- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-18
- Bylos Nr.
- I-570-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02829-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 34 200 (trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis.
Nurodo, kad jis buvo laikomas 6–7 būrio patalpose, kur nuteistieji rūkydavo koridoriuose, prausyklose bei tualetuose. Dūmai sklisdavo į jo gyvenamąją patalpą (9-a). Nurodo, kad yra neberūkantis ir tai yra žalinga jo sveikatai. Teigia, kad nebuvo įrengtos rūkyklos, todėl laikomi asmenys rūkė ne tik 6–7 būrio patalpose, bet ir 1-ame darbo ir aprūpinimo būryje, kuriame jam irgi teko gyventi.
Pažymi, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Teigia, kad jis su trimis asmenimis gyveno apie 9 kv. patalpoje, kurioje su pareiškėju buvo laikomi dar trys asmenys. Be to, patalpos plotą užėmė ir baldai.
Nurodo, kad Vilniaus PN visi II-ojo korpuso langai, išskyrus administracijos, yra uždengti grotomis. Taip į patalpą nepatekdavo natūralus apšvietimas.
Pažymi, kad dažnai konfliktinės situacijos kildavo dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jis yra Islamo Konfesinės religijos narys (musulmonas), todėl draudžiama vartoti raminamuosius vaistus ir, kęsdamas skausmą, negalėjo jų vartoti. Teigia, kad Vilniaus PN nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas, t. y. nebuvo jokių patalpų, kur galėtų susikaupti ir ramiai melstis. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto nebuvo galimybių net kilimėlio pasitiesti, nors jis meldžiasi penkis kartus per parą. Nurodo, kad į katalikų koplyčią negali eiti melstis, nes į jį kitų požiūris negatyvus, agresyvus. Nurodo, kad teko melstis I-ojo būrio pagalbinėse patalpose. Pasak pareiškėjo, jis buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu, kadangi bibliotekoje saugoma literatūra tik apie krikščionybę, o apie Islamą nebuvo. Akcentuoja, kad dėl nesudaromų sąlygų atlikti religines apeigas, jautė didžiausius išgyvenimus, pažeminimą. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertino 34 200 Eur.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2018 m. spalio 25 d. pateikė skundo patikslinimą (b. l. 49–54), nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija. Nurodo, kad I-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 6-409 yra 10 miegamų vietų, todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,97 kv. m laisvo ploto. Be to, kamera Nr. 1-104 negali būti 13,07 kv. m dydžio, pats išmatavo. Minėta kamera yra 10,5 kv. m. Taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 3-203 jis niekada negyveno. Pasak pareiškėjo, Vilniaus PN administracija teismui meluoja. Atkreipia dėmesį į tai, kad 27 asmenims teko vienas tualetas, kuris visuomet buvo prirūkytas. Akcentuoja, kad per grotas nepatekdavo į kameras natūralus apšvietimas.
Taip pat pareiškėjas pažymi, kad buvo sudarytos nevienodos sąlygos sportuoti sporto salėje, kadangi I-ojo korpuso nuteistųjų buvo virš 350, o jie naudojosi 34 kv. m dydžio sale, kai tuo tarpu II-ojo korpuso apie 90 asmenų naudojosi 100 kv. sale. Tai vertina kaip diskriminavimą.
Pažymi, kad Vilniaus PN nurodo melagingus teiginius, jog nuteistieji gali rūkyti tam skirtose vietose. Teigia, kad toje zonoje dėl lokalizacijos negali būti visi rūkantieji. Teigia, kad nuteistieji rūkė laiptinėse, koridoriuose, prausyklose.
Taip pat prašo atkreipti dėmesį, kad musulmonai negali melstis koplyčioje, kur garbinami kiti dievai. O šventykloje yra krikščionių atributika. Teigia, kad Vilniaus PN argumentai, kad sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas, yra melagingi. Jam nebuvo nustatytas laikas ir patalpos melstis, kaip melagingai teigia Vilniaus PN. Pažymi, kad gyvenamosiose patalpose negalėjo melstis, nes nebuvo vienas. Akcentuoja, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 ir 27 straipsnių nuostatos, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė nevaržoma. Prašo įvertinti, ar atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jis neturi teisės išpažinti islamo religiją ir atlikti religines apeigas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad patyrė žalą, kurią įvertino 34 200 Eur.
