- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-63-527/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB Nord bankas
- Atsakovas
- D. O.
- Trečiasis asmuo
- N. K.
- Advokatai
- Rimgaudas Černius, Dalis Macelica
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Egidijaus Tamašausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord bankas apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2935-530/2006 pagal akcinės bendrovės DnB Nord Bankas ieškinį atsakovui D. O. Z , trečiajam asmeniui N. K. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 58.707,07 Lt skolos, kurią sudaro: 10.000 Lt negrąžintas kreditas, 2.530,56 Lt palūkanos, 2.146,21 Lt delspinigiai pagal 1994-12-01 kredito sutartį Nr.1 ir 30.000 Lt negrąžintas kreditas, 7.591,67 Lt palūkanos, 6.438,63 Lt delspinigiai pagal 1994-12-08 kredito sutartį Nr.2; taip pat 1.761,21 Lt teismo išlaidos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad pagal tarp šalių pasirašytą 1994-12-01 kreditavimo sutartį iki 1995-09-30 atsakovei kelio tiesimui buvo suteiktas 10.000 Lt kreditas, už kurį buvo įkeista trečiojo asmens N. K. ¼ dalis namo, esančio Bakanausko 41, Kaune, o pagal 1994-12-08 tarp šalių pasirašytą kredito sutartį Nr.2 atsakovei buvo suteiktas 30.000 Lt kreditas, už kurį buvo įkeisti trečiajam asmeniui priklausę pastatai prie parduotuvės, adresu Bakanausko g. 41, Kaune. Suėjus terminui, kai atsakovė turėjo grąžinti kredito sumą, ieškovas išsiaiškino, kad buvo suklastoti turto dokumentai. Dėl šio fakto buvo iškelta baudžiamoji byla, atsakovei bei trečiajam asmeniui N. K. pareikšti kaltinimai. 2003-11-14 buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, nuosprendžiu ieškovui iš trečiojo asmens buvo priteista 36.978 Lt žalai atlyginti. Iš antstolio pateiktos pažymos matyti, kad iš N. K. išieškota 814,07 Lt. Ieškovas nurodė, kad pagal CK 6.245 str. atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė (atsiranda iš sutarties) ir deliktinė (atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais). Tretysis asmuo padarė žalą, nesusijusią su sutartiniais santykiais. CK 6.279 str. numato, kad asmenys, bendrai padarę žalą, atsako solidariai. Baudžiamojoje byloje iš N. K. priteista vertė prarastos daiktinės teisės, daikto, į kurį bankas galėtų nukreipti išieškojimą. CK 6.16 str. numato išimtis iš bendrosios ieškinio senaties termino skaičiavimo. Veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Solidarios atsakomybės atveju ieškinio senaties termino sustabdymas vienam iš bendraskolių neturi įtakos kitiems bendraskoliams. Ši taisyklė taikoma, kai yra solidarioji reikalavimo teisė. Vieno iš skolininkų pareikštas atsisakymas reikalauti taikyti ieškinio senatį neturi įtakos kitiems bendraskoliams. CK 1.130 str. numato, kad jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Apie tai, kad atsakovei buvo nutraukti kaltinimai, bankas sužinojo tik kai susipažino su šios bylos rašytine medžiaga. Kadangi Bankui nebuvo pranešta, kad atsakovei kaltinimai buvo nutraukti, ieškovas prašė atstatyti ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, ir nenustatęs svarbių to termino praleidimo priežasčių, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo sprendimą panaikinti ir, priėmus naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Ieškovas nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi:
1) teismas neteisingai įvertino faktines ir juridines bylos aplinkybes bei nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas baigėsi 2000-11-25. Teismas, nustatydamas naują ieškinio senaties termino eigos pradžią, iš dalies nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimu Nr.39 suformuotos teismų praktikos. Pagal CPK 4 str., aprobuota teismų praktika nagrinėjant bylas yra privaloma. Ieškinio senaties termino eiga pasibaigia praėjus įstatyme nustatytam ieškinio senaties terminui, jeigu šio termino eiga nebuvo sustabdyta (2000 m. CK 1.129 str.; 1964 m. CK 88 str.) ar nutraukta (2000 m. CK 1.130 str.; 1964 CK m. 89 str.). Teismas, pripažindamas, jog ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 1995 metais, buvo nutrūkęs tik nuo nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą D. O. Z. atžvilgiu priėmimo dienos, t.y. nuo 1997-11-25, atsižvelgė tik į vieną aplinkybę. Tuo tarpu 1964 m. CK 89 str. prie ieškinio senaties termino eigos nutraukimo priskiria visus veiksmus, kurie liudija, kad įpareigotas asmuo atlieka veiksmus, kurie liudija skolos pripažinimą. Teismas turėjo įvertinti kiekvieną tokį veiksmą. Prie nagrinėtos civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos pirmame teismo posėdyje, įvykusiame 1998-10-30 (b.b. t.3, b.l.124-131) atsakovė pareiškė, kad skolą pripažįsta. 