- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-02
- Bylos Nr.
- eI2-8818-438/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00587-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- O. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės saugumo departamentui ir UAB „D-Pizza LT“
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Romano Klišausko (pirmininkaujantis ir pranešėjas),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui K. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės saugumo departamentui ir UAB „D-Pizza LT“ dėl 2025 m. sausio 26 d. sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. T. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25833, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – LR, Lietuva) 5 metus, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad jis yra Rusijos Federacijos (toliau – Rusija) pilietis. Dirbdamas UAB „D-Pizza LT“ (toliau – Darbdavys) komercijos direktoriumi, 2024 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4¹ p., 44¹ straipsnio pagrindu (aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą dirbantis užsienietis), pakeitimo. 2024 m. lapkričio 15 d. atsakovas atsisakė pakeisti leidimą tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė. Regionų administraciniame teisme Kauno rūmuose tarp šalių yra nagrinėjama administracinė byla Nr. el2-5297-414/2025. 2025 m. sausio 26 d. atsakovas, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies pagrindu, priėmė Sprendimą.
Teigia, kad išvadą dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui atsakovas iš esmės grindžia Valstybe?s saugumo departamento (toliau – VSD) išvada dėl jo grėsmės valstybės saugumui. Mano, kad tokią išvadą atsakovas padarė nepagrįstai, neįsigilinęs į jo situaciją ir atsakovo žinioje buvusius rašytinius įrodymus. VSD rengdama išvadą šių įrodymų ir jose esančios informacijos nevaldė. Atsakovas apsiribojo formaliu bei selektyviu aplinkybių perrašymu į Sprendimą. Pažymi, kad Sprendimu atsakovas nepagrįstai bendrovę OOO „T. A. Z.“, kurioje dirbo pareiškėjas, sutapatino su bendrove – „T.“, Rusijos naftos ir dujų perdirbimo milžine. Tai du atskiri juridiniai asmenys ir darbas viename iš jų nereiškia, kad esama ir kito juridinio asmens darbuotoju. Vadovaujančių pareigų ėjimas „T.“ gal ir galėtų būti vertinamas kaip potenciali grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tačiau pareiškėjas šioje bendrovėje niekada nedirbo ir nieko bendro su šia bendrove neturi ir neturėjo. Būtent „T.“ vertinimas pateiktas VSD išvadoje. Prekės ženklo „T.“ naudojimas bendrovės pavadinime ir veikloje netapatina šių bendrovių.
Nurodo, kad nuo 2021 m. į kilmės šalį yra grįžęs porą sykių aplankyti savo vyresnio amžiaus tėvų. Daugiau su Rusijos Federacija jis jokių ryšių neturi, o visas jo interesų centras yra išimtinai Lietuvoje. Pareiškėjas pardavęs savo turėtą nekilnojamąjį turtą Rusijoje, pilnai persikėlęs dirbti, gyventi ir vykdyti verslą į Lietuvą. Kartu su pareiškėju į Lietuvą persikėlė jo šeima. Sūnus lanko mokyklą Vilniuje.
Teigia, kad daugumą Sprendime aptartų valstybės sienos kirtimų atliko ne į Rusiją, o į Baltarusiją. Jis vyko ne asmenine iniciatyva, o Darbdavio nurodymu, atlikdamas darbo funkcijas. Jokių asmeninių interesų ar įtakos sferų šioje valstybėje neturi ir jei ne darbdavio nurodymų vykdymas, pats savo noru į Baltarusiją nevyktų.
Mano, kad Sprendimas yra neproporcingas, jis nepagrįstai sukelia jam ypatingai neigiamas teisines pasekmes. Teisės normas atsakovas aiškino ir taikė netinkamai, nukrypdamas nuo teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.
