Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajai N. P. priteistas 25 000 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 12 d., apie 10 val., savo namuose, gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia vieną kartą dūrė peiliu savo šeimos narei – sugyventinei E. P. į dešinę krūtinės pusę, padarydamas durtinę - pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje su širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio kiauryminiu sužalojimu, nuo kurios E. P. mirė. Šiais veiksmais A. K. tyčia nužudė savo šeimos narę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. K. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia dūrė peiliu į krūtinę savo šeimos narei – sugyventinei E. P. , kuri nuo patirtų sužalojimų mirė, ir taip ją nužudė, todėl A. K. veiką pagal atsiradusius padarinius ir nustatytas faktines bylos aplinkybes kvalifikavo kaip šeimos nario nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Šių aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis.

Nors apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad nusikaltimo padarymo metu buvo labai susijaudinęs, šis jo argumentas nėra pagrįstas. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes (2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktas). Nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio metu ginčijosi su E. P. . Pastaroji jam priekaištavo dėl pinigų, todėl jis (A. K. ) supykęs dūrė jai į dešinę krūtinės pusę (b. l. 21, t. 2). Nuteistasis taip pat parodė, kad su E. P. konfliktuodavo, mušdavosi, kartais jai suduodavo (b. l. 21, t. 2). Tai patvirtino ir E. P. dukra, nukentėjusioji N. P. (b. l. 22, t. 2). Šios aplinkybės rodo, kad menkavertis priekaištavimas dėl išleistų pinigų, buvo eilinis 13 metų kartu gyvenančių asmenų santykių aiškinimasis, kuris nelaikytinas nei neteisėtu, nei nuteistąjį itin įžeidžiančiu E. P. poelgiu. Pažymėtina ir tai, kad Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86 TPK-72 (b. l. 129-131, t. 1) teigiama, kad „A. K. pavojingos visuomenei veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos ir galėjo pilnai teisingai suprasti veiksmų esmę ir juos pilnai teisingai valdyti“. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, taip pat apeliacinio skundo argumento, kad nuteistasis nusikaltimą galėjo padaryti būdama staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiosios poelgio. Kaip tik pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paties nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir ši aplinkybė pagrįstai pripažinta nuteistosios atsakomybę sunkinančia (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, pats nuteistasis pripažino, kad būdamas blaivus taip pasielgęs nebūtų (b. l. 22, t. 2).

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo pripažinti ir tai, kad A. K. atsakomybę lengvina tai, jog veiką jis padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiosios veiksmai (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. K. atsakomybę lengvina tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl dar kartą atsižvelgti į šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir dėl to mažinti bausmę nėra pagrindo. Apkaltinamajame nuosprendyje taip pat teisingai pripažinta ir A. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką nuteistasis padarę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Sankcijoje numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 14 metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas atsakomybę lengvinančias bei atsakomybę sunkinančią aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į nejauną kaltininko amžių, paskyrė jam 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Nors nuteistasis prašė sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę atsižvelgiant į silpną jo sveikatos būklę, tačiau iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 86 TPK-72 matyti, kad nuteistojo asmens sveikatos istorijoje paskutiniai įrašai apie apelianto ligas, kurios nelaikytinos sunkiomis nepagydomomis, ir dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku (nugaros skausmai bei senas kompresinis L 3 slankstelio lūžis) padaryti 2007 m. (b. l. 130, t. 1). Kitų duomenų, patvirtinančių, jog dėl dabartinės sveikatos būklės A. K. negalėtų atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar kad jam yra reikalinga nuolatinė medikų priežiūra, byloje nėra. Esant išdėstytoms aplinkybėms, A. K. paskirta bausmė, kuri yra dvejais metais mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis, nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.