1998-10-30 teismo posėdyje, atsakovė nurodė: „aš sutikau ir paėmiau paskolą <...>"; „Kreditas buvo išduotas man <...>" (b.b. t.3, b.l. 130, 131). Esant tokioms aplinkybėms trijų metų senaties terminas pagal 1964 m. CK 84 str. turi būti skaičiuojamas nuo 1998-10-30, o jis baigiasi 2001-10-30, t.y. jau įsigaliojus 2000 m. Civiliniam kodeksui (įsigaliojo nuo 2001-07-01). Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas šį faktą pripažino svarbiu, sprendžiant žalos ir baudžiamosios atsakomybės klausimą, t.y. teismas konstatavo, kad žalos dydis yra bankui neįvykdytos prievolės suma, o to pasekmė – įkaito davėjos N. K. neteisėti veiksmai, dėl kurių bankas neteko įkaito ir neturi galimybės realiai atgauti skolos iš pagrindinės skolininkės (atsakovės). Priimtas nuosprendis civilinių teisinių santykių prasme reiškia, kad nuteistoji N. K. buvo pripažinta atsakinga ieškovui už atsakovės įsipareigojimus, kuriuos anksčiau buvo užtikrinusi savo turto įkeitimu. Pagal tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo 18 str., toks įkeitimas buvo vadinamas svetimo turto hipoteka, o tais atvejais, kai įkaito davėjas įvykdo įkeistu turtu apsaugotą skolinį įsipareigojimą arba įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių, įkaito davėjas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio įsipareigojimo įvykdymui apsaugoti buvo įkeistas turtas, dėl sumokėtos sumos atlyginimo. Pažymėtina, kad pagal minėto Hipotekos įstatymo teisės normas, esant hipotekai, hipotetinis kreditorius įsipareigojimų nevykdymo atveju pirmiausiai turėjo pateikti reikalavimus įkaito davėjui supaprastinta tvarka ir, tik negavęs reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto, galėjo pareikšti savo pretenzijas pagrindiniam skolininkui. Tas pats ir su įkaito davėju - jis galėjo pareikšti pretenzijas pagrindiniam skolininkui tik įvykdęs pagrindinę prievolę. Bet kuriuo atveju įkeisto turto realizavimas gali užtrukti ilgiau negu senaties terminas, o tai reiškia, kad įstatymai nustato principą, jog ieškinio senaties termino nutraukimas galioja prievolei, o ne kiekvienam jos skolininkui atskirai, išskyrus įsakmiai įstatymuose nurodytus atvejus. Būtent dėl to 1964 m. 89 str. 1 d. nurodoma, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, t.y. reikalavimo pareiškimas bet kuriam iš atsakingų asmenų, o ne visiems galimiems skolininkams. Iš kitos pusės, ieškininės senaties institutas įtvirtintas tam, kad konstatuoti, jog kreditorius įstatymų nustatytą laiką visiškai nesirūpino savo reikalavimo teise ir tuo pademonstravo savo valią, kad de facto atsisako jos. Nagrinėjamos bylos atveju taip nebuvo, ką patvirtina ir pats teismas, nurodydamas, kad ieškinys pareikštas praėjus maždaug dviem metams po nuosprendžio N. K. , o per tą laiką nuteistosios atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas, kurio metu išieškota 814,07 Lt. Taigi, ieškovas pateikė ieškinį ieškovei tik tada, kai paaiškėjo, kad teismo nuosprendžiu (t.y., pagal pritaikytos atsakomybės laipsnį pripažintas labiau atsakingu) bendrai atsakingu už skolą pripažintas kitas asmuo - N. K. negalės įvykdyti skolinio įsipareigojimo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad nebuvo pagrindo konstatuoti ieškinio senaties termino eigos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismo nuoroda, kad 2000 m. CK teisės normos negali būti taikomos, teisinga tik tuo atveju, jei konstatuojama, kad ieškinio senaties terminas baigėsi iki 2001-07-01, ir tik dėl tiesioginio minėto kodekso teisės normų taikymo tokiu atveju. Iš esmės 1964 m. ir 2000 m. CK teisės normos dėl ieškinio senaties termino nėra skirtingos, tačiau 2000 m. CK atskirus atvejus, kurie pagal 1964 m. CK reglamentuojami tik bendrais principais, labiau detalizuoja. Konkrečiai, kiek tai susiję su nagrinėjama byla ir su ieškinio senaties termino taikymu solidariems skolininkams, 2000 m. CK 1.130 str. 5 d. numato, kad solidarios atsakomybės atveju ieškinio pareiškimas bent vienam iš skolininkų nutraukia ieškinio senaties terminą visų skolininkų atžvilgiu, t.y. tai, kas 1964 m. CK 89 str. 1 d. pasakyta bendriau, 2000 m. CK nurodoma tiesiogiai - ieškinio pareiškimas svarbus dėl ieškinio senaties termino nutraukimo ne tiek, kam jis pareiškiamas, o kad jis apskritai pareikštas dėl prievolės ir tai rodo kreditoriaus valią ginti savo teises, naudojantis teisinėmis priemonėmis. Solidarios prievolės ar skolininkų daugeto atveju, kreditorius turi teisę pasirinkti, kuriam skolininkui pateikti reikalavimus, o pastarasis įvykdęs jį turi atgręžtinio reikalavimo teisę (1964 m. CK 188, 190 str.). Taip realizuojama kitos teisės normos (1964 m. CK 