Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. S.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Centro kubas“ (toliau – ir UAB „Centro kubas“, pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. S-196 (7-179/2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 69-140; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VA VMI) 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-48.

Skunde pareiškėja nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar 2006 m. vasario 21 d. Laidavimo sutarties Nr. 25-06IL (su visais pakeitimais ir papildymais) pagrindu 2010 m. kovo mėnesį pareiškėjos AB DNB bankui (toliau – ir Bankas) sumokėta 11 000 000 Lt suma, kuria buvo padengta 11 000 000 Lt dydžio A. S. skola Bankui pagal Banko ir A. S. 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį Nr. 881-06 IL ir 2006 m. birželio 13 d. kreditavimo sutartį Nr. 2463-06IV, pagrįstai pripažinta A. S. pajamomis natūra ir atitinkamai apmokestinta.

Pabrėžė, kad minėtą pinigų sumą pareiškėja sumokėjo kaip laiduotoja, nes pagrindinis skolininkas neįvykdė savo prievolės – A. S. 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartyje Nr. 881-06 IL ir 2006 m. birželio 13 d. kreditavimo sutartyje Nr. 2463-06IV nustatytais terminais negrąžinus kredito, pareiškėjai atsirado prievolė patenkinti Banko reikalavimus. Pažymėjo, jog pareiškėjai įvykdžius A. S. įsipareigojimus Bankui, A. S. įsipareigojimai nepasibaigė, tačiau pasikeitė A. S. kreditorius – vietoje Banko kreditoriumi tapo Bendrovė, kuriai A. S. ir turi sugrąžinti 11 000 000 Lt.

Nesutiko su Komisijos sprendime nurodytu argumentu, jog byloje nėra jokių požymių, kad pareiškėja siektų realiai įgyvendinti savo atgręžtinį reikalavimą A. S., pažymėdama, kad 2010 m. balandžio 12 d. buvo sudaryta skolos grąžinimo sutartis (toliau – ir Skolos sutartis), kuri, pareiškėjos teigimu, nepagrįstai Komisijos nebuvo įvertinta.

Pareiškėjos įsitikinimu, sumokėta pinigų suma nėra priskirtina A klasės pajamoms Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme. Pažymėjo, jog skundžiamais sprendimais neteisėtai buvo paneigta ir panaikinta 11 000 000 Lt dydžio pareiškėjos reikalavimo teisė į A. S., pareiškėja niekada nei raštu, nei žodžiu nėra atsisakiusi įstatymo pagrindu įgytos 11 000 000 Lt dydžio turtinės teisės.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundą tenkinti visą.

Papildomai atkreipė dėmesį, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo vertinta, ar A. S. gavo pajamas natūra. Teismai konstatavo, jog A. S. jokių pajamų natūra negavo. Pažymėjo, kad atsakovės skundžiami sprendimai yra priimti vertinant, kad A. S. gavo pajamas natūra. Civiliniai ieškiniai, kuriuose buvo prašoma priteisti sumas, kurios yra priskaičiuotos skundžiamais sprendimais, teismų buvo atmesti. Atkreipė dėmesį, kad baudžiamojoje byloje teismai vertino mokestinius santykius ir mokesčių įstatymo nuostatas, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas teisės aktų nuostatų aiškinimas yra aktualus ir privalomas.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad ginčas byloje vyksta dėl to, ar pareiškėjos 2010 metų kovo mėnesį padengta 11 000 000 Lt jos pagrindinio akcininko ir direktoriaus A. S. paskola Bankui pagrįstai pripažinta A. S. gautomis pajamomis natūra ir atitinkamai apmokestinta.

Pabrėžė, kad pareiškėja skunde akcentuoja tai, kad ji į A. S. įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos, tačiau byloje nėra jokių požymių, kad ši teisė būtų įgyvendinama. Pažymėjo, kad pareiškėja Komisijai pateikė 2010 m. balandžio 12 d. sudarytą skolos grąžinimo sutartį Nr. 1, tačiau apie tokios sutarties egzistavimą nebuvo užsimina nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu, ji nebuvo pateikta ir apie jos negalėjimą pateikti nebuvo užsiminta centriniam mokesčių administratoriui bei pareiškėjos paaiškinime, todėl sprendė, kad pareiškėja papildomus įrodymus pateikė, ne siekdama patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekdama sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių.

