Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. (toliau – D. D.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmės atlikimo laikotarpiu:

1) įpareigojant jį dirbti, mokytis arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

2) uždraudžiant įsigyti, turėti ir vartoti alkoholinius gėrimus;

D. D. paskiriant BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Į D. D. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gruodžio 19 d., 07.30 val. iki 2020 m. gruodžio 19 d., 20.44 val. (1 para).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. D. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis mušdamas nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, t. y. 2020 m. gruodžio 18 d., apie 23.45 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sugriebė už kuprinės, kurią ant nugaros buvo užsidėjusi sutuoktinė G. D. ir ją atbulomis tempė iki automobilių aikštelėje stovėjusio automobilio, parvertė ant automobilio kapoto, spyrė per kojas, dėl ko G. D. pargriuvo ant žemės, taip pat sugriebęs už plaukų juos tempė, ranka trenkė per veidą, į kairę pusę prie akies, spyrė į kairės kojos šlaunį, taip padarydamas G. D. odos nubrozdinimą kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, kairės akies voke, poodinę kraujosruvą kairės šlaunies išoriniame paviršiuje ir taip nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui – sutuoktinei G. D..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, prašo jį išteisinti, nes nukentėjusiosios atžvilgiu jis nesmurtavo.

5. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai D. D. pripažino kaltu už tai, kad jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiosios, kuri tuo metu buvo supykusi ant jo, parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl D. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nukentėjusiosios G. D. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

6. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiosios G. D. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, tačiau jokių objektyvių šį faktą pagrindžiančių įrodymų nenurodo, kritiškai vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesivadovauti nukentėjusiosios G. D. teisiamojo duotais parodymais, bei atmesdamas nuteistojo nurodytas faktines vertinamo įvykio aplinkybes. Visa tai rodo, kad apeliaciniame skunde D. D. savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl D. D. kaltės. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

7. Tai, kad D. D. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios G. D. sveikatą, patvirtina nukentėjusiosios G. D. pirminiai parodymai, duoti 2020 m. gruodžio 19 d. po įvykio, kai ji nuosekliai nurodė, kad D. D., jiems išėjus iš draugų namų, pradėjo elgtis agresyviai, norėjo atimti jos kuprinę, vieną kartą jai trenkė ranka į galvą, tempė už kairės rankos ir plaukų, vilko žeme, vieną kartą spyrė į dešinę koją, dėl ko, ji jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 70-71). Analogiškas aplinkybes, jas kiek papildydama, ji nurodė ir papildomos apklausos metu 2021 m. sausio 27 d. Jos teigimu, D. D. ją parvertė ant automobilio kapoto ir spyrė jai per kojas, dėl ko, ji nukrito. Tuo metu ji jautė fizinį skausmą. Po to tikslios įvykių eigos nepamena, tačiau iki to laiko, kol ji išsinėrė iš kuprinės, D. D. jai spyrė į kojas, ranka trenkė per veidą – į kairę pusę, prie akies, tampė jai už plaukų (1 t., b. l. 76-77). Šiuos savo parodymus G. D. patvirtino 2021 m. vasario 19 d. apklausos (1 t., b. l. 80) bei 2021 m. vasario 19 d. atliktos akistatos su D. D. (1 t., b. l. 159-161) metu.

8. Šią G. D. įvykių versiją, o būtent tai, kad jos sutuoktinis komentuojamo įvykio dieną jos atžvilgiu smurtavo, patvirtino ir kiti liudytojai. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. N., atvykusi į įvykio vietą pagal gautą policijos pareigūnų pranešimą, nurodė, kad G. D. buvo visa žemėta, susivėlusi, ji pati rodė, į kurias kūno vietas jai buvo trenkta – į galvą, spirta į koją. Liudytoja pažymėjo ir tai, kad nors G. D. buvo neblaivi, tačiau ji visiškai adekvačiai reagavo į situaciją, nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, ką betarpiškai patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai, daryti policijos pareigūnų vaizdo stebėjimo kameromis, iš kurių matyti, kaip G. D. nuosekliai aiškina vertinamo įvykio aplinkybes, skundžiasi D. D. elgesiu ir nurodo, jog jos atžvilgiu jis smurtavo ir ankščiau, tai nebuvo pirmas kartas, dėl ko, ji mano, jog toliau su juo gyventi nebenori. Įvertinus aptartą, abejonių nukentėjusiosios suvokimu apie komentuojamą įvykį, nepaisant to, jog įvykio metu ji buvo neblaivi, teisėjų kolegijai nekyla. Be to, pasak liudytojos R. N., D. D. ir G. D. šeimoje ir ankščiau buvo smurtaujama, ką, kaip matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų medžiagos, policijos pareigūnams, be kita ko, nurodė pati G. D..

