Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro M. J. apeliacinį skundą dėl 2015 m. vasario 5 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. J. nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 245 str. – areštu 40 parų.

Pagal BK 63 str. 1, 4 d., jam paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams 20 dienų.

Pagal BK 145 str. 1 d. S. J. išteisintas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

- 2014-03-06 apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 5,03 promilių girtumas), (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), savo motinos A. J. namuose, kuriuose jis kartu gyvena, miegamajame kambaryje motinai gulint lovoje 4 kartus spyrė jai į kojų padus, taip sukeldamas jai fizinį skausmą;

- vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., pagal BK 145 str. 1 d. paskirtą bausmę, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, apėmimo būdu subendrinti su pagal BK 140 str. 2 d. paskirta bausme ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 mėnesių. Šią bausmę vadovaujantis BK 65 str., 63 str. 1, 4 d, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su pagal BK 245 str. paskirta bausme ir paskirti jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 mėnesių 20 dienų;

- vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 10 mėnesių 20 dienų, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2014-03-14 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu 8 mėnesiams, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams.

Skunde prokuroras nurodo, jog išteisindamas S. J. iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d., apylinkės teismas konstatavo, jog kaltinime dėl šios veikos nuteistajam nebuvo nurodyta aplinkybė „jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas“ ir vien tik dėl to pripažino, jog kaltinimas yra nekonkretus, tuo buvo pažeista kaltinamojo teisė apsiginti, kas tapo jo išteisinimo pagrindu. Tačiau įstatyme tokio išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindo nėra, o išteisinamasis nuosprendis priimamas tuomet, jei kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tokiu būdu apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl S. J. išteisinimo negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Mano, jog teismo nurodytos aplinkybės dėl nepakankamai aiškaus kaltinimo yra sietinos su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 234 str. 2 d. ir 254 str. 3 d. nuostatose įtvirtina teismo teise perduoti bylą prokurorui, jei nustatomi kaltinamojo akto trūkumai. Šiuo atveju teismas nei bylos parengimo nagrinėti teisme metu, nei teisminio nagrinėjimo metu tokių trūkumų nenustatė ir bylos prokurorui neperdavė. Todėl, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas, prokuroro nuomone, padarė esminį BPK pažeidimą.

Skunde teigiama, kad aplinkybės „jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas“, nenurodymas pagal formuojamą kasacinės ir apeliacinės instancijos teismų praktiką negali būti laikomas esminiu trūkumu, leidžiančiu teigti, jog surašytas BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas (kasacinė byla Nr. 2K-480/2012, 2014-10-20 Panevėžio apygardos teismo nutartis byloje 1S-861-491/2014, Šiaulių apygardos teismo 2013-07-03 nutartis byloje 1S-796-354/2013 ir kt.). Teisminio nagrinėjimo metu apylinkės teismas tyrė visus įrodymus ir jų visumos pakanka konstatuoti jog S. J. padarė ne tik nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d. ir 245 str., tačiau ir BK 145 str. 1 d. nurodytą nusikaltimą. Tiek pats kaltinamasis, tiek ir nukentėjusioji parodė, jog jai buvo grasinama, nukentėjusioji buvo išsigandusi, bėgo iš namų šaukdama „žmonės gelbėkit mane užmuš“, liudytojai K. P., D. P. ir M. P. parodė, kad nukentėjusioji A. J. atėjo pas juos išsigandusi, jiems sakė, jog jai sūnus grasino, naudojo prieš ją fizinį smurtą. Tai, kad S. J. nusikalstami veiksmai – fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusiąją ir grasinimas nužudyti buvo atlikti vienu metu, t.y. kaltinamasis grasino nužudyti nukentėjusiąją, naudodamas prieš ją fizinį smurtą ir tai, kad S. J. yra priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių dėl jo tyčinių nusikalstamų veikų padarymo prieš tą pačią nukentėjusiąją, o visos nusikalstamos veikos yra susijusios su smurto (fizinio ir psichologinio) naudojimu, akivaizdžiai rodo, jog S. J. grasinimas nužudyti savo motiną A. J. buvo realūs, t.y. buvo pakankamas pagrindas manyti jog jis gali būti įvykdytas, juo labiau kad aptariamų nusikalstamų veikų padarymo metu S. J. nustatytas sunkus (5,03 promilių girtumas) girtumo laipsnis.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai netaikė BK 63 str. 9 d., ir 2015-02-05 nuosprendžiu paskirtų bausmių nebendrino su 2014-03-14 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 145 str. 1 d. paskirta bausme – laisvės atėmimu 8 mėnesiams, kurios vykdymas pagal BK 75 str. buvo atidėtas 1 metams. Teismui apie minėtą nuosprendį buvo žinoma, nes 2014-11-27 posėdžio metu buvo nuosprendžio kopija buvo prijungta prie bylos.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis S. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – subendrinti prokuroro prašomas bausmes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos

BK 145 str. 1 d. numatyta, jog tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Akivaizdu, jog vienas iš šios nusikalstamos veikos sudėties elementų yra pakankamo pagrindo manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, buvimas. Aptariamu atveju ši aplinkybė S. J. pareikštame kaltinime išties nurodyta nebuvo. Tačiau tai negali būti laikoma pagrindu, leidžiančiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 303 str. 5 d. teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas S. J. pagal BK 145 str. 1 d., nenustatė nė vieno iš pastarųjų išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindų, todėl akivaizdu, jog teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė nesivadovaudamas BPK 303 str. 5 d. nuostatoms. Priešingai nei nustatė apylinkės teismas, kaltinime pagal BK 145 str. 1 d. nenurodžius aplinkybės „jog buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas“, kaip savaime suprantama negalima pripažinti, jog iš tiesų esmingai pažeidžiama kaltinamojo teisė į gynybą, t.y. jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir efektyviai nuo tokio kaltinimo gintis. Pažymėtina, kad tai yra subjektinė žmogaus teisė, kur visų pirma siejama su paties kaltininko suvokimu jam pareikšto kaltinimo, t.y. visų pirma pats įtariamasis (kaltinamasis) turi aiškiai išdėstyti savo poziciją, kad kaltinimas jam netikslus, nekonkretus, nesuprantamas, ir pan. Nesant to, pats teismas neturėtų imtis aktyvaus vaidmens ir už kaltininką pats neturėtų vertinti kaltinimo pagrįstumo. Kita vertus, šioje byloje aiškiai matyti, jog S. J. puikiai suvokė jam pareikštus įtarimą bei kaltinimą, davė apie juos parodymus (37, 40, 46 – 47, 51 – 52, 119 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu atsisakė gynėjo, nors teisė jį turėti jam buvo išaiškinta (38, 39, 42, 43, 48, 49, 84 b. l.). Negana to, S. J. 2014-03-14 to paties teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu už analogiško, t. y. BK 145 str. 1 d., numatyto nusikaltimo padarymą (130 – 105 b. l.). Iš bylos matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei nagrinėjant byla pirmosios instancijos teisme S. J. nereiškė jokių pastabų dėl jam suformuluoto kaltinimo, savo parašu paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokole patvirtino, kad yra susipažinęs su byla (83 b. l.), o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jam buvo išaiškintos jo procesinės teisės (119 b. l.). Pagaliau, aptariamos aplinkybės nenurodymas kaltinime teismui nebuvo kliūtis gautą baudžiamąją bylą perduoti teisiamajam posėdžiui (93 b. l.) bei ją išnagrinėti. Iš to akivaizdu, kad S. J. procesinės teisės šiuo atveju dėl to tikrai nebuvo nei esmingai pažeistos, nei apribotos. Pažymėtina, kad BK 145 str. 1 d. dispozicijoje nurodyta aplinkybė „jog buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas“, turi būti neginčijamai įrodyta faktiniais duomenimis. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs jog tokių duomenų tikrai yra, pats gali pripažinti egzistuojant šią aplinkybę ir spręsti klausimą dėl kaltininko baudžiamosios atsakomybės.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei tvirtina prokuroras, byloje esantys duomenys nėra pakankami S. J. kaltei padarius šį nusikaltimą. pagrįsti. BK 145 str. 1 d. numatyta tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji A. J. išties nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio dieną sūnus S. J. ne tik jai spyrė, tačiau ir grasino nužudyti, o tokius jos parodymus patvirtina netiesioginių įvykio liudytojų K. P., M. P. ir D. P. parodymai. Nukentėjusioji A. J. pripažino, jog įvykio metu tarp jos ir grįžusio neblaivaus sūnaus kilo konfliktas, o ji, sūnui pradėjus smurtauti ir grasinti, pabėgo iš namų pas kaimynus P.. Pastarieji irgi tvirtino, kad įvykio vakarą pas juos atėjusi nukentėjusioji A. J. pasakojo, kad sūnus jai grasino užmušti, prieš ją smurtavo, dėl ko ji šaukė „gelbėkit“. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats S. J.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad įvykio vakarą tarp nukentėjusiosios ir jos sūnaus kilo konfliktas, kurio metu jis prieš motiną ėmė naudoti fizinį smurtą. Pats S. J. pripažino, kad galėjęs mamai pasakyti kokius nemandagius ar grasinančius žodžius. Tačiau jis kategoriškai neigė ketinęs nužudyti ar sužaloti motiną (40 b. l.), o po konflikto ją sekė tik norėdamas pažiūrėti, kur ji eina (37, 51 – 52 b. l.). Tai rodo, kad tarp S. J. ir jo motinos buvo kilusi konfliktinė situacija, o S. J. išsakė nemandagius ir grasinančius žodžius.

