- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-27
- Bylos Nr.
- 2A-1311-345/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Neringa Švedienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- UAB “(duomenys neskelbtini)”
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės, sekretoriaujant Aleksui Navickui, Inesai Ulevičiūtei,
viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. ir atsakovo UAB “(duomenys neskelbtini)” apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-997-727/2010 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui UAB “(duomenys neskelbtini)” dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą, drausminių nuobaudų panaikinimo, darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas patikslintame ieškinyje prašė: pripažinti ieškovo V. G. atleidimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo stalų grupės vadovo pareigų neteisėtu ir grąžinti ieškovą į darbą; panaikinti 2009 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. N-09-02/2 ir 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. AT-09-02/3; priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b.l. 105-108). Ieškovas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau LR DK) 136 str. 3 d. 1 p. laikino jo nedarbingumo laikotarpiu, kas yra draudžiama sutinkamai su LR DK 131 str. 1 d. 1 p., tuo, kad ieškovas atleistas iš darbo nepasibaigus darbdavio nustatytam terminui raštu pateikti pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo, taip pažeidžiant LR DK 238 str. ir 240 str. 1 d. nuostatas, bei aplinkybe, jog atsakovo priimtuose įsakymuose Nr. N-09-02/2 ir AT-09-02/3 nėra išdėstyta nei drausiminės nuobaudos skyrimo motyvacija, nei įvardyti patys darbo drausmės pažeidimai.
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 9 d. atsakovo direktorius įteikė rašytinį darbdavio reikalavimą pateikti pasiaiškinimą dėl tariamo 2009 m. vasario 8 d. darbo drausmės pažeidimo bei įteikė 2009 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. N-09-02/2 dėl drausminės nuobaudos - papeikimo – skyrimo. Atsakovo direktorius siūlė ieškovui iki 2009 m. vasario 15 d., neiti į darbą, kad galėtų viską apgalvoti ir pateikti savo pasiaiškinimą. Ieškovas, stipriai susijaudinęs dėl netikėtai jam mestų kaltinimų, pasijuto blogai ir pranešė personalo vadovei O. V. apie savo staiga pablogėjusią sveikatą ir ketinimą kreiptis į asmens sveikatos priežiūros specialistą, išvyko pas gydytoją. Dar didesnį šoką ieškovas gavo tuomet, kai būnant poliklinikoje, jam paskambino personalo vadovė ir pareiškė, kad jis jau atleistas iš darbo už tariamą darbo drausmės pažeidimą. Darbdavys žinojo, t.y. personalo vadovė O. V., buvo informuota, jog ieškovas kreipiasi į gydytoją ir tai pripažino procesiniuose dokumentuose. Ieškovas nurodo, jog apie 2009 m. vasario 9 d. įsakymu jam skirtą papeikimą jis sužinojo tik 2009 m. vasario 13 d., iki tol šis įsakymas ieškovui nebuvo įteiktas. Ieškovui buvo nustatytas terminas pateikti pasiaiškinimą per 5 darbo dienas, jis buvo atleistas dar nepasibaigus nustatytam terminui. Nurodė, kad per visą darbo laiką ieškovas nebuvo padaręs nė vieno darbo drausmės pažeidimo, laikėsi atsakovo nustatytos darbo tvarkos ir drausmės, laiku ir tinkamai atlikdavo atsakovo atstovų pavedimus, o atsakovas dėl ieškovo darbo neturėjo jokių pretenzijų. Taip pat nurodė, kad pagal LR DK 250 str. darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, įskaitant, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo. Neteisėtas atleidimas iš darbo, anot ieškovo, jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintinumą savo ateitimi (b.l. 2-3, 105-108).
