Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1384-320/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-10-21
Bylos Nr.: I-1384-320/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00026-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Irena Varžinskienė
Pareiškėjas: V. Ž.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

1.15Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
1.15.2.3.2Neturtinė žala
1.37.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.21Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-1384-320/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15; 1.15.2.3.2; 1.37.2.3; 3.21 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 21 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienėrašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž.skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) bei atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK, ir atsakovės atstovas) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismui pateiktu skundu (I t., b. l. 2-4), kurį patikslino (I t., b. l. 13-14, 118-119), prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 20 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose, atlyginimą.Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. vasario 24 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant jo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas žmogaus teises. Areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis (nuo 3 iki 4 asmenų), neužtikrinant Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto minimalaus ploto. Pareiškėjas teigė, kad Areštinės kameros, kuriose buvo laikomas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Sanitariniai mazgai kamerose nėra atitverti nuo gyvenamųjų patalpų (stalai pastatyti priešais tualetą), nors, pareiškėjo nuomone, gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, nes šiose patalpose įkalintiems asmenims teikiamas maitinimas. Kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, neskaidrūs. Jų nuvalyti nebuvo galimybių dėl įrengtų grotų. Dienos šviesa nepakankama (apytikslis lango išmatavimas - 110×90 cm), gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje neįmanoma skaityti, rašyti. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, dėl ko tuoj pat apsergama, pasinaudoti šiltu vandeniu būdavo leidžiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė palaikyti asmeninę higieną.Gulėjimas Areštinės kameros lovoje gaunant vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, neužtikrinant jokio kito užimtumo, Areštinėje dirbančių pareigūnų nuolatinis psichologinis smurtas (patyčios ir užgauliojimai) neigiamai veikė pareiškėjo psichinę sveikatą. Pareiškėjo teigimu, nuteistajam ar suimtajam priklauso 8 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, todėl pasivaikščiojimų gryname ore ribojimas vienos valandos trukme prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Areštinės kamerose lėmė pareiškėjo neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, o tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 18-20, 123-125) paaiškino, kad ginčo laikotarpiu asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjui Areštinės kamerose tekęs plotas atitiko arba 3,6 kv. m ribą arba buvo didesnis.Visuomenės sveikatos centras pažeidimų, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas, patikrinimų aktais nenustatė. 2005 metais Areštinės antrame korpuse buvo atliktas remontas, kurio metu buvo pakeisti visi baldai, lovos, langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, naujas apšvietimas, elektros instaliacija, pakeisti visi vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės ir t. t. 2013 metais sausio mėnesį buvo suremontuotas Areštinės pirmasis korpusas, todėl Areštinė atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) reikalavimus. Visuose Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose, vadovaujantis HN 37:2009, įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema. Areštinėje laikomi asmenys turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Prausimosi trukmė yra individuali ir priklauso nuo dušu besinaudojančių asmenų poreikių. Areštinės kamerų sanitarinių mazgų ir langų įrengimas taip pat atitinka higienos normų reikalavimus, jie yra darinėjami, iš vidaus langus valo kameroje laikomi asmenys, iš lauko – įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Kameroje laikomiems asmenims yra išduodamos priemonės kameros švarai palaikyti. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas per visą jo buvimo Areštinėje laiką nė karto nepateikė skundų, prašymų dėl tariamai pažeistų jo laikymo sąlygų ar dėl Areštinės darbuotojų naudojamo psichologinio smurto.Teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, todėl atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities VPK, civilinė atsakomybė atlyginti neturtinę žalą negali atsirasti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų teritorinės policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Pareiškėjas, apibrėždamas skundo ribas, prašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. vasario 24 d. (I t., b. l. 2-4,13-14, 118-119). Atsakovėsatstovas Panevėžio apskrities VPK prašė pareiškėjo reikalavimuiatlyginti žalą, patirtą iki 2012 m. vasario 10 d., taikyti ieškinio senaties terminą (II t., b. l. 32).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė paštu tik 2015 m. sausio 22 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko (I t., b. l. 5). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimu, asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Todėl atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Areštinėje sąlygų ir į atsakovės atstovo Panevėžio apskrities VPK procesiniuose dokumentuose nurodytus pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpius, darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes,pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Ieškinio senaties atnaujinimo klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. sausio 21 d. ir nėra pagrindo exofficio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį.Dėl šios priežasties Panevėžio apskrities VPK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. sausio 21 d., atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymusprivalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Vidaus tvarką Areštinėje ginčo laikotarpiu reguliavo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Panevėžio apskrities VPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 (su 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 50-V-505 pakeitimu) (I t., b. l. 188-194).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014,p. 460-564). Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo14 d. iki 2011 m. kovo 18 d., taip pat laikotarpio nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d. atitinkamais periodais, patvirtina atsakovės atstovo byloje pateikti rašytiniai dokumentai ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyta informacija (I t., b. l. 18-19, 22-23, 25-79, 80-81; II t., b. l. 1, 30-34, 35-147). Remiantis šiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomaieškinio senatis, t. y. nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Areštinėje buvo laikomas: kameroje Nr. 1 (plotas – 18,53 kv. m) 2013 m. kovo 13 d. ryte – 2013 m. kovo 14 d. vakare su dviem asmenimis, 2014 m. sausio 17 d. ryte – 2014 m. sausio 19 d. vakare su dviem asmenimis; kameroje Nr. 2 (plotas – 21,38 kv. m) 2014 m. vasario 21 d. ryte– 2014 m. vasario 23 d. ryte su trimis asmenimis, 2014 m. vasario 24 d. ryte– 2014 m. vasario 25 d. vakare su dviem asmenimis; kameroje Nr. 12 (plotas – 12,17 kv. m) 2012 m. spalio 1 d. ryte – 2012 m. spalio 2 d. vakaresu vienu asmeniu; kameroje Nr. 15 (plotas – 19,59 kv. m) 2012 m. birželio 29 d. ryte–2012 m. liepos 1 d. vakaresu dviem asmenimis, 2012 m. rugsėjo 28 d. ryte su vienu asmeniu, 2012 m. rugsėjo 29 d. ryte– 2012 m. rugsėjo 30 d. rytesu dviem asmenimis, 2013 m. vasario 8 d. vakare su dviem asmenimis, 2013 m. vasario 9 d. ryte su vienu asmeniu, 2013 m. vasario 10 d. ryte ir vakare su dviem asmenimis, 2013 m. kovo 27 d. ryte– 2013 m. balandžio 2 d. vakare su dviem asmenimis; kameroje Nr. 16 (plotas – 14,38 kv. m) 2012 m. birželio 18 d. ryte– 2012 m. birželio 20 d. ryte su vienu asmeniu, 2012 m. birželio 21 d. ryte su dviem asmenimis, 2012 m. birželio 22 d. ryte – 2012 d. birželio 26 d. vakare su vienu asmeniu; kameroje Nr. 18 (plotas – 13,81 kv. m) 2012 m. gruodžio 7 d. ryte – 2012 m. gruodžio 9 d. ryte su vienu asmeniu, 2012 m. gruodžio 10 d. ryte – 2012 m. gruodžio 11 d. vakare su dviem asmenimis, 2013 m. balandžio 29 d. ryte– 2013 m. gegužės 2 d. vakare su vienu asmeniu.