Tačiau vien tokių grasinamų žodžių išsakymas automatiškai nerodo, kad buvo padaryta BK 145 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Matyti, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji A. J., nors ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, tačiau nurodė ir tai, jog sūnus jai nieko nepadarė, įvykio metu ji išsigando dėl to, kad pastarasis sukvailiojo ir parėkavo. Kartu ji parodė, kad sūnui atleido, jis „susitvarkė, jo labai prasta sveikata, o kalėjimas nė vieno žmogaus nepataisė“ (119 – 120 b. l.). Iš byloje esančių S. J. priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių matyti, kad jis yra sistemingai teisiamas dėl to, kad būdamas neblaivus konfliktuoja su mama, prieš ją smurtauja. Aptariamo įvykio metu jis taip pat buvo neblaivus. Neabejotina, kad tarp nukentėjusiosios ir S. J. periodiškai kyla konfliktai, kurių metu neblaivus S. J. smurtauja prieš savo motiną ir galimai išsako įvairius nemandagius žodžius, tačiau niekada nėra ėmęsis realių veiksmų, iš kurių būtų galima vienareikšmiai tvirtinti, jog jis realiai ketina realizuoti savo grasinimą nužudyti. Konfliktuojantys proceso dalyviai dažnai išsako vieni kitiems itin nemalonius ir grėsmingus žodžius, bet tai nereiškia, jog šie grėsmingi ketinimai bus įvykdyti ir jų reikia bijoti. Aptariamu atveju S. J. atlikti smurtiniai veiksmai – keletas spyrių į kojų padus, po ko nukentėjusioji pati nuėjo pas netoliese esančius giminaičius, leidžia spręsti, kad įvykio metu S. J. pavartotas smurtas prieš nukentėjusiąją nekėlė jai tokios grėsmės, kad išties būtų pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas buvo realus ir jo išties reikėjo bijoti. Atsižvelgiant į pirmiau aptartų įrodymų visumą, S. J. bei jo motinos tarpusavio santykius, inkriminuojamos BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju negalima daryti kategoriškos išvados, jog įvykio metu nukentėjusiajai išties buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl S. J. ketinimų ir kad pastarasis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusiąją A. J.. Priešingai, išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad įvykio metu nukentėjusioji iš savo namų išėjo siekdama išvengti kilusio konflikto, tačiau ne todėl, jog realiai manė, kad sūnaus grasinimai gali būti įvykdyti. Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad iš esmės S. J. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas pagrįstai, tačiau netinkamai nurodant išteisinimo pagrindą. Dėl to teismo nuosprendis keičiamas tikslinant šį pagrindą tikslinant, t.y. pripažįstant, jog S. J. dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. išteisinamas, jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 328 str. 4 p.).

Dėl bausmių subendrinimo

Prokuroras taip pat prašo subendrinti 2014-03-14 ir 2015-02-05 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiais S. J. paskirtas bausmes, kadangi teismas to nepadarė. Toks prokuroro reikalavimas yra pagrįstas ir tenkinamas, dėl ko skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir paskirtos neteisingos bausmės (BPK 328 str. 1, 2 p.).

Matyti, kad 2014-03-14 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu S. J. buvo nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. galutine bausme – laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Pagal BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., šios bausmės vykdymas jam atidėtas 1 metams, įpareigojant S. J. pradėti dirbti (arba užsiregistruoti darbo biržoje) ir per vienerius metu sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Šis apylinkės teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs, nusikalstamą veiką jis padarė 2013-09-03.

Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 245 str. – areštu 40 parų. Nusikalstamos veikos padarytos 2014-03-06 ir 2014-08-13. Akivaizdu, jog S. J. pirmiau aptartais nuosprendžiais paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos, nes priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas žinojo apie 2014-03-14 teismo nuosprendį (jo kopija yra baudžiamojoje byloje). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą padarė iki priimant pirmąjį, t.y. 2014-03-14 teismo nuosprendį, o BK 245 str. numatytą nusikalstamą veiką – jau po šio nuosprendžio, bausmės pagal BK 140 str. 2 d. ir BK 145 str. 1 d. bendrinamos pagal BK 63 str. 4 ir 9 d. prie griežtesnės iš paskirtų bausmių pridedant dalį švelnesnės. Į subendrintos bausmės, paskirtos už BK 145 str. 1 d. ir BK 140 str. 2 d. numatytus nusikaltimus, laiką įskaitytinas laikas, išbūtas laikainajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013-09-03 iki 2013-10-03 bei nuo 2014-03-06 iki 2014-03-08. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 3 d. nuostatomis, bendrinama su bausme pagal BK 245 str., nes šią veiką jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu S. J. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikęs gynėjas advokatas A. Šukaitis pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 42,39 Eur, bei prašė jas priteisti. Šis prašymas netenkinamas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

NUSPRENDĖ:

2015 m. vasario 5 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti :

Pripažinti, jog S. J. iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. yra išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.);

Panaikinti S. J. pagal BK 140 str. 2 d. ir 245 str. skirtų bausmių subendrinimą ir bausmes jam subendrinti iš naujo :

Pagal BK 63 str. 4, 9 d., iš dalies sudedant subendrinus jam bausmes, skirtas 2014-03-14 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 145 str. 1 d. ir 2015-02-05 to paties teismo nuosprendžiu pagal BK 140 str. 2 d., skirti jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams.

Pagal BK 64 str. 3 d., šią bausmę iš dalies sudedant subendrinti su 2015-02-05 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 245 str. jam skirta bausme, ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 20 dienų.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti S. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013-09-03 iki 2013-10-03 bei nuo 2014-03-06 iki 2014-03-08.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.