Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Blauzdžiaus, Mildos Vainienės, Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Elvata“ atstovams A. K. advokato padėjėjai Gretai Racevičiūtei, atsakovės atstovui Tomui Karosui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Elvata“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Elvata“ (toliau - Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Komisija) 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. S-122 (7-73/2011); 2) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau -Vilniaus AVMI) 2011-01-03 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-2; 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - Inspekcija) 2011-03-04 d. sprendimą Nr. 69-45.

Paaiškina, kad tiek sprendimai, tiek aktai yra surašyti vadovaujantis išimtinai tik pirminės apklausos duomenimis, tokiu būdu visiškai nekreipiant dėmesio į pareiškėjos pateiktus paaiškinimus bei rašytinius įrodymus. Pareiškėja skunduose išdėstė visas aplinkybes, kuriomis remiantis nurodė, jog visos jos atliktos operacijos buvo vykdomos teisėtai, bei pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Komisija, priimdama 2011-05-30 sprendimą Nr. S-122(7-73/2011), vadovavosi tik FNTT pateiktais apklausų duomenimis, kuriuose yra nurodoma, jog apklausiami asmenys (sprendime nurodytų Įmonių direktoriai/darbuotojai) teigia, jog PVM sąskaitas faktūras pasirašinėjo fiktyviai, nors iš esmės nežino, ar buvo pareiškėjai suteiktos paslaugos, ar ne. Sprendime nurodytų Įmonių darbuotojai teigia, jog nematė ir (arba) nežino apie tai, ar UAB „Elvata" buvo suteiktos paslaugos, už kurias buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros.

Pareiškėjos teigimu, ji pirko ir perpardavinėjo prekes bei paslaugas kitoms įmonėms. Tokiu būdu UAB „Elvata" neprivalėjo dalyvauti prekių pervežime. UAB „Elvata" yra sudariusi prekių pirkimo- pardavimo sutartis su AB „Lietuvos energija", taip pat su VĮ Ignalinos atomine elektrine, AB „Lietuvos dujos", AB „Lietuvos elektrinė" (toliau - Klientai). Šios įmonės ir buvo galutinis gavėjas prekių, kurios tariamai buvo pirktos iš Komisijos 2011-05-30 sprendime nurodytu Įmonių. Pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog UAB „Elvata" pirko iš Komisijos sprendime nurodytų Įmonių prekes, kurios vėliau buvo perduotos, pasirašant priėmimo-perdavimo aktus bei PVM sąskaitas faktūras su AB „Lietuvos energija", VĮ Ignalinos atominė elektrinė, AB „Lietuvos dujos", AB „Lietuvos elektrinė. Visos prekės, kurias įsigijo UAB „Elvata" iš Įmonių, yra realiai egzistuojančios, todėl UAB „Elvata" PVM sąskaitos faktūros nėra fiktyvios, o išrašytos už realias, egzistuojančias prekes. Vadovaudamasi PVMĮ 80 straipsniu, pareiškėja teigia, kad visos PVM sąskaitos faktūros, pasirašytos su Komisijos 2011-05-30 sprendime nurodytomis bendrovėmis, atitinka įstatymo nuostatas, kuriose yra įtvirtinti privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai.

Komisija 2011-05-30 sprendime nurodė, jog FNTT vykdomoje 2008-10-13 apklausoje paaiškėjo, kad A. K. nežino Įmonių, su kuriomis sudarinėjo sandorius bei pirko prekes, duomenų - adreso, darbuotojų ir kt. Tačiau A. K. apklausų metu nurodė, jog visos prekės, kurias pirko iš Įmonių, pasiekė galutinį vartotoją, t.y. įmones, su kuriomis pareiškėja buvo sudariusi prekių pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiškėja iš esmės veikia kaip perpardavinėtoja, jos tikslas buvo, kad visos prekės pasiektų jos Klientus. Visuose pareiškėjos finansiniuose dokumentuose atsispindi šie sandoriai bei atsiskaitymai su minėtais klientais. Kadangi pareiškėja veikia ne kaip transportuotoja, t.y. ji nėra atsakinga už prekių pristatymą savo klientas, todėl nėra jokio logiško paaiškinimo, dėl kokios priežasties pareiškėja turėjo dalyvauti prekių pristatyme ar šias prekes asmeniškai priimti. Visos prekės minėtiems klientams buvo pristatytos pagal visas PVM sąskaitas faktūras, atitinka jų požymius, o pareiškėjos klientai, priėmę prekes, visas jas patikrino, tokiu būdu pasirašydami atitinkamus priėmimo-perdavimo aktus. UAB „Elvata" nėra prekių transportuotoja, todėl prekės jos klientams buvo pristatytos per trečiuosius asmenis (jų buvimo ir įsigijimo faktą patvirtina pridedami rašytiniai įrodymai).

Vilniaus AVMI atsižvelgė tik į tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pačiame Patikrinimo akte, bet niekaip nevertino pareiškėjos pateiktų duomenų bei įrodymų apie tai, jog visos PVM sąskaitos faktūros buvo sudarytos teisėtai, o apie Įmonių neteisėtą veiklą pareiškėja negalėjo žinoti. Pareiškėja, kaip verslininkė, vadovavosi sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais, todėl net nesuabejojo Įmonių neteisėtais darbo principais, kadangi visos pareiškėjos perkamos prekės iš Įmonių buvo pristatytos pareiškėjos klientams laiku, prekės buvo kokybiškos, o pareiškėjos klientai nepateikė jokiu pretenzijų dėl prekių neatitikimo ir t.t. Inspekcija, savo sprendimu patvirtindama Vilniaus AVMI sprendimą Nr. (21.26)-256-2, kaip pagrindinį argumentą pateikia UAB „Elvata" direktoriaus parodymus, kuriuos A. K. davė FNTT vykusios pradinės apklausos metu. Tačiau pareiškėja pateikė daugiau paaiškinimų bei duomenų apie apklausą bei ikiteisminį tyrimą, vykstantį FNTT, bei prašė išreikalauti šiuos duomenis iš FNTT. Bet nei Inspekcija, nei FNTT, nei Komisija neatsižvelgė į šiuos pareiškėjos prašymus, o bylą vertino tik minėtų duomenų pagrindu. Komsiijos sprendimas buvo priimtas neištyrus visų bylai reikšmingų įrodymų bei neatsižvelgiant į pareiškėjos išdėstytą poziciją, todėl yra naikintinas.

Pareiškėjos teigimu, Komisija 2011-05-30 sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja turėjo žinoti ar bent jau numatyti apie Įmonių neteisėtą veiklą. Toks teiginys yra niekuo nepagrįstas. Pareiškėja nežinojo ir negalėjo žinoti apie Įmonių neteisėtą veiklą, kadangi viskas dėl prekių pirkimo buvo derinama telefonu. Nebuvo jokios būtinybės A. K. vykti pas pardavėjus, kadangi buvo perkamos specifinės prekės, kurių kokybę galėjo įvertinti tik specialistai. Klientams prekės buvo perduotos per trečiuosius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai įsakmiai nenurodo, jog, pasirašant PVM sąskaitas faktūras, pirkėjas privalo šias prekes fiziškai priimti, matyti, svarbu yra tai, jog prekės būtu realiai egzistuojančios bei pasiektų galutinį vartotoją.

Analizuojant PVM sąskaitas faktūras, sudarytas tarp pareiškėjos ir Įmonių, ir PVM sąskaitas faktūras, sudarytas tarp pareiškėjo ir Klientų, laikotarpiu nuo 2006-02-01 iki 2007-05-31, akivaizdu, kad pirktos prekės iš Įmonių, yra perparduotos pareiškėjo Klientams pagal sudarytas prekių pirkimo- pardavimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras bei priėmimo-perdavimo aktus. Kadangi prekės tiek vienose, tiek kitose PVM sąskaitose faktūrose yra tokios pat, t.y. atitinka tų pačių prekių rūšies požymius. Šie įrodymai yra nenuginčijami ir akivaizdūs. Prekės, kurias pareiškėja įsigijo iš Įmonių, yra faktiškai įsigytos, tokiu būdu realiai egzistuojančios ir perduotos galutiniam vartotojui.

Todėl pareiškėja neturėjo jokio pagrindo manyti, žinoti ar daryti prielaidą, jog pirkimo-pardavimo sandoriai, sudaryti tarp jos ir Įmonių, yra neteisėti, ar kad Įmonės užsiima neteisėta veikla. Iš Įmonių perkamos prekės visada buvo kokybiškos bei laiku pasiekdavo UAB „Elvata" klientus, tokiu būdu pareiškėja neturėjo jokios būtinybės domėtis šių Įmonių veikla ar kitais duomenimis (tai patvirtina visi pareiškėjos teismui pateikti rašytiniai įrodymai).

Be to, skunde teigiama, jog pareiškėjos geranoriškumą, sąžiningumą bei siekį bendradarbiauti įrodo ir tai, jog pareiškėja, norėdama padengti neva nustatytą įsiskolinimą, 2007 m. gegužės 18 d. pervedė į jai nurodytą Inspekcijos sąskaitą 214 000 Lt., tačiau 2007-05-23 nutarimu buvo panaikintas tik laikinas nuosavybės teisės apribojimas (2t., b.l.1-6).

Atsakovė Inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškina, kad, įvertinusi mokestinio ginčo nagrinėjimui pateiktą medžiagą ir surinktus įrodymus, konstatavo, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir Įmonių įvyko ne sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis ir pareiškėjai PVM atskaita yra negalima, kadangi Įmonės neturėjo reikiamos materialinės bazės bei fizinių resursų, reikalingų veiklai vykdyti. Remiantis VĮ „Registrų centras" ir VĮ „Regitra" duomenimis, neturėjo nei nekilnojamojo turto, nei jų vardu registruotų transporto priemonių, išskyrus UAB „Verslo gamyba", kuri sandorių su pareiškėja metu turėjo vieną automobilį Mersedes Benz, taip pat dirbtuves (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, bei butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovės teigimu, ji padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja prekes įsigijo, tačiau ne iš tų verslo subjektų, kurie nurodyti minimose sąskaitose faktūrose.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į PVM atskaitą, yra suformuluotos atitinkamos taisyklės, kurias galima sugrupuoti taip: 1) pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas); 2) mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokamas PVM ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas) (remiasi Lietuvos vyriausiasiojo administracinio teismo (LVAT) 2004-10-27 nutartimi Nr. Al-355/2004; 2007-01-23 nutartimi Nr. Al1-109/2007, 2010-03-15 nutartimi Nr. A438-404/2010).