Atsižvelgus į šiuos duomenis bei atsakovės atstovo pateiktą informaciją apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (I t., b. l. 106), darytina išvada, kadginčo laikotarpiu, kuriam netaikomasenatis, pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario26 d., iš viso -45paras, iš jų – 3 paraspažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 16 ir 18, kuomet jose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis), o 42paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nurodytų argumentų pagrindu, konstatuotina, jog Panevėžio apskrities VPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad teismui nekyla abejonių, jog Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto nuostata, kadvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad minėta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma kameroje prieštarauja EŽTT praktikai, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas. Tuo tarpu reikalavimo į minėtą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuoti gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas, o EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimąbylojePitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą bylojeLutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, kad Areštinėje dėl netinkamo apšvietimo bei nešvarių langų,kurių apytikslis išmatavimas- 110×90 cm, kamerosebuvo tamsu ir gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje, skaityti, rašyti buvo neįmanoma.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.Pagal minėtos higienos normos 21 ir 22 punktų, įtvirtinančių policijos areštinės kameros apšvietimo reikalavimus, nuostatas, kamerose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %;areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta– ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta– ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo spręstina, jog jokių specialių reikalavimų, nustatančių, kokio dydžio langai turėtų būti įrengti policijos areštinės kamerose, nėra, todėl pareiškėjo skunde nurodytas apytikslis kameros lango išmatavimas (110×90 cm) nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas.