179 str.) nuostata, kad asmuo įvykdęs kito asmens prievolę, kurią jis turėjo ar buvo įpareigotas įvykdyti, turi teisę reikalauti įvykdyti iš to asmens, kurio prievolė įvykdyta. Paliktas galioti teismo sprendimas, kad atsakovė neturi pareigos vykdyti prievolės, pažeistų ne tik banko interesus, būtų pažeistos teisės normos dėl civilinės atsakomybės, bet taip pat būtų ignoruojami ir trečiojo asmens N. K. – asmens, pripažinto bendrai atsakingu už prievolę, interesai, nes ji, įvykdžiusi įsipareigojimus bankui, neturėtų atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovę. Šiuo aspektu svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3- 636/2005 AB „Lietuvos draudimas" v. V. S. , UAB „Arja" (joje priimtas sprendimas pagal 2000 m. CK teisės normas, identiškos 1964 m. CK teisės normoms). Nutartyje nurodoma, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Tokiu atveju, nuo šio momento tretysis asmuo tampa skolininko kreditoriumi, t. y. įgyja reikalavimo teisę, kartu nuo šio momento (nuo prievolės įvykdymo dienos) prasideda ir ieškinio senaties terminas. Jeigu teismas konstatuoja, kad kito bendraskolio pareiga pasibaigusi, tai nėra pagrindo ir regresui, o tai prieštarautų 1964 m. CK 179, 188, 190 str., ir tuo pačiu atitinkamoms 2000 m. CK teisės normoms (įskaitant 6.16 str.), nes ieškinio senaties termino pabaiga sueina po 2001-07-01 - 2000 m. CK įsigaliojimo dienos;
2) konstatavus praleistą senaties terminą, nepagrįstai atsisakyta jį atnaujinti, kadangi įstatymas numato, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, išskyrus tuos atvejus, kai ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties - tada pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujinamas (CK 1.131 str.; 1964 m. CK 90 str.). Įstatymas nenurodo, kokios aplinkybės yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties atnaujinimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3-4 d.; 1964 m. CPK 11 str. 7 d.; 2002 m. CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Ieškinio senaties terminą teismas atsisakė atnaujinti motyvuodamas tuo, kad ieškovui (bankui) taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Atkreiptinas dėmesys, kad dar 1996-08-08 ieškovas buvo pripažintas civiliniu ieškovu (b.b. t.2, b.l.123) dėl reikalavimo atlyginti žalą ir iš D. O. Z. , baudžiamoji byla buvo išnagrinėta 2003-11-14 ir tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą buvo galima konstatuoti, kad atsakovei nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino skolą (b.b. t.3, b.l.131, t.5, b.l.41), tačiau siekiant sukelti kuo mažiau neigiamų pasekmių mažiau kaltam asmeniui - atsakovei (jos teigimu, ji buvo apgauta N. K. , perdavė gautus pinigus jai), buvo siekiama išnaudoti visas galimybes atgauti skolą iš moraline prasme labiausiai kalto asmens. Teismo nuosprendis N. K. moralines nuostatas dėl jos kaltės tik patvirtino. Dėl to pateisinamas ir Banko delsimas pareikšti ieškinį atsakovei - ieškinys buvo pareikštas tik išnaudojus visas teisines priemones išieškoti skolą iš trečiojo asmens ir dar palaukus tam tikrą laiką, tikintis, kad atsiras aplinkybės, kurios leis ieškovui gauti reikalavimo patenkinimą, nereiškiant ieškinio atsakovei (pvz., paaiškės antstoliui ar kreditoriui nežinomas turtas). Taigi, šiuo atveju teismas nepagrįstai vertino ieškovo veiksmus sukelti kuo mažiau neigiamų pasekmių suinteresuotiems asmenims kaip įrodymus, kad kreditorius nesiėmė teisinių priemonių savo interesų gynybai ir prarado teisę ja pasinaudoti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Atsakovė nurodo, kad tuomet, kai pareiškiamas reikalavimas taikyti ieškinio senatį, būtina nustatyti sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentą. Sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentas sietinas su aplinkybe, kada apie pažeistas teises privalėtų sužinoti rūpestingas ir atidus asmuo. Ieškovas ieškinį grindė 1994-12-01 ir 1994-12-08 sutartimis tarp tų pačių šalių, kuri nustatė kredito grąžinimo terminą iki 1995-12-10. Bankui pripažinus ir laikant, jog atsakovė negrąžina paskolos iki sutartyje nurodyto termino – 1995-09-30 ir 1995-12-10, ieškinį buvo privalu pareikšti per trijų metų laikotarpį nuo skolos grąžinimo termino pabaigos (1964 m. CK 84 str.). Šiuo atveju akivaizdu, jog baudžiamosios bylos iškėlimas niekaip neįtakojo galimų kreditorinių reikalavimų apimties atsakovės atžvilgiu. Jei baudžiamoji byla atsakovės atžvilgiu būtų buvusi iškelta, tai būtų tik vienas iš ieškinio pagrindų reikalauti skolai, tačiau ieškininės senaties termino taikymui aplinkybės - yra ar nėra atsakovės veiksmuose nusikaltimo sudėtis, ieškovo reikalavimų apimčiai įtakos neturi.