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 19-21, 109-111). Atsakovo manymu, teismui pateikti dokumentai įrodo, jog ieškovas klaidina teismą, ieškovas jau yra baustas už darbo drausmės pažeidimus, paskirta nuobauda nebuvo apskųsta ir atleidimo dieną buvo galiojanti, todėl už antrą pažeidimą skirta nuobauda (atleidimas iš darbo) buvo tinkamai parinkta pagal galiojančias LR DK normas. Nurodė, kad 2006 m. balandžio 19 d. su ieškovu buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 6 ir ieškovas pradėjo dirbti Lošimo stalų grupės vadovu. 2009 m. vasario 2 d. ieškovui buvo įteiktas reikalavimas pateikti pasiaiškinimą dėl 2009 m. sausio 16 d. padaryto darbo drausmės, o būtent – lošimo stalų atidarymo ir uždarymo procedūros, pažeidimo. Per reikalavime nustatytą terminą paaiškinimas pateiktas nebuvo ir 2009 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. N-09-02/2 ieškovui paskirta drausminė nuobauda (papeikimas). Su šiuo įsakymu ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas. 2009 m. vasario 9 d. atsakovo direktorius gavo Apsaugos ir stebėjimo skyriaus vadovo A. A. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad minėtas skyrius užfiksavo, jog lošimo zonoje buvo pastebėtas kazino klientas, kuris įstatymų ir atsakovo vidaus teisės aktų nustatyta tvarka nubuvo registruotas. Lošimo automatų vadybininkas S. K. žodžiu ir vėliau raštu 2009 m. vasario 12 d. paaiškinimu paaiškino, kad minėto asmens neregistruoti liepė būtent ieškovas. 2009 m. vasario 9 d. ieškovui įteiktas reikalavimas pateikti pasiaiškinimą dėl šio įvykio. Paaiškėjus, kad dėl minėto pažeidimo pasiaiškinimas nebus pateiktas (ieškovui atsakius, kad jis pasiaiškinimo neketina teikti, kadangi nesijaučia atsakingas už nurodytą pažeidimą, taip pat pareiškus, kas yra užfiksuota 2009 m. vasario 13 d. kitų pokalbį girdėjusių atsakovo darbuotojų akte, jog nebeateis į darbą, pasiims nedarbingumo pažymėjimą ir taip sutrukdys įmonės veiklą), 2009 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. N-09-02/4 ieškovui skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 1 p. pagrindu. Su šiuo įsakymu ieškovas atsisakė susipažinti. Jau po to, kai buvo įforminti atleidimo dokumentai, ieškovas užėjo pas personalo vadovę O. V. ir jai pasakė, kad ketina kreiptis į gydytojus, gauti nedarbingumo pažymėjimą, kurio pagrindu užginčys atleidimą iš darbo. Be to, atsakovas nurodo, kad ieškovas buvo supažindintas su 2009 m. vasario 9 d. atsakovo direktoriaus įsakymu, jo neginčijo, o reikalavimas dėl šio įsakymo panaikinimo buvo pareikštas po daugiau nei 8 mėnesių nuo jo priėmimo dienos, todėl laikytina, jog ieškovas praleido senaties terminą šiai nuobaudai skųsti ir atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį šio reikalavimo atžvilgiu (b.l. 208-210).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas2010 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. N-09-02/4 ,,Dėl drausminės nuobaudos skyrimo V. G.“, 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. AT-09-02/3 ,,Dėl V. G. atleidimo iš darbo“ ir ieškovo V. G. atleidimą iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo stalų grupės vadovo pareigų pagal LR DK 136 str. 3 d. 1 p. neteisėtu. Grąžino ieškovą į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo stalų grupės vadovo pareigas bei priteisė iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovo naudai 35 600,80 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius šešis šimtus Lt 80 ct) vidutinio darbo užmokesčio už visą pravaikštos laiką bei 1 000 Lt (vieną tūkstantį Lt) neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas G. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus mieto pirmos apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimo, kuriuo prašo pirmos instancijos teismo sprendimą pakeisti: panaikinti 2009 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. N-09-02/2; priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Atstovas nurodo, kad 2009 m. vasario 9 d. įsakyme Nr. N-09-02/2 nėra išdėstyta ne tik drausminės nuobaudos skyrimo motyvacija, bet ir neįvardinti darbo drausmės pažeidimai. Darbdaviui prieš skiriant drausminę nuobaudą privalu išsiaiškinti kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko darbuotojas, kokios neigiamos pasekmės iš to kilo, kokias konkrečiai teisės normas darbuotojas pažeidė ir t.t., visas šias aplinkybes būtina išdėstyti darbdavio valiniame dokumente tam, kad darbuotojas galėtų tinkamai gintis nuo neteisėtų darbdavio veiksmų. Tačiau iš ginčijamo įsakymo ir atsakovo į bylą pateiktų procesinių dokumentų bei įrodymų negalima nustatyti nei vieno ieškovo darbo drausmės pažeidimo, todėl ginčijamas įsakymas priimtas be jokio teisėto pagrindo. Atsakovas nurodo, jog nei darbdavys, nei teismas nenustatė konkrečių darbo pareigų pažeidimo aplinkybių, nekonstatavo, kada ir kokie konkretūs ieškovo veiksmai, pripažinti darbo pareigų pažeidimu, buvo atlikti. Be to, atsakovas tik savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad ieškovas pažeidė konkrečius lošimo stalų aptarnavimo procedūros punktus, bei pareiginių nuostatų punktus, tačiau juose nėra jokių pareigų, kurias neva pažeidė ieškovas, priešingai, atsakovo nurodytuose punktuose pareigos surašytos inspektoriams, krupjė ir apsaugos darbuotojams, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šiems asmenims būtų taikyta drausminė atsakomybė. Todėl atstovas teigia, kad ieškovas nepadarė jokio darbo drausmės pažeidimo.