Spręsdamas dėl Areštinės kamerų apšvietimo sąlygų, teismas remiasi Panevėžio apskrities VPK vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniuose pranešimuose išdėstytomis aplinkybėmis, o būtent, kad 2005 m. atliktas Areštinės antrojo korpuso remontas, 2013 m. – pirmojo korpuso remontas, kurių metu, be kita ko, pakeisti visi langai, sumontuotas naujas apšvietimas, nauja elektros instaliacija (I t., b. l. 80-81,II t., b. l. 33-34). Teismas taip pat remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) ginčo laikotarpiu Areštinėjeatliktųpatikrinimų duomenimis, kuriuose nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Panevėžio VSC 2012 m. spalio 23 d. atlikto operatyvaus patikrinimo duomenimis, kamerose, įskaitant ir kameras Nr. 12, 15, 16, ir 18,kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas,asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, dirbtiniam apšvietimui naudojamos kaitrinės lempos, visi kamerose įrengti šviestuvai, dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai patikrinimo metu veikė. Patikrinimo metu Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija nurodytose kamerose atliko, be kita ko, dirbtinės apšvietosmatavimus ir nustatė, jog dirbtinė apšvieta kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus. Minėtame patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog kontrolės metu Areštinės vadovybei sudarius galimybes visuomenės sveikatos priežiūros specialistams paklausti laikomų asmenų, ar jie patenkinti laikymo sąlygomis, areštantai nusiskundimų dėl laikymo sąlygų neturėjo (I t., b. l . 212-213).2013 m. birželio 11 d. atlikto periodinio patikrinimo Areštinėje duomenys patvirtina, kad visose Areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai; dirbtiniam apšvietimui antrame korpuse naudojamos kaitrinės lempos, pirmajame korpuse – liuminescencinės, visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė (I t., b. l. 84-86).Aukščiau nurodyti atsakovės atstovo pateikti įrodymai, paaiškinimai pareiškėjo teiginius apie šviesos trūkumą paneigia,pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių jo nurodomus teiginius nepateikė, nagrinėdamas bylą, teismas jų taip pat nenustatė.Byloje taip pat nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kameroseNr. 1, 2, 12, 15, 16 ir 18 į Areštinės administraciją ir Panevėžio VSC būtų kreipęsis pareiškėjas ar kiti šiose kamerose laikomi asmenys(I t., b. l. 81, 136,II t., b. l. 34). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo ginčo laikotarpiu, konstatuoti Panevėžio apskrities VPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Policijos areštinės patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra reglamentuotas Lietuvos higienos normos HN 37:2009VII skyriuje, kurio nuostatomis vadovaujantis,visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (48 punktas); visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu (49 punktas); patalpoms, įrenginiams valyti bei dezinfekuoti turi būti naudojamos teisės aktais nustatytos leistinos naudoti priemonės (50 punktas); policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose,šiam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (52 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl nešvarių, apsinešusių nuo purvo kamerų langų pripažintini nepagrįstais, nes šiuos teiginius iš esmės paneigia atsakovės atstovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Remiantis jais, nustatyta, kad Areštinėje ginčo laikotarpiu areštinės koridorių, virtuvės, medicinos punkto, sanitarinių patalpų bei langų valymo paslaugas pagal 2012 m. spalio 26 d. Patalpų valymo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-255 teikė uždaroji akcinė bendrovė „Valymo ir priežiūros centras“ (I t., b. l. 96-101). Šios sutarties 1-ojo priedo 4-os dalies 4.7 punktas patvirtina, kad patalpų langai yra valomi du kartus per metus, o langų valymas apima langų stiklų, langų rėmų ir palangių valymą iš abiejų pusių bei horizontalių žaliuzių valymą (I t., b. l. 100). Minėtas aplinkybes patvirtina ir Panevėžio VSC 2013 m. birželio 11 d.atliktoperiodinio patikrinimo metu užfiksuoti duomenys (I. t., b. l. 84-87). 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 taip pat užfiksuota, kad kamerų patalpos, įrenginiai ir baldai švarūs, areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Kiekviename poste yra biocido, kempinėlių, šveistuvų, ūkiško muilo, šveitimo miltelių. Kad kamerų Nr. 16, 18, 15 ir 12 patalpos, įrenginiai ir baldai švarūs patvirtina ir 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akto Nr. H5-567 duomenys (I t., b. l. 212).