2002-12-20 LAT Senato nutarime Nr.39 15.1. p. nurodyta, jog klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3-4 dalys, 2002 m. CPK 3 str. 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą (ar šios aplinkybės atsirado ieškinio senaties termino eigos pradžioje ar pabaigoje), jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Taip pat šiame nutarime yra pažymėta, jog praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovui kaip juridiniam asmeniui, veikiančiam bankininkystės sferoje, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei paprastam fiziniam asmeniui. Visiškai akivaizdu, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą - skolos negrąžinimą - sužinojo ir privalėjo sužinoti tuomet, kai skola nebuvo grąžinta, bet ne tuomet, kai baudžiamojoje byloje buvo kvalifikuoti trečiojo asmens veiksmai.
Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas turėjo teisę pasibaigus paskolų grąžinimo terminams reikalauti iš atsakovės grąžinti kreditus ir tik nepatenkinus tokių reikalavimų, nukreipti išieškojimą į įkeistąjį turtą. Paskolos negrąžinimas - yra pakankamas faktas, leidžiantis kreditoriui suprasti, jog prievolės vykdymas jo atžvilgiu yra pažeidžiamas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės atžvilgiu ieškovas nustatyta tvarka nebuvo pareiškęs jokių kreditorinių pretenzijų net ir baudžiamoje byloje.
Šalies argumentai
Ieškovo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys (teismui pripažinus, kad terminas yra praleistas) taip pat negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, nes toks elgesys neatitinka rūpestingo asmens standartų. Tiek pasyvumas baudžiamojoje byloje (laukimas, kol tardymo organai informuos apie ikiteisminio tyrimo pabaigą atsakovės atžvilgiu), tiek galutinio sprendimo laukimas teismo procese (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas) negali būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kadangi teisminėje praktikoje svarbiomis priežastimis pripažįstamos tik tokios priežastys, kurios nepriklausė nuo asmens valios ir objektyviai buvo kliūtis įgyvendinti savo teises. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Priešingai, apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje reiškia, kad ieškovo reikalavimai buvo išspręsti būtent šioje byloje, taigi, tuo pačiu išnyko pagrindas reikalauti šių reikalavimų patenkinimo iš jos. CPK 584 str. 1 d. 2 p. nustato, jog vykdomieji dokumentai yra teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. 2003-11-14 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu tretysis asmuo N. K. dėl nusikaltimų, numatytų BK 275 str., 323 str., 207 str., 274 str., buvo pripažinta kalta. Teismo nuosprendžiu yra konstatuota, jog pagal paskolų sutartis, tuometinio LŽŪ Banko sudarytas su atsakove, gautus pinigus paėmė N. K. . Teismo nuosprendžiu ji buvo įpareigota atlyginti ieškovui padarytą žalą - t.y. padengti pagal paskolas gautas pinigines sumas. Šio teismo nuosprendžio pagrindu ieškovas yra išsiėmęs vykdomąjį raštą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš trečiojo asmens. Todėl siekis pakartotinai prisiteisti tą pačią piniginę sumą prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, turi ieškovo ketinimų nesąžiningai praturėti kitos šalies sąskaita požymių. Minėtas Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis nėra apskųstas, jis yra įsiteisėjęs, todėl vykdytinas. Ieškovas antrą kartą prisiteisti tą pačią piniginę sumą neturi teisinio pagrindo, kadangi šis turtinis ginčas jau yra išspręstas. Be to, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas ieškinio senaties termino praleidimas ar ieškinio senaties termino pradžia, iš esmės skiriasi nuo nurodytų teisminio nagrinėjimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškinio senaties termino eiga nutrūko baudžiamojoje byloje išsprendus atsakovės atsakomybės klausimą (t.y. 1997-11-25 atsakovės atžvilgiu nutraukus baudžiamąją bylą), padarė išvadą, kad 3 metų ieškinio senaties terminas suėjo 2000-11-25 (1964 m. CK 89 str.). Kadangi ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2006-01-26, teismas laikė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kurio teismas neatnaujino, nes laikė nepagrįstomis ir nepakankamomis ieškovo nurodytas priežastis, kad jis nebuvo informuotas apie baudžiamosios bylos atsakovės atžvilgiu nutraukimą bei kad įkeitimo ir kredito sutarčių originalai iš baudžiamosios bylos ieškovui buvo grąžinti tik 2005 metais.
Kadangi šioje byloje atsakovė reiškė reikalavimą taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pirmiausiai privalėjo nustatyti sužinojimo apie ieškovo teisių pažeidimą momentą.. Ieškovas ieškinį grindė 1994-12-01 ir 1994-12-08 sutartimis, kurios kredito grąžinimo terminą nustatė 1995-09-30 ir iki 1995-12-10. Visiškai akivaizdu, jog atsakovei negrąžinus paskolos iki sutartyje nurodyto termino – 1995-09-30 ir 1995-12-10, ieškinį buvo privalu pareikšti per trijų metų laikotarpį nuo skolos grąžinimo termino pabaigos (1964 m. CK 84 str.).
