- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-1443-619/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01351-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Andrutė Kalinauskienė (pran.), Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- Z. B.
- Atsakovas
- UAB “Žvejų namai“
- Kategorijos
- 6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės, Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Andrutės Kalinauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. B. ieškinį atsakovui UAB “Žvejų namai“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, išeitinės kompensacijos priteisimo, nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laikotarpį priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Z. B. ieškiniu kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą, kuriuo prašė (b.l.96-98) pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 127 str. 1 d. į DK 129 str. 1 d. (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės); priteisti iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją; priteisti iš atsakovo 20 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo 6 096,40 Lt 2007-2009 metais nesumokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio iš švenčių dienomis; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laikotarpį nuo 2010-04-01 iki visiško atsiskaitymo. Nurodė, kad 2004-06-11 pagal neterminuotą darbo sutartį buvo priimtas į darbą UAB „Žvejų namai“ pagalbinio darbininko pareigoms, pasirašant darbo sutartį darbdavys iš jo pareikalavo kartu parašyti pareiškimą ir dėl atleidimo iš darbo savo noru be datos, o kadangi buvo aktualu turėti šį darbą, tokį prašymą parašė. Įmonėje dirbo apie šešis metus. 2010-04-01 d. atsakovo direktorius ir jo pavaduotojas liepė jam pasirašyti darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu (DK 127 str. 1 d.). Jis nesutiko, ko pasekoje kilo konfliktas su darbdaviu, buvo sumuštas, gydėsi ir tapo laikinai nedarbingas. 2010-04-03 d. paštu gavo įsakymą dėl atleidimo iš darbo jo laikino nedarbingumo laikotarpiu, tuo pažeidžiant DK 131 str.. Ieškovo tvirtinimu, jo atleidimas iš darbo neteisėtas, nes nebuvo valios nutraukti darbo sutartį, darbdavys pasinaudojo anksčiau pasirašytu prašymu be datos, todėl darbo sutartis turėjo būti nutraukta pagal DK 129 str. 1 d.. Darbdavys neišmokėjo darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis, buvo verčiamas dirbti viršvalandžius, už tai nėra atlyginta. Nors darbo sutartyje nustatyta 5 dienų darbo savaitė, dirbo savaitgaliais, žodiniu susitarimu su darbdaviu turėdavo išeigines antradieniais ir trečiadieniais, tabelis buvo klaidingai vedamas, surašytas specialiai teismui. Atsakovas už 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. nesumokėjo jam 6 096,40 Lt darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Teismui ieškovas taip pat nurodė, kad 2006-08-29 įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu jis susižalojo tris kairės rankos pirštus su žoliapjove, tačiau nenorėdamas susipykti su darbdaviu medikams pamelavo, kad atsitikimas įvyko buityje. Pažymėjo, jog atsakovas, ieškodamas preteksto jį atleisti, be pagrindo apkaltino 2009-12-06 d. įvykdžius vagystę ir iš virtuvės pagrobus 1,5 kg ikros. Ikrų nevogė, o jas atidavė klientas. Dėl šių įvykių darbe paūmėjo hipertenzinė liga, atsakovo veiksmais padarytą neturtinę žalą vertina 20 000 Lt.