Pareiškėjas reiškė ir bendro pobūdžio pretenzijas, susijusias su kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltais nepatogumais valant langus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015), pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Tačiau pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui neturi kilti, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galimai padarytą pažeidimą (2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015). Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltais nepatogumais juos valant, nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo konkrečiai metu ir kuriose kamerose patyrė šiuos nepatogumus, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį bei aplinkybę, jog pareiškėjas Areštinėje skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas šešiose skirtingose kamerose, nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Taigi, esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Panevėžio apskrities VPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad kamerose įrengti nuo gyvenamosios patalpos neatitverti sanitariniai mazgai (stalai pastatyti priešais tualetą). Pareiškėjo teigimu, minėta gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, kadangi šiose patalpose įkalintiems asmenims teikiamas maitinimas.

Policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 V skyriuje, kurio 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara;sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema;sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą;sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog visose Areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais – jie atitverti reikiamo aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto (I t., b. l. 124). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo teiktais duomenimis, kadangi šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio VSC įvairiais laikotarpiais atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys.2013 m. birželio 11 d. periodinės kontrolės (2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341) metu nustatyta,kad visose kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros (I t., b. l. 85).2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte Nr. H5-567 nurodyta, kad kamerose Nr. 12,15, 16, ir 18, t. y. kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie visose kamerose yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (I t., b. l. 212).Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengiantjiems atskiras patalpas, todėl teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose atitiko minėtos higienos normos reikalavimus. Be to, kaip nepagrįstas vertintinas pareiškėjo teiginys, jog teritorinės policijos įstaigos areštinės kamera turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, nes pagal Areštinių veiklos taisyklių 5 punkte pateiktą policijos areštinės kameros apibrėžimą, tai specialiai įrengta patalpa policijos areštinėje uždarytiems asmenims laikyti. Taigi, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, įrengiant sanitarinį mazgą Areštinės kamerose, nėra pažeisti.

Kita vertus, EŽTTakcentuojama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje AleksandrMakarov prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją, 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją). Iš atsakovės atstovo pateiktos CD laikmenos duomenų (I t., b. l. 130), kuriuose užfiksuotas Areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, baldų ir sanitarinių mazgų išdėstymas, nustatyta, kad kamerose Nr. 1, 2, 15 prieš sanitarinius mazgus buvo įrengtos spintelės, kamerose Nr. 12, 16, 18 – stovėjo stalai. Atsakovės atstovo pateikti CD laikmenos duomenys taip pat patvirtina, jog Areštinės kamerų sanitariniame mazge įrengti kabliukai audeklui pakabinti, kameros plotas, kuriame yra sanitarinis mazgas, gali būti uždengiamas audeklu. Teismo vertinimu, Panevėžio apskrities VPK sudaryta galimybė Areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Areštinės kamerose negali būti vertinamos, kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančios žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad Areštinėje nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos palaikyti asmeninę higieną – kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o galimybė pasinaudoti karštu vandeniu būdavo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių.

