- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-17
- Bylos Nr.
- 1A-291-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00013-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- E. D.
- Advokatai
- Vytautas Blažaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012-05-28 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, tai yra prie neatliktos pagal 2012-05-28 nuosprendį laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė bausmė E. D. skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
E. D. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m sausio 3 d., apie 15.03 val., (duomenys neskelbtini), namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suduodamas ranka vieną kartą mažametei E. D., gimusiai (duomenys neskelbtini), į veidą, sukėlė mažametei E. D. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendį ir skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Skunde nurodo manąs, kad Šiaulių apylinkės teismas jam skyrė aiškiai per griežtą bausmę. Taip pat nurodo, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltu prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, paaiškino savo veikos motyvus, kad jam subarus dukrą, o pastarajai jo nepaklausius ir atsikalbinėjus, susinervinęs vieną kartą ranka sudavė dukrai per veidą. Apelianto teigimu, jo sudavimas nebuvo stiprus, tačiau, kadangi nesutaria su žmona, ji iškvietė policiją. Nurodo, kad yra jauno amžiaus, o jo įvykdytas nusikaltimas yra neapgalvotas poelgis, dėl to jis labai gailisi, šis nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų kategorijos, nepriskiriamas prie visuotinai pavojingos veikos. Mano, kad teismas be pagrindo jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kadangi, nuteistojo įsitikinimu, bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekiami ir taikant jam bausmę, nesusijusią su laivės atėmimu. Toliau, plėtodamas savo argumentus, apeliantas pasitelkia teismų praktiką ir nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų, nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų taikymo, kur yra pažymėjęs, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymų reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Dėl to, kas paminėta, nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, tinkamai neatsižvelgė į jo asmenybę, į aplinkybes, apibūdinančias jį iki nusikaltimo padarymo, neįvertino jo elgesio nusikaltimo padarymo metu bei po šio nusikaltimo padarymo. Taip pat nurodo, kad yra teistas, nedirba, bet registruotas darbo biržoje, šeimoje augina ir auklėja keturis mažamečius vaikus, kurie yra vienerių, dvejų, trejų ir aštuonerių metukų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 2 p.).
Skundžiamu nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad E. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, sudavė vieną kartą ranka mažametei dukrai E. D., gimusiai (duomenys neskelbtini), į veidą, ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Taigi pirmosios instancijos teismas, visiškai pagrįstai tokius nuteistojo E. D. veiksmus pripažinęs fizinio skausmo mažamečiui sukėlimu, teisingai juos kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas E. D. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, ir kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.
Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad E. D. sudavė savo mažametei dukrai E. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) vieną kartą ranka į veidą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta ir tai, kad taip nuteistasis E. D. pasielgė ne be priežasties, o todėl, kad dukra jo neklausė, atsikalbinėjo, o tai patvirtina, kad jo tikslas buvo ne fizinio skausmo sukėlimas, o dukros sudrausminimas, ir nors tai nepaneigia ir nepateisina tokio apelianto elgesio, tačiau rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą. Be to, aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo, patvirtina ir nukentėjusiosios E. D. atstovės pagal įstatymą G. D. parodymai teismo posėdžio metu, kai ji nurodė, kad dukrai (E. D.) sužalojimo žymių nebuvo, kad dukra jai sakė, kad tik truputį pajuto skausmą, kas rodo, kad nuteistojo suduotas smūgis dukrai tikrai nebuvo stiprus. Taip pat iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad tą pačią dieną po įvykio nuteistasis atsiprašė, ir kad tiek dukra (E. D.), tiek žmona (G. D.) jam atleido, ir, kaip parodė apelianto žmona G. D., su vaikais, kurių šeimoje iš viso keturi, nuteistasis bendrauja gražiai, prisideda prie šeimos išlaikymo. Be to, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad, jei ne nuolatiniai kivirčai G. D. ir nuteistojo šeimoje, įtempti jų tarpusavio santykiai, ir teisminiai ginčai vykstantys tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso tvarka, aptariamas įvykis net nebūtų buvęs viešinamas, nes policijos pareigūnus iškvietusi ir šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios E. D. atstove pagal įstatymą pripažinta apelianto žmona G. D. yra atsakovė (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo E. D. ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo („Liteko“ sistemos duomenys). Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad E. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam E. D.. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (kasacinės bylos Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad, nors E. D. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsni 1 dalies 2 punktu,
n usprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendį dėl E. D. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirtos bausmės subendrinimą su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012-05-28 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, panaikinti, ir E. D., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.