Atsakovės teigimu, pareiškėja, sudarydama sandorius su Įmonėmis ir juos įformindama sąskaitose faktūrose, bei įtraukdama į PVM atskaitą, elgėsi nesąžiningai (remiasi LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-l-355/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6)). Atsakovė nustatė, kad UAB „Prolangus" atveju šios įmonės direktorius buvo J. K., o ant sąskaitos faktūros nebuvo atsakingo asmens vardo ir pavardės bei parašo. UAB „Verslo gamybos" atveju šios įmonės direktorė buvo V. S., kuri ir pasirašė sąskaitas faktūras. UAB „Screen" atveju šios įmonės direktorius buvo L. C., kuris ir pasirašė sąskaitas faktūras. UAB „Trabansa" atveju šios įmonė direktorius buvo V. R., o sąskaitas faktūras pasirašė E. G. UAB „Elkotonas" atveju šios įmonės direktorius buvo M. P., kuris ir pasirašė sąskaitas faktūras. UAB „Metrolon servis" atveju šios įmonės direktorius buvo I. T., sąskaitas faktūras pasirašinėjo I. T., vadybininkas E. L. ir vykdantysis direktorius M. B. Pareiškėjos direktorius (A. K.) daugeliu atvejų visus verslo reikalus su Įmonėmis derino bei veikė su M. B., kuris baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00026-07 yra įtariamasis (kaip ir G. R. bei A. K.). Pareiškėja savo rašytinėse pastabose dėl Patikrinimo akto nurodė, kad Inspekcija, surašydama Patikrinimo aktą, rėmėsi „abejotinos reputacijos asmenų parodymais", tačiau bendradarbiauti, turėti verslo santykių, bei pasirašinėti sąskaitas faktūras už neva pateiktas prekes, bei suteiktas paslaugas, kurias pasirašė kiti asmenys (M. B. ir G. R. jokių oficialių pareigų Įmonėse neatliko, išskyrus UAB „Metrolon servis", kur M. B. buvo vykdantysis direktorius) su minėtais asmenimis pareiškėjos direktoriui nekliudė bei pagrįstų įtarimų nesukėlė. Bendrovės direktorius žinojo, kad Įmonės užsiima neteisėta veikla bei joje savo noru dalyvavo, siekdamas ekonominės naudos. Pareiškėjos argumentai dėl į Vilniaus AVMI sąskaitą pervestų 214 000 Lt piniginių lėšų FNTT tyrimo metu, nėra šio mokestinio ginčo klausimas ir su pareiškėjos apmokestinimu nėra susijęs.

Atsakovės vertinimu, tiek Vilniaus AVMI, tiek Inspekcija, tiek Komisija tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus. Kadangi atsakovė sutinka su ginčo sprendimuose nurodytų faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl mano, kad naikinti šių sprendimų pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas.

Konstitucinis Teismas (KT) 2006-03-28 nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Tiek Vilniaus AVMI, tiek Inspekcija bei Komisija sprendžiant šią bylą, pagrįstai rėmėsi LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos elgesys vykdant ginčijamas ūkines operacijas buvo nesąžiningas, t.y. paneigta pareiškėjos teisė atskaityti 232 584 Lt PVM pagal Įmonių 34 PVM sąskaitas faktūras (2t., b.l.31-35).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime nurodo, kad palaikydama Inspekcijos atsiliepime išdėstytus argumentus, su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (2t., b.l.29).

Pareiškėjos atstovai, bylą nagrinėjant teisme, skundo reikalavimus bei argumentus palaikė, papildomai paaiškino, jog remtasi vien ikiteisminio tyrimo medžiaga, nors jis ir dabar nepasibaigęs, direktoriui jokie kaltinimai nėra pareikšti. Nebuvo jokio pagrindo nepasitikėti Įmonėmis, jų nesąžiningumo nebuvo pagrindo įtarti, iki neprasidėjo ikiteisminis tyrimas.

Atsakovės atstovas, palaikydamas atsiliepimo argumentus, skundą prašė atmesti, papildomai paaiškino, jog pareiškėjai buvo pažįstami visų Įmonių vadovai, visos įtrauktos į „juoduosius sąrašus“. Ne visos sąskaitos faktūros atitinka formaliuosius reikalavimus. Atsakovė neginčija buvus sandorius su klientais, bet tai neturi įtakos pareiškėjo PVM atskaitai.

Skundas atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyrius su Vilniaus AVMI atliko A. K. IĮ "Elvata" ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2006-02-01 iki 2007-05-31 ir 2009-12-08 surašė specialisto išvadą Nr. 5-1/213, Nr.(21.26)-86-56, kuria nustatė, kad A. K. IĮ „Elvata" buhalterinėje apskaitoje fiksavo realiai neįvykusiais ūkines operacijas, t.y. prekių ir paslaugų įsigijimą iš Įmonių, kurios jokių darbų ir paslaugų neatliko, prekių nurodytomis sumomis nepardavė, o PVM sąskaitose faktūrose, išrašytose Įmonių vardu, įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys. IĮ „Elvata" savininkas A. K. parodė, kad dalis PVM sąskaitose faktūrose įvardintų paslaugų ir prekių realiai buvo įsigytos, tačiau ne iš Įmonių. Specialisto išvadoje 2009-12-08 Nr. 5-1/213 konstatuota, kad Bendrovė realiai neįvykusioms ūkinėms finansinėms operacijoms pagrįsti buhalterinėje apskaitoje apskaitė Įmonių 34 PVM sąskaitas faktūras bendrai 1 524 707 Lt sumai, tarp jos - 232 582 Lt PVM. Įvertinus patikslintų PVM deklaracijų anuliavimą, konstatuota, kad Bendrovė Vilniaus AVMI pateiktose galiojančiose PVM deklaracijose už laikotarpį nuo 2006 m. vasario iki 2007 m. gegužės mėn. deklaravo bei į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM sumas pagal Įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras (Komisijos byla Nr. 6.11-05(7-73/2011 (toliau - „ten pat“), b.l.61-77).

Vilniaus AVMI, atlikusi UAB „Elvata“ PVM už laikotarpį nuo 2006-02-01 iki 2007-05-31 mokestinį patikrinimą, nustatė (ten pat, b.l.61-77):

1. Dėl sandorių su UAB „Prolangus": pareiškėja buhalterinėje apskaitoje apskaitė plokščių įsigijimą pagal dvi UAB „Prolangus" išrašytas PVM sąskaitas faktūras (2006-09-22 PRS Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-09-26 PRS Nr. (duomenys neskelbtini)) už bendrą 148 467,60 Lt sumą, tarp jos - 22 647,60 Lt PVM. Nuo tiekėjo dokumentus pasirašė UAB „Prolangus" direktorius J. K. Pareiškėja su UAB „Prolangus" atsiskaitė dviem banko pavedimais 2006 m. spalio mėn. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Prolangus" 2006 m. II pusmečio PVM deklaracijoje, t.y. sandorių su pareiškėja metu, deklaravo artimas pirkimo ir pardavimo PVM sumas bei nedidelį mokėtiną į biudžetą PVM, t.y. 2 953 Lt. Pagal apskaitos kortelės duomenis 2007-01-26 UAB „Prolangus" turėjo 3 811 Lt PVM nepriemoką, kuri nėra sumokėta ir šiuo metu. UAB „Prolangus" buvo įdarbinti 2 darbuotojai - direktorius J. K. ir D. M. Atlikto UAB „Prolangus" operatyvaus patikrinimo metu minėta bendrovė nurodytu buveinės adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) nerasta, kitos veiklos vykdymo vietos nenustatytos, susisiekti bendrovės nurodytais telefonais nepavyko. UAB „Prolangus" 2007-06-20 išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kaip asmuo nerandamas jo nurodytose buveinės ar veiklos vykdymo vietose ir yra įtraukta į mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę, kadangi turėjo sandorių su įmonėmis, siekusiomis neteisėtai atskaityti pirkimo PVM dėl realiai nevykusių ar įvykusių kitomis sąlygomis, nei nurodyta dokumentuose, ūkinių operacijų. UAB „Prolangus" nepateikė metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2006 ir 2007 m., taip pat PVM deklaracijų už 2007 m. iki išregistravimo iš PVM mokėtojų registro datos. FNTT apklausiamas UAB „Prolangus" direktorius J. K. 2007-05-17 nurodė, jog yra tik formalus šios bendrovės direktorius ir tik pasirašydavo neužpildytas tuščias PVM sąskaitas faktūras. Realiai bendrovei vadovavo N. P. N. P., 2007-10-01 apklaustas Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, paaiškino, kad jis tiesiogiai arba per kitus asmenis organizavo įsteigimą arba įsigijimą bendrovių, kurios buvo panaudojamos grobstant PVM, tame tarpe UAB „Prolangus". Pasak N. P.: „Minėtos bendrovės egzistuodavo tol, kol jų nepradėdavo tikrinti mokesčių inspekcija. Kai tik jas pradėdavo tikrinti mokesčių inspekcija, buvo organizuojamas šių bendrovių perpardavimas asocialiems asmenims, kurie neturi gyvenamosios vietos ir darbo, kad jų nebūtų galima surasti. <...> UAB „Prolangus" darbuotojai buvo įdarbinti tam, kad būtų galima imituoti realią veiklą: gamybą arba prekybą. Tačiau realiai jokio atlyginimo UAB „Prolangus" darbuotojams niekas nemokėjo, nes jie neatliko jokio darbo". A. K. FNTT 2007-05-14 apklausoje paaiškino: „2006 metų pabaigoje ar 2007 metų pradžioje <...> pas mane į ofisą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atėjo M.B. ir atsinešė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje buvo užfiksuota, kad neva UAB „Prolangus" parduoda prekes - atsargines dalis - mano įmonei, tiksliai už kokią pinigų sumą, neatsimenu, gal už 145 000 litų. Realiai mano įmonė iš M. B. ar UAB „Prolangus" jokių prekių negavo. M. B. pasakė, kad aš savo įmonės vardu išrašyčiau PVM sąskaitą faktūrą, neva A. K. IĮ „Elvata" (pareiškėja) parduoda UAB „Skaidula" tas pačias prekes. Aš, realiai neturėdamas prekių, tokią PVM sąskaitą faktūrą išrašiau. Išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atidaviau M. B. <...> Tiksliai nepamenu, gal tą pačią dieną į mano įmonės sąskaitą UAB „Skaidula" pervedė pinigus - apie 150 000 Lt, o aš apie 145 000 Lt pervedžiau UAB „Prolangus". Už tai M. B. mano įmonės sąskaitoje leido palikti skirtumą tarp pirkimo ir pardavimo. Šiuo atveju pasilikau apie 6 000 Lt." M. B. 2007-06-01 FNTT apklausoje paaiškino: „<...> Nuvažiavus pas G. R. į ofisą, jis man pasiūlė užsidirbti pinigų apie 3 procentus nuo sandorio sumos, t.y. man reikės išrašyti PVM sąskaitas faktūras pagal jo pateiktus duomenis ir jas perduoti jam, po ko pagal tas sąskaitas faktūras bus pervesti pinigai, o tuos pervestus pinigus aš turėsiu pervesti į kitų įmonių sąskaitas, kurių PVM sąskaitas faktūras dėl minėtų prekių įsigijimo jis man pateiks. <...> aš susitikau su A. K. ir, žinodamas, kad jis turi individualią įmonę „Elvata", pasiūliau jam užsidirbti G. R. pasiūlytu būdu. Jis su mano pasiūlymu sutiko ir pagal mano pateiktus duomenis išrašė A. K. IĮ „Elvata" PVM sąskaitas faktūras ir jas pasirašius perdavė man, kurias aš perdaviau G. R. Po to pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras į „Elvata" sąskaitą iš UAB „Skaidula" buvo pervesti pinigai. Po to man G. R. perdavė išrašytas UAB „Prolangus" ir UAB „Reklamos darbai" PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įrašytos tos prekės, kurias IĮ „Elvata" tariamai pardavė UAB „Skaidula" ir pinigų suma apie 3 procentais mažesnė, nei IĮ „Elvata" išrašė UAB „Skaidulai". A. K. FNTT 2008-10-13 apklausoje paaiškino: „<...> aš nežinau, kur yra UAB „Prolangus" patalpos, nežinau, kas yra šios bendrovės direktorius ir nepažįstu jokių UAB „Prolangus" dirbančių darbuotojų. 2006 metais, dienos tiksliai nepamenu, pas mane atėjo M. B., kuris pasakė, jog yra tokia bendrovė „Skaidula", kuri nori pirkti kažkokias plokštes. M. B. pasakė, jog žino įmonę, kuri gali parduoti tas plokštes „Skaidulai", o man pasiūlė perparduoti tas plokštes ir taip užsidirbti. M. B. pasakė, kad jis nuveš į „Skaidulą" tas plokštes. Man reikėjo tik sudaryti plokščių pirkimo sutartį ir jas iš karto perparduoti „Skaidulai". Aš pasiteiravau, kokia man iš to bus nauda, o M. B. pasakė, jog aš plokštes nupirksiu pigiau ir parduosiu „Skaidulai" 3-5 tūkstančiais brangiau. Man pačiam šis sandoris jokio įtarimo nesukėlė ir aš sutikau. Po kurio laiko M. Bocevičius man atnešė UAB „Prolangus" PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias mano įmonė „Elvata" nupirko iš UAB „Prolangus" plokštes. Iš karto po to kažkas iš mano įmonės išrašė PVM sąskaitą faktūrą dėl tų pačių plokščių pardavimo „Skaidulai". Aš nepamenu, kas pasirašė PVM sąskaitas faktūras dėl prekių pardavimo „Skaidulai" ir kam jos buvo atiduotos, tačiau greičiausiai jas pasiėmė M. B. Ar M. B. tikrai nuvežė plokštes į „Skaidulą", aš nežinau, tačiau UAB „Skaidula" pervedė į mano įmonės „Elvata" sąskaitą pinigus. Aš iš tų pinigų sau pasilikau apie 3 000 Lt, o likusius pervedžiau į UAB „Prolangus" sąskaitą." Patikrinimo akte Inspekcija padarė išvadą, kad UAB „Prolangus" pareiškėjai išrašytose 2006-09-22 ir 2006-09-26 PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp jose nurodytų ūkio subjektų faktiškai nevyko, o vienas iš privalomų rekvizitų - ūkinės operacijos turinys - šiose PVM sąskaitose faktūrose neatitinka tikrovės. Pareiškėjos pinigų pervedimas UAB „Prolangus" pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras nepatvirtina, kad ūkinės operacijos realiai vyko ir buvo atsiskaityta būtent už PVM sąskaitose nurodytas prekes.