Remiasi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5 ir 37 punktais. Vertina, kad iš teisinio reguliavimo darytinos išvados: 1) draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis gali būti trumpesnis negu penkeri metai arba išvis nenustatomas, jeigu tai yra protinga ir proporcinga; 2) vertinant nustatomo draudimo apimtį vienodą teisinę įtaką draudimo turiniui turi kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuota išvada siūlomas draudimo atvykti laikotarpis bei užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad byloje nėra duomenų apie VSD motyvuotą išvadą atsakovui siūlomą draudimo pareiškėjui atvykti laikotarpį. Aplinkybės dėl pareiškėjo šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje bei jų įtakos pareiškėjo situacijai, atsakovo nustatytos ir įvertintos netinkamai. Lietuvoje gyvena ir mokinasi jo sūnus. Nors jo sūnui (duomenys neskelbtini) suėjo 18 metų, jis vis dar mokosi vidurinėje mokykloje ir yra pilnai išlaikomas bei auklėjamas pareiškėjo, kartu su juo gyvena. Išlaikęs brandos egzaminus jo sūnus planuoja stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, kadangi gyvendama čia nuo 2021 m. pareiškėjo šeima sieja savo ateitį su Lietuva. Nors kitiems jo šeimos nariams atsakovas atsisakė pakeisti leidimus gyventi Lietuvoje, vyresnysis sūnus čia mokosi ir turi galiojantį leidimą gyventi. Šių aplinkybių atsakovas byloje nenustatė, nevertino jų įtakos priimamam Sprendimui. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37 punktus, nepagrįstai ir neproporcingai suvaržė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, šeimos vientisumo ir nedalumo principus, o neigiamos pasekmės tenka ne tik pareiškėjui, bet ir jo šeimai. Pareiškėją ir jo šeimą su Lietuva sieja stiprūs ilgalaikiai santykiai.
Teigia, kad Sprendimas uždrausti asmeniui atvykti į šalį, kurioje gyvena jo šeima (vaikas), dėl valstybės saugumo priežasčių, pažeidžiant proporcingumo principą, taip pat pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas su šeima persikeldamas į Lietuvą turėjo teisėtus lūkesčius ir šie lūkesčiai privalo būti ginami nuo neproporcingo viešojo administravimo subjekto ribojimų taikymo.
Pažymi, kad vertinti aplinkybes dėl draudimo atvykti į Lietuvą atsakovas privalėjo atsižvelgdamas į pareiškėją siejančius šeimyninius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o ribojimus nustatyti protingai ir rūpestingai, vertindamas jų įtaką pareiškėjui bei jo šeimos teisėms bei teisėtiems interesams.
Nurodo, kad jis turi leidimą laikinai gyventi išduotą Latvijos Respublikos. Įtraukus į C.SIS perspėjimą dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį, šios aplinkybės neigiamai veikia jo padėtį ir kitose valstybėse, dėl ko taikomos poveikio priemonės neproporcingai riboja jo teises labiau nei siekiamas tikslas.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pats pareiškėjas skunde teigia ir iš jo pateiktų įrodymų matyti, kad jis ir toliau plėtoja verslo ryšius Baltarusijoje, t. y. Lietuvos Respublikai nedraugiškoje valstybėje, o tai kelia papildomas rizikas suponuojančias jo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo reguliarūs vizitai į Baltarusiją (neatmestina tikimybė, kad pareiškėjas per Baltarusiją gali vykti į Rusiją) gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
Vertina, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką tyrimą, t. y. įvertino pareiškėjo užpildytą klausimą, VSD išvadą, surinkto Migracijos departamentui prieinamus duomenis (apie sienos kirtimus, darbą Lietuvoje, ryšius su Lietuvą ir pan.), kreipėsi į jį dėl papildomų paaiškinimų, kuriuos taip pat įvertino Sprendime.
Pažymi, kad pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai) neturi galiojančių leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota pareiškėjui ir jo šeimos nariams (sutuoktinei bei nepilnamečiams vaikams) grįžus į kilmės valstybę. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių jis ar jo šeimos nariai negalėtų išvykti į Rusijos Federaciją. Pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos.
Motyvuojamoji dalis
Nurodo, kad įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (5 metus), kad asmens šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta (asmens sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi, o pilnamečiai vaikai, pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 punktą, nepatenka į šeimos nario sąvoką), atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, asmeniui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tapačias aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Paaiškina, kad VSD 2024 m. spalio 10 d. raštu Nr. 18-9366 pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas 2000–2010 m. dirbo „M. k. k.“ („M. f. C.“), 2010–2018 m. dirbo įmonėje „T. O. W.“. Viešųjų šaltinių duomenimis, „M. k. k.“ užsiima naftos ir dujų išteklių žvalgymu ir gavyba, perdirbimu bei prekyba. „T. O. W.“ yra įmonės „T.“ grupės dalis. „T.“ yra viena didžiausių Rusijos naftos ir dujų gavybos ir perdirbimo kompanijų. Įmonei nuo 2014 m. taikomos JAV sankcijos. Vertina, kad pareiškėjas sąmoningai pateikia klaidinančią informaciją, tuo siekdamas sumenkinti praeityje turėtus ryšius su strateginiame Rusijos naftos gavybos ir perdirbimo sektoriuje veikiančiomis įmonėmis. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, sienos kirtimų tikslas, koks jis bebūtų, niekaip nesumažina kontržvalgybinių rizikų ir galimybių priešiškų šalių žvalgybos tarnyboms užmegzti ar palaikyti kontaktus su pareiškėju.
