Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. M. a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, 8 klasių išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1. Trakų rajono apylinkės teismo 1990-04-19 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 str. 3 d.- 3 m. laisvės atėmimo su turto konfiskacija;

2. Trakų r. apylinkės teismo 1990-07-05 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 3 d.- 3 m. laisvės atėmimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 42 str., bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 1990-04-19 nuosprendžiu skirta bausme, skirta 3 m. laisvės atėmimo;

3. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 1990-10-26 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 3 d. 3 m. laisvės atėmimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 42 str., skirta bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 1990-04-19 nuosprendžiu skirta bausme – skirta 5 metai laisvės atėmimo su turto konfiskavimu; pritaikius 1993-06-15 Įstatymo "Dėl amnestijos" 3 str., bausmė sumažinta 1/3;

4. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 1998-11-12 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str.2 d. - 2 m. laisvės atėmimo;

5. Trakų rajono apylinkės teismo 1999-04-29 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 111 str.1 d .- 5 m. laisvės atėmimo;

6. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 1999-05-12 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str.2 d. - 2 m. laisvės atėmimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1998-12-22 Įstatymo Nr. VIII-934 "Dėl dalinės amnestijos" 3 str. 2 d., bausmė sumažinta1/3, skirta 1 m. 4 mėn. laisvės atėmimo;

7. Kauno rajono apylinkės teismo 2009-11-30 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 284 str. 2 d., 138 str. 2 d. 5 p., 138 str. 2 d. 5 p., 10 p., 286 str., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p. skirta 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. Kauno apygardos teismo 2010-10-15 nuosprendžiu Kauno rajono apylinkės teismo 2009-11-30 nuosprendis pakeistas – taikytas Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 m.; Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-22 nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir pasiųstas atlikti Kauno rajono apylinkės teismo 2009-11-30 nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2010-10-15 nuosprendžiu paskirtą 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę;

8. 2012-06-28 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 str.1 d., 178 str.2 d, 187 str. 3 d., 22 str.1 d, 178 str. 2 d. , BK 63 str.3 d. paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta 32 MGL (3900 Lt. dydžio) bauda.

9. Trakų rajono apylinkės teismo 2013-05-22 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. - 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo;

10. Kaišiadorių r. apylinkės teismo 2013-08-08 nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., 187 str. 3 d; BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., 187 str. 3 d - 1 m. 8 mėn. l/atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str.1d,, 2 d., paskirta bausmė subendrinta su 2012-06-28 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kuri 2013-04-24 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi pakeista į 192 valandų trukmės viešuosius darbus, ir paskirta subendrinta bausmė 1 m. 8 mėn. 28 dienos laisvės atėmimo, bausmę atlikti pataisos namuose;

11. Kaišiadorių r. apylinkės teismo 2014-04-14 nuosprendžiu pagal BK 178 str.2 d.- 2 m.2 mėn. l/atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str.1, 4, 9 d. prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2013-08-08 Kaišiadorių r. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 3 m.2 mėn. l/atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. 2017-11-26 apie 20:00 val., buto, adresu (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia tris kartus peiliu smūgiavo į krūtinę V. K. ir dėl durtinių pjautinių žaizdų krūtinės kairėje padarė nukentėjusiajam V. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo parodymų, jo kaltė nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. K. sveikatą yra įrodyta ir kitais baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamojo posėdžio metu teisme įrodymų tyrimo būdu ištirtais įrodymais:

Specialisto išvadoje Nr. G3891/2017(02) nurodyta, kad V. K. konstatuota durtinės pjautinės žaizdos krūtinės kairėje. Sužalojimai padaryti aštriu duriančiu pjaunančiu daiktu ar įrankiu paveikus kairiąją krūtinės ląstos pusę trijų trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodomu laiku, t. y., 2017-11-26. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. (1 t. b. l. 47-48).

Specialisto išvadoje Nr. G3780/2017(02) nurodyta, kad M. M. konstatuota paviršinė durtinė-pjautinė žaizdelė kairio žasto srityje. Sužalojimą galėjo pasidaryti ir pats - t. y., peilį laikydamas dešinėje rankoje ir juo smūgiuodamas priešais stovinčiam asmeniui. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje; nurodytu laiku 2017-11-26. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.( 2 t. b. l. 50)

Specialisto išvadoje Nr. 11-2459 (17), 11-48/ (18) nurodyta, kad tirti pateiktų įtariamojo M. M. kamufliažinių spalvų marškinėlių ir nukentėjusiojo V. K. bliuzono bei juodos spalvos marškinėlių kiauriniai pažeidimai yra durtiniai - pjautiniai, padaryti duriamuoju - pjaunamuoju įrankiu, turinčiu plokščią geležtę su ašmenimis, tikėtina peiliu. Įtariamojo M. M. marškinėlių kairės rankovės pažeidimas buvo padarytas vienu smūgiu. Nukentėjusiojo V. K. bliuzono ir juodos spalvos marškinėlių, tarpusavyje pagal išsidėstymą sutampantys, pažeidimai buvo padaryti keturiais smūgiais. Nustatyti, ar pateiktų drabužių durtiniai - pjautiniai pažeidimai buvo padaryti tirti pateikto peilio geležte, negalima, kadangi tiriamuosiuose ir eksperimentiniuose pažeidimuose požymių, individualizuojančių tirti pateikto peilio geležtę, nėra. Tirti pateiktos peilio dalys - rankena ir geležtė, rastos ir paimtos įtariamojo M. M. parodymų patikrinimo vietoje metu, iki atidalinimo sudarė vieną visumą (peilį). Tirti pateiktos peilio dalys sudaro fabrikinės gamybos plačios ūkinės - buitinės paskirties peilį. Ūkinės - buitinės paskirties peiliai nėra nešaunamieji ( šaltieji) ginklai. ( 1 t. b. l. 172-179)

Įvykio metu patikrinus nukentėjusiojo ir kaltinamojo neblaivumą buvo nustatytas neblaivumas abiem. V. K. 2017-11-26 21:16 val. nustatytas 1,49 promilių girtumas. (1 t. b. l. 14-15), o M. M. 2017-11-26 22:07 val. nustatytas 1,67 promilių girtumas. (1 t. b. l. 189).

Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 teismo baudžiamuoju įsakymu V. K. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Jis buvo nuteistas už tai, kad 2017-11-26 apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, M. M. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, t. y. kumščiais sudavė nenustatytą skaičių smūgių į galvą ir rankas, tuo M. M. sukėlė fizinį skausmą. (2 t., b. l. 136-140)

M. M. veika dėl nesunkaus V. K. sveikatos sutrikdymo ikiteisminio tyrimo metu ir atiduodant jį teismui buvo kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 str. 1 d.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, joje esanti specialisto išvada patvirtina, kad V. K. konstatuotos durtinės pjautinės žaizdos krūtinės kairėje buvo padarytos aštriu duriančiu pjaunančiu daiktu ar įrankiu paveikus kairiąją krūtinės ląstos pusę trijų trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2017-11-26. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Pats kaltinamasis, kaip matyti iš jo pateiktų paaiškinimo, visiškai prisipažino kaltinime nurodytas faktines aplinkybes dėl nukentėjusiojo V. K. sužalojimo, tačiau tvirtino, kad taip veikti buvo priverstas dėl susiklosčiusios būtinosios ginties situacijos, kadangi nukentėjusysis jį pirmas puolė mušti, kai tik jis atidarė savo kambario duris. Nukentėjusiojo bei kaltinamojo parodymai dėl įvykio vietos bei laiko, įvykio metu kaltinamojo panaudoto peilio, juo suduotų smūgių lokalizacijos, galimo trauminių poveikių skaičiaus atitinka specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus bei jų pobūdį, dėl ko teismui nekyla abejonių, kad kaltinamasis nukentėjusiajam sužalojimus padarė tyrimo metu surastu peiliu, dėl ko nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. K. sveikatą.

Kad nukentėjusysis įvykio metu sumušė kaltinamąjį taip pat yra nustatyta ir įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu, priimti Kauno apylinkės teisme 2018 m. vasario 20 d. Jame konstatuota esant įrodyta, kad V. K. 2017-11-26 apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini) koridoriuje M. M. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, t. y. kumščiais sudavė nenustatytą skaičių smūgių į galvą ir rankas, tuo M. M. sukėlė fizinį skausmą. (2 t., b. l. 136-140)

Taigi, teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nekyla ginčo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo paaiškintų bei kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, tačiau kaltinamasis tvirtina, kad jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus (nesunkų sveikatos sutrikdymą) atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes

Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-P-135/2016).

Šioje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo įvyko po to, kai nukentėjusysis V. K. pasigedo savo sugyventinės R. S. ir ėmė jos ieškoti. Sužinojęs, kad ji buvo pas kaltinamąjį M. M., kur gėrė su juo alkoholį, ir įtardamas, kad ji buvo jo meilužė, supyko ir nuėjo pas jį aiškintis. Kaip nustatyta, nukentėjusiajam nuėjus ir pabeldus į kaltinamojo buto duris, šiam tik atidarius jas, nukentėjusysis ėmė iš karto mušti kaltinamąjį, suduodamas jam daugybinius smūgius kumščiais į rankas ir galvą ir sukėlė jam fizinį skausmą. Tokia nukentėjusiojo veika 2018-02-20 Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta nusikalstama pagal BK 140 str. 1 d. Kaip parodė pats nukentėjusysis, jis mušti kaltinamąjį pabaigė ir išėjo iš jo buto tik po to, kai pajuto šilumą savo kūne. Kaip nustatyta tai įvyko po kaltinamojo trijų smūgių peiliu nukentėjusiajam, kai jis buvo sužalotas ir padarytos žaizdos ėmė kraujuoti. Tiek pagal kaltinamojo, tiek ir pagal nukentėjusiojo parodymus, po to, kai nukentėjusysis nustojo mušti kaltinamąjį, jis daugiau peiliu nukentėjusiajam nedūrė. Specialisto išvada apie pačiam kaltinamajam konstatuotą sužalojimą, kurį jis galėjo pasidaryti tuo pačiu peiliu, kuriuo sužalojo ir nukentėjusįjį, patvirtina, kad nukentėjusysis puolė kaltinamąjį pakankamai didele jėga, dėl ko kaltinamasis priešindamasis jo užpuolimui galėjo sužaloti ne tik jį užpuolusį nukentėjusįjį, bet ir nežymiai save patį.

Jokių duomenų, rodančių, kad susiklosčiusioje situacijoje kaltinamasis būtų provokavęs nukentėjusįjį atlikti prieš jį tokius veiksmus (kaip šiuo atveju pulti muštis), kuriuos vėliau būtų panaudojęs kaip pretekstą savo tariamai gynybai, kas būtų tokiu atveju neteisėta, nėra. Šioje situacijoje kaltinamojo užpuolimas buvo sukeltas ne paties kaltinamojo veiksmais. Jį lėmė ir sukėlė nukentėjusiojo staiga kilęs pyktis ir sąmoningi veiksmai, kuriais siekė atkeršyti kaltinamajam už jo palaikomus ryšius su nukentėjusiojo sugyventine. Teismas sprendžia, tokie nukentėjusiojo veiksmai susiklosčiusioje situacijoje vertinami kaip aiškiai neadekvatus, provokuojantis ir pavojingas puolimas.

Be to, pažymėtina, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo naudoti smurtinius veiksmus prieš kaltinamąjį, todėl jo panaudoti priešinimuisi veiksmai (dūriai pagriebtu kambaryje buvusiu peiliu) vertintini kaip atsakas į pavojingą, o šiuo atveju netgi nusikalstamą, kaip nustatyta jau minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu, pasikėsinimą į kaltinamojo sveikatą.

Taigi, galima teigti, kad šis kėsinimasis buvo pavojingas M. M. sveikatai ir jau buvo prasidėjęs. Vertinant įrodymus šiuo aspektu pažymėtina, kad paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais (lazda, peiliu, kirviu, kastuvu, šaunamuoju ginklu ir pan.) ar be jų (smūgių sudavimas rankomis, kojomis), taip pat kėsinimosi pradžia gali būti ir buto ar automobilio durų atidarymas, išlaužimas, ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančiojo asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs.

Kartu pasakytina, kad V. K. kėsinimasis kumščiais suduoti M. M. buvo realus. Jis faktiškai baudžiamojoje byloje nustatytas, objektyviai egzistavo ir tai nebuvo iškreiptas besiginančiojo asmens tikrosios padėties suvokimas ar vertinimas. Kaip nustatyta, smūgių buvo suduota net keletas ir jie pasiekė tikslą, M. M. to pasėkoje buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, kad, nepaisant to, kad M. M. V. K. suduotais smūgiai nebuvo padaryti tokie sužalojimai, kurie atitiktų nesunkaus ar sunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnį, jo pasirinktas smurtinis veiksmas (smūgių kumščiais sudavimas į galvą ir rankas) niekaip nesumažino jo keliamos grėsmės M. M. sveikatai ir galimybės suduodant minėtus smūgius padaryti jam dar ir sunkesnius sužalojimus.

Teismas atkreipia dėmesį dar ir į tai, jog baudžiamasis įstatymas neriboja priemonių, būdų ar įrankių, kurie gali būti naudojami ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, taip pat nereikalaujama, kad gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kad besiginančiojo veiksmai būtų pripažinti būtinosios ginties ribų peržengimu, užpuolikui padarytos žalos dydis turi aiškiai neatitikti kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad besigindamas M. M. nenaudojo tam jokių specialių priemonių ar įrankių, o gynybai panaudojo šalia pasitaikiusį pagriebti buitinį peilį, kurį ir panaudojo gindamas save. Įvertinus tai, kad jis buvo užpultas staiga, netikėtai, įvykio vietoje buvo pakankamai tamsu, tai nėra pagrindo išvadai, kad M. M. iš karto buvo pasiruošęs gintis nuo užpuolimo. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad staiga susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje joje dalyvaujančių asmenų jėgos buvo nelygiavertės. Todėl konstatuotina, kad šiuo atveju M. M. veiksmai peiliu V. K. atžvilgiu (trys dūriai į krūtinės sritį) ginantis nuo asmens, suduodančio smūgius kumščiais į galvą ir rankas, nėra neadekvati ar neproporcinga gynybos priemonė ir ji atitiko užpuolimo pobūdį ir pavojingumą.

Pažymėtina, kad gynyba laikoma aiškiai neatitinkančia kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kada tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Šiuo atveju M. M., gindamas save nuo pavojingo kėsinimosi ir durdamas V. K. peiliu, veikė nedelsdamas ir adekvačiai ir dėl tokių jo gynybinių veiksmų besikėsinančiajam nebuvo padaryta aiškiai didesnė žala negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta (šiuo atveju tai žmogaus sveikata). Kaip nustatyta, kaltinamasis priešinimosi veiksmus nutraukė iš karto po to, kai kėsinimasis buvo atremtas (nutrauktas), tai yra, kai nukentėjusysis nustojo jį mušti ir pajutęs šilumą kūne išėjo iš jo buto, o visa iki to momento padaryta žala nukentėjusiajam atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Gynyba yra aktyvūs veiksmai, kuriais atremiamas kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes. Būtinoji gintis yra teisėta ir laikoma socialiai naudingu aktu, tik jeigu atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytas gynybos teisėtumo sąlygas, kurios yra: 1) ginantis daroma žala arba kėsinamasi ją padaryti; 2) žala padaroma tik besikėsinančiojo teisėms ar interesams; 3) žala padaroma atremiant kėsinimąsi į įstatymo ginamus interesus ir 4) žala padaroma neperžengiant būtinosios ginties ribų. Šioje baudžiamojoje byloje visos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos M. M. veiksmuose buvo nustatytos.

Todėl darytina išvada, kad M. M. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo pavojingų ir realių V. K. veiksmų, ir šią teisę, pasipriešindamas peiliu ir padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą jį puolusiam asmeniui, įgyvendino neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Konstatuotina, kad M. M. panaudota gynyba atitiko pavojingo kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Taigi, dėl būtinosios ginties sąlygomis padarytos kaltinime nurodytos veikos M. M. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. negalima, nes nustatyta BK 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Tokiu atveju pagal įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, o byla turi būti nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu, o M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas, esant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, kuri numatyta BK 28 str.

Šioje byloje nukentėjusysis ir Kauno teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinius ieškinius. Pažymėtina, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, įvertinus tai, kad BPK 3 str. 1 d. 9 p. nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006). Atsižvelgiant į tai, byloje pareikšti Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo bei nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekami nenagrinėtais.

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsniu 1 dalimi, 4 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 4 dalimi, 6 dalimi, 307 straipsnio 5 dalimi, 6 dalimi, 7 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

M. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį jam veikus būtinosios ginties sąlygomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio pagrindu ir baudžiamąją bylą nutraukti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paskirtą M. M., nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo V. K. gydymo išlaidų atlyginimo, nukentėjusiojo V. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –M. M. ir V. K. drabužius, saugomus Kaišiadorių rajono policijos komisariate, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti jų savininkams; peilio dalis, iš M. M. lyginamajam tyrimui paimtą kvapo mėginį, panagių turinį ir biologinės kilmės pėdsakų nuoplovas, iš nukentėjusiojo V. K. ir M. M. lyginamiesiems tyrimams paimtus DNR (seilių) ėminius, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.