9. Vertinant G. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos, apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, ji patvirtino iš esmės. Jos teigimu, konflikto tarp D. D. ir G. D. ji nematė, tačiau apie jį iš karto po įvykio jai pasakojo pati G. D., kurios teigimu, D. D. trenkė jai per veidą, sugriebė jai už plaukų ir ją tąsė, paguldė ant automobilio kapoto bei atėmė jos rankinuką (1 t., b. l. 100-103, 106-109), kas vėlgi iš esmės atitinka G. D. ikiteisminio tyrimo metu pateiktą įvykio versiją.

10. G. D. versiją dėl jai D. D. suduotų smūgių lokalizacijos, pobūdžio bei mechanizmo, be aukščiau išdėstytų duomenų, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 31/2021 (10) nustatytos aplinkybės, pagal kurias, G. D. nustatyti odos nubrozdinimai kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, kairės akies voke, poodinė kraujosruva kairės šlaunies išoriniame paviršiuje; sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz. ranka, koja ir pan., mažiausiai trijų smūgių ar trauminių poveikių visumoje, galimai įvykio aplinkybėse nurodomu ar jai artimu būdu bei laiku; sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 38). Šioje vietoje būtina įvertinti tai, kad nukentėjusiosios sužalojimai buvo apžiūrėti iš karto po komentuojamo įvykio, t. y. 2021 m. gruodžio 19 d., 00.22 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kur medikams G. D. pateikė analogišką įvykių versiją, kurią kiek vėliau patvirtino ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad šiuos sužalojimus G. D. galėjo pasidaryti sau pati, pvz. griūdama, tačiau paminėtoje specialisto išvadoje konstatuoti duomenys leidžia šią apelianto versiją atmesti kaip nepagrįstą. Specialisto išvadoje tvirtinama, kad tik odos nubrozdinimas kelio sąnaryje galėjo gautis nuo griuvimo, tačiau ir jį, sprendžiant iš aukščiau išdėstytų duomenų visumos, neabejotinai įtakojo neteisėti D. D. veiksmai – G. D. teigimu, jis ją parvertė ant automobilio kapoto, po ko, spyrė per kojas, dėl ko, ji nukrito. Tuo tarpu kraujosruva šlaunyje yra būdingesnė smūgio sudavimui, o odos nubrozdinimas akies voke padarytas veikiant šią sritį kietu buku daiktu, pvz. ranka.

11. Atsižvelgiant į išdėstytą, pagrindo netikėti G. D. ikiteisminio tyrimo metu pateikta vertinamo įvykio versija, tuo pačiu ir nuteistojo kalte sukėlus nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, priešingai nei tai tvirtinama apeliaciniame skunde, nėra. Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo detalūs ir nuoseklūs, jie atitiko ir kitus baudžiamojoje bylos surinktus įrodymus, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu G. D. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos parodymus pripažino patikimais ir jais rėmėsi spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą.

12. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu G. D. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paneigė iš esmės, nurodydama, kad jokio fizinio smurto jos atžvilgiu D. D. nenaudojo, ji buvo pikta ant jo, dėl ko, jį iš esmės apkalbėjo. Vertinant tokius nukentėjusiosios teiginius, kuriuos ji, be kita ko, patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, visų pirma pažymėtina, kad tokioje situacijoje, kai nesutaria santuokoje gyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus bei jų pokyčius. Tokioje situacijoje itin reikšmingos parodymus davusio asmens elgesio pokyčius sąlygojusios aplinkybės (pvz. baimė, gėda, aplinkinių spaudimas ir pan.), kurių tinkamam įvertinimui svarbūs tiek iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo buvę ir jo metu esantys nukentėjusiųjų (liudytojų) ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens tarpusavio santykiai, tiek nuteistojo bei nukentėjusiojo (liudytojo) asmeninės charakterio savybės bei kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, galėjusios sąlygoti nukentėjusiojo (liudytojo) atsisakymą duoti parodymus arba jų kardinalų pakeitimą bylos nagrinėjimo teisme metu, davus nuoseklius, detalius ir faktines bylos aplinkybes atitinkančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjamu atveju abejonių tuo, kad G. D. parodymų pakeitimą pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu lėmė siekis padėti D. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tokiu būdu, išsaugant šeimą, teisėjų kolegijai nekyla. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad versija, jog D. D. jos atžvilgiu nesmurtavo, atsirado tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur nukentėjusioji betarpiškai patvirtino, jog su nuteistuoju ji jau yra susitaikiusi ir jie vėl gyvena kartu, nors po vertinamo konflikto jie buvo išsiskyrę ir kelis mėnesius gyveno atskirai. Be to, apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji negalėjo nuosekliai paaiškinti, kur ji patyrė jai konstatuotus sužalojimus, tvirtindama, kad visų aplinkybių nepamena, galbūt kažkur laiptinėje atsitrenkė į kažką, tačiau, įvertinus tai, kad jai buvo nustatytas ir sužalojimas kairės akies voke, kuris, pasak specialisto padarytas veikiant šią vietą buku daiktu, pvz. ranka, tokie nukentėjusiosios parodymai neatlaiko kritikos.

13. Šių duomenų kontekste svarbu ir tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, siekiant patikrinti nukentėjusiosios G. D. parodymų patikimumą bei jų atitikimą faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, išsiaiškinti nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų ypatumus, buvo apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja L. J.. Ji betarpiškai patvirtino, kad nukentėjusiosios apklausos bei akistata su D. D. vyko sklandžiai, dalyvaujant nukentėjusiosios atstovui, su apklausos ir akistatos protokolais nukentėjusiąją supažindinant pasirašytinai. Netikėti šios liudytojos parodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Jos parodymai atitiko nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, jos suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatyta. Be to, įvertintina ir tai, kad G. D., dalyvaujant jos atstovui, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jokių pretenzijų dėl savo apklausų ar kitų ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo metu nei ji, nei jos atstovas neturėjo. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog G. D. apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos nepažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatų, jų metu nustatytos aplinkybės, sprendžiant iš aukščiau išdėstytų duomenų visumos, iš esmės atitinka ir kitus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, todėl pagrindo nesiremti G. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, įvertinus jos parodymų pakeitimą pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jai jau susitaikius su nuteistuoju ir jiems gyvenant kartu, nėra pagrindo.

14. Įvertinus išdėstytą, atsižvelgiant į tai, kad savo parodymus nukentėjusioji pakeitė tik pirmosios instancijos teisme, jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitiko kitus baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu tinkamai patikrintus įrodymus, įvertinus G. D. teiginius (užfiksuoti policijos pareigūnų įvykio vietoje darytais vaizdo įrašais), jog D. D. yra ir ankščiau smurtavęs jos atžvilgiu, atsižvelgiant ir į tai, kad D. D. praeityje buvo ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio neteisėtų veiksmų atlikimą, darytina abejonių nekelianti išvada, jog G. D. parodymų pakeitimą analizuojamu atveju lėmė ne jos atlėgęs pyktis savo sutuoktinio atžvilgiu, kaip bandoma pateikti apeliaciniame skunde, bet noras padėti D. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliacinio skundo motyvai, kad skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą G. D. apie jos atžvilgiu atliktus fizinio pobūdžio veiksmus nepasakojo, nurodydama tik tai, kad jos vyras iš jos pavogė rankinę, analogiškas aplinkybes nurodydama ir liudytojui A. M.. Ir vis tik, priešingai nei mano nuteistasis, šis faktas niekaip nepaneigia nuoseklių ir detalių G. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl jos atžvilgiu D. D. atliktų fizinio pobūdžio veiksmų, kurie iš esmės atitiko tiek aukščiau aprašytus, tiek ir skundžiamame nuosprendyje nuosekliai aptartus įrodymus, todėl šis apeliacinio skundo motyvas atmestinas kaip neturintis jokios reikšmės D. D. kaltės vertinimui. Jokių kitų reikšmingų motyvų, kurie nebuvo aptarti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ar šioje nutartyje D. D. savo apeliaciniame skunde nenurodė.

16. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą bei ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl D. D. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl D. D. kaltės.

17. Esant šiems duomenims, sutikti su D. D. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra pagrindo, todėl nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmetamas, Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.