Akcentuoja, kad aplinkybės, jog su pareiškėju į Lietuvą persikėlė ir jo šeima, sūnus lanko mokyklą Vilniuje, nelaikytinos turinčiu pagrindo ir negali pakeisti pareiškėjo grėsmės vertinimo. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „D-Pizza LT“ atsiliepimu palaiko skundą ir prašo jį patenkinti.
Nurodo, kad Sprendimas priimtas remiantis spėjimais ir prielaidomis, Sprendimo išvados prieštarauja į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams. Pareiškėjas UAB „D-Pizza LT“ komercijos direktoriaus pareigose dirbo nuo 2020 m. lapkričio 27 d. Atsakovui nepakeitus pareiškėjo leidimo gyventi Lietuvoje, 2024 m. spalio 13 d. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, kadangi pareiškėjas be galiojančio leidimo gyventi dirbti Lietuvoje negali. 2024 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas pradėjo darbą Latvijoje, S. „D-P. L.“ bendrovėje, priklausančiai tai pačiai įmonių grupei, kaip ir UAB „D-Pizza LT“, dirbančiai po prekės ženklu D. P. B. šalyse.
Teigia, kad pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos darbuotojas, kuris pagal generalinės frančizės sutarties sąlygas franšizės davėjo (D. P. I. F. I.. (JAV)) deleguotas į franšizių naudojimo vietas Baltijos šalyse franšizės standartų įgyvendinimui, palaikymui ir kontrolei, restoranų plėtrai ir kitų tiesioginių funkcijų atlikimui. Franšizės sutartimis prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra įmanomas pareiškėjui dirbant Latvijoje, tačiau fizinis atvykimas į Lietuvą yra būtinas. Tai galima atlikti komandiruočių iš Latvijos S. „D-P. L.“ į Lietuvos UAB „D-Pizza LT“ formate be tiesioginio įsidarbinimo UAB „D-Pizza LT“, tačiau pareiškėjo fiziniam atvykimui į Lietuvą yra būtina panaikinti Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo negalėjimas fiziškai atvykti į Lietuvą, kur po prekės ženklu D. P. veikia UAB „D-Pizza LT“ kavinių tinklas, ilgainiui lems franšizės santykių nutraukimą su Lietuva, sukurtų darbo vietų bei pasirašytų sutarčių praradimą. UAB „D-Pizza LT“ tai sukeltų nepakeliamai neigiamas pasekmes – veiklos nutraukimą. Atsakovas šių aplinkybių byloje nenustatė.
Pažymi, kad pareiškėjas vyko į Baltarusiją darbdavio nurodymu darbo funkcijų atlikimui ir neturėjo galimybės rinktis kelionės krypties. Valstybės institucijos nesikreipė nei į pareiškėją, nei į darbdavį dėl paaiškinimų gavimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 25S25833 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis, kuris dirbdamas UAB „D-Pizza LT“ komercijos direktoriumi, 2024 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl turimo leidimo gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto, 44¹ straipsnio pagrindu (aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą dirbantis užsienietis), galiojusio nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d., pakeitimo. Pildydamas klausimyną nurodė, kad 2000-2010 m. dirbo „M. k. k.” departamento vadovu, o nuo 2010 iki 2018 m. ,,T. O. W.” regiono vadovu. Valstybės saugumo departamentas pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 24S258700, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Sprendimu, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, NAS taisyklių 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37 punktais, nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el2-5297-414/2025 pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 24S258700 panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2025 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2026-968/2025 konstatavo, kad išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta, todėl minėtas teismo sprendimas paliktas nepakeistu.
Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 papunkčiai).