CK 89 str. 1 d. numatė, kad ieškinio senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Tačiau šio straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad jeigu teismas palieka nenagrinėtą ieškinį, pareikštą baudžiamojoje byloje, tai prasidėjęs prieš ieškinio pareiškimą ieškininės senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Nors CK 89 str. 1 d. tiesiogiai ir nėra pasakyta, kad ieškinio pareiškimas ieškinio senatį nutraukia tik tų asmenų atžvilgiu, kurie ieškinyje nurodyti kaip atsakovai, tačiau, kolegijos nuomone, ieškinio senatis nutrūksta tik konkrečių ieškinyje atsakovais nurodytų asmenų atžvilgiu, kas atitinka ir CK komentaro autorių nuomonę (I knygos 262 puslapis) bei teisingumo ir protingumo kriterijus.
Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas 1995-11-22 raštu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu prijungti jo pateiktą medžiagą prie N. K. , suklastojusios turto įkeitimo dokumentus, iškeltos baudžiamosios bylos, nurodydamas, kad atsakovė yra paėmusi iš jo 10.000 ir 30.000 Lt paskolas, už kurias nemokamos palūkanos ir netesybos, kurių bendra suma sudaro 46.450,63 Lt (b.b. 2t.,b.l.87). Remiantis šia medžiaga 1996-08-08 Kauno m. tardymo valdybos tardytojas iškėlė baudžiamąją bylą pagal žymes nusikaltimo, numatyto BK 274 str. 3 d. (b.b. 2t.,b.l.101). 1996-07-30 AB LŽŪB Plungės skyriaus pareiškime Tardymo valdybai (b.b. 2t.,b.l.102) nurodyta, kad atsakovas ieškovei pagal 1994-12-01 paskolos sutartį suteikė 10.000 Lt trumpalaikę lengvatinę paskolą, pagal 1994-12-08 paskolos sutartį 30.000 komercinį kreditą, už gautas paskolas savo turtą užstatė bankui N. K. ir kad ,,jai iškeltoje baudžiamojoje byloje mūsų banką atstovaus ekonomistė –ekspertė L. R. “. Remdamasis šiuo pareiškimu, gautu 1996-08-08, Kauno m. tardymo valdybos tardytojas 1996-08-08 nutarimu (b.b. 2t.,b.l.123) konstatavo, kad LŽŪB Plungės skyriui padaryta žymi žala, t.y. 46.450,63 Lt, o L. R. pripažino civiliniu ieškovu.
Taip pat nustatyta, kad nutarimas patraukti atsakovę kaltinamąja pagal BK 274 str.3 d. buvo pareikštas 1997-03-20 (b.b. 2t.,b.l.164), o byla jos atžvilgiu nutraukta 1997-11-25 (b.b. 3t. b.l.47). Ieškovas apie galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga informuotas 1997-11-21 raštu (b.b. 3t.,b.l.52), byla perduota į teismą ir pirmas posėdis surengtas 1998-03-10, į kurį iškviestas ir ieškovas (b.b. 3 t. b.l.76). 1998-07-08 ir 1999-02-05 teismo posėdžiuose taip pat dalyvavo ieškovo atstovė J. K. (b.b. 3t.,b.l.101), įgaliota valdytojo (b.b. 3t.,b.l.100), o į 2002-07-01, 2002-09-03, 2002-10-29, 2002-12-05 posėdžius buvo kviečiama, bet neatvyko (b.b. 5t.b.l.171,192,252,288). 2003-11-14 teismo nuosprendžiu N. K. pripažinta kalta dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo įkeičiant turtą, apgaule užvaldžius atsakovei suteiktus kreditus, ir iš jos ieškovo naudai priteista 35.394 Lt žalai atlyginti (b.b. 6t. b.l.174-179), bei ieškovo prašymu ištaisius aritmetines klaidas 2004-02-27 nutartimi priteista galutinė suma 36.978 Lt (b.b. t.6. b.l.195).
Iš to, kas nustatyta baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuotina, kad baudžiamojoje byloje ieškovas jokio ieškinio, atitinkančio procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nustatyta tvarka nebuvo pareikštas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Kauno m. tardymo valdybos tardytojui ieškovo atstovės pripažinimui civiliniu ieškovu 46.450,63 Lt sumai pakako paminėtų ieškovo pateiktų 1995-11-22 rašto (b.b. 2t.,b.l.87) ir 1996-07-30 pareiškimo (b.b. 2t.,b.l.102), kolegija taip pat pripažįsta, kad būtent 1995-11-22 rašto (b.b. 2t.,b.l.86), tik kuriame nurodyta tiksli ieškinio suma, pateikimą į baudžiamąją bylą būtų galima prilyginti ieškinio pareiškimui. Tačiau, kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbiau yra tai, kad ieškinys buvo pareikštas kaip civilinei atsakovei tik N. K. , kadangi tuo metu tik N. K. buvo iškelta baudžiamoji byla, prie kurios ieškovas ir prašė prijungti jo pateiktą medžiagą. Kadangi ieškinys atsakovei net nebuvo pareikštas, todėl, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs senojo CK 89 str. 1 d. pagrindu.