2. Dėl sandorių su UAB „Verslo gamyba": pareiškėja buhalterinėje apskaitoje apskaitė įvairių prekių (matavimo keitiklis, įtampos stabilizatorius, kontaktas, vožtuvas, kabelis, tarpinė, įvadas ir kt.) įsigijimą pagal septyniolika UAB „Verslo gamyba" laikotarpiu nuo 2006-02-05 iki 2007-03-16 išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už bendrą 1 078 657,02 Lt sumą, tarp jos - 164 540,89 Lt PVM. Nuo tiekėjo dokumentus pasirašė UAB „Verslo gamyba" direktorė V. S. Pareiškėjos vardu PVM sąskaitas faktūras pasirašė direktorius A. K. arba vadybininkas A. V. Pareiškėja banko mokėjimo pavedimais laikotarpiu nuo 2006-04-06 iki 2007-05-05 į UAB „Verslo gamyba" sąskaitą pervedė 607 764,48 Lt, t.y. tik truputį daugiau nei pusę pagal išrašytus dokumentus mokėtinos sumos. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Verslo gamyba" mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose deklaravo ne mažesnį pardavimo PVM, negu pareiškėjai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM, tačiau bendras metinis 2006 m. PVM rezultatas - 10 320 Lt grąžintina iš biudžeto PVM suma. Sandorių su pareiškėja metu UAB „Verslo gamyba" buvo įdarbinti 7 darbuotojai, tame tarpe M. B., V. S., 100 proc. minėtos bendrovės akcijų priklausė M. B. UAB „Verslo gamyba" 2009-09-16 išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip asmuo, nevykdantis ekonominės veiklos ir/ar įsigijimų iš kitų ES narių. UAB „Verslo gamyba" mokesčių administratoriui pateikė metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2006 m., kurioje deklaravo 11 460 Lt pelno mokesčio, ir už 2007 m., kurioje deklaravo 66 262 Lt nuostolių. FNTT apklausiama UAB „Verslo gamyba" direktorė V. S. 2007-05-16 nurodė, kad jai minėtos bendrovės direktorės pareigas pasiūlė sūnėnas M. B., kuris paaiškino, kad šioje bendrovėje nieko daryti nereikės, visus reikalus tvarkys jis pats. Po to atvežė pasirašyti generalinį įgaliojimą, kuriuo V. S. įgaliojo M. B. atstovauti UAB „Verslo gamyba" visose srityse. Daugiau jokiuose kituose dokumentuose, V. Skorupos teigimu, ji nepasirašinėjo. Pareiškėjai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose parašai parašyti ne jos ranka. A. K. FNTT 2007-05-14 apklausoje paaiškino: „2006 metais mano įmonė buvo sudariusi sutartį su AB „Lietuvos energija", pagal kurią mano įmonė turėjo pristatyti jai jungiklių atsargines dalis, o AB „Lietuvos energija" įsipareigojo atsiskaityti su mano įmone per 45 dienas. M. B. žinojo, kad tokia sutartis yra. M. B. pasiūlė jungiklių atsargines dalis įsigyti iš UAB „Verslo gamyba". Žodžiu susitarėme, kad jis man atveža tas dalis, o aš per nenustatytą terminą atsiskaitau pavedimu su UAB „Verslo gamyba". 2006 metų pavasarį, tiksliau neprisimenu, M. B. į mano įmonę, (duomenys neskelbtini), Vilniuje atvežė daug jungiklių atsarginių dalių - vožtuvų, tarpinių, spyruoklių ir kitų, tikslaus kiekio neprisimenu. Jis man davė PVM sąskaitas faktūras, kuriose atsispindėjo, kad UAB „Verslo gamyba" pardavė A. K. IĮ „Elvata" prekes. Neatsimenu, už kiek pinigų, bet suma buvo didelė. Iš kur prekes įsigijo UAB „Verslo gamyba", aš nežinau. Prekes buvau gavęs realiai, jos buvo patikrintos ir paskaičiuotos. Po kažkiek dienų, tiksliai neatsimenu, prekes pristačiau AB „Lietuvos energija". AB „Lietuvos energija" į mano įmonės sąskaitą pervedė pinigus. Aš pavedimu atsiskaičiau su UAB „Verslo gamyba" maždaug per tris mėnesius". Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. birželio 20-21 d. apklaustas G. R. nurodė, kad <...> UAB „Verslo gamyba" direktorės V. S. aš nepažinojau, nors pavardę girdėjau, kadangi jos vardu buvo pasirašomi minėtos įmonės netikri dokumentai. <...> visi UAB „Verslo gamyba" tariami sandoriai buvo apiforminami ir įgyvendinami ta pačia tvarka ir pagal tą pačią schemą kaip ir tariami IĮ „Elvata" sandoriai".