Atstovas nurodo, kad nagrinėdamas darbuotojo ieškinį dėl drausminės nuobaudos panaikinimo teismas, vadovaudamasis CPK bendrosiomis taisyklėmis bei CPK XX skyriuje įtvirtintomis darbo bylų nagrinėjimo taisyklėmis, turėjo patikrinti, ar drausminė nuobauda parinkta atsižvelgiant į LR DK 238 str. nurodytas aplinkybes, ar nėra pagrindo drausminę nuobaudą panaikinti atsižvelgiant į LR DK 242 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Byloje liudytoju apklaustas buvęs tiesioginis ieškovo vadovas A. Ž. patvirtino, kad ieškovas yra profesionalus darbuotojas, dirbantis nuo įmonės veiklos pradžios ir jam niekas neturėjo pretenzijų dėl darbo kokybės, todėl darbdavys neabejotinai asmeniui, baudžiamam pirmą kartą drausmine tvarka turėtų skirti ne papeikimą, o pastabą. Per visą darbo laiką ieškovas nebuvo padaręs nė vieno darbo drausmės pažeidimo, dirbo dorai ir sąžiningai, laikėsi atsakovo nustatytos darbo tvarkos ir drausmės, laiku ir tinkamai atlikdavo atsakovo atstovų pavedimus, o atsakovas dėl ieškovo darbo neturėjo jokių pretenzijų.
Atsakovo atstovas pažymi, kad LR DK 240 str. l d. nustatyta, kad prieš skiriant drausminę nuobaudą darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Tai yra imperatyvus įstatymo reikalavimas. Darbdavys įrodinėdamas 2009 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. N-09-02/2 teisėtumą, atsiliepime nurodė, kad ieškovui 2009 m. sausio 26 d. įteiktas reikalavimas pasiaiškinti, tačiau teismui, išreikalavus įrodymus, kad tuo metu ieškovas buvo atostogose, atsakovas, pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad 2009 m. vasario 2 d. ieškovas atsisakė priimti reikalavimą.
Be to, atstovas nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į tarp šalių buvusią konfliktinę situaciją kurią provokavo pats darbdavys, siekdamas neteisėtai atleisti ne tik ieškovą, bet ir kitus įmonės darbuotojos pagal analogišką drausminių nuobaudų ir įvairiausių aktų schemą. Šią aplinkybę patvirtina duomenys apie kitas civilines bylas tarp atsakovo ir kitų darbuotojų. Tokia situacija susidarė ne dėl darbdavio vienašališko sprendimo atleisti ieškovą iš darbo „už bet ką", kad toks faktas taptų pamoka kitiems darbuotojams, nesutinkantiems sumažinti darbo užmokesčio. Šias aplinkybes patvirtino buvęs tiesioginis ieškovo vadovas A. Ž. nurodęs, kad būtent pats direktorius liepė jam surasti ieškovo atleidimo priežastį. Taip pat, liudytojas patvirtino ir tą aplinkybė, kad niekas su juo nederino nei vienos nuobaudos skyrimo fakto, nei jokio reikalavimo įteikimo fakto.
Atstovas pažymi, kad teismas teisingai nustatė, jog ieškovas 2009 m. vasario 1 d. ir 2009 m. vasario 2 d. turėjo dirbti nuo 08.00 iki 16.00 val., šios aplinkybės neginčija ir ieškovas, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas sudarė galimybę ieškovui susipažinti su reikalavimu pasiaiškinti ir raportu tuoj grįžus iš atostogų, o būtent 2009 m. vasario 2 d., kaip nurodyta akte. Šią datą atsakovas pasirinko tik siekdamas išvengti atsakomybės. 2009 m. vasario 2 d. aktas buvo surašytas ieškovui „už akių", nes niekas tuo metu net nebandė jam įteikinėti jokių dokumentų. Tai, kad aktas yra melagingas patvirtina ir faktas, kad jį pasirašė R. M., kuris pagal tą patį 2009 m. vasario mėn. darbo grafiką 2009 m. vasario 2 d. turėjo dirbti nuo 16.00 iki 24.00 val., nors aktas buvo neva surašytas 9.30 min. Dėl minėtų aplinkybių konstatuotina, kad ieškovui 2009 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. N-09-02/2 skirta drausmine nuobauda pažeidžiant LR DK 240 str. l d., bei 238 str., t.y. nesuteikiant ieškovui jokios galimybės atsikirsti į darbdavio inkriminuojamą darbo drausmės pažeidimą.
Taip pat, atstovas pažymi, kad teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį nuo neteisėto atleidimo iš darbo tik iki įsidarbinimo kitoje darbovietėje dienos, t.y. nuo 2009 m. vasario 14 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d., tuo pažeisdamas LR DK 297 str. 3 d., kurioje nurodoma, jog grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Be to, teismas klaidingai paskaičiavo ir patį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, nes skaičiuoti priteistinas sumas reikėjo darbo dienų skaičių (vidurkis 20) dauginti iš vidutinio darbo dienos užmokesčio, o ne imti į vidurkį ir 2009 m. sausio mėnesio atlyginimą, kuris atspindi ieškovo gautą atlyginimą tik už dirbtą dalį sausio mėnesio (10 darbo dienų), nes kitu laiku ieškovas atostogavo.
Atsakovas „(duomenys neskelbtini)“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti pilnai bei priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįsdamas tam tikras aplinkybes neatsižvelgė į įrodymus bei aplinkybes, kurių patikimumu ir egzistavimu teismas sprendime neabejojo, nepasisakė dėl dalies byloje surinktų dokumentų įrodomosios reikšmės, jų atmetimo motyvų, todėl byloje buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas - t.y. teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus iš dalies. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą išsakytą reikalavimą, kad sprendime teismas privalo nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (LAT civilinių bylų nagrinėjimo apžvalga Nr. A4-14, 1998-12-22).
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas dėl antros nuobaudos (atleidimo iš darbo), taikytos 2009 m. vasario 13 d. įsakymu, nurodė tokį pagrindinį motyvą: atsakovas nesilaikė ieškovui nustatyto termino pateikti pasiaiškinimą dėl antrojo pažeidimo ir taip buvo pažeista nuobaudos skyrimo tvarka. Tačiau vertindamas šią aplinkybę teismas nenurodė, kodėl nesiremia byloje surinktais įrodymais – 2009 m. vasario 13 d. dienos pirmuoju aktu, kuriuo atskiri atsakovo darbuotojai patvirtino, jog ieškovas aiškiai išreiškė savo poziciją dėl 2009 m. vasario 9 d. reikalavimo pasiaiškinti bei nurodė, kad nesijaučia atsakingas už pažeidimą ir nesiruošia teikti jokio pasiaiškinimo, bei liudytojų A. A. ir J. V. parodymais (liudytojai posėdžio metu patvirtino tokio akto sudarymo faktą bei jame nurodytas aplinkybes). Teismas sprendime aiškiai nurodė, kad nėra pagrindo netikėti minėto 2009 m. vasario 13 d. akto tikrumu, todėl nėra suprantama, kodėl teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas aiškiai išreiškė savo valią nepateikti pasiaiškinimo pagal 2009 m. vasario 9 d. reikalavimą. Toks ieškovo atsisakymas, atsakovo nuomone, yra pakankamas pagrindas laikyti, kad nuobaudos skyrimo tvarka buvo tinkamai įvykdyta. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, pažeidimo pobūdis buvo tinkamai išaiškintas ieškovui, iš pažeidimą padariusio darbuotojo buvo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą, kurį jis atsisakė pateikti, buvo įvertintos visos svarbios pažeidimo padarymo aplinkybės, atsižvelgta į pažeidimą padariusio ieškovo kaltę, pažeidimo pobūdį, ieškovo ankstesnį darbą įmonėje (kad jis jau turi galiojančių drausminių nuobaudų per pastaruosius 12 mėnesių) ir pan. Todėl atsakovas mano, kad ieškovo atleidimas iš darbo buvo teisėtas ir pagrįstas. Tačiau atsakovas nurodo, jog net ir tuo atveju, jei laikytume, kad pasiaiškinimui pateikti nustatytas terminas nebuvo suėjęs, ši aplinkybė nesudaro vienareikšmio pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad įsakymas dėl atleidimo iš darbo buvo priimtas ieškovo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, todėl pažeisti LR DK 231 str. imperatyviniai reikalavimai. Darydamas tokią išvadą, teismas grubiai pažeidė procesines teises normas, susijusias su įrodymų vertinimu, vieniems įrodymams nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę bei nepasisakė dėl kitų byloje surinktų įrodymų atmetimo motyvų. LR CPK 185 str. įpareigoja teismą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas aplinkybes bei įrodymus. Konstatuodamas, jog ieškovo darbo pamainos 2009 m. vasario 13 ir 14 dienomis turėjo prasidėti 20.00 val., teismas iš esmės rėmėsi ieškovo atstovo į bylą pateiktu 2009 m. vasario mėn. atsakovo Lošimo stalų grupės vadovų darbo grafiku. Tačiau teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos - liudytojo A. Ž. parodymų, liudytojų A. A. bei J. V. parodymų bei byloje esančių kitų rašytinių įrodymų. Dėl tokios priežasties teismas sprendime padarė klaidingą išvadą. Atsakovas nurodo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad ieškovas 2009 m. vasario 13 d. buvo darbe 8 valandas dienos metu (t.y. nuo 8.00 iki 16.00 val.), o pas gydytoją kreipėsi po atleidimo iš darbo įforminimo - 17.10 val.