Pareiškėjas teismo posėdyje akcentavo, kad Vilniaus PN neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų. Nurodė, kad krikščionių maldos vietose negalėjo melstis. Pažymėjo, kad bibliotekoje knygos buvo tik apie krikščionybę. Nurodė, kad Alytaus pataisos namai nupirko knygų apie islamizmą. Teigia, kad administracija yra nusistačiusi prieš jo išpažįstamą religiją. Be to, aiškino, kad jį sukandžiojo parazitai, Vilniaus PN apie tai atsiliepime nepasisakė. Duomenys apie tai užfiksuoti ligos istorijoje.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–20).
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 18 d. atvyko į Vilniaus PN ir iki 2017 m. vasario 23 d. atliko laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nesistemina informacijos apie laikomų asmenų skaičių.
Nurodo, kad pareiškėjas gyveno šiose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 6-409 (šeštojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa); Nr. 1-104 (pirmo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa); Nr. 3-203 (trečio nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa). Teigia, kad vienam nuteistajam tenkantis kameros plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad patalpose buvo ne daugiau asmenų nei buvo lovų (vietų), o lovos taip pat ne visada būna užimtos. Nuteistieji gyvenamosiose patalpose privalo būti tik naktį. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys.
Akcentuoja, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktų ir higienos normų reikalavimus.
Pažymi, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Vilniaus PN administracija tinkamai vykdo savo pozityviąją pareigą užtikrinti, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o pareiškėjo skunde išdėstytos pretenzijos yra visiškai nepagrįstos. Nuteistiesiems įrengta speciali rūkymo vieta, jiems draudžiama rūkyti gyvenamajame korpuse. Draudimą pažeidžiantys nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis, todėl Vilniaus PN administracija jokių teisės aktų reikalavimų pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė.
Nurodo, kad Vilniaus PN ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotos apsauginės grotos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis (toliau – Taisyklės), kurių įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Pažymi, kad nuteistieji turėjo teisę vėdinti patalpas per langus, o taip pat per juos į kameras patekdavo ir natūralus apšvietimas.
Vilniaus PN nesutiko su pareiškėjo nurodytu pažeidimu dėl ribojamos galimybės išpažinti islamo tikėjimą. Nurodo, kad nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 106 straipsnyje. Informavo, kad I-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems įrengta speciali patalpa – koplyčia religinėms apeigoms atlikti, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas, išpažįstantis islamo religiją. Pasak Vilniaus PN, nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas, atlikti religines apeigas. Teisės aktai nenumato patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems, įrengimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad islamo religiją išpažįstantys tikintieji gali melstis ne tik tam skirtose pamaldų patalpose bet ir bet kurioje kitoje vietoje, pvz. bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Pažymi, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu praktikuoti jam priimtiną religiją, ar, kad būtų varžiusi, ribojusi religines laisves bei įsitikinimus. Akcentuoja, kad jokiame teisės akte nenustatyta Vilniaus PN pareiga bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija.
Vilniaus PN teigimu, nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. Būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad žala buvo patirta. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurias pagrįstų neturtinės žalos atsiradimo sumą. Akcentuoja, kad pareiškėjas galimai kreipėsi siekdamas sau turtinės naudos pasipelnyti iš valstybės.
Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 21 d. pateikė teismui papildomus duomenis ir papildomai paaiškino (b. l. 84–85), kad Vilniaus PN nėra įrengtos sporto salės. Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo gali naudotis ten gyvenantys nuteistieji pagal patvirtintą grafiką. Taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai nenustato pareigos įrengti sporto salę. Taip pat nurodo, kad ir II-ojo korpuso nuteistiesiems yra įrengta panaši patalpa su tokiu pačiu inventoriumi. Akcentuoja, kad nusiskundimų dėl sporto inventoriaus Vilniaus PN negavo. Teigia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl diskriminacijos yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka realios situacijos.
Vilniaus PN prašė bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilnius PN, 34 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto reikalavimus.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, kurių 11-1 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Vilniaus PN pateikė duomenis (b. l. 21–22, 25, 26, 30, 31 32, 33 ir 34), kad pareiškėjas (buvęs A. J.) laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. Nr. 6-409 (šeštojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamos vietos; Nr. 1-104 (pirmo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamos vietos; Nr. 3-203 (trečio nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa); kurios plotas 34,41 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų.