Atsakovė nurodė, kad vadovaudamasi GPMĮ nuostatomis, pagrįstai konstatavo, kad A. S. gavo pajamų natūra, nuo kurių prievolė išskaičiuoti GPM tenka pareiškėjai.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti. Papildomai nurodė, kad pareiškėjo pozicija dėl atvirkštinio reikalavimo atsirado tada, kuomet buvo surašytas patikrinimo aktas. Pažymėjo, kad išnagrinėta baudžiamoji byla yra susijusi, tačiau sprendė, kad baudžiamojoje byloje situacija buvo vertinama iš civilinės teisės prizmės. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika tvirtina, kad minėtos normos negali būti subendrintos. Nagrinėjamu atveju, situaciją reikia vertinti per mokesčių administravimo teisės normas. Atsakovės atstovo įsitikinimu, šioje situacijoje buvo siekis gauti mokestinę naudą, be to, atsakovės atstovas pabrėžė, kad A. S. gavo pajamas natūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VA VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo jo netenkinti.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens VA VMI atstovas nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad VA VMI, vykdydama 2011 m. rugsėjo 15 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-171, patikrino UAB „Centro kubas“ ir 2012 m. sausio 17 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame pareiškėjai apskaičiavo 1 650 000 Lt GPM, 3 737 800 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 660 000 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 11 000 Lt įmokų į garantinį fondą (Komisijos byla, b. l. 80–84).

VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-48 patvirtino patikrinimo aktą. Apskaičiavo 345 295,56 Lt GPM delspinigių, 2 303,40 Lt įmokų į garantinį fondą delspinigių, skyrė 825 000 Lt GPM baudą, 1 868 900 Lt VSD įmokų baudą, 330 000 Lt PSD įmokų baudą, 5 500 Lt įmokų į garantinį fondą baudą (Komisijos byla, b. l. 76–77).

Pareiškėja, nesutikdama su VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į VMI, kuri 2012 m. rugpjūčio 9 sprendimu Nr. 69-140 patvirtino VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-48 dalyje dėl apskaičiuoto 1 650 000 Lt GPM, 3 737 800 Lt VSD įmokų, 660 000 PSD įmokų, 11 000 Lt įmokų į garantinį fondą, 345 295,56 Lt GPM delspinigių, 2 303,40 įmokų į garantinį fondą delspinigių, 1 868 900 Lt VSD įmokų baudą. Pakeitė VA VMI sprendimą dalyje dėl paskirtos 825 000 Lt GPM baudos, 330 000 Lt PSD įmokų baudos, 5 500 Lt įmokų į garantinį fondą baudos, t. y. vietoj jų nurodė sumokėti 495 000 Lt GPM baudą, 198 000 Lt PSD įmokų baudą, 3 300 Lt įmokų į garantinį fondą baudą (Komisijos byla, b. l. 8–10).

Pareiškėja, nesutikdama su VA VMI ir su VMI sprendimais, su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti minėtus sprendimus (Komisijos byla, b. l. 1–6).

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2012 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą Nr. S-196(7-179/2012), kuriuo patvirtino VMI 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 69-140 (1 t., b. l. 10–15).

Nesutikdama su VA VMI, VMI ir Komisijos sprendimais, pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. S-196 (7-179/2012), VMI 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 69-140 ir VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-48 (1 t., b. l. 1–8).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta, iki kol įsiteisės sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00050-12, o, esant būtinybei, ir teisme (1 t. , b. l. 52–53).

2018 m. vasario 7 d. teisme buvo gautas pareiškėjos UAB „Centro kubas“ prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes 2018 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-497/2018 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00050-2012-8) priėmė nuosprendį, kuriuo A. S. buvo išteisintas. Minėtas teismo nuosprendis įsiteisėjo (1 t., b. l. 124).