Reikalavimai dėl sąlygų, užtikrinančių teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų galimybes palaikyti asmeninę higieną, nustatyti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 VII skyriuje, kurio 60 punkte nustatyta, kad laikomiems asmenims areštinės administracija privalo sudaryti sąlygas prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte. Vidaus tvarkos taisyklių 6.13 punktas numato, kad areštinėje laikomas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą – ar kitą dieną) nusiprausti po šiltu dušu (I t., b. l. 190).

Atsakovės atstovas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog asmenys, laikomi areštinėje, yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, prausimosi trukmė individuali ir priklauso nuo juo besinaudojančių asmenų poreikių (I t., b. l. 19, 80). Byloje pateikto Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d.patikrinimo akto Nr. H5-341 duomenimis, areštantai į dušą vedami vieną kartą per savaitę ir pagal asmeninį pageidavimą (registruojama žurnale) (I t., b. l. 86).Tai, kad tokia teise pareiškėjas naudojosi, patvirtina asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenys (I t., b. l. 153-156, 173, 175, 185, 187). Aplinkybės, kad Areštinėje buvo užtikrinta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, neginčija ir pareiškėjas.Atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Areštinėje laikytam pareiškėjui Panevėžio apskrities VPK sudarė sąlygas naudotis areštinės dušu, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pasisakydamas dėl karšto vandens tiekimo Areštinės kamerų praustuvėse neužtikrinimo, teismas pažymi, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 26 punkte įtvirtintus policijos areštinių įrengimo reikalavimus, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje ir indų plovykloje. Vadovaujantis minėtos higienos normos 20 punkto nuostatomis, policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsakovėsatstovas nurodė, kad Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema (I t., b. l. 19, 80), šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio VSC patikrinimų metu užfiksuoti duomenys (I t., b. l. 85, 212). Be to, pareiškėjas ir neginčija, jog Areštinės kamerų praustuvėse nebuvo tiekiamas šaltas vanduo.Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas šio pobūdžio teritorinės policijos įstaigos areštinės patalpose teisės aktais nereglamentuotas, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens Areštinės kameros praustuvėje nebuvimo.

Pareiškėjo skundo argumentai, jog po šaltu vandeniu galima paviršutiniškai apsiprausti, tačiau dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj pat apsergama, o apsirgus, nėra suteikiamas tinkamas gydymas, vertintini kritiškai. Pažymėtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.). Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje bylojeNr. A-444-669/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini abstrakčiais, netiksliais, nepagrįstais jokiais objektyviais įrodymais, nesusietais su juo pačiu. Pareiškėjas nedetalizavo, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko Areštinėje tiekiamas maitinimas, kada ir kokia konkrečiai medicininė pagalba pareiškėjui apsirgus nebuvo suteikta ar netinkamai suteikta ir pan. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog tokiu būdu buvo pažeistos būtent jo teisės. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Kaip minėta, esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Panevėžio apskrities VPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog tik gulėjimas lovoje Areštinės kamerose, kartais suteikiamas vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, neužtikrinant jokio kitokio užimtumo, bei Areštinėje dirbančių pareigūnų daromas nuolatinis psichologinis smurtas, neigiamai veikė jo psichinę sveikatą. Be to, vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, nuteistajam ar suimtajam turi priklausyti 8 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys apie Areštinės darbuotojų nuolatos naudotą psichologinį smurtąpareiškėjo atžvilgiu, kadangi byloje nėra duomenų, kad per visą laikymo areštinėje laikotarpį pareiškėjas dėl patyčių ar užgauliojimo Areštinės administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas. Pareiškėjas tokių įrodymų taip pat nepateikė, kaip beje, nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių apie galimai padarytą neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai bei jo padarinius dėl Areštinėje organizuojamos laikomų asmenų dienotvarkės.