Be to, atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko nepagrįstai sprendime buvo pažymėta, kad atsakovas neįrodė, jog į lošimo namus įeinančių klientų registravimas yra / buvo išimtinai ieškovo kompetencijoje. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pats ieškovas aktyviai veikė, kad nepilnametis asmuo - A. J., kuris nustatyta tvarka nebuvo registruotas įeinančių į lošimo namus asmenų duomenų bazėje, būtų įleistas į atsakovo lošimo namus. Kaip posėdžio metu paaiškino atsakovo atstovas, ieškovui pareiginiuose nuostatuose buvo numatyta pareiga išmanyti / žinoti azartinių lošimų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir jų laikytis. Atsakovas pažymi ir tai, kad ieškovo užimamos pareigos suponuoja jo didesnę atsakomybę už priimamus sprendimus, kadangi pamainos metu jis vadovauja lošimo salėje esantiems darbuotojams. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad minėtą neregistruotą asmenį A. J. liepė į salę įleisti būtent ieškovas. Teismas nenurodė sprendime, kad paneigtini atsakovo atstovo paaiškinimai, jog ieškovas galėjo žinoti ir žinojo minėtų teisės aktų reikalavimus. Taip pat nepagrįstu laikytinas motyvas, kad atsakomybė ieškovui netaikytina, nes minėto asmens įleidimas nesąlygojo neigiamų pasekmių atsakovui - atsakovas (ar jo vadovas) už azartinių lošimų veiklą reglamentuojančių įstatymų pažeidimą nebuvo baudžiamas administracine tvarka. Atsižvelgiant į ieškovui nustatytų pareigų formulavimo pobūdį matyti, jog drausminės nuobaudos taikymui nėra būtina, kad pats darbdavys būtų sulaukęs tam tikrų sankcijų iš valstybinių institucijų. Nustatęs tam tikro pažeidimo aplinkybes, atsakovas turėjo teisę taikyti drausminę atsakomybę už pažeidimo padarymą atsakingam asmeniui.
Taip pat atsakovas nurodo, kad nėra teisingas teismo argumentas, neva ieškovo atžvilgiu 2009 m. vasario 13 d. priimti du panašūs įsakymai parodo atsakovo veiksmų nenuoseklumą, kas turėtų būti vertinama ieškovo naudai. Nėra aišku, kokias išvadas tokiu argumentu norėjo paremti teismas, kokiu būdu dviejų įsakymų priėmimas galėjo pažeisti ar kitaip įtakoti ieškovo interesus. Be to, toks teismo atliktas aplinkybių vertinimas yra nepagrįstas - kaip matyti iš abiejų įsakymų formulavimo, vienas iš jų skirtas drausminės nuobaudos taikymui, o kitas - darbo sutarties nutraukimo įforminimui. Ieškovas nebuvo baudžiamas du kartus už ta patį pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad konstatavus, jog teismas neturėjo pagrindo atitinkamus 2009 m. vasario 13 d. direktoriaus įsakymus bei ieškovo atleidimą iš darbo priažinti neteisėtais, yra pagrindas panaikinti kaip nepagrįstas sprendimo dalis dėl gražinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo. Tais pačiais motyvais turėtų būti atmestas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kadangi kitų pagrindų neturtinei žalai atsirasti, išskyrus neva ieškovo patirtus dvasinius praradimus dėl neteisėto atleidimo, teismas nenustatė. Todėl įrodžius, jog atleidimas iš darbo buvo pagrįstas ir teisėtas, to užtenka konstatuoti, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo šioje byloje taip pat atmestinas.
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti - palikti galioti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą toje dalyje, kurioje teismas atmetė ieškovo reikalavimus. Taip pat priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodo, kad nesutinka su ieškovo apeliaciniu skundu ir mano, kad sprendimas dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimus dėl 2009 m. vasario 9 d. įsakymo ir juo skirtos drausminės nuobaudos panaikinimo bei vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo, paliktinas nekeistinas, o ieškovo ieškinys bei jo apeliacinis skundas atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas nesutinka su ieškovo motyvais dėl kurių apeliacinės instancijos teismas neva turėtų pripažinti, jog priimdamas sprendimą pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 2009 m. vasario 9 d. įsakymo ir juo skirtos drausminės nuobaudos panaikinimo. Ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kuriais būtų paneigtos atsakovo nurodytos aplinkybes - kad ieškovas tikrai 2009 m. sausio 16 d. padarė darbo drausmės pažeidimą, kad 2009 m. sausio 26 d. reikalavimas pateikti pasiaiškinimą dėl šio pažeidimo jam buvo įteiktas 2009 m. vasario 2 d., kad per nustatytą terminą nepateikus pasiaiškinimo dėl pažeidimo atsakovas 2009 m. vasario 9 d. pagrįstai nubaudė ieškovą drausmine tvarka ir apie tai laiku informavo ieškovą. Nurodytus faktus patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Skirtingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, teismas įvertino visas bylos aplinkybes ir, remdamasis LR CK nuostatomis, kurios reglamentuoja įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą šio reikalavimo atžvilgiu.
Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentu, jog ieškovas nebuvo supažindintas su atsakovo lokaliniais teisės aktais, kuriuose yra nustatytos ieškovo pareigos. Tokį ieškovo argumentą paneigia bylos medžiaga. Tiek reikalaujant pateikti pasiaiškinimą dėl padaryto pažeidimo, tiek nagrinėjant bylą teisme ieškovui buvo aiškiai nurodyti reikalavimai, kuriuos jis 2009 m. sausio 16 d. pažeidė, bei veiksmai, kuriais tas pažeidimas buvo padarytas, kokias pasekmes jis sukėlė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų paneigtas paties pažeidimo padarymo faktas. Teismas įvertino visus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovas 2009 m. sausio 16 d. padarė darbo drausmės pažeidimą.
Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, neva liudytojo A. Ž. parodymai sudarytų pagrindą taikyti švelnesnę nuobaudą už 2009 m. sausio 16 d. ieškovo padarytą pažeidimą, yra nepagrįstos. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad šio liudytojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai - apklausos metu šis liudytojas pripažino, kad tarp jo ir atsakovo buvo tam tikras konfliktas, ko pasekoje liudytojas savo noru nutraukė darbo santykius. Liudytojas net nurodė, kad lokaliniais teisės aktais nustatytos procedūros yra neprivalomos ir jas galima pažeidinėti, kas nėra pateisinama logika bei lokalinių teisės aktų priėmimo paskirtimi. Remiantis šiomis aplinkybėmis atsakovas daro išvadą, kad liudytojo parodymai buvo šališki, skirti ieškovo naudai. Antra, priimdamas sprendimą teismas įvertino nuobaudos griežtumą ir jos atitikimą pažeidimo sunkumui bei aiškiai nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo manyti, jog 2009 m. vasario 9 d. įsakymu paskirta nuobauda už 2009 m. sausio 16 d. pažeidimą buvo per griežta. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti atitinkamą ieškovo apeliacinio skundo argumentą.
Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo motyvacija, kad atsakovas nereikalavo iš ieškovo pateikti pasiaiškinimą pagal 2009 m. sausio 26 d. reikalavimą. Atsakovo į bylą pateikti įrodymai aiškiai patvirtina aplinkybę, jog minėtas reikalavimas ieškovui buvo teikiamas 2009 m. vasario 2 d.. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojais apklausti asmenys, dalyvavę įteikiant nurodytą reikalavimą. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti, kad toks reikalavimas ieškovui buvo įteiktas, apie jį jam buvo žinoma..
Apeliaciniame skunde ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovas visą procesą trukdė byloje nustatyti tiesą atmestinos kaip nepagrįstos. Vykdydamas atitinkamus teismo įpareigojimus atsakovas pateikė į bylą visus ieškovo ir teismo prašomus duomenis bei aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių tam tikrų duomenų neturi galimybių pateikti. Atskirų duomenų (pvz.durų sistemos duomenų) atsakovas negalėtjo pateikti, kadangi jų apskritai nėra ir niekada nebuvo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė motyvaciją, dėl kokių priežasčių ieškovo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti atmestas - tai iš esmės aplinkybė, jog ieškovas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo.
Atsiliepimas
Šiame atsiliepime atsakovas pasisako dėl tų ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad teismas turėjo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas mano, kad vadovaujantis priverstinės pravaikštos instituto paskirtimi, teisingumo ir protingumo principais teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovui darbo užmokestį už laikotarpį nuo jo įsidarbinimo kitoje darbovietėje iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Priešingu atveju, tai būtų pernelyg didelė sankcija atsakovui (darbdaviui), turint omenyje aplinkybę, kad byla buvo nagrinėjama ilgą laiko tarpą iš esmės dėl ieškovo kaltės - begalinių prašymų pateikimo, nuolatinio ieškinio reikalavimų tikslinimo ir pildymo. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo argumentu, neva teismas neteisingai apskaičiavo priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydį - toks ieškovo argumentas yra neteisingas, nes sprendime esantis apskaičiavimas yra pagrįstas.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovo atstovas prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą, kadangi atsakovo skundžiamoji teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas nurodo, kad atsakovas grįsdamas ieškovo atleidimo procedūros teisėtumą remiasi 2009 m. vasario 13 d. sudarytais melagingais aktais. Ieškovas nuosekliai laikosi pozicijos, kad 2009 m. vasario 13 d. ieškovo darbo pamaina baigėsi 8 val. ryte, o kita darbo pamaina turėjo prasidėti tos pačios dienos 20 val., todėl 8 val. ryto ieškovas išvyko namo ilsėtis. Tos pačios dienos apie 14 val. ieškovui paskambino atsakovo personalo vadovė O. V., kuri ieškovui liepė atvykti į darbą ir užeiti pas ją. Ieškovui, įvykdžius personalo vadovės O. V. nurodymą, pastaroji liepė ieškovui eiti pas direktorių M. Š.. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas prašė teismo, o teismas įpareigojo atsakovą pateikti ieškovo darbo grafikus, tačiau pastarasis nevykdė teismo nurodymo ir melagingai teigė, kad neva darbo grafikai nėra saugomi, nors jam tokia pareiga kildinama iš Darbo kodekso ir paties atsakovo patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių, kurių 33-36 punktuose numatyta, kad ieškovui taikoma suminė darbo laiko apskaita, atitinkamai darbdaviui atsiranda pareiga darbo laiką paskirstyti pagal darbo grafikus, kurie, kaip ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, yra pagrindas mokėti darbo užmokestį ir negali būti sunaikinti. Be to, kiekvieno darbuotojo, įskaitant ir ieškovo, patekimas į darbdavio patalpas yra valdomas elektroninės kontrolės sistemos, t.y. ieškovas, norėdamas įeiti į darbdavio patalpas, ar išeiti iš jų, tai galėjo padaryti tik pasinaudodamas elektronine kortele, o jos panaudojimo faktas ir laikas buvo fiksuojamas kompiuterinėje laikmenoje, todėl teismo buvo prašyta išreikalauti iš atsakovo elektroninės durų kontrolės sistemos duomenis apie ieškovo patekimą ir išėjimą iš atsakovo patalpų 2009 m. vasario 13 d., tačiau teismui patenkinus ieškovo prašymą, atsakovas ir vėl jokių duomenų nepateikė.
Taip pat, atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas įpareigojo atsakovą pateikti ieškovo, bei atsakovo darbuotojos O. V. 2009 m. vasario 13 d. telefoninių pokalbių išklotinę, tačiau visų ankščiau nurodytų teismo įpareigojimų atsakovas nevykdė piktybiškai. Tai patvirtinta ir faktas, kad ieškovui pavyko gauti ir pateikti teismui 2009 m. vasario mėn. darbo grafiką, kurį teismas pagrįstai vertino kaip buvusio realaus darbo grafiko įrodymą.
Be to, atsakovo iškelta versija, kad neva ieškovas 2009 m. vasario 13 d. dirbo nuo 8.00 iki 16.00 val. paneigiama ir DK 158 str. reikalavimu leisti darbuotojui ne trumpiau kaip 30 min. pailsėti darbo metu. Vadinasi, jei iš tikrųjų ieškovo pamaina būtų darbo dieną, tuomet darbo laikas baigtųsi anksčiausiai 16 val. 30 min.. Tokie atsakovo nepastebėti savo versijos neatitikimai DK reikalavimams tik įrodo atsakovo siekį išvengti atsakomybės, todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista nuobaudos skyrimo procedūra.
Atstovas pažymi, jog atsakovas be jokio teisėto pagrindo nurodo, kad ieškovui neva yra pavaldūs visi salėje esantys darbuotojai, nors pagal jo pareigų instrukciją, jam yra pavaldūs tik krupjė ir inspektoriai, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas yra kaltas dėl kliento A. J. neregistravimo. Pažymėtina, kad byloje apskirtai nėra jokio įrodymo, patvirtinančio ieškovo pareigą užsiimti pas atsakovą ateinančių klientų registracija. Tai yra lošimo automatų skyriaus darbuotojų, kurie nėra pavaldūs ieškovui, pareigos, todėl tirdamas darbo drausmės pažeidimą, darbdavys visų pirma turėjo nustatyti, kam pagal pareigas priklauso pas atsakovą ateinančių klientų registracija. Tokia atsakovo pozicija, kad ieškovas privalėjo žinoti pasikeitusius įstatymus, yra nepagrįsta. Pasikeitę teisės aktai, visų pirma, taikomi darbdaviui, kuris privalo tinkamai organizuoti darbą, t.y. paruošti vidinius teisės aktus, supažindinti su jais darbuotojus, instruktuoti juos ir t.t., todėl nesant įvykdytai darbdavio pareigai, negalima reikalauti iš ieškovo neaiškios pareigos vykdymo, nes įstatymuose nerasime jokios nuorodos, kad būtent ieškovas privalo atlikti vienus ar kitus veiksmus.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šalys pateikė prašymą patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, o civilinę bylą nutraukti.