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 37.1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 37.2. užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 38.1. 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 38.2. 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 38.3. 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Nustatyta, kad pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 3 d. (t. y. 2024 m. rugsėjo 2 d. pasibaigus leidimui laikinai gyventi Lietuvoje) išduotas leidimas laikinai gyventi Latvijoje (galiojantis iki 2026 m. rugsėjo 9 d.).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Taigi, įvertinus aptartą teisinį reguliavimą bei individualią pareiškėjo situaciją, Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumą, turėjo ne pareigą, tačiau diskrecijos teisę nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.
LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
LVAT, įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, padarė išvadą, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).
Pareiškėjas reikšdamas nesutikimą su Sprendimu iš esmės motyvuoja tuo, kad jį ir jo šeimą su Lietuva sieja stiprūs ilgalaikiai santykiai.
Vertinant pareiškėjo socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jam buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. spalio 14 d., bei leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. buvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinė L. T. turėjo leidimą laikinai gyventi nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d., nepilnamečiai vaikai K. T. (gim.(duomenys neskelbtini)) ir A. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) turėjo leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2024 m. rugsėjo 2 d., bei (duomenys neskelbtini) gimęs sūnus N. T., kuris šiuo metu turi išduotą leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu.
ĮUTP 2 straipsnio 26 dalyje nurodyta, kad šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.
Įvertinus tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai nebeturi leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjo darbo santykiai Lietuvoje nutrūko nuo 2024 m. lapkričio 5 d., laikytina, kad pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje nebeturi socialinių, šeiminių bei ekonominių ryšių.
Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjo pilnametis sūnus N. T. nepatenka į UTPĮ 2 straipsnio 26 dalyje nurodytą šeimos narių sampratą. Įvertinus į bylą pateiktą 2025 m. sausio 27 d. pažymą, nustatytą, kad pareiškėjo sūnus N.T. 2025 m. birželio 19 d. pasibaigus mokslo metams, pabaigė dvyliktą klasę, t. y. vidurinę mokyklą. Byloje nėra duomenų, kad šiam pareiškėjo sūnui, kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, yra taikomi apribojimai dėl atvykimo / išvykimo, todėl uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą nesukeltų neigiamų padarinių ir jis su pilnamečiu sūnumi galėtų bendrauti kitoje valstybėje (pvz. Latvijoje).
Pažymėtina, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas (žr. LVAT 2024 m. balandžio 30 d. nutartį byloje Nr. eA-1516-552/2024).
Teisėjų kolegijos vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje. Todėl laikytina, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Dėl šių priežasčių tenkinti pareiškėjo skundą šioje dalyje nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad Sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką. Taigi, pareiškėjo, turinčio leidimą laikinai gyventi Latvijoje, teisė laisvai judėti po Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją nebuvo apribota.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 3 d. (2024 m. rugsėjo 2 d. pasibaigus leidimui laikinai gyventi Lietuvoje) išduotas leidimas laikinai gyventi Latvijoje (galiojantis iki 2026 m. rugsėjo 9 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikoma UTPĮ 133 straipsnio 6 dalis, pagal kurią pareiškėjui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Pareiškėjui nustatytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą. Nors toks laikotarpis pasiūlytas VSD rašte, tačiau Sprendime nėra motyvuojama, kodėl pareiškėjui nustatytas būtent maksimalus draudimo laikotarpis. Sprendimas skirti maksimalų terminą iš esmės grindžiamas vienintele aplinkybe, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Įstatymų leidėjas pagal UTPĮ 133 straipsnio 6 dalį suteikė diskreciją atsakovui nuspręsti, kokiam laikotarpiui asmeniui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą. Tačiau tokia diskrecija nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi individualizuoti šio sprendimo, atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, susijusias su asmeniu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tai lemia, kad atsakovo Sprendimas skirti pareiškėjui maksimalų terminą, nėra proporcingas bei nėra pakankamai individualizuotas, dėl ko negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu. Dėl šios priežasties atsakovo Sprendimas šioje dalyje keičiamas, pareiškėjui nustatant UTPĮ 133 straipsnio 6 dalyje numatyto termino vidurkį, t. y., draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 2,5 metų laikotarpiui.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo O. T. skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25833, jį išdėstant: „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 2,5 m. (du su puse metų)“.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.