Be to, netgi nustačius, kad atsakovei ieškinys nustatyta tvarka vis tik buvo pareikštas (pavyzdžiui, nuo 1996-08-08 baudžiamosios bylos iškėlimo pagal BK 274 str. 3 d. (b.b. 2t.,b.l.101) momento arba 1997-03-20 nuo nutarimo patraukti atsakovę kaltinamąja pagal BK 274 str.3 d. (b.b. 2t.,b.l.164) momento), kolegijos nuomone, vis tiek nebūtų pagrindo konstatuoti ieškinio senaties termino nutrūkimo, kadangi tokiu atveju kalba galėtų eiti tik dėl CK 89 str. 5 d. normos taikymo. Tokiu atveju bylos nutraukimas atsakovės atžvilgiu 1997-11-25 turėtų būti prilyginamas ieškinio palikimui nenagrinėtam, o terminas nuo ieškinio pareiškimo 1996-08-08 (arba 1997-03-20) iki jo palikimo nenagrinėto 1997-11-25 turėtų būti į bendrą ieškinio senaties terminą neįskaičiuojamas, bet jokiu būdu ieškinio senaties terminas negalėtų būti pradedamas skaičiuoti iš naujo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ieškinio senatis ieškinio reikalavimui pagal 1994-12-01 kredito sutartį, prasidėjusi 1995-10-01, suėjo 1998-10-01 arba 2000-01-19 (jeigu būtų pagrindo konstatuoti, kad ieškinys atsakovei buvo pareikštas 1996-08-08 ir paliktas nenagrinėtas 1997-11-25. Kolegija skaičiavo taip: laikant, kad ieškinys pareikštas 1996-08-08, reiškia, kad iki termino sustojimo praėjo ieškinio senaties termino 10 mėn. ir 7 d., kas minusuotina iš 3 metų termino, skaičiuojamo nuo 1997-11-26), arba netgi 1999-06-07 (jeigu būtų pagrindo konstatuoti, kad ieškinys atsakovei buvo pareikštas 1997-03-20 ir paliktas nenagrinėtas 1997-11-25. Kolegija skaičiavo taip: laikant, kad ieškinys pareikštas 1997-03-20, reiškia, kad iki termino sustojimo praėjo ieškinio senaties termino 1 m. 5 mėn. ir 19 d., kas minusuotina iš 3 metų termino, skaičiuojamo nuo 1997-11-26).
Taip pat konstatuotina, jog ieškinio senatis ieškinio reikalavimui pagal 1994-12-08 kredito sutartį, prasidėjęs 1995-12-11, suėjo 1998-12-11 arba 2000-03-29 (jeigu būtų pagrindo konstatuoti, kad ieškinys atsakovei buvo pareikštas 1996-08-08 ir paliktas nenagrinėtas 1997-11-25. Kolegija skaičiavo taip: laikant, kad ieškinys pareikštas 1996-08-08, reiškia, kad iki termino sustojimo nuo 1995-12-11 praėjo ieškinio senaties termino 7 mėn. ir 27 d., kas minusuotina iš 3 metų termino, skaičiuojamo nuo 1997-11-26), arba netgi 1999-08-17 (jeigu būtų pagrindo konstatuoti, kad ieškinys atsakovei buvo pareikštas 1997-03-20 ir paliktas nenagrinėtas 1997-11-25. Kolegija skaičiavo taip: laikant, kad ieškinys pareikštas 1997-03-20, reiškia, kad nuo 1995-12-11 iki termino sustojimo praėjo ieškinio senaties termino 1 m. 3 mėn. ir 9 d., kas minusuotina iš 3 metų termino, skaičiuojamo nuo 1997-11-26).
Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad bet kokiu atveju ieškovas, į teismą su ieškiniu kreipęsis tik 2006-01-26, ieškinio senaties terminą yra praleidęs žymiai. Netgi konstatavus ieškovui palankiausias aplinkybes, t.y. kad ieškinio senaties terminas pagal 1994-12-01 kredito sutartį suėjo 2000-01-19, o pagal 1994-12-08 kredito sutartį suėjo 2000-03-29, matyti, jog senajame CK įtvirtintas ir šiam atvejui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė daugiau kaip metai iki 2001-07-01 – 2000 m. CK įsigaliojimo dienos, kas reiškia, kad nėra jokio pagrindo taikyti naujajame CK įtvirtinto 10 metų ieškinio senaties termino (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.).
Kaip visiškai nepagrįstus kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus dėl termino nutrūkimo 1994 m. red. CK 89 str. 2 d. pagrindu. Apelianto nuomone, atsakovė baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pripažino skolą. Kolegija su tuo visiškai nesutinka, kadangi nėra nustatyta, kad atsakovė būti atlikusi kokius nors veiksmus, kurie liudytų, kad ji pripažįsta skolą. Nors teismo posėdyje, įvykusiame 1998-10-30 (b.b. t.3, b.l.124-131), atsakovė ir pareiškė, kad „K. įkalbėjo paimti iš banko paskolą, (...) aš sutikau ir paėmėm paskolą, sąskaitą pasiėmė ji" bei „Kreditas buvo išduotas man <...>" (b.b. t.3, b.l. 130, 131), tačiau, kolegijos nuomone, tai yra tik fakto, kad iš banko atsakovės vardu buvo paimta paskola, konstatavimas, dėl ko ginčas niekada nekilo. Kadangi jokių duomenų apie tai, jog atsakovė būtų nurodžiusi, kad ji sutinka pati tą paskolą bankui grąžinti arba kad ji būtų atlikusi kokius kitokius veiksmus, liudijančius jos sutikimą pačiai grąžinti paskolą, nei nurodytoje baudžiamojoje byloje, nei civilinės bylos medžiagoje nėra, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs, atsakovei pripažinus skolą. Priešingai tai, atsakovė baudžiamojoje byloje įrodinėjo, kad paskolų pinigais faktiškai naudojosi ne ji, o K., į kurios sąskaitą ir buvo pervesti pinigai ir kuri (o ne atsakovė) mokėjo palūkanas, dėl ko baudžiamoji byla atsakovės atžvilgiu ir buvo nutraukta.
Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pagal tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo normas, esant hipotekai, hipotekinis kreditorius įsipareigojimų nevykdymo atveju pirmiausiai turėjo būtinai pateikti reikalavimus įkaito davėjui supaprastinta tvarka ir, tik negavęs reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto, galėjo pareikšti savo pretenzijas pagrindiniam skolininkui. Hipotekos įstatymo 1997-07-02 red. 2 str. numatė, kad, esant hipotekai, hipotekinis kreditorius įsipareigojimų nevykdymo atveju pirmiausiai turėjo teisę (bet ne pareigą – kolegijos pastaba) visiškai patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, o jei pardavus įkeistą turtą varžytynėse gaunama mažesnė suma nei priklauso kreditoriui, jis turėjo teisę nukreipti savo reikalavimą į kitą skolininko turtą lygiomis teisėmis su kitais kreditoriais. Apie tai, kad tai buvo tik teisė, bet pareiga, įtvirtinta ir Hipotekos įstatymo 39 str. CK 198 str. (1994-05-07 red.) taip pat numatė, kad pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Pažymėtina, jog abiejų kredito sutarčių 3.3 punktai suteikė teisę bankui, skolininkei negrąžinus paskolos, nustatytais terminais, nesumokėjus palūkanų ir delspinigių, nukreipti išieškojimą į paskolos gavėjo įkeisto turto (...), taip pat paskolos gavėjo įplaukas pirmumo tvarka. Aiškinant šias normas ir šalių pasirašytų sutarčių nuostatas, visiškai akivaizdu, kad ieškovas turėjo galimybę pasirinkti, ar, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, pirmiausia išieškojimą nukreipti supaprastinta tvarka į įkeistą turtą (šiuo atveju naudojantis įstatyme įtvirtinta pirmenybės teise prieš kitus kreditorius), arba ieškotis skolą ir iš skolininko (arba tik iš skolininko), tačiau šiuo atveju nesinaudojant pirmenybės prieš kitus kreditorius teise. Visiškai natūralu, kad ieškovas iš pradžių pasirinko lengvesnį kelią, mėgindamas išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą. Tačiau visiškai nesuprantama yra tai, kodėl ieškovas, dar 1995-11-22 žinodamas, kad tas pats turtas yra užstatytas kitiems bankams ir turėdamas duomenų, kad turtas buvo įkeičiamas klastojant dokumentus, apie ką jis pats informavo Kauno miesto apylinkės prokuratūrą 1995-11-22 raštu, net nemėgino savalaikiai (nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto trijų metų ieškinio senaties termino) reikšti ieškinio ir atsakovei nei baudžiamojoje byloje, nei atskiroje civilinėje byloje.
Ta apelianto nurodyta aplinkybė, kad bet kuriuo atveju įkeisto turto realizavimas gali užtrukti ilgiau negu senaties terminas, kolegijos nuomone, jokiu būdu nereiškia, kad įstatymai nustato principą, jog ieškinio senaties termino nutraukimas galioja prievolei, o ne kiekvienam jos skolininkui atskirai, išskyrus įsakmiai įstatymuose nurodytus atvejus. Kaip jau minėta prieš tai, ieškinio pareiškimas ieškinio senatį nutraukia tik tų asmenų atžvilgiu, kurie ieškinyje nurodyti kaip atsakovai, o ne visiems galimiems skolininkams.
Visiškai nepagrįstas ir apelianto nuoroda į 2000 m. CK 1.130 str. 5 dalį. Visų pirma, kaip jau minėta, naujasis CK šiuo atveju netaikytinas. Be to, šioje normoje nėra numatyta, kad solidarios atsakomybės atveju ieškinio pareiškimas bent vienam iš skolininkų nutraukia ieškinio senaties terminą visų skolininkų atžvilgiu.