Prašymas patvirtinti taikos sutartį tenkintinas, nes šalių sudaryta taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, bei nepažeidžia dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir teisėtų interesų, nutraukiant civilinę bylą (LR CK 6.983 str., 6.985 str., CPK 42 str., 293 str. 1 d. 5 p.). Pagal CPK 42 str. 1 d., 140 str. 3 d. nuostatas šalys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Taikos sutartimi laikomas sandoris, kuriuo šalys, darydamos viena kitai nuolaidas, iš naujo nustato civilines teises ir pareigas bei išsprendžia tarp jų kilusį teisinį ginčą. Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą. Tokia sutartimi realizuojamas šalių dispozityvumo principas (CPK 13 str.), teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Šalims žinoma, kad sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, bei bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Taikos sutarties patvirtinimas ir bylos nutraukimas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Ieškovo V. G. ir atsakovo BUAB “(duomenys neskelbtini)” pasirašyta taikos sutartimi šalys patvirtino, kad šalys susitaria pakeisti Ieškovo atleidimo pagrindą ir susitaria laikyti, kad ieškovas atleidžiamas jo pareiškimu, t.y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio nuostatomis nuo 2010 m. vasario 22 d. Šalys pripažįsta neteisėtais Atsakovo 2009 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. N-09-02/2, 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. N-09-02/4 ir 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. AT-09-02/3. Atsakovas pripažįsta Ieškovo reikalavimą dėl 35600,80 Lt (8,5 mėn. x 4188,33 Lt vidutinio darbo užmokesčio) negauto darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, ir 1000 Lt neturtinės žalos, viso: 36600,80 Lt, kreditoriniu reikalavimu. Ieškovas atsisako visų likusių savo apeliacinio skundo reikalavimų. Atsakovas atsisako savo apeliacinio skundo reikalavimų. Šalys neatlygina viena kitai turėtų teisinių paslaugų ir kitų su šios Sutarties vykdymu susijusių išlaidų bei pareiškia, kad dėl šių išlaidų atlyginimo viena kitai jokių pretenzijų neturi ir neturės ateityje. Atsakovas įsipareigoja atlyginti teismo išlaidas korespondencijos siuntimui, jeigu tokias priteistų teismas.
Šalims susitarus ginčą baigti taikiai ir teismui patvirtinus taikos sutartį, Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimas panaikintinas, o civilinė byla nutrauktina (CPK 140 str. 3 d., 293 str. 5 p., 326 str. 1 d. 5 p.).
Pagal CPK 87 str. 2 d. nuostatas, kai šalys sudaro taikos sutartį, yra gražinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos. Į bylą pateiktas mokėjimo dokumentas patvirtina, kad atsakovas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. kovo 22 d. sumokėjo 1098,02 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į žyminio mokesčio grąžinimo, sudarius taikos sutartį, teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad atsakovui BUAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžintina 823,53 Lt (1098,02 Lt x 75 %) sumokėto žyminio mokesčio atitinkamai už apeliacinį skundą, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi.
Įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra atleidžiama nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nepriteisiamos (CPK 83 str.).
Rezoliucinė dalis
nutar ė:
panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą.
Patvirtinti V. G. ir BUAB “(duomenys neskelbtini)” sudarytą taikos sutartį tokiomis sąlygomis:
1. Šalys susitaria pakeisti ieškovo atleidimo pagrindą ir susitaria laikyti, kad ieškovas atleidžiamas jo pareiškimu, t.y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio nuostatomis nuo 2010 m. vasario 22 d.
2. Šalys pripažįsta neteisėtais atsakovo 2009 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. N-09-02/2, 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. N-09-02/4 ir 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. AT-09-02/3.
3. Atsakovas pripažįsta ieškovo reikalavimą dėl 35600,80 Lt (8,5 mėn. x 4188,33 Lt vidutinio darbo užmokesčio) negauto darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, ir 1000 Lt neturtinės žalos, viso: 36600,80 Lt, kreditoriniu reikalavimu.
4. Ieškovas atsisako visų likusių savo apeliacinio skundo reikalavimų.
5. Atsakovas atsisako savo apeliacinio skundo reikalavimų.
6. Šalys neatlygina viena kitai turėtų teisinių paslaugų ir kitų su šios Sutarties vykdymu susijusių išlaidų bei pareiškia, kad dėl šių išlaidų atlyginimo viena kitai jokių pretenzijų neturi ir neturės ateityje.
Civilinę bylą pagal pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui BUAB “(duomenys neskelbtini)” dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą, drausminių nuobaudų panaikinimo, darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo nutraukti.
Grąžinti atsakovui BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 823,53 Lt žyminio mokesčio.