Pažymėtina, jog pagal Areštinių veiklos taisyklių 5 punkte įtvirtintą policijos areštinės kameros apibrėžimą, kuriame nurodoma, kad tai specialiai įrengta patalpa policijos areštinėje uždarytiems asmenims laikyti, ši patalpa priskiriama kamerų tipo patalpoms. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, į teritorinės policijos įstaigos areštinę suimtieji gali būti perkelti (uždaromi) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme ne ilgesniam nei 15 parų laikotarpiui. Šiems asmenims taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Teismo vertinimu, dėl teritorinių policijos įstaigos areštinių specifinės paskirties bei pavestų vykdyti funkcijų ypatumų, jose laikomiems asmenims negali būti užtikrinta tokia pat režimo bei dienotvarkės reglamentuota judėjimo laisvė bei galimybės užsiimti leistina veikla, pavyzdžiui, kaip ne kamerų tipo pataisos įstaigose.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka.Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo29straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantys Areštinių veiklos taisyklių 54 ir 55 punktai nustato, kad policijos areštinės viršininkas, o jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas, privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą dienos metu pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus, pasivaikščioti. Asmenų, laikomų areštinėje, teisę į ne trumpesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore įtvirtina ir Vidaus tvarkos taisyklių 6.11 punktas (I t., b. l. 190).

Spręsdamas dėl pareiškėjui sudarytų pasivaikščiojimo gryname ore sąlygų Areštinėje, teismas remiasi atsakovės atstovo pateiktais Panevėžio VSC patikrinimų aktais: 2013 m. birželio 11 d.(2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341) vertinant Areštinės atitiktį Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, be kita ko, vertinant ir pasivaikščiojimo kiemelius, konstatuota, kad Areštinė eksploatuojama nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų (I t., b. l. 86); 2014 m. birželio 27 d. (2014 m. liepos 2 d. patikrinimo aktasNr. H5-388) vertinant Areštinės atitiktį Lietuvos higienos normos HN 37:2009 17.3 punkto reikalavimams, nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šiukšlių kibirai yra, kiemeliai švarūs, dalis kiemelio uždengta permatoma stogo danga; patikrinimo metu pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo stovinčio gendančio vandens, sienoje prie grindų yra nedidelės vandens nubėgimo angos. Panevėžio VSC, apibendrinęs pastarojo patikrinimo metu nustatytus duomenis, darė išvadą, jog Areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatyta (I t., b. l. 88-89).

Teismas taip pat sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog Panevėžio apskrities VPK ne visada užtikrino jo teisę į pasivaikščiojimus. Faktą, kad pareiškėjas savo nuožiūra naudojosi teise pasivaikščioti gryname ore, patvirtina byloje pateikti rašytiniai duomenys iš Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo (I t., b. l. 137-149, 157-171, 176-183). Šiais apskaitos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpįtik 3 kartus pasinaudojo teise pasivaikščioti Areštinės kiemelyje (I t., b. l. 147, 163, 168). Teismas neturi pagrindo abejoti Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalų įrašais apie išėjusius ir atsisakiusius pasivaikščioti asmenis. Be to, iš Panevėžio apskrities VPK vyriausiojo specialisto L. M. tarnybinių pranešimų nustatyta, jog pareiškėjas į Areštinės administraciją su prašymais, skundais dėl pasivaikščiojimo tvarkos ir trukmės taip pat nesikreipė (I t., b. l. 81; II t., b. l. 34).Nurodytų argumentų pagrindu teismas daro išvadą, jog Panevėžio apskrities VPK, organizuodamas pareiškėjo pasivaikščiojimus gryname ore, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodyta, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Komitetas taip pat pabrėžė, jog visi be išimties kaliniai turėtų turėti galimybę kasdien būti lauke. Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (prieiga per http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf nuorodą). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog asmenų, laikomų teritorinės policijos įstaigos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja minėto komiteto rekomendacijoms, todėl pareiškėjo argumentai, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms atmestini kaip nepagrįsti.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo nežymiai pažeista, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-68/2014). Pažymėtina, jog ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją suformuluotomis nuostatomis, anot kurių, tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas suėmimo vietų sąlygas vertinat, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi EŽTT suformuota praktika, t. y. kad EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją), o sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT nurodė, jog turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl Areštinėje minimalaus ploto neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą (minimalaus ploto norma buvo neužtikrinta iš viso tik 3 paras, pažeidimai pavieniai, ploto normos pažeidimai buvę nežymūs), akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai.Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai veikė atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, be to, pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo bei į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei vieneriems metams nuo jų pabaigos.Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Areštinės kamerose poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė