- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-1017-460/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-01063-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė (pirm.), Irma Čuchraj, Albina Pupeikienė
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Autovesta“
- Trečiasis asmuo
- UADBB „HOKENA“
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1017-460/2013
2013 m. birželio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-42-474-2013 pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autovesta“, trečiasis asmuo UADBB „HOKENA“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka bei uždarosios akcinės bendrovės „Autovesta“ (apeliantės) apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2012-09-05 kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, atsakovei pateikus prieštaravimus, 2012-10-15 pateikė ieškinį, juo prašo iš atsakovės priteisti 4 474,82 Lt skolos, 134 Lt žyminio mokesčio, 6 procentų metinių procesinių palūkanų. Nurodo, kad 2011-10-21 Lenkijos Respublikoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė – automobilis FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės valdytojas, vairavęs automobilį DAF TE 105 XF, (duomenys neskelbtini), yra pripažintas eismo įvykio kaltininku. Automobilio DAF TE 105 XF, valst. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje „BTA Insurance Company“ SE filiale Lietuvoje. Dėl šio įvykio ieškovė išmokėjo 8 949,63 Lt draudimo išmoką. Pagal draudimo sutartį, draudėja UAB „Autovesta“ nurodė, kad apdrausta transporto priemonė vykdys tik vietinius pervežimus ir iš Lietuvos Respublikos neišvyks. Transporto priemonės išvykimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos, iš anksto nepranešęs draudikui ir nesumokėjus papildomos draudimo įmokos, turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei, galimų nuostolių dydžiui bei vertinama kaip klaidinančios informacijos pateikimas, sudarant draudimo sutartį. Vadovaujantis 2008-02-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 122 62.1 ir 62.2. punktais, „draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų išmokėtos išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį, draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai) arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos“ ir „draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos išmokos,-jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko sutartyje nustatyta tvarka“. Atsakovas prievolę privalo įvykdyti vadovaujantis CK 6.105 str.
Atsakovė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad 2011-10-03 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio DAF TE 105 XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties liudijime nurodyta, kad šis liudijimas suteikia draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje. Manė, kad transporto priemonės eksploatavimas bet kurioje ES šalyje, negali būti laikomas draudimo rizikos padidėjimu ir draudikas neturi teisės reikalauti draudėjo sumokėti papildomą įmoką, jeigu transporto priemonė eksploatuojama bet kurioje ES šalyje. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad įprastinė draudimo sutartis suteikia tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės teisės aktai. Šio įstatymo 6 str. 4 d. nustatyta, kad įprastinė draudimo sutartis sudaroma, kai transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir ji nėra susieta su transporto priemonės naudojimo teritorija ir nėra įpareigojimo transporto priemonę naudoti tik jos registracijos vietoje. Į šį įstatymą yra perkeltos Europos parlamento ir Tarybos direktyvų nuostatos, susijusios su transporto priemonių privalomuoju draudimu, kurios privalomos visoms bendrijos narėms. Pagal šio įstatymo nuostatas draudikui yra neleidžiama pakeisti įstatymo imperatyvių nuostatų ar jas siaurinti. Pagal CK reikalavimus, draudžiama sutartimi pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimą ir taikymą. Šiuo atveju draudėja pareiškė prašymą sudaryti įprastinę sutartį, kuri buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, užtikrinančias, kad šia sutartimi bus suteikta apsauga visose ES valstybėse. Mano, kad sumokėjus bent vieną draudimo įmoką, draudimo apsauga yra suteikta be jokių išlygų. Šio įstatymo 22 str. yra numatyti visi atvejai, kai galima subrogacija. Šis sąrašas yra baigtinis ir ieškovė savo reikalavimuose nesiremia nei vienu iš šių atvejų ir tokiu būdu ieškovas neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka. Ieškovė savo ieškinį grindžia Vyriausybės nutarimu, kuris reguliuoja žalos atlygino santykius, atsiradusius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įvykis įvyko Lenkijos Respublikoje, todėl šio nutarimo nuostatos negali būti taikomos. Prašo ieškinį atmesti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-02-19 sprendimu ieškinį tenkino; nusprendė priteisti iš UAB „Autovesta“ 4 474,82 Lt skolos, 183,60 Lt, iš viso 4 658,42 Lt ieškovei „BTA Insurance Company“ SE“; priteisti iš atsakovės UAB „Autovesta“ 6 procentus metinių palūkanų nuo 4 474,82 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-05 iki visiško teismo sprendimo ieškovei „BTA Insurance Company“ SE. Nurodė, jog kadangi atsakovė eksploatavo transporto priemonę už Lietuvos ribų, nepranešė draudikui apie aplinkybes, kurios akivaizdžiai turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, jos eksploatavimo metu Lenkijos Respublikoje įvyko įvykis, kurio metu buvo padaryta žala turtui, bei, kad draudikas išmokėjo draudimo išmoką, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė išmokėtų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Esant šioms aplinkybėms iš atsakovės priteisė 4 474,82 Lt išmokėtos draudimo išmokos.
Šalies argumentai
Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-02-1+ sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog negalimas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies aiškinimas, jog draudikas draudimo sutartimi gali prisiimti siauresnę draudimo riziką, t. y. apdrausti tik nuo pavojaus, gresiančio draudimo objektui, eksploatuojant transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje. Mano, jog draudikui neleidžiama pakeisti imperatyvių Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų ar siaurinti įprastine privalomojo draudimo sutartimi suteikiamas draudimo apsaugos. Teigia, jog ieškovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad atsakovė būtų netinkamai ar nerūpestingai vykdžiusi bent vieną iš draudimo sutartyje numatytų tiek sutartinių, tiek ikisutartinių prievolių. Pažymi, kad ieškovė nesiremia nė viena iš įstatyme nustatytų aplinkybių, kurios sąlygotų regreso teisės atsiradimą civilinės atsakomybės draudimo atveju, todėl daro išvadą, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo regreso tvarka.
Atsiliepimas
Ieškovė teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Juo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog kadangi atsakovė eksploatavo transporto priemonę už Lietuvos ribų, nepranešė draudikui apie aplinkybes, kurios akivaizdžiai turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, jos eksploatavimo metu Lenkijoje įvyko įvykis, kurio metu buvo padaryta žala turtui, bei, kad draudikas išmokėjo draudimo išmoką, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė sumokėtų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog šalys 2011-10-03 sudarė draudimo sutartį, kurios galiojimo laikas buvo nustatytas nuo 2011-10-14 iki 2012-10-13 (b. l. 9). Pagal šią sutartį draudikas apdraudė draudėjui priklausančios transporto priemonės krovininio automobilio DAF TE 105 XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šios sutarties 12 punkte buvo numatyta keletą išlygų: apdraustoji transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, transporto priemonės išvažiavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos yra laikomas rizikos padidėjimu ir visais atvejais bus taikomos šios sutarties 10 punkte išvardytos sąlygos dėl prievolės pranešti apie padidėjusią riziką papildomos įmokos mokėjimo ir subrogacijos taikymo, transporto priemonė naudojama vietiniams pervežimams, transporto priemonė nebus naudojama pervežant padidintos rizikos krovinius. Šios sutarties pagrindu buvo išduotas draudimo liudijimas Nr. AJA 40269620 (b. l. 8). Lenkijos Respublikoje 2011-10-21 įvyko eismo įvykis ir ieškovas sumokėjo 8 949,63 Lt draudimo išmoką (b. l. 10, 58–60).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas (draudėjas) apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, anot jo, nepagrįstai buvo patenkintas ieškovės (draudiko) reikalavimas priteisti draudimo išmokos dalį, kadangi, apeliantės įsitikinimu, draudikas draudimo sutartimi negali prisiimti siauresnės draudimo rizikos, t. y. apdrausti tik nuo pavojaus, gresiančio draudimo objektui, eksploatuojant transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje.
CK 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
Pažymėtina, kad atsakovė netinkamai aiškina ginčo esmę. Draudikas, t. y. ieškovė, bylos nagrinėjimo metu neginčijo draudimo apsaugos galiojimo nei Lietuvos Respublikoje, nei Europos Sąjungoje, įskaitant Lenkiją, kurioje ir įvyko eismo įvykis. Jei ieškovė nebūtų pripažinusi apsaugos galiojimo, ji nebūtų mokėjusi draudimo išmokos ir tokia pareiga būtų kilusi tiesiogiai atsakovei. Byloje atitinkama aplinkybė nėra nustatyta.
Ginčas kilo dėl to, ar tinkamai atsakovė vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl transporto priemonės eksploatavimo teritorijos. Atsakovė sutartimi buvo įsipareigojusi eksploatuoti transporto priemonę tik Lietuvos Respublikoje, tačiau draudžiamasis įvykis įvyko Lenkijoje. Dėl įvykio aplinkybių, žalos dydžio ginčo tarp šalių nėra. Iš byloje surinktų įrodymų (rašytinių, trečiojo asmens UADBB „Hokena“ paaiškinimų) akivaizdu, kad atsakovė derėjosi dėl sutarties sąlygų, jai buvo žinomos draudimo sutarties 12 punkte jai nustatytos pareigos prieš išvykstant iš Lietuvos Respublikos informuoti apie tai draudiką (ieškovę) ir sumokėti papildomą draudimo įmoką. Ieškovė ieškinį pareiškė tuo pagrindu, kad dėl netinkamo (nevisiško) informacijos apie transporto priemonės naudojimo teritoriją suteikimo, ji negalėjo tinkamai įvertinti galimos nuostolių rizikos, jų dydžio. Teisinis šio reikalavimo pagrindas numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr.122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punkte – draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos žalos dalį, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai – pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Kadangi atsakovė eksploatavo transporto priemonę už Lietuvos ribų, nepranešė draudikui apie aplinkybes, kurios akivaizdžiai turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, jos eksploatavimo metu Lenkijoje įvyko įvykis, kurio metu buvo padaryta žala turtui, bei, kad draudikas išmokėjo draudimo išmoką, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė išmokėtų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Pabrėžtina, kad draudimo veikla yra specifinė finansinė veikla, todėl atitinkamos aukščiau nurodytos nuostatos dėl galimybės draudikui reikalauti nuostolių atlyginimo regreso tvarka, esant draudėjo padarytam draudimo sutarties pažeidimui, įskaitant netinkamą informacijos, būtinos apskaičiuojant įmoką ir įvertinant riziką, nepateikimas, sukelia neigiamas pasekmes draudikui ir ta prasme, kad jis negali laiku apskaičiuoti ir sudaryti jam teisės aktuose numatytų privalomų techninių atidėjinių (rezervų), kas sukelia tam tikrą draudiko finansinį disbalansą. Taigi tais atvejais, kai draudėjas suteikia draudikui klaidingą informaciją apie transporto priemonės naudojimo teritoriją, kuri yra būtina galimai žalai (nuostolių dydžiui) įvertinti bei įmokai nustatyti, draudikas praranda galimybę suformuoti pakankamus techninius atidėjinius konkrečiam polisui, kas vėliau, įvykus įvykiui, sukelia draudikui papildomus nuostolius už mažesnę nei turėjo būti įmoka ir kyla rezervo nepakankamumo problema. Tokiu būdu tinkamas ir išsamus informacijos atskleidimas bei tinkamos įmokos sumokėjimas draudikui yra labai svarbus, užtikrinant sklandžią draudiko finansinę veiklą.
Aktualu pažymėti, jog draudimo sutarties sudarymo metu draudikas turi įvertinti visus draudimo rizikai įtaką darančius veiksnius. Ieškovė, kaip draudimo subjektas, siekdama užtikrinti savo veiklos efektyvumą, numato ir apskaičiuoja ateityje dėl atsakovės veiksmų galinčius atsirasti nuostolius. Šių nuostolių sumažinimui ieškovė gali pareikalauti iš atsakovės papildomų ar padidėjusių įmokų. Atsižvelgiant į tai, kad nuostolių atlyginimas nukentėjusiai šaliai užsienio valstybėje gali pareikalauti iš ieškovės didesnių išlaidų, šiuo atveju jei transporto priemonė būtų naudojama ne Lietuvos Respublikoje, todėl ji draudimo sutartyje numatė veiksnius, lemiančius draudimo rizikos padidėjimą. Toks ieškovės reikalavimas nelaikytinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje galiojančioms imperatyvioms teisės normoms, todėl gali būti numatytas draudimo sutartyse.
Nors atsakovė ginčija draudiko teisę reikalauti nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka civilinės atsakomybės draudimo atveju, tačiau pažymėtina, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalis numato bendrąją draudėjo pareigą pranešti draudikui apie rizikos padidėjimą, o 2 dalis nustato draudiko teisę reikalauti pakeisti draudimo sutartį, įskaitant sumokėti papildomą draudimo įmoką. Kaip jau nurodyta aukščiau, ši nuostata detalizuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punkte – draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos žalos dalį, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai – pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, kad draudikas neturi subrogacijos teisės nagrinėjamu atveju, nesant tam įstatymuose numatytų pagrindų, atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžtina ir tai, kad tuo atveju, jei draudėjas (atsakovė) būtų pranešusi apie rizikos padidėjimą laiku, draudikas būtų galėjęs pasinaudoti jam įstatymo numatytomis teisėmis dėl papildomo įmokos sumokėjimo, taip pat, draudėjui nesutikus jos sumokėti, galimybe nutraukti sutartį ir gauti nuostolių atlyginimą. Paminėtina ir tai, kad transporto priemonės išvykimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos aiškiai laikomas draudimo rizikos padidėjimu pagal tarp šalių sudarytą sutartį, todėl atsakovė turėjo pareigą pranešti draudikui apie tai, kad draudikas galėtų pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis.
Visi aukščiau išdėstyti motyvai suponuoja aiškią išvadą, kad nesąžiningi draudėjo veiksmai akivaizdžiai sukelia draudikui tiek neigiamas ir neprognozuotas finansines pasekmes, tiek užkerta kelią draudikui jų išvengti.
Anksčiau išvardyti teisiniai argumentai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, joje nurodyta, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių bei įrodymų visetą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, nagrinėjant bylą yra išaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios yra būtinos taikant materialinės teisės normas konkrečiam ginčui reguliuoti (TPVCAPDĮ 22 straipsnis, CK 6.987 straipsnis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis, CPK 320 straipsnis).
Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kretingos rajono apylinkės 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.