3. Dėl sandorių su UAB „Screen": pareiškėja buhalterinėje apskaitoje apskaitė strypo BrOF 10-1 kalibravimo paslaugos pirkimą pagal UAB „Screen" išrašytą 2006-02-28 PVM sąskaitą faktūrą LBG Nr. (duomenys neskelbtini) už 22 525,02 Lt sumą, tarp jos - 3 436,02 Lt PVM. Nuo paslaugos teikėjo sąskaitą pasirašė UAB „Screen" direktorius L. C. Pareiškėjos vardu PVM sąskaitą faktūrą pasirašė direktorius A. K. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Screen" pateiktoje PVM deklaracijoje už 2006 m. vasario mėn. mokestinį laikotarpį deklaravo ne mažesnį pardavimo PVM, nei Bendrovei išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje išskirtą PVM. Pagal 2006-03-26 mokesčių mokėtojo apskaitos kortelės duomenis UAB „Screen" turėjo 1 840,72 Lt PVM permoką, PVM į biudžetą nemokėjo (kadangi minėtą mokestinį laikotarpį deklaravo grąžintiną iš biudžeto PVM). Sandorių su pareiškėja metu UAB „Screen" buvo įdarbinti 5 darbuotojai. Vilniaus AVMI 2007-06-28 atliko UAB „Screen" operatyvų patikrinimą, kurio metu minėta bendrovė nurodytu buveinės adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) nerasta, kita veiklos vykdymo vieta nenustatyta, susisiekti bendrovės nurodytu telefonu nepavyko. UAB „Screen" 2007-07-02 išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip asmuo, nerandamas jo nurodytose buveinės ar veiklos vykdymo vietose. UAB „Screen", pažeisdama mokesčių mokėjimą ir deklaravimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, mokesčių administratoriui nepateikė metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2006, 2007, 2008 m., be to, yra įtraukta į mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę, kadangi turėjo sandorių su įmonėmis, kurios nevykdo mokesčių administratorių nurodymų, neteikia tikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų. FNTT apklausiamas UAB „Screen" direktorius L. C. 2007-05-10 paaiškino, kad buvo neoficialus UAB „Screen" savininkas ir vadovas. Pradėjus dirbti UAB „Screen", G. R. nurodymu pasirašydavo PVM sąskaitas faktūras, sutartis ir kasos pajamų orderius, kuriuose būdavo nurodyta, kad UAB „Screen" parduoda įvairias prekes, tame tarpe A. K. IĮ „Elvata". L. C. teigimu, pagal G. R. nurodymu pagal jo „pasirašytas PVM sąskaitas faktūras ne visos prekės buvo parduodamos realiai. Taip pat būdavo ir su atliekamomis paslaugomis, realiai UAB „Screen" paslaugų neatlikdavo". Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. birželio 20-21 d. apklaustas G. R. nurodė: „visus netikrus dokumentus UAB „Screen" vardu dėl tariamų darbų ir prekių pardavimų ruošdavau aš pats." A. K. FNTT 2008-10-13 apklausoje paaiškino: „<...>nežinau, kur yra UAB „Screen" patalpos, nežinau, kas yra šios bendrovės direktorius ir nepažįstu jokių UAB „Screen" dirbančių darbuotojų". „<...> įmonė „Elvata" turėjo sandorių su UAB „Screen". Dabar tiksliai nepamenu, kokie sandoriai buvo tarp „Elvata" ir „Screen". Tik šios apklausos metu man parodžius PVM sąskaitas faktūras, aš pamačiau, kad mano įmonė pirko ir elektros prekes ir paslaugas iš UAB „Screen". Tos prekės ir paslaugos vėliau buvo perparduotos kitoms įmonėms, tačiau kokioms - neatsimenu. Su UAB „Screen" už parduotas prekes ir paslaugas buvo atsiskaitoma per bankinius pavedimus, pervedant pinigus iš mano įmonės „Elvata" sąskaitos banke į „Screen" sąskaitą banke".

4. Dėl sandorių su UAB „Trabansa": pareiškėja apskaitė krovinio pristatymo maršrutu Vilnius-Ignalina paslaugos įsigijimą pagal UAB „Trabansa" išrašytą 2006-11-09 PVM sąskaitą faktūrą TRA Nr. (duomenys neskelbtini) už 9 676 Lt sumą, tarp jos - 1 476 Lt PVM. Nuo paslaugos teikėjo sąskaitą pasirašė UAB „Trabansa" vadybininkas E. G. Pareiškėjos atstovai PVM sąskaitos faktūros nepasirašė. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Trabansa" mokesčių administratoriui pateiktoje PVM deklaracijoje už 2006 m. lapkričio mėn. mokestinį laikotarpį deklaravo ne mažesnį pardavimo PVM, negu pareiškėjai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje ir 3 941 Lt mokėtiną į biudžetą PVM. Pagal 2006-12-26 mokesčių mokėtojo apskaitos kortelės duomenis UAB „Trabansa" turėjo 125 Lt PVM permoką, tačiau 2006 metais deklaravo pardavimo PVM sumas labai artimas pirkimo PVM sumoms ir labai nedidelį mokėtiną į biudžetą PVM. Sandorių su pareiškėja metu UAB „Trabansa" buvo įdarbinti 7 darbuotojai, tame tarpe D. T., kuri tuo pačiu metu buvo įdarbinta ir UAB „Screen". VĮ „Regitra" duomenimis UAB „Trabansa" vardu nėra ir nebuvo registruotos nei vienos transporto priemonės, reikalingos krovinių vežimo keliais paslaugoms atlikti. Vilniaus AVMI 2007-06-28 atliko UAB „Trabansa" operatyvų patikrinimą, kurio metu bendrovė nurodytu buveinės adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) nerasta (tokiu adresu nerastas joks pastatas), kita įmonės veiklos vykdymo vieta nenustatyta, susisiekti bendrovės nurodytu telefonu nepavyko. UAB „Trabansa" 2007-07-03 išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip asmuo, nerandamas jo nurodytose buveinės ar veiklos vykdymo vietose. UAB „Trabansa" mokesčių administratoriui nepateikė metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2006, 2007, 2008 m., be to, yra įtraukta į mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę, kadangi turėjo sandorių su įmonėmis, kurios nevykdo mokesčių administratorių nurodymų, neteikia tikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pat su įmonėmis, siekusiomis nepagrįstai atskaityti pirkimo PVM dėl realiai nevykusių ūkinių operacijų. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. birželio 20-21 d. apklaustas G. R. nurodė: „Apie „tarpinę" įmonę UAB „Trabansa" galiu paaiškinti, kad ši įmonė taip pat buvo įsteigta mano iniciatyva kaip nauja įmonė. <...> Visus netikrus dokumentus UAB „Trabansa" vardu dėl tariamų darbų ir prekių pardavimų ruošdavau aš pats. Kiek prisimenu, visiems mano minėtiems UAB „Trabansa" direktoriams teko pasirašinėti ant netikrų šios įmonės dokumentų dėl tariamų prekių pardavimų, tačiau nei vienam iš jų aš nesakiau, kad tie pardavimai yra ne realūs, bet tariami." A. K. FNTT 2008-10-13 apklausoje paaiškino: „<...> nežinau, kur yra UAB „Trabansa" patalpos, nežinau, kas yra šios bendrovės direktorius ir nepažįstu jokių UAB „Trabansa" dirbančių darbuotojų. Tačiau aš pamenu, kad mano įmonė „Elvata" turėjo sandorių su UAB „Trabansa". Dabar nepamenu, kaip ir kada buvo sudaryta sutartis su UAB „Trabansa" bei nepamenu, kas iš UAB „Trabansa" atstovų ją pasirašė. Pagal PVM sąskaitą faktūrą aš galiu pasakyti, kad mano įmonė sudarė sutartį su UAB „Trabansa" dėl mūsų prekių pervežimo į Ignalinos atominę elektrinę. Aš dabar negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, ar UAB „Trabansa" tikrai pristatė prekes į Ignalinos atominę elektrinę. Aš nepamenu kaip buvo atsiskaityta su UAB „Trabansa" pagal jų išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau tai turėjo būti padaryta per bankinį pavedimą".

5. Dėl sandorių su UAB „Elkotonas": pareiškėja apskaitė darbų pagal atitinkamas sutartis įsigijimą remiantis dviem UAB „Elkotonas" 2006 m. birželio ir liepos mėn. išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis (2006-06-01 ELK Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-07-11 ELK Nr. (duomenys neskelbtini)) už bendrą 156 953,34 Lt sumą, tarp jos - 23 942,03 Lt PVM. Nuo tiekėjo dokumentus pasirašė UAB „Elkotonas" direktorius M. P. Pareiškėjos vardu PVM sąskaitas faktūras pasirašė direktorius A. K. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Elkotonas" mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose už 2006 m. birželio bei liepos mėn. deklaravo ne mažesnį pardavimo PVM, negu Bendrovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM, taip pat mokėtinas į biudžetą PVM sumas. Tačiau per 2006 m. laikotarpį UAB „Elkotonas" deklaravo pirkimo sumas, labai artimas pardavimo sumoms ir tik labai nedidelį į biudžetą mokėtiną PVM. Sandorių su Bendrove metu UAB „Elkotonas" buvo įdarbinti 3 darbuotojai, 100 proc. UAB „Elkotonas" akcijų priklausė S. M., kuri 2005-08-11 - 2007-02-28 buvo įdarbinta UAB „Trabansa". Nuo 2007 m. balandžio mėn. UAB „Elkotonas" teikė PVM deklaracijas, kuriose nedeklaravo nei pardavimų, nei pirkimų. Vilniaus AVMI 2007-10-19 atliko UAB „Elkotonas" mokestinį tyrimą, kurio metu bendrovė nurodytu buveinės adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) bei veiklos vykdymo adresais ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje) nerasta, kitų veiklos vykdymo vietų nenustatyta, susisiekti bendrovės nurodytu telefonu nepavyko, darbuotojų bendrovė neturi. Nuo 2007-10-30 UAB „Elkotonas" išregistruota iš PVM mokėtų registro kaip asmuo, nerandamas jo nurodytose buveinės ar veiklos vykdymo vietose. UAB „Elkotonas" nepateikė metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2006, 2007 m., be to, yra įtraukta į mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę, kadangi turėjo sandorių su įmonėmis, kurios nevykdo mokesčių administratorių nurodymų, neteikia tikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pat su įmonėmis, siekusiomis nepagrįstai atskaityti pirkimo PVM dėl realiai nevykusių ūkinių operacijų. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas G. R. 2007 m. birželio 20-21 d. nurodė: „Kaip ir kitos mano kontroliuojamos „tarpinės" įmonės, UAB „Elkotonas" buvo įsteigta mano iniciatyva, už mano asmeninius pinigus, nors nei šios įmonės akcininku, nei direktoriumi pagal dokumentus apiformintas nebuvau. <...>Visus netikrus dokumentus UAB „Elkotonas" vardu dėl tariamų prekių pardavimų ruošdavau aš pats, po ko juos pasirašydavo įmonės direktoriais įdarbinti asmenys. Kiek prisimenu, visi UAB „Elkotonas" direktoriais dirbę asmenys buvo pasirašę ant mano jiems pateiktų netikrų dokumentų dėl tariamų prekių ir paslaugų pardavimų <...>". A. K. FNTT 2008-10-13 apklausoje paaiškino: „<...> nežinau, kur yra UAB „Elkotonas" patalpos, nežinau, kas yra šios bendrovės direktorius ir nepažįstu jokių UAB „Elkotonas" dirbančių darbuotojų. Tačiau pamenu, kad mano įmonė „Elvata" turėjo sandorių su UAB „Elkotonas", o būtent pirko paslaugą - apdoroti smėliasrovės aparatu tam tikrus vamzdžius. Kodėl šiai paslaugai atlikti aš nusamdžiau UAB „Elkotonas", nepamenu. Kaip buvo sudaryta sutartis su UAB „Elkotonas", nepamenu bei nepamenu, kas iš UAB „Elkotonas" atstovų ją pasirašė. Kas derino vamzdžių apdorojimo kainą, laiką, vietą ir kitas aplinkybes aš dabar nepamenu. Tačiau galiu pasakyti, kad UAB „Elkotonas" vamzdžius apdorojo, po ko mano įmonė juos pardavė UAB „Vilniaus energijai".