Visiškai nesuprantami apelianto argumentai, kad, palikus galioti teismo sprendimą, būtų pažeista ne tik banko interesai, teisės normos dėl civilinės atsakomybės, bet taip pat būtų ignoruojami ir trečiojo asmens N. K. , pripažintos bendrai atsakingos už prievolę, interesai. Kaip matyti iš 2003-11-14 nuosprendžio, N. K. nuteista už tai, kad, suklastojusi dokumentus, apgaule užvaldė svetimą, ieškovui priklausantį turtą 40.000 Lt sumoje, kuris, išminusavus jos atliktus mokėjimus, be palūkanų ir delspinigių buvo iš jos priteistas. Akivaizdu, kad nuosprendžiu priteista yra žala, ieškovui padaryta nusikaltimu, o ne konkreti suma įkeitimo prievolės įvykdymui. Todėl nėra aišku, apie kokią atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę kalba apeliantas ir kokiu tikslu yra paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-636/2005, tuo labiau, kad šioje nagrinėjamoje byloje joks regresinis reikalavimas nėra sprendžiamas.
Kolegija taip pat nepritaria ir apeliacinio skundo argumentams dėl nepagrįsto ieškinio senaties termino neatnaujinimo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovo nurodytų priežasčių nepripažino svarbiomis.
Kolegija pritaria pirmosios instancijos pacituotam teiginiui, kad tais atvejais, kai egzistavo kokios nors aplinkybės, nepriklausančios nuo asmens valios ir sukliudžiusios jam laiku, nepasibaigus ieškinio senaties terminui, kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, taip pat ir tais atvejais, jeigu asmuo, veikdamas protingai ir sąžiningai, aktyviais teisėtais veiksmais per visą laikotarpį iki bylos iškėlimo siekė ginti savo pažeistas teises, negalima būtų pripažinti, jog tai suteiktų atsakovui teisę tikėtis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista, taip pat negalima pripažinti, jog, esant aukščiau minėtoms aplinkybėms, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo atitiktų ieškinio senaties teisinio instituto paskirtį. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (pvz. LAT 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. UAB “BNA Ergo”, Nr. 3K-3-331/2002).
Ieškovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis įvardijo tai, kad ieškovas nebuvo informuotas apie bylos D. O. Z. atžvilgiu nutraukimą, įkeitimo ir kredito sutarčių originalai iš baudž. bylos buvo grąžinti tik 2005 metais (b.l.28-29). Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nėra pagrindo šių priežasčių pripažinti svarbiomis. Neginčijamai nustatyta, jog ieškovas buvo kviečiamas susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga iki jos perdavimo teismui (b.b. 3t.,b.l. 52), taip pat daugybę kartų buvo kviečiamas į teismo posėdžius, ką patvirtina baudž. byloje esantys rašytiniai įrodymai( b.b. 3t., b.l. 76, 96 ir t.t.), todėl ieškovo argumentai, jog apie 1997-11-25 priimtą nutarimą nežinojo, visiškai nepagrįsti. Be to, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad originalių dokumentų buvimas kitoje byloje, nedarė jokios įtakos ieškovui pareikšti reikalavimus, pateikiant rašytinių įrodymų tinkamai patvirtintus nuorašus ir nurodant originalių dokumentų buvimo vietą, juolab, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tame pačiame Kauno miesto apylinkės teisme. Teisingai teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo, kuriuo buvo patenkinti ieškovo reikalavimai iš trečiojo asmens N. K. , iki ieškinio pareiškimo Kauno miesto apylinkės teisme praėjo daugiau kaip dveji metai. Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę ir neturėtų būti siejamos su skolininko suvokimu ar kreditoriaus delsimas duoda pagrindo tikėtis, kad kreditorius atsisako savo reikalavimo. Ieškovas yra bankas, kuris užsiima finansine – komercine veikla ir kurios tikslas – pelno siekimas, todėl ieškovas veikia savo rizika ir jam taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi asmens veiksmai gali būti pagrindu priešingai teisinio santykio šaliai ir kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams protingai tikėtis, kad toks asmuo mano, jog jo teisė yra pažeista ir jos neatsisako (LAT civ.bylų skyriaus 2002m.spalio 2d.nutartis civ.byloje Nr.3K-3-1123/2002, bylų kat. 18.2;18.3). Banko delsimas savalaikiai pareikšti ieškinį atsakovei šiuo atveju suteikė pagrindą atsakovei pagrįstai tikėtis, kad kreditorius jos atžvilgiu savo pretenzijų atsisakė.
Teisi yra atsakovė, savo atsiliepime teigdama, kad ieškovo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, nes toks elgesys neatitinka rūpestingo asmens standartų. Tiek pasyvumas baudžiamojoje byloje (laukimas, kol tardymo organai informuos apie ikiteisminio tyrimo pabaigą atsakovės atžvilgiu, patiems nesusipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga), tiek galutinio sprendimo (apkaltinamojo nuosprendžio) laukimas teismo procese negali būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kadangi teisminėje praktikoje svarbiomis priežastimis pripažįstamos tik tokios priežastys, kurios nepriklausė nuo asmens valios ir objektyviai buvo kliūtis įgyvendinti savo teises. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 3263 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.