Atsakovas UAB „Žvejų namai“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas atleistas jo paties prašymu. Įmonėje dirbo pagal sudarytą slenkantį darbo grafiką, su kuriuo būdavo supažindinamas, per išeigines dirbdavo tik tuomet, kai tai buvo nustatyta pagal grafiką. Už darbą švenčių dienomis jam buvo mokama dvigubai. Nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovo paprašė pasiaiškinti dėl ikrų vagystės, tada jis parašė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo ir išėjo iš įmonės, direktorius prašė ieškovą sugrįžti, kad pareiškime nurodytų datą ir kad pasirašytų kitus dokumentus, tačiau ieškovas nepakluso. Pažymos dėl nedarbingumo atvykęs į darbą nepateikė, laiko, kad į medikus ieškovas kreipėsi išvykęs iš darbo. Visus dokumentus, susijusius su atleidimu iš darbo išsiuntė paštu, pervedė ir priklausančią piniginę sumą. Ieškovas įmonėje išdirbo 6 metus, buvo konfliktų, nes išgerdavo darbe. Dėl 2009 m. gruodžio 6 d. kilusios incidento, kurio metu ieškovas pasisavino 1,5 kg. ikrų į policiją atsakovas nesikreipė, norėjo viską išsiaiškinti vietoje. Pažymėjo, kad rankos darbe ieškovas nesusižalojo, tą dieną darbe nedirbo. Ieškovo aplinkybės apie jo susižalojimą darbo metu neatitinka tikrovės, šiam reikalavimui prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovo reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo turi būti taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Spęsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog tarp šalių buvo susiklostę įtempti santykiai dėl 2009-12-06 d. įvykusio incidento, ieškovui anksčiau buvo taikomos drausminės nuobaudos, todėl atsakovas galėjo atleisti ieškovą bet kuriuo momentu, jeigu jis, kaip teigia ieškovas, turėjo rašytinį prašymą atleisti iš darbo. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad nors ieškovo pareiškime dėl atleidimo iš darbo nenurodyta data, nuo kurios jis norėtų nutraukti darbo sutartį, laikė nustatytu, kad pareiškimo dėl atleidimo iš darbo pačiam prašant pateikimo momentas sutapo su ieškovo valia būti atleistam iš darbo nedelsiant, t.y. nuo 2010 m. balandžio 1d., todėl reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovas atleidimo iš darbo momentu neturėjo laikino nedarbingumo, nes į medikus kreipėsi tik po atleidimo iš darbo, t.y. apie 16 val. į VšĮ Vievio pirminės sveikatos priežiūros centrą ir 16 val. 56 min. į VšĮ Elektrėnų ligoninę, to pasekoje jam buvo išduodamos medicininės pažymos dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją. Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 6 096,40 Lt 2007-2009 metais nesumokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio iš švenčių dienomis atmetė kaip neįrodytą, konstatuojant, kad nėra paneigti atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo ir poilsio kaitos grafikai) ir juose nustatytos aplinkybės. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas laikė nepagrįstu, ieškovui nepateikus įrodymų, kad jis buvo sužalotas darbo metu ar patyrė neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Z. B. prašo teismo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo ieškinį tenkinti (b.l.98-100). Skunde nurodo, kad priimtas sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos materialinės ir procesinės normos, teisingumo ir protingumo kriterijai, sprendimas priimtas remiantis vien atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie buvo surašyti specialiai teismui. Skunde apeliantas nurodo, kad pasirašant darbo sutartį 2004-06-11 d. buvo neįgalus, todėl paprašytas kartu pateikti ir prašymą atleisti iš darbo savo noru be datos. Tokį pareiškimą sutiko pasirašyti, nes materialinė padėtis buvo sunki. Ieškovas dirbo viršvalandžius, nežinojo kiek valandų buvo žymima darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, nes įmonės dokumentų nieks nerodė. 