Taigi, vertinant įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko nuo 3,13 kv. m iki 3,30 kv. m. Taigi, ir nustatytas minimalaus kameros ploto 3,1 kv. m reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad netikslus kameros plotų dydis yra nepagrįsti, kadangi Vilniaus PN pateikė pirmo, antro ir ketvirto aukštų planus, kuriuose nurodytas patalpų plotas, kurie yra vertintini kaip oficialūs įstaigos pateikti duomenys. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai dėl per mažo kameros ploto nepaneigia Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumo. Be to, ir pareiškėjo nurodyti liudytojai negalėtų Vilniaus PN pateiktų duomenų paneigti. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumu. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad negyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-203, tačiau Vilniaus PN direktoriaus įsakyme nurodyta, kad jis buvo perkeltas būtent į minėtą patalpą (b. l. 31).
Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose kartu pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeistos ploto normos laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose ant langų buvo įrengtos grotos, per jas į kameros vidų nepateko grynas oras, neužtikrino natūralaus apšvietimo.
Teismas su tokiais pareiškėjo skundo argumentais nesutinka.
Pagal Taisyklių 14.1 punktą, kameroje turi būti: langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Remiantis Vilniaus PN pateikta informacija, buvo įrengtos grotos ant langų laikantis minėtų taisyklių reikalavimų. Pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN įrengtos grotos nepažeidė pareiškėjo teisių. Teismui pareiškėjas neindividualizavo šio nurodyto pažeidimo, jokių duomenų, kad kreipėsi į administraciją dėl negalėjimo išsivėdinti patalpos, ar kad buvo per tamsu, nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN laikėsi Taisyklių reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
Taip pat pareiškėjas teigia, kad jis yra nerūkantis ir Vilniaus PN patalpose buvo rūkoma, o jam teko kvėpuoti dūmais ir tai kenkė jo sveikatai.
Vilniaus PN pateikė anketą, kurioje pareiškėjas yra užpildęs, jog jis nenori būti laikomas su rūkančiais asmenimis (b. l. 27) bei pareiškėjo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis (b. l. 28).
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, darė išvadą, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Vilniaus PN teigė, kad laikėsi minėto įpareigojimo ir yra iškabinti rūkyti draudžiantys įspėjamieji ženklai. Pareiškėjas neginčijo, kad draudžiamieji ženklai buvo iškabinti. Taigi, Vilniaus PN nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN buvo rūkoma tualetuose, koridoriuose, tačiau, įvertinus, tai, kad draudimą įspėjantys ženklai buvo iškabinti, Vilniaus PN negali būti laikoma pažeidus teisės aktų reikalavimus. Taip pat Vilniaus PN nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais Vilniaus PN paaiškinimais. Kaip minėta, asmenys, pažeidę draudimą rūkyti patalpose, gali būti baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Šiuo atveju – tai Vilniaus PN administracijos diskrecija. Pareiškėjas nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pastarojo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų, kreipėsi į administraciją su prašymais ar skundais. Vien tik pareiškėjo abstraktus aiškinimas negali būti laikomas netinkamu Vilniaus PN pareigų atlikimu.
Taigi, pareiškėjo argumentai, kad jis priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru laikytini nepagrįstais. Tokių nusiskundimų nėra užfiksuota ir jo pateiktoje asmens ligos istorijoje.
Pareiškėjas teigia, kad buvo diskriminuojamas dėl religinių įsitikinimų, t. y. jis išpažįsta islamą, o Vilniaus PN nesudaro sąlygų išpažinti islamo tikėjimą.
Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK. Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 straipsnio 2 dalis). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalis).
Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 straipsnio 1 dalis). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui.
Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Taisyklės (BVK 106 straipsnio 4 dalis), t. y. 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 punktas). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 punktas). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 punktas).
Byloje duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į administraciją su skundais ir prašymais, jog jo teisė išpažinti islamą ribojama, nėra.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 straipsnio 1 dalis ).
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).
Taigi, šiuo konkrečiu atveju, spręsti buvus diskriminaciją nėra pakankama pareiškėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų bloginamas jo buvimas nebuvo.
Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo galimybės išpažinti islamą, skaityti tinkamos literatūros apie islamą ir taip jis patyrė diskriminaciją.
Šiuo atveju Vilniaus PN turėjo pareigą, vertinant ir pareiškėjo nurodytą pažeidimą, vadovautis galiojančiais teisės aktais. Savaime ta aplinkybė, kad pareiškėjas išpažįsta islamo religiją, negali būti vertinama kaip pastarojo diskriminacija religijos pagrindu.
Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo teisių nepažeidė. Pagal BVK 10 straipsnį, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2),Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).