2018 m. vasario 19 d. nutartimi administracinės bylos Nr. I-2-561/2018 (proceso Nr. 3-61-3-03043-2012-8) nagrinėjimas buvo atnaujintas, teismo posėdis paskirtas 2018 m. gegužės 22 d. 10.00 val.(1 t., b. l. 156–157).

2018 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas galutinis teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-497/2018 (ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00050-12, teisminio proceso Nr. 1-06-1-00050-2012-8) (1 t., b. l. 174–175).

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. spalio 23 d. priėmus nutartį, administracinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (1 t., b. l. 199–200).

Byloje ginčas kilo dėl VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-48, VMI 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 69-140 ir Komisijos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. S-196(7-179/2012) teisėtumo bei pagrįstumo.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, šalių paaiškinimų bei skundžiamų sprendimų nustatyta, kad ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjos kilo dėl to, ar pareiškėjos 2010 m. kovo mėnesį padengta 11 000 000 Lt jos pagrindinio akcininko ir direktoriaus A. S. paskola Bankui pagrįstai pripažinta A. S. gautomis pajamomis natūra ir atitinkamai apmokestinta.

Pareiškėjos atstovo teigimu, skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, nes baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai yra konstatavę, jog pareiškėjos padengta paskola Bankui nelaikytina A. S. pajamomis gautomis natūra. Atsakovės atstovas paaiškino, jog nekvestionuoja teismų sprendimų, tačiau pažymėjo, jog teismai ginčo santykius vertino iš civilinės teisės prizmės. Atstovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju situaciją reiktų vertinti per Mokesčių administravimo įstatymo prizmę ir pabrėžė, jog atsakovė laikosi pozicijos, kad buvo siekis gauti mokestinę naudą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, o 4 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 19 d. priėmė nuosprendį, kuriame konstatavo, kad „pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms (GPMĮ 2 straipsnio 15 dalis). Pažymėjo, kad laiduotojas UAB „Centro kubas“ prievolę už A. S. pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį (3) su pakeitimais, įvykdė remiantis tą pačią dieną sudaryta laidavimo sutartimi (4) su pakeitimais, kuria UAB „Centro kubas“ įsipareigojo atsakyti kreditoriui, jeigu A. S. neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais. Sprendė, kad teisiškai reikšminga dar yra ir tai, kad AB DnB Nord banko reikalavimas A. S. buvo užtikrintas ne tik laidavimo sutartimi, bet ir įkeitimu (hipoteka), nes sutarties įvykdymas užtikrintas įkeičiant UAB „Centro kubas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą adresu Bokšto 19/Šv. Kazimiero 12, Vilnius (6). Pažymėjo, kad nuo 2010 m., kai įsigaliojo nauja GPMĮ 9 straipsnio redakcija, nagrinėjamoje byloje yra vienintelis toks atvejis Lietuvos teismų ir mokesčių administravimo praktikoje, kai laiduotojo ar įkaito davėjo už pagrindinį skolininką įvykdytas įsipareigojimas traktuojamas kaip pagrindinio skolininko pajamos natūra. Išnagrinėjus Lietuvos teismų praktiką civilinėse bylose dėl panašių teisinių santykių, informacinėje sistemoje LITEKO nuo 2010 m. nerasta daugiau baudžiamųjų, civilinių ar administracinių bylų, kuriose laiduotojo už pagrindinį skolininką įvykdytas įsipareigojimas kreditoriui, būtų traktuojamas kaip pagrindinio skolininko pajamos natūra. Nors liudytoju apklaustas AB DNB NORD banko darbuotojas A. V. parodė, jog atvejų, kai bendrovė laiduotoja už fizinį asmenį įvykdo prievolę, tuo laikotarpiu buvo ir daugiau, tačiau VMI darbuotoja I. S., turinti darbo institucijoje stažą nuo 2007 m., taip pat pripažino, jog negali prisiminti ir pateikti kito tokio atvejo, kad lėšos, kurias bendrovė laiduotoja sumokėjo už darbuotojo įsipareigojimus bankui būtų pripažintos pajamomis natūra ir apmokestintos kaip A klasės pajamos, susijusios su darbo santykiais. Teismas sprendė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.81 straipsnio 1 dalis numato, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. CK 6.83 straipsnio 1 dalis nustato, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. CK 6.114 straipsnio 1 dalis nustato, kad regreso reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai kreditorius sumoka skolą kitam skolininko kreditoriui, kurio reikalavimas buvo užtikrintas įkeitimu (hipoteka). Taigi, įvykdžiusi už A. S. savo, kaip laiduotojo ir įkaito davėjo įsipareigojimus AB DnB NORD bankui, UAB „Centro kubas“, vadovaujantis paminėtomis CK nuostatomis, įgijo įsipareigojimų bankui įvykdymo dydžio atgręžtinio reikalavimo teisę į A. S..