2006-08-29 d. direktoriaus nurodymu pjovė žolę darbo vietoje, priėjęs pažiūrėti kaip vyksta darbas A. Ž. ėmėsi padėti jam valyti žoliapjovę ir įjungė variklį, kuris ieškovui sužalojo 3 kairės rankos pirštus. Direktorius prašė jo nesakyti medikams, kad jis susižalojo darbo metu, todėl bijodamas netekti darbo medikams pasakė, kad susižalojo buityje, nors aiškiai matyti, kad trauma įvyko darbo metu. Įmonės administracija nepagrįstai ieškovą 2009-12-06 d. apkaltino 1.5 kg ikrų vagyste, pagautą žuvų ikrą jam atidavė klientai iš Rusijos. Dėl nepagrįstų kaltinimų patyrė stresą, pakilo kraujospūdis, susirgo. Pagerėjus sveikatai 2010-02-08 d. parašė administracijai paaiškinimą dėl šio incidento, turėdamas nedarbingumą toliau tęsė gydymą. Teigia, jog teismo išvada, kad 2010-04-01 d. jam atvykus į darbą bendrovės direktorius paprašė pasiaiškinti dėl ikrų vagystės, o jis išsigandęs parašė prašymą atleisti iš darbo ir pabėgo, paremta atsakovo ir nuo jo priklausančių liudytojų parodymais, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams (Elektrėnų PK pranešimas ir nutarimas, medicininė pažyma). Šie rašytiniai įrodymai patvirtina jo parodymus, kad atvykęs į darbą buvo verčiamas pasirašyti darbo sutarties nutraukimą, o nesutikus, buvo sumuštas direktoriaus pavaduotojo A. Ž.. 2010-04-01 d. jam išduota nedarbingumo pažyma, buvo nedarbingas iki 2010-04-29 d.. Apie įsakymą dėl atleidimo iš darbo jam buvo pranešta 2010-04-03 d. registruotu paštu, kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo išmokėta pavėluotai – 2010-04-27 d.. Pažymėjo, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino šališkai, ignoravo DK 131 str. 1 d. 1 p. nuostatas – darbdaviui įtvirtintą draudimą įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Tokiu būdu teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes administracija atleido jį iš darbo neįspėjusi, laikino nedarbingumo laikotarpiu, apie atleidimą pranešusi laišku. Teismas vertino įrodymus byloje pažeisdamas CPK 185 str. reikalavimus, nesirėmė objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu, sprendimą grindė prielaidomis. Jis prašė teismo neapklausti liudytojos V. J., nes jų santykiai itin blogi – ji buvusi sūnaus sugyventinė, nutrūkus santykiams su sūnumi šmeižia jų šeimą. Teismas ignoravo tą aplinkybę, kad incidentą dėl pavogtos ikros būtent ji organizavo, nes seniai siekė, kad nei vienas šeimos narys nedirbtų įmonėje. Matė, kaip A. Ž. mušė ieškovą ir išmetė iš darbovietės, tačiau apie tai teisme tylėjo. Teismas atmetė reikalavimus dėl apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, atmesdamas liudytojų parodymus, atsakovas pateikė naujai surašytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, neatitinkančius dirbtų poilsio dienų, teismas šios aplinkybės nesiaiškino ir ieškinį atmetė. Remiantis DK 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Teismas šią teisės normą ignoravo, nors darbdavys su ieškovu atsiskaitė ne atleidimo iš darbo dieną, o 2010-04-27 d..
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas (b.l. 103-105) nurodė, prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Skunde nurodytas teiginys, kad sprendimas paremtas vien specialiai teismui pateiktais rašytiniais įrodymais yra visiškai netiesa, priešingai, pats ieškovas ieškinį grindė iš esmės tik savo paaiškinimais, kviestais liudytojų parodymais, kurie buvo nenuoseklūs bei prieštaringi. Apelianto teiginys, kad jis buvo paprašytas kartu su prašymu priimti į darbą kartu pateikti ir „prašymą atleisti iš darbo be datos“ nėra pagrįstas jokiais įrodymais, taip pat ir liudytojų parodymais. Svarbu, kad priimant į darbą dabartinis direktorius nedirbo, pasak ieškovo, tokį faktą turėjo žinoti įmonės finansininkė, kuri ne tik šio fakto nepatvirtino, bet iš esmės jį ir paneigė. Proceso metu buvo aiškiai nustatyta, kad įmonėje vedama suminė darbo apskaita, liudytojai patvirtino, kad visi darbuotojai buvo supažindinti su grafikais, jie buvo viešai ir prieinamai iškabinti. Šiuose grafikuose yra ir ieškovo pavardė, todėl apelianto teiginiai, kad pavardės jo grafikuose nebuvo, o grafikai nuo jo buvo slepiami yra vertinami kaip melagingi. Dėl 2006 08 29 d. įvykio pažymėjo, kad mediciniai dokumentai liudija, kad ieškovas susižalojo namuose, be to ši trauma nėra susijusi su apelianto atleidimu iš darbo. Atmestini apelianto argumentai dėl ikrų vagystės, nes jis buvo atleistas iš darbo savo noru, o ne dėl vagystės, mano, jog žuvies vagystė buvo priežastis dėl ko jis parašė atleidimą iš darbo, tačiau nieko daugiau. Vien tai, kad po darbo apeliantas susirgo, nesudaro pagrindo pakartotinai priimti į darbą ar anuliuoti jau įformintą atleidimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais. Išklausiusi šalies atstovo paaiškinimus dėl skundo argumentų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas byloje netinkami taikė DK 141 str. 3 d. nuostatas, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti, todėl šioje dalyje keistinas teismo sprendimas, apelianto reikalavimus iš dalies patenkinant (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.), kitoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas.
Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas dirbo atsakovo įmonėje pagal 2004-06-11 neterminuotą darbo sutartį Nr. 44 darbininku, mokant minimalų valandinį atlygį, nustatyta 5 dienų darbo savaitė (I t., b.l. 26-29). 2010-04-01 ieškovo prašymu, t.y. pagal DK 127 str. 1 d. darbo sutartis nutraukta (I t., b.l. 6-7, 32). Ieškovas ginčija šį atleidimo iš darbo pagrindą, motyvuodamas tuo, kad priimant į darbą kartu parašė prašymą atleisti iš darbo savo noru, nenurodant prašyme atleidimo datos, t.y. jo valios nutraukti darbo sutartį nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atleidimas yra teisėtas nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Su šiuo apelianto argumentu kolegija nesutinka.
Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų (DK 127 str. 1 d.). Šio termino pagrindinė paskirtis – sudaryti darbdaviui galimybę į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą surasti kitą darbuotoją, siekiant užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Tai reiškia, kad šis terminas yra skirtas darbdavio interesais, todėl nutraukti darbo sutartį nepasibaigus nustatytam įspėjimo terminui galima tik darbuotojui ir darbdaviui susitarus. Nutraukiant darbo sutartį aptariamu pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Įstatyme detaliau nereglamentuotas darbuotojo pareiškimo turinys, tačiau iš esamų nuostatų akivaizdu, kad jame turi būti įvardyta darbuotojo pageidaujama atleidimo iš darbo data, kuri kartu reiškia ir įspėjimo termino pasibaigimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas prašė nutraukti darbo sutartį pareiškimu, kuriame nėra nurodyta jo surašymo data, nei data, nuo kurios jis prašo nutraukti darbo sutartį, pareiškime tik nurodyta atsakovo viza atleisti ieškovą nuo 2010-04-01 d. (t.1, b.l. 32). Aplinkybė, jog darbuotojo pareiškime nėra nurodyti jo surašymo laikas bei pageidaujama darbo sutarties nutraukimo data, esant ginčui, sukelia pareigą darbdaviui įrodyti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, o nagrinėjamu atveju – kad darbuotojas yra išreiškęs valią nutraukti darbo sutartį, t.y. kad darbuotojas atitinkamu laiku pateikė darbdaviui pareiškimą ir nurodė konkrečią darbo sutarties nutraukimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008). Teismas, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, laikė nustatytu, kad atsakovas įrodė, jog darbo sutartis DK 127 str. 1 d. pagrindu nutraukta su ieškovu teisėtai. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija sutinka, nes ji yra pagrįsta visa eile byloje esančių įrodymų. Teismo posėdyje apklausta liudytoja šias aplinkybes patvirtino įmonės buhalterė A. Š. (t.II, b.l. 71), kuri nurodė, kad 2010-04-01 d., kai ieškovas atėjo į darbą jo buvo paprašyta smulkiau pasiaiškinti dėl ikrų vagystės, parašyti pasiaiškinimą, jis sugrįžo, numetė lapą ir išėjo, liudytoja pamatė, kad tai prašymas atleisti iš darbo. Paliudijo, kad priimtas į darbą jis nerašė pareiškimo iš kart ir atleisti iš darbo, tokių dalykų įmonėje nebūna. Analogiškas aplinkybes paliudijo ir UAB „Žvejų namai“ direktorius A. Ž. (t.II, b.l. 65 ), liudytoja V. J. nurodė, kad ieškovas 2010-04-01 d. pats parašė prašymą atleisti iš darbo, paprašė bare tušinuko ir balto popieriaus lapo (t.2, b.l. 70). Šios aplinkybės pagrįstos ir bylos faktinių aplinkybių visuma (ieškovui anksčiau buvo taikomos drausminės nuobaudos už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, todėl turėdamas pareiškimą atleisti iš darbo atsakovas galėjo ieškovą atleisti bet kuriuo metu). Apeliantas teigia, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojos V. J. parodymus, nes su ja santykiai konfliktiški, ji šmeižia ieškovo šeimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai išanalizavo visų apklaustų liudytojų – A. Š., A. B., T. D., A. B. parodymų turinį, ir kilus abejonei dėl parodymų objektyvumo, juos vertino kitų teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų kontekste. Šių aplinkybių ieškovas nenuginčijo, todėl jo argumentai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmestini kaip neįrodyti.