6. Dėl sandorių su UAB „Metrolon servis": pareiškėja apskaitė įvairių prekių (kontaktinė kaladėlė, dujų analizatorius, strypas, dujų detektorius, indikatorius ir kt.) įsigijimą pagal vienuolika UAB „Metrolon servis" laikotarpiu nuo 2006-02-09 iki 2007-05-04 išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už bendrą 108 427,84 Lt sumą, tarp jų - 16 539,84 Lt PVM. Nuo tiekėjo dokumentus pasirašė UAB „Metrolon servis" direktorius M. B. Pareiškėjos vardu PVM sąskaitas faktūras pasirašė vadybininkas A. V. Patikrinimo metu nustatyta, kad Vilniaus AVMI pateiktose PVM deklaracijose sandorių su pareiškėja vykdymo laikotarpiais UAB „Metrolon servis" deklaravo pardavimus, labai artimus pirkimams ir nedidelį į biudžetą mokėtiną PVM, kurį sumokėjo. Pagal pateiktų deklaracijų ir PVM sąskaitų faktūrų duomenis, UAB „Metrolon servis" sandorius vykdė daugiausiai su pareiškėja. Sandorių su pareiškėja metu UAB „Metrolon servis" buvo įdarbinti 4 darbuotojai, tame tarpe direktorius I. T. (kuriam priklausė 50 proc. šios bendrovės akcijų), vykdantysis direktorius M. B. (kuriam priklausė 50 proc. bendrovės akcijų), buhalterė E. B., kuri tuo pat metu buvo įdarbinta ir Bendrovėje. M. B. dirbo UAB „Verslo gamyba" ir buvo jos vienintelis akcininkas, I. T. nuo 2009-04-01 įdarbintas Bendrovėje ir jam priklauso 60 proc. UAB „Elvata" akcijų. UAB „Metrolon servis" biuro patalpos yra tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėjos, t.y. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. M. B., 2009-05-11 apklausiamas FNTT, dėl sandorių UAB „Metrolon servis" vardu su UAB „Screen", UAB „Trafikanta", UAB „Trabansa" paaiškino: „dokumentus, išrašytus šių įmonių vardu, man prašant pateikė G. R., kuriuose žinomai neteisingai buvo nurodyta, kad iš šių įmonių UAB „Metrolon servis" įsigijo įvairių mikroschemų, taip pat įvairių elektrodetalių. Realiai dalį tokių prekių aš buvau įsigijęs savo, kaip fizinio asmens vardu, tačiau UAB „Metrolon servis" negalėjau jų parduoti, kadangi buvo reikalingi dokumentai, o aš neturėjau jokių įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Todėl, pasitarę su I. T., sutarėme, kad aš paprašysiu savo pažįstamo G. R., apie kurį ir jo galimus pateikti dokumentus ir kokiomis sąlygomis aš buvau papasakojęs pastarajam, kad jis išrašytų tokius žinomai netikrus dokumentus. <...> Tokiu būdu gavus iš G. R. žinomai netikrus dokumentus - PVM sąskaitas faktūras, I. T. atlikdavo pavedimus į nurodytų įmonių sąskaitas <...>. Po kelių dienų su manim susisiekdavo G. R. ir perduodavo man ir I. T. skirtą pinigų sumą nuo atliktojo pavedimo pagal konkrečią PVM sąskaitą faktūrą". Vilniaus AVMI su FNTT 2009-11-25 atliko kompleksinį UAB „Metrolon servis" ūkinės finansinės veiklos tyrimą, kurio metu nustatė, kad laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. kovo mėn. bendrovė apskaitė prekių ir paslaugų įsigijimą pagal tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus - PVM sąskaitas faktūras, kuriose įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos su UAB „Trafikanta", UAB „Screen", UAB „Trabansa", UAB „Verslo gamyba", t.y. su tomis pačiomis įmonėmis, su kuriomis tariamus sandorius turėjo ir pareiškėja, už 513 536 Lt sumą, įskaitant 78 336 Lt PVM. Specialisto išvadoje nustatyta, kad minėtų įmonių vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „Metrolon servis" nepagrįstai atskaitė 78 336 Lt pirkimo PVM, kadangi prekių neįsigijo.

Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad pagal šešių Įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias mokesčių administratorius patikrinimo metu pripažino neturinčiomis juridinės galios, nes jose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko tomis sąlygomis bei aplinkybėmis, kokios nurodytos minėtuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, Bendrovė neturi teisės atskaityti pirkimo PVM. Be to, Vilniaus AVMI Patikrinimo akte padarė išvadą, kad kyla pagrįstų abejonių Bendrovės sąžiningumu, t.y. mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie dalyvavimą nesąžiningoje veikloje, galimą jos partnerių veiklos neteisėtumą PVM prievolių vykdymo srityje, tokiu būdu prisidėdama prie ūkinių operacijų, kuriomis įgyjama neteisėta mokestinė nauda. Bendrovė, įtraukdama į atskaitą pirkimo PVM pagal Įmonių formaliai išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pažeidė PVMĮ 58 str. 1 d. 1 punkto, 64 str. 1, 9 dalių, 80 straipsnio nuostatas. Bendrovė nepagrįstai atskaitė ir PVM deklaracijose deklaravo 232 584 Lt PVM pagal Įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Vilniaus AVMI pagal Patikrinimo aktą papildomai apskaičiavo pareiškėjai 232 584 Lt PVM, 18 584,43 Lt PVM delspinigių.

Patikrinimo metu Vilniaus AVMI vertino FNTT atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00026-07 surinktą informaciją, 2009-12-08 specialisto išvadą Nr. 5-1/213 dėl Bendrovės ūkinės finansinės veiklos bei kitą Vilniaus AVMI turimą informaciją. Patikrinimo akte Vilniaus AVMI nurodė, kad Bendrovė, žinodama patikrinimo laikotarpį ir dalyką, nepateikė jokių papildomų dokumentų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų tikrąjį ūkinių operacijų turinį ir tuo pačiu tai, jog Bendrovės teisė į PVM atskaitą yra teisėta ir pagrįsta (ten pat, b.l.61-77).

Vilniaus AVMI 2010-12-02 buvo gautos pareiškėjos rašytinės pastabos, kad inspekcijos pareigūnė neištyrė ir neatkreipė dėmesio į šiuos faktus: pagal UAB „Verslo gamyba“ 2006-02-05 PVM sąskaitą faktūrą VERS Nr. (duomenys neskelbtini) realiai nupirktas matavimo keitiklis PIP elementui (duomenys neskelbtini), pagal 2006-02-01 UAB „Elvata“ sąskaitą faktūrą ELV Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005-11-24 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) realiai buvo parduotas dujų analizatorius su kita įranga, tame tarpe pirminis matavimo keitiklis PIP bei sąnaudos rodiklis ????.418622.001-05 bei tikslaus reguliavimo ventilis ????.463.008-03 VĮ Ignalinos atominei elektrinei už 63 720 Lt (54 000 Lt ir PVM 18 proc. 9720 Lt), pagal prekių pirkimo-pardavimo sutartis: 2005-12-19 Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-01-18 Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005-12-19 Nr. 7, taip pat 2006-03-16 UAB „Verslo gamyba“ PVM sąskaitą faktūrą VERS Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-03-20 UAB „Elvata“ PVM sąskaitą faktūrą ELV Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr., (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotos įvairios prekės skirtingoms Lietuvos įmonėms, sumokėjus sutartą kainą ir PVM mokestį. Nei FNTT, nei teismas, nei Inspekcija visiškai neanalizavo Bendrovės kitų sandorių. Patikrinimo akte pridedama 2006-02-09 UAB „Verslo gamyba“ PVM sąskaita faktūra VERS Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią Bendrovė nupirko iš minėtos įmonės įtampos stabilizatorius BST-T50-IR bei stabilitronų bloką, o pardavė tam pačiam pirkėjui Ignalinos atominei elektrinei pagal 2005-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-02-09 PVM sąskaitą faktūrą ELV Nr. (duomenys neskelbtini) už 169 920 Lt įskaitant PVM sumą. Niekas šių aplinkybių nevertino ir neanalizavo, pažeidžiant MAĮ 6 straispnyje įtvirtintus principus (ten pat, b.l.11-16). Prie pastabų pareiškėja pridėjo pastabose nurodytas ir kitas pirkimo-pardavimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras bei mokėjimo pavedimo kopijas, patvirtinančias prekių perdavimą AB „Lietuvos energija“, VĮ Ignalinos atominė elektrinė, AB Lietuvos dujos, AB „Lietuvos elektrinė“ (ten pat, b.l. 11-16, 131-198).

Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas, 2011-01-03 sprendimu Nr. (21.26)-256-2 patvirtino Patikrinimo aktą, konstatavo, kad jame pagrįstai teigiama, jog ūkinės operacijos tokiomis aplinkybėmis, kokios atspindėtos ginčo PVM sąskaitose faktūrose, neįvyko, o Bendrovė prekių ir paslaugų pirkimo PVM atskaitė, žinodama arba turėdama galimybę žinoti, jog dalyvauja nesąžiningoje veikloje ir prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis įgyjama neteisėta mokestinė nauda. Mokesčių administratoriui nustačius aplinkybių, kurios įrodo, jog ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos įvyko ne tomis sąlygomis, kaip atvaizduota apskaitos dokumentuose, tikrąjį šių ūkinių operacijų turinį turi pagrįsti ir įrodyti mokesčių mokėtojas. Į Bendrovės argumentus, kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės bei paslaugos buvo gautos ir panaudotos Bendrovės PVM apmokestinamoje veikloje (perduotos kitiems realiai veikiantiems ūkio subjektams), ką patvirtina Bendrovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, pirkimo-pardavimo sutartys, specifikacijos, Vilniaus AVMI atsakė, kad, atsižvelgusi į patikrinimo metu gautą informaciją apie Bendrovės kontrahentų veiklos tikslus, kontrahentų atstovų paaiškinimus dėl sandorių su Bendrove, Bendrovės direktoriaus teiginius, jog neatsimena sandorių sudarymo aplinkybių, nepažįsta kontrahentų atstovų, Vilniaus AVMI padarė išvadą, jog Bendrovės pateikti įrodymai nepagrindžia ginčo sandorių realumo. Siekiant neteisėtai pasinaudoti PVM atskaita, paprastai ir yra įforminami buhalterinės apskaitos dokumentai, turintys visus pagrindinius teisės aktų nustatytus rekvizitus. Nagrinėjamu atveju Bendrovės klientams išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, pinigų mokėjimo dokumentų ir sutarčių su Bendrovės pirkėjais nepakanka patvirtinti aplinkybei, jog sandoriai tarp Bendrovės ir Įmonių buvo tikri, o ne tariami, sudaryti turint tikslą jais įforminti kitus siekius. Be to, ginčo PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodyta papildomų rekvizitų, todėl nėra galimybės nustatyti prekių pakrovimo ir gabenimo maršrutų, transporto priemonių, už prekes atsakingų asmenų tapatybės ir kitų duomenų, kurie kaip papildoma informacija leistų spręsti apie konkrečias prekių pristatymo sąlygas bei aplinkybes. Bendrovės kontrahentų steigėjai ir vadovai apklausiami patvirtino, kad vykdė neteisėtą veiklą, kuri pasireiškė tuo, kad šios įmonės išrašydavo suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos realiai neįvykusios ūkinės operacijos - fiktyvių prekių ir paslaugų pardavimas įvairioms įmonėms. Pastarosios suklastotų dokumentų pagrindu pervesdavo pinigus į šių įmonių sąskaitas banke. Vėliau pinigai būdavo išgryninami ir perduodami tariamiems pirkėjams, sau pasiliekant atitinkamą procentą nuo sumos. Per tarpininkus tariamiems pirkėjams vėliau būdavo perduodamos ir sąskaitos bei kiti reikiami dokumentai, pinigai. Šios aplinkybės paaiškina Bendrovės direktoriaus teiginius, jog nepažįsta kontrahentų vadovų, darbuotojų, nežino, kur yra kontrahentų buveinė ir pan. Vilniaus AVMI konstatavo, kad nagrinėjamomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama PVM atžvilgiu (Bendrovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių bei paslaugų Bendrovės kontrahentai neturėjo galimybės pateikti, nes neturėjo tam reikalingų resursų, nėra duomenų, kad prekėmis disponavo teisėtai, priešingai, M. B. nurodė, UAB „Screen", UAB „Trafikanta", UAB „Trabansa" vardu buvo forminami tariami prekių pardavimai, nors dalį šių prekių jis buvo įsigijęs savo vardu). Situacijos, kad PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos įvyko ne tomis sąlygomis, kokios yra atvaizduotos dokumentuose, konstatavimas suponuoja mokesčių mokėtojo pareigą įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį, taip pat pareigą įrodyti, kad elgėsi sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, siekdamas įsitikinti, jog nedalyvauja PVM sukčiavime. Kadangi šiuo Bendrovė jokių paaiškinimų bei įrodymų dėl savo kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo veiksmų nepateikė, ji negali būti pripažinta sąžininga, todėl patikrinimo metu teisė į PVM atskaitą Bendrovei paneigta pagrįstai. Bendrovė informacijos apie savo kontrahentus nerinko (Bendrovės direktorius A. K. negalėjo nurodyti, su kokiais konkrečiais šių įmonių atstovais, išskyrus M. B., bendravo), nesidomėjo šių bendrovių veiklos teisėtumu, nesiekė įsitikinti, jog Bendrovei perleidžiamos teisėtai įsigytos prekės. Tarp Bendrovės ir šešių Įmonių bei jas atstovaujančių asmenų buvo susiklostę nevienkartinio pobūdžio, artimi santykiai, sudarantys galimybę sandorio šalims geriau žinoti apie viena kitos elgesį bei ketinimus dėl mokesčių mokėjimo, veiklos teisėtumą, be to, Bendrovė per akcininkus ir vadovus yra susijusi su UAB „Metrolon servis" bei UAB „Verslo gamyba", todėl Bendrovė žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog dalyvauja nesąžiningoje veikloje ir tokiu būdu prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis įgyjama neteisėta mokestinė nauda, vykdymo. Atsakydama į Bendrovės pastabas dėl FNTT atlikto Bendrovės ūkinės veiklos tyrimo medžiagos panaudojimo, mokesčių administratoriaus pareigos pateikti papildomus įrodymus ir apklausti liudytojus, Vilniaus AVMI sprendime paaiškino, jog, vadovaujantis MAĮ 72 str. 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą MAĮ nustatyta tvarka. Mokestis, remiantis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Kadangi FNTT pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl pagal MAĮ 72 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius turi teisę mokesčių mokėtojo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius, taip pat baudas apskaičiuoti remdamasis FNTT dokumentais ir, kai juose esanti informacija yra pakankama, neprašyti papildomų paaiškinimų iš asmenų, su kuriais mokesčių mokėtojas vykdo ginčo sandorius. Šiuo atveju mokesčių administratoriui visiškai pakako ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir nustatytų faktų, kurie išdėstyti FNTT pateiktoje medžiagoje ir 2009-12-08 specialisto išvadoje Nr. 5-1/213. Nors nagrinėjamu atveju nėra priimtas apkaltinamasis aktas Bendrovės, jos vadovų ar kitų asmenų atžvilgiu, iš Patikrinimo akte pateiktos medžiagos yra aišku, kad Bendrovei (jos vadovams) buvo žinoma, kad Įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose fiksuojami duomenys neatitinka tikrovės, jose užfiksuotos ūkinės operacijos tarp nurodytų ūkio subjektų realiai neįvyko tokiomis aplinkybėmis, kaip atvaizduota dokumentuose. Priešingai, nei teigiama pastabose, aplinkybė, ar teismas spręs vieno ar kito asmens kaltės klausimą, neturi įtakos Bendrovės atsakomybei pagal mokesčių įstatymus. Dėl Bendrovės pastabų, jog jai nebuvo pateikta baudžiamosios bylos Nr. 06-1-00026-07 medžiaga, dėl ko Bendrovė negali būti įsitikinusi patikrinimo akto teisėtumu, Vilniaus AVMI paaiškino, kad pagal MAĮ 129 str. 4 dalį prie patikrinimo akto pridedami visi priedai, išskyrus tuos atvejus, jei juose yra informacijos apie kitą mokesčių mokėtoją ar yra valstybės paslaptį sudaranti informacija. Ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00026-07 dėl Bendrovės neteisėtos veiklos atlieka FNTT, todėl, siekiant nepažeisti MAĮ 129 str. 4 dalies nuostatų, mokesčių administratorius neturi pagrindo prie patikrinimo akto kaip jo priedų teikti šios institucijos atliekamo tyrimo medžiagą. Dėl šios medžiagos pateikimo Bendrovė turi teisę kreiptis į pačią ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją. Be to, Patikrinimo akte yra išsamiai ir aiškiai pateikta visa informacija, kuria disponavo mokesčių administratorius, t.y. FNTT atlikto tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, apklaustų asmenų paaiškinimai, jų turinys.

Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į teisės aktų nuostatas, reikalaujančias, kad įgyvendindami savo teises ir pareigas, mokesčių mokėtojai veiktų vadovaudamiesi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, 2011-01-03 sprendimu Nr. (21.26)-256-2 patvirtino patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą 232 584 Lt PVM sumą. Vilniaus AVMI atsižvelgusi į pažeidimo pobūdį (daugkartiniais sandoriais, siekiant mokestinės naudos neteisėtai padidinta PVM atskaita), tačiau nustačiusi atsakomybę švelninančių aplinkybių (Bendrovė 2007-05-18 sumokėjo į biudžetą 214 177 Lt PVM), padarė išvadą, jog tikslai bus pasiekti skiriant 69 775 Lt (30 proc. dydžio) baudą. Vilniaus AVMI konstatavo, kad neskirti baudų už veiką, kokią padarė Bendrovė, įstatymai nenumato (ten pat, b.l.45-52).

Inspekcija, išnagrinėjusi UAB „Elvata“ skundą, 2011-03-04 sprendimu Nr. 69-45 patvirtino Vilniaus AVMI 2011-01-03 sprendimą Nr. (21.26)-256-2 (ten pat, b.l.18-23). Centrinis mokesčių administratorius konstatavo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir Įmonių įvyko ne sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis ir pareiškėjai PVM atskaita yra negalima, kadangi UAB „Verslo gamyba", UAB „Screen", UAB „Trabansa", UAB „Elkotonas" ir UAB „Metrolon servis" neturėjo reikiamos materialinės bazės bei fizinių resursų, reikalingų veiklai vykdyti. Remiantis VĮ „Registrų centras" ir VĮ „Regitra" duomenimis, neturėjo nei nekilnojamojo turto, nei jų vardu registruotų transporto priemonių, išskyrus UAB „Verslo gamyba", kuri sandorių su pareiškėja metu turėjo vieną automobilį Mersedes Benz, taip pat dirbtuves (duomenys neskelbtini), Šiauliuose bei butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Inspekcija padarė išvadą kad pareiškėja prekes įsigijo, tačiau ne iš tų verslo subjektų, kurie nurodyti minimose sąskaitose faktūrose. Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjos direktorius (A. K.) daugeliu atvejų visus verslo reikalus su minimomis įmonėmis derino bei veikė su M. B., kuris baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00026-07 yra įtariamasis (kaip ir G. R. bei A. K.). Pareiškėja savo rašytinėse pastabose dėl Patikrinimo akto nurodė, kad Vilniaus AVMI surašydama Patikrinimo aktą rėmėsi „abejotinos reputacijos asmenų parodymais", tačiau bendradarbiauti, turėti verslo santykių, bei pasirašinėti sąskaitas faktūras už neva pateiktas prekes, bei suteiktas paslaugas, kurias pasirašė kiti asmenys (M. B. ir G. R. jokių oficialių pareigų minėtose įmonėse neatliko, išskyrus UAB „Metrolon servis", kur M. B. buvo vykdantysis direktorius) su minėtais asmenimis pareiškėjos direktoriui nekliudė bei pagrįstų įtarimų nesukėlė. Pareiškėjos direktorius žinojo, kad Įmonės užsiima neteisėta veikla bei joje savo noru dalyvavo siekdamas ekonominės naudos. Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad Vilniaus AVMI sprendime nenurodyti konkrečių sandorių laikai, kaina, neįvardintos tariamai suklastotos sąskaitų faktūrų serijos ir numeriai, tad pareiškėjai sunku ginti savo poziciją, paaiškino, kad visa detali informacija apie sandorius yra pateikta Patikrinimo akte, kurį 2010-11-03 pareiškėjos direktorius gavo pasirašytinai - išskirti atskiri sandoriai su kiekvienu verslo subjektu, nurodytos datos, PVM sąskaitų faktūrų numeriai, pardavimų sumos, prekių (paslaugų) pavadinimai bei duomenys, kas pasirašė kiekvieną sąskaitą faktūrą bei visos sandorių aplinkybės. Centrinis mokesčių administratorius paaiškino, kad Vilniaus AVMI, surašydama Patikrinimo aktą bei sprendimą, surinko pakankamai įrodymų (atlikti UAB „Verslo gamyba", UAB „Screen", UAB „Trabansa", UAB „Elkotonas" ir UAB „Metrolon servis" kontrolės veiksmai, vertintos visos pateiktos sąskaitos faktūros), kad pareiškėjai PVM atskaita yra negalima, tuo tarpu iš FNTT gauta medžiaga tik patvirtino Vilniaus AVMI poziciją bei suteikė papildomai įrodymų šiai pozicijai pagrįsti. Dėl pareiškėjai nepateiktos ir prie Patikrinimo akto nepridėtos Vilniaus AVMI turimos ikiteisminio tyrimo medžiagos, centrinis mokesčių administratorius paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (2002-03-14 įstatymo Nr. IX-785 redakcija) 21 str. 4 dalies nuostata, pareiškėja turi teisę susipažinti su ginčo medžiaga, įskaitant ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, bet kurioje mokestinio ginčo stadijoje (ten pat, b.l.18-23).