Teismas pažymėjo, kad ši reikalavimo teisė perėjo ne 2010 m. balandžio 12 d. skolos grąžinimo sutarties tarp UAB „Centro kubas“ ir A. S. pagrindu, bet pagal įstatymą (CK 6.81 straipsnio 1 dalis, 6.83 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 1 dalis) nuo to momento, kai UAB „Centro kubas“ už A. S. įvykdė dalį pastarojo įsipareigojimų bankui, t. y. nuo 2010 m. kovo 26 d.. Tokiu būdu, A. S. prievolė sumokėti 11 000 000 Lt skolą neišnyko, bet pagal įstatymą perėjo kitam kreditoriui – UAB „Centro kubas“. Kadangi A. S. įsipareigojimai sumokėti skolą neišnyko, sumos, kurią už A. S. kaip laiduotojas ir įkaito davėjas sumokėjo UAB „Centro kubas“, negalima vertinti kaip naudos ir pajamų natūra (1 t., b. l. 143).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2018 m. spalio 23 d. priėmė nutartį, kuria prokuroro kasacinį skundą atmetė. LAT konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių A. S. apgaulę išvengti UAB „Centro kubas“ naudai didelės vertės turtinės prievolės – kaltinime nurodytos sumos mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. LAT pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas motyvus dėl skundo teiginių dėl objektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai nurodė, kad motyvas, dėl kurio A. S. neapskaitė, nedeklaravo ir finansinėse ataskaitose nenurodė bendrovės pajamų, gautų pagal 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. sutartis pardavus bendrovių nekilnojamąjį turtą, nebuvo siekis išvengti mokestinių prievolių, kylančių iš GPMĮ 9 ir 22 straipsnių, su darbo santykiais gautų pajamų natūra, nes nustatyta, kad 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. bendrovės gautų lėšų panaudojimas A. S. prievolėms įvykdyti negali būti laikomas nei A. S. pajamomis natūra, nei jo A klasės su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Taigi, A. S. neturėjo ir negalėjo turėti motyvo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą dėl to, kad išvengtų minėtų mokestinių prievolių valstybei (1 t., b. l. 196).

Taigi, iš pateiktų teismų padarytų išvadų akivaizdu, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos 2010 m. kovo mėnesį padengtą 11 000 000 Lt A. S. paskolą Bankui pripažino A. S. gautomis pajamomis natūra ir atitinkamai apskaičiavo mokėtinas sumas. Atsakovo atstovo išdėstyti argumentai, kad teismai situaciją vertino iš civilinės teisės prizmės, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi. Teismas pažymi, jog ginčas byloje kilęs būtent dėl, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos 2010 m. kovo mėnesį padengtą 11 000 000 Lt jos pagrindinio akcininko ir direktoriaus A. S. paskolą Bankui pripažino A. S. gautomis pajamomis natūra.

Teismas daro išvadą, kad aplinkybės, jog pajamos nepripažintos A. S. pajamomis gautomis natūra, yra nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1A-7-497/2018, todėl tų pačių aplinkybių vertinti kitaip nei nustatyta šiame nuosprendyje nėra teisinio pagrindo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgęs į nurodytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs teismų išvadas, teismas konstatuoja, kad VA VMI, VMI bei Komisijos sprendimai yra neteisėti bei nepagrįsti, todėl naikintini.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas“ tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-48.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimus Nr. 69-140.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. S-196 (7-179/2012).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.