Apeliantas nurodo, kad teismas ignoravo DK 131 str. 1 d. 1 p. nuostatas – darbdaviui įtvirtintą draudimą įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Kolegija pažymi, kad pagal faktinius bylos duomenis pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, atleisdamas iš darbo ieškovą, pažeidė DK 131 str. 1 d. 1 p. Pažymėtina ir tai, kad darbo sutarties nutraukimui pagal DK 127 str. 1 d. nėra taikytina DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta draudžiančioji nuostata, numatanti draudimą atleisti darbuotoją iš darbo jo laikino nedarbingumo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004), todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.
Ieškovas reikalavimą dėl 6 096,40 Lt darbo užmokesčio grindžia tuo, kad nuolat dirbdavo švenčių ir poilsio dienomis, tačiau už tai nebuvo mokamas jam priklausantis dvigubas darbo užmokestis. Nurodo, kad jo pavardės darbo grafikuose nebūdavo, dirbtas valandas fiksuodavo buhalterė, o jis sutikrindavo, nes žymėdavosi savo asmeniniame kalendoriuje. Apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovo pateikti žiniaraščiai neatitinka tikrovės ir jie yra parengti teismui, siekiant įrodyti, kad jis ne visada dirbo švenčių ir poilsio dienomis ir kad jam už darbą buvo apmokama nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Su šiais argumentais kolegija nesutinka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Žvejų namai“ nuo 2003-12-29 buvo įvestas suminis darbo laiko apskaitos režimas darbuotojams dalyvaujantiems gamybos procese ir nustatytas 4 mėnesių suminis darbo laiko apskaitos laikotarpis (I t., b.l. 116). Iš byloje esančių darbo ir poilsio kaitos grafikų, darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir suminės darbo laiko apskaitos (I t., b.l. 51-88, 117-162, 182-200, II t., b.l. 1-30) matyti, kad ieškovui buvo garantuota DK 147 str. nustatyta paros ir savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas UAB „Žvejų namai“ dirbo pagal grafiką, todėl už darbą poilsio dienomis jam nepriklausė dvigubas atlygis. Iš byloje esančios asmens sąskaitos matyti, kad už darbą švenčių dienomis ieškovui buvo mokamas dvigubas atlygis (I t., b.l. 174-180). Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra užpildyti juos sudariusių asmenų, fakto, kad teismui pateikti suklastoti žiniaraščiai ieškovas neįrodė (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. balandžio 22 d. patikrinimo metu, nebuvo užfiksuoti pažeidimai susiję su darbo laiko apskaita bei apmokėjimu už darbą UAB „Žvejų namai“ (I t., b.l. 43-45), o 2010 m. gegužės 5 d. LR Valstybinės darbo inspekcijos reikalavime pašalinti pažeidimus (t.II, b.l. 31-32) nėra konstatuota aplinkybių, jog ieškovui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už darbą švenčių dienomis.
Dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos kriterijų.
Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 str. 1 d. ). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala, tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 str. 1 d., 248 str. 4 p., 250 str., CK 1.1 str. 3 d., CK 6.250 str.. Darbo santykiuose neturtinė žala gali būti padaryta įvairiais darbdavio veiksmais (DK 250 str.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, nes konstatavo, kad ieškovas atleistas iš darbo teisėtai ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes dėl 2006-08-29 d. įvykio. Pažymėtina, kad pats ieškovas patvirtino, kad dėl rankos sužalojimo į jokias institucijas nesikreipė, nurodė, kad gydytojams sakė, jog susižalojo buityje, atliekant patikrinimą UAB „Žvejų namai“ dėl ieškovo nurodomo 2006-08-29 įvykio, kurio metu susižalojo, jokie darbuotojai tokio įvykio nepatvirtino (I t., b.l. 49-50). Taigi, ieškovas nėra nuoseklus savo paaiškinimuose, nes įvykio atsiradimo metu jis nurodė vienokias aplinkybes, o bylos nagrinėjimo metu - priešingas.
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad teismas ignoravo DK 141 str. 3 d. normą, kai uždelsima atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, jam sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, pažymėjo, kad darbdavys su ieškovu atsiskaitė ne atleidimo iš darbo dieną, o tik 2010-04-27 d.. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu kolegija sutinka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ši norma darbdaviui kilusius padarinius – pareigą sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – sieja ne tik su neatsiskaitymo faktu, bet ir su darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimu. Ši norma numato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taigi, DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti neatsiskaitymo laiku faktą ir aplinkybę, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad su ieškovu, atleidus jį iš darbo, buvo atsiskaityta 2010-04-27 d., ieškovui pervesti 672,69 Lt už nepanaudotas atostogas (t.1, b.l. 8-9). Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą, jog yra darbuotojo kaltė dėl nesavalaikio darbo užmokesčio išmokėjimo, todėl kolegija daro išvadą, kad su atleidžiamu iš darbo ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo atsiskaityta dėl darbdavio kaltės. Nustatyta, kad ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 545.60 Lt (t.1., b.l. 30). Dėl nurodytos aplinkybės ir vadovaujantis DK 141 str. 3 d. ieškovui iš atsakovo priteistina 545.60 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti yra laikytina nepagrįsta, netinkamai taikius DK 141 str. 3 d. normas, todėl šioje dalyje sprendimas keistinas.
Kadangi skundžiamas teismo sprendimas iš dalies pakeistas ir vienas iš penkių savarankiškų apelianto reikalavimų tenkintinas, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, atsižvelgiant į patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų proporcijas ir CPK 93 str. ir 98 str. nuostatas. Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 1100 Lt byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti (t.1, b.l. 20, t.2, b.l. 45, 46), atsakovas pirmosios instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti patyrė 3250 Lt (t.2, b.l.43, 44), nei vienos iš šalių turėtos išlaidos neviršija maksimalių Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 d. nutarimu ir LR teisingumo ministro 2004-04-02 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytų dydžių. Patenkinus dalį materialiųjų reikalavimų, apeliantui iš atsakovo priteistina 220 Lt suma šioms išlaidoms kompensuoti, o iš ieškovo atsakovui teismo priteista 3250 Lt advokato išlaidų suma mažintina iki 2750 Lt. Su atstovavimu susijusių išlaidų dokumentų apeliacinės instancijos teisme šalys nepateikė, todėl dėl to nepasisako ir teisėjų kolegija. Kolegija paskirsto bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo į valstybės pajamas išieškoma 50 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškinio reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką pakeisti ir šioje dalyje ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui Z. B. iš atsakovo UAB „Žvejų namai“ 545.60 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir 220 (du šimtus dvidešimt) litų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų. Iš ieškovo Z. B. atsakovui priteistą išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą sumažinti iki 2 750 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt litų).
Priteisti iš atsakovo UAB „Žvejų namai“ 50 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.