Taigi, asmens, kaip įkalintojo statusas, sąlygoja tam tikrus ribojimų objektyvų buvimą, tačiau byloje duomenų, kad Vilniaus PN būtų ribojusi pareiškėjo teisę išpažinti jo pasirinktą tikėjimą, nėra. Pareiškėjas iš esmės skundą grindžia Konstitucijos 26, 27 straipsnio nuostatomis ir jas aiškinančiomis konstitucinės justicijos citatomis.
Laikomi asmenys, įvertinus BVK, Taisyklėse nustatytus draudimus, kurių nuteistieji privalo laikytis. Jis savo teises bei laisves, tarp jų ir religines, gali įgyvendinti tik laikydamiesi įstatyme nustatytų pareigų bei draudimų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. BVK 106 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas.
Vilniaus PN nurodė, kad I-o gyvenamajame korpuse nuteistiesiems įrengta speciali patalpa – koplyčia religinėms apeigoms atlikti. Taigi, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas. Pastarojo teiginiai, kad kiti asmenys jį diskriminavo, yra paties vertinimas. Tokių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko, kokiu būdu ir kaip atlikti religines apeigas. Jis pats skunde nurodo, jog pagalbinėje patalpoje galėjo melstis. Taigi, Vilniaus PN ieškojo galimybių ir būdų, kaip užtikrinti pareiškėjo religijos laisvę. Taip pat ir gyvenamoje patalpoje, kurioje ne visą laiką asmenys privalo būti, pareiškėjas galėjo atitinkamai susiderinti laiką su kitais asmenimis ir melstis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis neturėjo galimybių išpažinti islamą ir taip Vilniaus PN būtų pažeidę jo religinius įsitikinimus. Tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas.
Teismo vertinimu, Vilniaus PN nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Atsakovas neturi pareigos įrengti patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems. Teisės aktai tokios pareigos nenustato. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu pareiškėjui praktikuoti jam priimtiną religiją ar kad savo veiksmais ar neveikimu būtu pažeidusi pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, varžiusi, ribojusi religines laisves ir įsitikinimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. (2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424-14).
Pažymėtina, kad laikomų asmenų laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nebuvo skirstomi (sudaromi) pagal religijų ar tikėjimų, kuriuos išpažįsta nuteistieji, reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl netinkamo maitinimo pagal jo religinius įsitikinimus, t. y. kaip dalis iš patvirtintų valgiaraščių – pavyzdžiui, valgiaraščiai vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams), neatitiko jo religinių įsitikinimų. Taigi, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs.
Taip pat ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jam Vilniaus PN neišdavė religinės literatūros laikytini nepagrįstais.
BVK 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Taigi, teisės aktai Vilniaus PN nenustato pareigos laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. Pareiškėjas pats turi teisę įsigyti jo pageidaujamą literatūrą. Ta aplinkybė, kad Alytaus pataisos namai nupirko tokią literatūrą, nepatvirtina, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises.
Minėta, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu. Todėl skundo argumentai dėl diskriminacijos religinius aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Be to, atmestini ir papildomi pareiškėjo skundo argumentai dėl, jo teigimu, diskriminuojant įrengiamą sporto salę. Šiuo aspektu Vilniaus PN pateikė papildomą informaciją ir nurodė, kad yra įrengti panašūs kambariai su sporto inventoriumi (b. l. 86–88). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų turėjęs galimybės naudotis minėtu sporto inventoriumi. Taigi, Vilniaus PN neturi pareigos įrengti sporto salę, o įrengti kambariai su sporto inventoriumi visiems nuteistiesiems užtiktina teisę ja naudotis. Šie pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrindžia jo nurodyto pažeidimo.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis Vilniaus PN buvo sukandžiotas parazitų. Šis jo nurodytas pažeidimas byloje negali būti vertinamas, kadangi skunde ir jo patikslinime nurodyti pareiškėjo pažeidimai nebuvo nurodyti. Būtent skunde ir jo patikslinime pareiškėjas apibrėžė ginčo ribas. Šis pažeidimas nebuvo nurodytas, todėl negali būti vertinamas.
Be to, abstraktūs pareiškėjo argumentai dėl, jo vertinimu, apskritai netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN nevertinti, nes, kaip minėta, pareiškėjas turėjo pareigą juos tinkamai individualizuoti ir apibūdinti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Taigi, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / ar žalos fakto) jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų negali būt tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.