Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-02-09 · Civilinė byla Nr. 2S-157-302/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-09
Bylos Nr.
2S-157-302/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis, Tatjana Žukauskienė
Pareiškėjas
P. M.
Suinteresuotas asmuo
Utenos apskrities viršininko administracija
Kategorijos
  • 106.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-157-302/2010Procesinio sprendimo kategorija 106.8.1; 128.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė ir pranešėja Romualda Janovičienė,kolegijos teisėjai Henrichas Jaglinskis ir Tatjana Žukauskienė,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. M. atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria atsisakyti priimti pareiškėjo P. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – gyvenamosios vietos nustatymo, suinteresuoti asmenys Utenos apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P.M. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydamas nustatyti, kad jis gyveno Zarasų rajone atkuriant jam nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą į 1,22 ha žemės sklypą, 0,62 ha miško sklypą, esančius (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2000-12-08 sprendimu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 0,35 ha žemės (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 1,22 ha žemės sklypą, 0,62 ha miško sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Šio juridinio fakto nustatymas reikalingas tam, kad pareiškėjas išsaugotų jam suteiktą teisę atkurti nuosavybės teises, nes 2009-06-23 Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti minėtą Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą, nurodydama, kad pareiškėjas negyveno Zarasų rajone, todėl žemės sklypas jam buvo suteiktas neteisėtai.

Žemesnės instancijos teismas

Zarasų rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atsisakė priimti P. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad pareiškimas yra neteismingas Zarasų rajono apylinkės teismui (CPK 137 str.2d.2p.), nes pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nurodė Panevėžio miestą, duomenų, kad nustačius prašomą faktą jis įgis nuosavybės teises, byloje nėra.

Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui duomenų apie tai, jog negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat nepateikė duomenų apie tai, jog jis kreipėsi dėl prarasto dokumento gavimo ar atkūrimo, teismas laikė, jog jis neišnaudojo išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dėl to priimti pareiškimą atsisakė ( CPK 137 str.2 d.3 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškimą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme, nes prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių, kadangi pareiškėjas, nors ir prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad būtų apginta jam suteikta teisė - nuosavybės teisių atkūrimas į 0,62 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškime nurodė, jog nuosavybės teisės jam atkurtos 2000-12-08 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr.51721-43-8815.

Teismas taip pat nurodė, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje, o iš pareiškimo bei pateiktų dokumentų akivaizdu, jog pareiškėjas siekia fakto nustatymo tik dėl to, jog Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama administracinė byla, kurioje prašoma panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei taikyti restituciją.

Šalies argumentai

Pareiškėjas P.M. atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir grąžinti klausimą dėl pareiškimo priėmimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą kaip neteismingą, nes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo nustatyti juridinį faktą dėl jo gyvenamosios vietos, jo gyvenamoji vieta yra ta, kurią jis prašo nustatyti, t.y. esantį Zarasų rajone. Nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjo teisės į atkurtą nuosavybės teisę išliks ir nepasibaigs, nebus pakeista, nuo jo priklauso pareiškėjo turtinės teisės, jų pasikeitimas ar pabaiga. Tai nėra įrodinėjimo dalykas kitoje byloje, o savarankiškas faktas. Utenos apskrities viršininko administracijos Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius teigia, kad nėra išlikusi buvusi jai pateikta seniūnijos pažyma apie pareiškėjo gyvenamąją vietą Zarasų rajone.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo priėmimo klausimą, taip pat teismingumą, todėl yra pagrindas ją palikti nepakeistą.

Teismas, spręsdamas pareiškimo, paduoto ypatingosios teisenos tvarka, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, klausimą, turi patikrinti ne tik tai, ar pareikštas pareiškimas atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, numatytus Civilinio proceso kodekso 111, 113 straipsniuose, 447 straipsnyje, bet ir privalo ex officio aiškintis, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos, t.y. ar jis apskritai turi teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą kaip neteismingą, nes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo nustatyti juridinį faktą dėl jo gyvenamosios vietos, jo gyvenamoji vieta yra ta, kurią jis prašo nustatyti, t.y. esantį Zarasų rajone, tačiau su tokiu argumentu negalima sutikti. Civilinio proceso kodekso 446 straipsnyje nurodyta, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pareiškimai paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui, išskyrus bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise, palikimo priėmimo ir palikimo atsiradimo vietos faktų nustatymo. Šiose bylose pareiškimai paduodami atitinkamai pastato, žemės ar miško buvimo vietos, palikimo turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos apylinkės teismui. Kaip matyti iš teismui pateikto pareiškimo, jame apeliantas kaip savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), tokiu būdu kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad toks jo pareiškimas yra neteismingas Zarasų rajono apylinkės teismui, nes pagal 1994-06-15 Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo 7 straipsnio 7 dalį Panevėžio rajono savivaldybės teritorija patenka į Panevėžio miesto apylinkės teismo veiklos teritoriją. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis tam tikrą laiką gyveno Zarasų rajone, nekeičia bylos teismingumo, nustatyto Civilinio proceso kodekso 446 straipsnyje – dėl gyvenimo tam tikroje vietoje fakto nustatymo pareiškimas paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui.

Pagal Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Pasak apelianto, nustačius jo prašomą faktą – gyvenamąją vietą Zarasų rajone, jo teisės į atkurtą nuosavybės teisę išliks ir nepasibaigs, nebus pakeistos, tačiau pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ir kaip yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje. Kaip matyti iš pareiškimo turinio, administracinėje byloje pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skundą yra sprendžiamas ginčas dėl Utenos apskrities viršininko administracijos priimto sprendimo teisėtumo, siekiant įrodyti, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo momentu negyveno Zarasų rajone, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nagrinėjamu atveju būtent ir yra įrodinėjimo dalykas kitoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 1 dalies 1 p.).

Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas tiek pareiškime, tiek atskirajame skunde nurodė, kad Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius negali pateikti pažymos apie jo gyvenamąją vietą Zarasų rajone, nes, pasak jo, ši pažyma neišlikusi, tačiau tokias pažymas (apie asmens gyvenamąją vietą) išduoda ne rajonų žemėtvarkos skyriai, o įstaigos, tvarkančios duomenis apie Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat ir apie jų gyvenamąją vietą tam tikru laikotarpiu (tam tikrą laiką tai buvo migracijos tarnybos, vėliau - rajonų savivaldybių apylinkių tarybos administracijos). Pareiškėjas su pareiškimu nepateikė teismui duomenų apie tai, kad jis kitokiais būdais negali gauti jo gyvenimo faktą nurodytoje vietovėje patvirtinančių dokumentų, taip pat nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas, kuriose yra kaupiama informacija apie asmens gyvenamąją vietą. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nustačius bent vieną iš atsisakymo priimti pareiškimą pagrindą, dėl kitų gali būti nepasisakoma, todėl atskirojo skundo argumentai dėl to, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta gali būti nustatoma ir pagal kitus kriterijus, neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nes faktiškai teismas atsisakė priimti pareiškimą kaip neteismingą Zarasų rajono apylinkės teismui.

Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiama teismo nutartis yra paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 4,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl atmetus atskirąjį skundą, šios išlaidos priteistinos iš P. M. (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308, 321, 325, 336, 329, 331, 337, 339 str., kolegija

nutarė:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš P. M. 4,15 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.

Kolegijos pirmininkė Romualda JanovičienėKolegijos teisėjai Henrichas JaglinskisTatjana Žukauskienė