Komisija 2011-05-30 sprendimu Nr. S-122(7-73/2011) patvirtino Inspekcijos 2011-03-04 sprendimą Nr. 69-45 (ten pat, b.l.280-292), sprendime konstatavo, kad išvadai, jog ūkinės operacijos realiai neįvyko tarp pareiškėjos ir Įmonių, ir pareiškėjos elgesys, vykdant ginčijamas ūkines operacijas pripažintinas nesąžiningu, patvirtinti mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų. Mokesčių administratorius pagrįstai nagrinėjo pareiškėjos elgesį ginčo ūkinių operacijų atžvilgiu, t.y. vertino pareiškėjos sąžiningumą mokestine prasme. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos elgesys, vykdant ginčijamas ūkines operacijas, pripažintinas nesąžiningu. Pareiškėjos direktorius (atsakingas už dokumentuose atliktų įrašų ir rekvizitų teisingumą) sandoriuose su Įmonėmis elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai. Faktiškai daugeliu atvejų visus verslo reikalus su nurodytomis įmonėmis derino bei veikė su M. B., kuris baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00026-07 yra įtariamasis (kaip ir G. R. bei pats pareiškėjos direktorius). Dėl UAB „Prolangus", UAB „Screen", UAB „Trabansa", UAB „Elkotonas" pareiškėjos direktorius nurodė, kad nežino nei kur tos bendrovės yra, nei kokie asmenys joms vadovauja. UAB „Metrolon servis" (direktorius M. B.) biuras yra tuo pačiu adresu, kaip ir pareiškėja, ir, kaip minėta, praktiškai visus prekių/paslaugų įsigijimo iš kitų bendrovių pareiškėjos direktorius derino su M. B. Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra dokumentai, įrodantys pareiškėjos nekaltumą, posėdžio metu Vilniaus AVMI atstovas paaiškinimo, kad mokesčių administratoriaus pareigūnės susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pasidarė dokumentų, susijusių su nagrinėjama mokestines byla, kopijas, tačiau kitų papildomų dokumentų byloje nebuvo. Pareiškėja savo nurodytam teiginiui dėl ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių kitokių įrodymų, nei pateikė mokesčių administratorius, nepateikė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų (jų skunde nenurodo ir pareiškėja), kad pareiškėja domėjosi nurodytomis bendrovėmis, joms atstovaujančiais asmenimis (jų tapatybėmis). Pareiškėja taip pat jokiomis formomis nesiaiškino ir neįvertino, ar prekių tiekėjas turi materialinę bazę veiklai vykdyti, nesidomėjo, kokia veikla šios įmonės užsiima. Atvirkščiai, pareiškėjos direktorius pripažino, kad praktiškai visus prekių įsigijimo klausimus derino tik su M. B. Taigi pareiškėja faktiškai nesidomėjo, kokiu būdu gavo prekes bei kas ir kaip jas pristatė. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėja nesiėmė net elementariausių priemonių (protingų veiksmų) tam, kad būtų įvertintas ūkinių operacijų partnerių veiklos teisėtumas ar būtų galima įsitikinti, kad sandorį sudaro būtent su PVM sąskaitose faktūrose nurodytais ūkio subjektais. Šiuo aspektu LVAT yra pažymėjęs, kad teisę į PVM atskaitą mokesčio mokėtojas įgyja tik tuo atveju, jeigu jis prekes įgyja iš PVM mokėtojo, kuris pagal įstatymus privalo sumokėti šias mokesčio sumas, įpareigoja mokesčio mokėtoją, pageidaujantį pasinaudoti šia teise, imtis visų įmanomų priemonių, kad įsitikinti, jog PVM sąskaitos faktūros atspindi tikrąjį ūkinių operacijų turinį, jog sandorį sudaro su šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytu ūkio subjektu (LVAT 2006-11-17 nutartis Nr. A6-1845/2006). Taigi, pripažinus pareiškėjos elgesį vykdant ginčijamas ūkines operacijas nesąžiningu, tai savo ruožtu paneigia pareiškėjos teisę atskaityti 232 584 Lt PVM pagal Įmonių 34 PVM sąskaitas faktūras. Dėl pareiškėjos argumentų, kad sprendime nenurodyti konkrečių sandorių laikas, kaina, neįvardintos tariamai suklastotų sąskaitų faktūrų serijos ir numeriai, Komisija sutinka su Inspekcijos pozicija, kad visa detali informacija yra pateikta Patikrinimo akte, kurį 2010-11-03 pareiškėjos direktorius gavo pasirašytinai - išskirti atskiri sandoriai su kiekvienu verslo subjektu, nurodytos datos, PVM sąskaitų faktūrų numeriai, pardavimų sumos, prekių (paslaugų) pavadinimai bei duomenys, kas pasirašė kiekvieną sąskaitą faktūrą bei visos sandorių aplinkybės (ten pat, b.l.280-292).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Pridėtinės vertės mokesčio esmė atskleista, jo mokėjimo, atskaitos tvarka (sąlygos) yra reglamentuojami 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymu Nr. IX-751 (toliau - PVMĮ), kurio 2 str. 28 dalyje nustatyta, kad PVM atskaita yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma. PVMĮ 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t.y. veikdamas kaip toks. <...> PVMĮ 57 str. 1 dalyje (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai, išskyrus tuos, kuriems taikomas šio Įstatymo XII skyriaus penktojo skirsnio nuostatos. <...>

Pridėtinės vertės mokesčio atskaitos sąlygos yra inter alia išaiškintos LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-404/2010, kur teismas nurodė, kad, aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, yra suformuluotos atitinkamos taisyklės, kurias galima sugrupuoti sekančiai: 1. pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas); 2. mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami pridėtinės vertės mokesčiai ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas). Aiškindama pirmosios taisyklės turinį LVAT plenarinė sesija yra konstatavusi, kad „prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti“.

Pagal PVMĮ 64 str. 9 dalį mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus (1p.). Reikalavimai apskaitos dokumentų rekvizitams yra nustatyti 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str. 1 dalyje, PVMĮ 64 str. 1 dalyje (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), PVMĮ 80 str. 1 dalyje (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija).

Dėl pirmosios sąlygos pareiškėjas teigia, kad jai Įmonių išrašytos ir jos Klijientams išrašytos PVM sąskaitos faktūros atitinka visus reikalavimus, keliamus joms įstatymų. Kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, nes iš šio sprendimo dalyje „Faktinės bylos aplinkybės“ išanalizuotų rašytinių įrodymų akivaizdu, jog bent dalis PVM atskaitoje dalyvavusių sąskaitų faktūrų neatitinka ir šių formalių reikalavimų (pvz. UAB „Verslo gamyba" direktorė V. S. neneigė, jog ji šioje bendrovėje buvo tik fiktyvi direktorė, iš tiesų reikalus pagal jos pasirašytą generalinį įgaliojimą tvarkė sūnėnas M. B., ji jokiuose dokumentuose nepasirašinėjo ir pareiškėjai išrašytose ginčo PVM sąskaitose faktūrose parašai padaryti ne jos ranka; kai kurios PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos ir pan.).

LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6) išaiškino, jog prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti (2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-953-2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4). Taigi prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. Mokesčių mokėtojas turi įsigyti prekę ar paslaugą ir ją panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti. LVAT plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t.y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Minėta prielaida (prekės įsigijimo ir realizavimo veiksmai) išreiškia visą pridėtinės vertės mokesčio sistemos esmę – su įsigyta preke sukūrus pridėtinę vertę ir ją realizavus sumokamas pridėtinės vertės mokestis, o mokestis, kurį mokesčio mokėtojas sumokėjo įsigydamas prekes ar paslaugas, reikalingas pridėtinei vertei sukurti, gali būti atskaitomas. Būtent šias aplinkybes turi patvirtinti PVM sąskaitos faktūros. Nustačius, jog PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios. Aplinkybę, jog lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, patvirtina ir naujojo 2004 metų balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis, kuris įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą. Taigi aiškiai pastebima įstatymų leidėjo pozicija tikrajam ūkinės operacijos turiniui teikti pirmenybę šio turinio įforminimo atžvilgiu. Išanalizavusi PVM sistemos veikimo mechanizmą, LVAT plenarinė sesija padarė išvadą, jog realus ūkinės operacijos atlikimas ir šios operacijos turinį leidžiantis nustatyti įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad pirkėjas turi teisę į PVM atskaitą. Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais.

LVAT 2007 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-109-07, remdamasis byloje A1-355/2004 pateiktu išaiškinimu, konstatavo, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos-faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Kaip matyti iš pareiškėjui surašyto patikrinimo akto, mokesčių administratorius, be PVM sąskaitų faktūrų, nerado kitų įrodymų, patvirtinančių, jog šiose sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos vyko būtent tarp jose nurodytų kontrahentų. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.

Šioje byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, jog pareiškėjos su Įmonėmis neva atlikti pirkimo-pardavimo sandoriai, neva iš Įmonių gautos paslaugos ir jų įforminimas šių reikalavimų neatitinka, nes sandoriai, užfiksuoti ginčo PVM sąskaitose faktūrose, vyko kitomis sąlygomis, nei galima būtų spręsti iš šių PVM sąskaitų faktūrų (Įmonės realiai jokios veiklos nevykdė, pagal deklaruotus buveinių adresus nebuvo surastos, visos (išskyrus vieną) neturėjo gamybinių patalpų, transporto priemonių, kai kuriose iš jų nebuvo jokių darbuotojų. Iš UAB „Prolangus" direktoriaus J. K., N. P., UAB „Verslo gamyba" direktorės V. S., G. R., UAB „Screen" direktoriaus L. C., UAB „Metrolon servis" direktoriaus M. B. bei pareiškėjos direktoriaus A. K. paaiškinimų akivaizdu, jog įmonės buvo įsteigtos tikslu imituoti veiklą, o sandoriai pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras realiai nevyko, prekės ar paslaugos nebuvo teikiamos, kai kurios prekės buvo įsigytos asmeniškai M. B. be įsigijimo dokumentų ir pan.). Šie įrodymai leidžia kolegijai teigti, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros negali būti laikomos patvirtinančiomis atitinkamo turinio ūkinių operacijų buvimą, todėl jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios.

