgiant į DK 155 str. 3 d. nurodytus atsiskaitymo už budėjimą būdus, už šias dienas su pareiškėju buvo atsiskaityta. Už likusias budėjimo dienas su V. A. nebuvo atsiskaityta.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 14 d. rašte Nr. (1.29)-R5-556 patvirtino, jog pareiškėjui budint pagal grafiką 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. (t. I, b. l. 51–139) buvo viršyta DK 144 str. 1 d. nustatyta darbo laiko trukmė (t. II, b. l. 56), taigi teismas daro išvada, kad už šias budėjimo dienas pareiškėjui turi būti atlyginama kaip už viršvalandinį darbą, t. y. sumokant ne mažiau kaip pusantro pareiškėjo darbo užmokesčio. Atkreiptinas dėmesys, jog, nors Vilniaus rajono apylinkės teismo Vidaus darbo tvarkos taisyklėse ir buvo numatytas budėjimas poilsio ir švenčių dienomis darbovietėje, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo administracijai tokio reikalavimo teisėjams nekeliant, bei pačiam pareiškėjui nurodžius, kad jis turėjo budėti ir budėjo namuose, išskyrus atvejus, kai būdavo iškviečiamas į darbovietę atlikti neatidėliotinas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, spręstina, kad visi ginčui aktualūs pareiškėjo budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal DK 155 str. 2 d. prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną prilyginamas 4 darbo valandoms.

Teismas, įvertinęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. pažymos Nr. (4.17)-4-21 (t. II, b. l. 57) duomenis sprendžia, kad pateikti skaičiavimai yra teisingi, t. y. skaičiavimai atlikti atsižvelgiant į DK 155 str. 2, 3 d. ir 193 str. nuostatas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta 2 635,02 Lt už darbą poilsio dienomis.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 taip pat konstatavo, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjui neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis (2 635,02 Lt) priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vilniaus rajono apylinkės teismo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą poilsio dienomis priteistina 2 635,02 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt penki litai ir du centai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą poilsio dienomis 2 635,02 Lt (763,15 Eur) (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt penkis litus ir du centus (septynis šimtus šešiasdešimt tris eurus ir penkiolika euro centų).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.