Pareiškėjas neigia buvęs nesąžiningas (2 sąlyga). Dėl šios sąlygos LVAT yra suformavęs praktiką, nuo kurios šioje byloje nukrypti kolegija neranda jokio pagrindo. Antai, LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6) išaiškino: mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas. Todėl kitos sandorio šalies padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su mokesčio mokėtojo vykdoma ūkine operacija, paprastai neįtakoja mokesčio mokėtojo sąžiningumo. Tokia pati taisyklė taikytina kalbant ir apie ankstesnes prekių civilinės apyvartos stadijas: jeigu į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, jog ankstesnėje jo įsigytos prekės apyvartos grandinėje buvo nesumokėti su šios prekės apyvarta susiję mokesčiai, jis laikytinas nesąžiningu. Siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Protingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą, esant teisės spragai, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiais kriterijais turi būti remiamasi vertinant visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie mokesčių mokėtojo sąžiningumą. Įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija, turi mokesčių administratorius. Dažniausiai ši aplinkybė įrodoma nustačius, jog už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nėra sumokėtas pridėtinės vertės mokestis. Tačiau vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t.y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Ir priešingai, jei prekių ar paslaugų pirkėjas nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad pardavėjas nesumokės pardavimo PVM, jo kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą išlieka. Jei mokesčių mokėtojas dalyvaudamas ūkinėje operacijoje elgiasi nesąžiningai, t.y. žino ar atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Tokiu atveju nesuteikus pirkėjui teisės į PVM atskaitą nėra paneigiamas ir dvigubo apmokestinimo draudimo principas, nes pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo. Taigi siekiant paneigti ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą dėl šio subjekto nesąžiningumo, mokesčių administratorius, tikrindamas mokesčių mokėtojo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą bei spręsdamas dėl mokesčių mokėtojo teisės atskaityti konkretaus dydžio PVM, pirmiausia privalo ištirti, ar šį PVM sumokėjo pardavėjas. Tuo pačiu mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (ABTĮ 57 str. 4 d.). Šie įrodymai vertinami visų bylos aplinkybių kontekste (ABTĮ 57 str. 6 d.).

LVAT 2006 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-403-1845-06 išaiškino, kad jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos, ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąnaudos faktiškai nėra patirtos.

Kolegija iš bylos įrodymų viseto sprendžia, jog pareiškėjos vadovas ir turėjo galimybę žinoti, ir žinojo apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, todėl elgėsi nesąžiningai.

Pareiškėja teigia, jog tos pačios prekės, įsigytos iš Įmonių, pagal įstatymo reikalaujamus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, prekių priėmimo aktus ir kt.) buvo parduotos Klijentams, nurodo, jog nebuvo kreipiama dėmesio, nebuvo analizuojami jos pateikti papildomi įrodymai. Kolegija atkreipia dėmesį, jog, Vilniaus AVMI, atsakydama į pareiškėjo pastabas dėl Patikrinimo akto ir tvirtindama jį, vėliau – Inspekcija bei Komisija, pasisakė dėl pateiktųjų įrodymų.

Kolegija, pasisakydama dėl šios skundo dalies, remiasi LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6), kur LVAT išaiškino, kad aplinkybė, kad pridėtinės vertės mokestis turi būti proporcingas galutiniam vartotojui pateikiamai prekės ar paslaugos kainai lemia, jog mokestis, kuris sumokėtas visuose civilinės apyvartos etapuose iki galutinio prekės ar paslaugos pardavimo, turi būti atskaitomas. Priešingu atveju būtų paneigiama pati įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta pridėtinės vertės mokesčio esmė: pridėtinės vertės mokestis mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įsigyjamas prekes ir paslaugas (Įstatymo 12 str. 1 d.), o vėliau su šiomis prekėmis ar paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę atskaitomas (Įstatymo 16 str.), todėl apmokestinant prekių ar paslaugų teikimą kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje ir uždraudus atskaitą, sukurta pridėtinė vertė būtų apmokestinama ne vieną, o galimai daugiau kartų. Dėl šios priežasties teisė į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą pripažįstama vienu iš esminių visos pridėtinės vertės mokesčio sistemos elementų. Taip šio mokesčio atskaita suprantama ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje. Štai byloje C-177/99 Ampafrance and Sanofi ( Rec. 2000, p. I-7013) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal pridėtinės vertės mokesčio sistemos pagrindinį principą, kildinamą iš Pirmosios direktyvos 2 straipsnio ir Šeštosios direktyvos 2 straipsnio, pridėtinės vertės mokestis mokamas už kiekvieną pardavimo etapą, o tai atliekant atskaitomas pridėtinės vertės mokestis, kuriuo betarpiškai apmokestinta ankstesnė apyvarta. Pagal nuolatinę praktiką Šeštosios direktyvos 17 ir kituose straipsniuose reglamentuota teisė į PVM atskaitą yra sudedamoji pridėtinės vertės mokesčio mechanizmo dalis, kuri paprastai negali būti ribojama. Ši teisė gali būti įgyvendinama tuoj pat visų ankstesnių apyvartos etapų atžvilgiu. Teisės į atskaitą ribojimas įtakoja mokestinės prievolės dydį, todėl yra galimas tik Direktyvoje aiškiai numatytais atvejais. Byloje C-427/98 Commission / Germany ( Rec. 2002, p. I-8315) Teisingumo Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pridėtinės vertės mokestis turi apsunkinti tik galutinį vartotoją, o mokesčių mokėtojų, dalyvavusių gamybos ir platinimo etapuose iki galutinio apmokestinimo, atžvilgiu, yra visiškai neutralus nepriklausomai nuo pardavimų skaičiaus. Toks PVM sistemos vertinimas išsakomas ir kitose bylose (žr. pvz., C-62/93 BP Soupergaz / Greek State ( Rec. 1995, p. I-1883)). Tuo pačiu Europos Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, jog už mokesčių administravimą atsakingoms institucijoms nėra užkirstas kelias rinkti įrodymus siekiant įsitikinti, ar mokesčių mokėtojas tikrai vykdo ekonominę veiklą, o ne vien apgaulės ar piktnaudžiavimo keliu siekia įgyti teisę į PVM atskaitą. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad priemonės, kurių gali imtis valstybės narės pagal Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalį, siekdamos užtikrinti teisingą apmokestinimą ir užkirsti kelią mokesčių vengimui, neturi viršyti to, kas yra būtina minėtiems tikslams pasiekti. Taigi jos neturi būti panaudotos tokiu būdu, kad sistemos požiūriu paneigtų teisę į PVM atskaitą, esančią Bendrijos teisės sukurtos PVM sistemos principu (C-110/98 Gabalfrisa and others ( Rec. 2000, p. I-1577)). Įvertinusi šias teisės normas bei minėtą Europos Teisingumo Teismo praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal bendrą taisyklę teisė į PVM atskaitą yra vienas iš esminių pridėtinės vertės mokesčio sistemos elementų, kuri paprastai negali būti ribojama. Tačiau teisės į PVM atskaitą ribojimą reikia skirti nuo mokesčių administratoriaus ir kitų mokestinių ginčų nagrinėjimo procese dalyvaujančių institucijų atliekamo tikrinimo, siejamo su atitinkamo ūkio subjekto teisės į PVM atskaitą sąlygų buvimu. Šios sąlygos arba yra tiesiogiai įtvirtintos PVM įstatyme, arba tiesiogiai išplaukia iš pridėtinės vertės mokesčio sistemos esmės. LVAT jau ne kartą yra akcentavęs, jog prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti (2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-953-2003, P.T. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ v. VMI. Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 118.). Šis reikalavimas tiesiogiai numatytas PVM įstatymo 16 straipsnyje, pagal kurį atskaitoma PVM suma yra įtraukta į apskaitą PVM suma už tiekėjų pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bei importuotas prekes, skirtas apmokestinamoms prekėms gaminti, parduoti ir apmokestinamoms paslaugoms teikti. Taigi prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. Mokesčių mokėtojas turi įsigyti prekę ar paslaugą ir ją panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija taip pat pažymi, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t.y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose.

Nustačius, kad mokesčio mokėtojo (šiuo atveju – pareiškėjos) veiksmai įsigyjant prekes neatitinka PVM atskaitos būtinųjų sąlygų (t.y. pirkimo-pardavimo sandoriai, paslaugų teikimas įvyko kitomis, nei įforminta apskaitos dokumentuose, aplinkybėmis, jie nebuvo realūs), pareiškėjai neatsiranda prielaida PVM atskaitai, nežiūrint to, kad paskesnėje prekių apyvartoje su Klijientais šie sandoriai galimai ir buvo realūs.

2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau-MAĮ) 72 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka. MAĮ 72 str. 2 dalyje nustatyta, kad mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo. MAĮ 129 str. 4 dalyje nustatyta, kad vienas patikrinimo akto egzempliorius įteikiamas mokesčių mokėtojui. Prie šio egzemplioriaus pridedami visi priedai, jei juose nėra valstybės paslaptį sudarančios informacijos, taip pat paslaptimi pagal šį Įstatymą laikomos informacijos apie kitą mokesčių mokėtoją.

Įvertinus cituotąjį reglamentavimą, darytina išvada, jog mokesčių administratoriai, Komisija turėjo teisę remtis FNTT patikrinimo duomenimis, specialisto išvada, ikiteisminio tyrimo teisėjų apkausomis. Aplinkybė, jog baudžiamoji byla neišnagrinėta, jog pareiškėjos vadovams nėra pareikšti kaltinimai, nereiškia, jog šiuo atveju negali būti taikoma finansinė atsakomybė. Net jei laikyti, kad prie pareiškėjai įteikto patikrinimo akto egzemplioriaus nebuvo pridėti visi priedai, skundžiamų sprendimų savaime nedaro neteisėtais, nes pareiškjos atstovai visose mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijose su šiais priedais galėjo susipažinti. Kolegijos vertinimu, tiek Vilniaus AVMI, tiek Inspekcija, tiek Komisija pakankamai argumentavo bei tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus.

Įvertinus tai, kas pasakyta šiame teismo sprendime, skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1p., 127 str., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.