Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Edmundui Jonušui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad nei Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nei MGK savo sprendimuose neanalizavo ir nepaneigė pareiškėjo skunduose išdėstytų argumentų bei nurodytų faktinių aplinkybių. Pasak pareiškėjo, skundžiami sprendimai yra grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Nesutinka su išvada, kad pareiškėjui paskola nebuvo suteikta. Teigia, kad šis faktas yra įrodytas paskolos davėjos ir jos sūnaus parodymais. Nesutinka su atliktu vartojimo išlaidų paskaičiavimu 2004 – 2010 m. paskolos davėjai. Pareiškėjas teigia, kad paskolos suteikimo faktą patvirtina jo teikti įrodymai – 2015 m. spalio 28 d. M. L. pranešimas, 2015 m. sausio 21 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, 2015 m. sausio 30 d. paskolos perkėlimo sutartis ir kt. Teigia, kad būtent už R. V. L. paskolintus pinigus jis įsigijo namą (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad ilgai negalėjo pradėti paskolos grąžinimo, kadangi jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir užsitęsė baudžiamosios bylos nagrinėjimas, dėl ko pareiškėjas negalėjo išvykti į užsienį dirbti. Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad jis būtų gavęs kitas pajamas, kurias siekė nuslėpti.

Nurodo, kad šiuo metu jo turtinė padėtis yra sunki, jis nedirba, gydosi nuo priklausomybės ligų, neturi jokio turto, todėl teismui atmetus jo skundą, mano, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo.

Teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovas, kuris palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Paaiškina, kad Vilniaus AVMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą pritaikius išlaidų metodą. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Taisyklėmis („Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“). VMI apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę naudojosi Taisyklių 29 p. nustatytais informacijos šaltiniais. Taip pat vadovavosi išlaidų metodu. Paaiškina, kad R.V. L. 2009 m. gegužės 10 d. datai negalėjo pagrįsti paskolos sutartyje nurodytos sumos turėjimo, nes šias pajamas grindė iki 2003 m. gruodžio 31 d. gautomis pajamomis, o pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas tokias lėšas turėjo deklaruoti. Pagal šio įstatymo 4 straipsnį, nurodytu terminu lėšų nedeklaravus, jomis negalima grįsti kito turto įsigijimo. VMI aiškina, jog nustatė, kad R.V. L. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui 230 000 Lt paskolos.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjui apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (PSDĮ) bei su mokesčiais susijusių sumų.

Nustatyta, kad Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-293 (Mokestinių ginčų komisijos byla, t. I, l. 63-71), (toliau – Patikrinimo aktas), papildomai apskaičiuota 13 303,70 Eur, iš jų 9 553,70 Eur GPM ir 3 750 Eur PSDĮ.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, 2015 m. birželio 17 d. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto (ten pat, l. 50-53). Pareiškėjas teigė, kad R. L. 2009 m. gegužės 10 d. jam paskolino 230 000 Lt sumą realiai. Už nurodytas lėšas pareiškėjas įsigijo namą (duomenys nesklebtini).

Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-431 (ten pat, l. 40-46) patvirtino Patikrinimo aktą ir juo papildomai apskaičiuotą 9553,70 Eur GPM ir 3750 Eur PSDĮ, nuo nedeklaruotų ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavo 5354 GPM delspinigių, 2107 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 955 Eur GPM baudą ir 375 Eur PSDĮ baudą.

VMI 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 68-180 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą.

Pareiškėjas padavė skundą MGK (ten pat, l. 1-4). Visuose skunduose pareiškėjas įrodinėjo, jog pagal 2009 m. gegužės 10 d. paskolos sutartį jis realiai gavo joje nurodytą sumą, dalį skolos yra grąžinęs mirusios paskolos davėjos sūnui M. L. dar 2013 m., t.y. prieš pasirašant 2015 m. sausio 30 d. skolos perkėlimo sutartį.

MGK 2016 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. S-3(7-262/2015), (b.l. 7-18) patvirtino skundžiamą VMI sprendimą, t.y. pareiškėjo skundo netenkino.

Visi mokestinio ginčo faktiniai duomenys ir jų įvertinimas yra išdėstyti Patikrinimo akte. Patikrinimo aktas grindžiamas A. B. 2013 m. balandžio 8 d. ūkinės finansinės veiklos tyrimu, išdėstytu Specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-11 (MGK byla, t. 2, l. 158 – 164), kurį atliko Vilniaus AVMI, vykdydama Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2012 m. gruodžio 17 d. užduotį, kuriame buvo nustatyta, kad pareiškėjo 2008 – 2010 m. išlaidos viršija įstatymų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas 220 203 Lt, todėl jis neturėjo teisėtai gautų pajamų įsigyti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) už 200 000 Lt. Patikrinimo akte įvertinami visi pareiškėjo duoti paaiškinimai apie jo įsigytą turtą ir gautas pajamas, tame tarpe vertinama 2009 m. gegužės 10 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir R.V. L. (mirusi (duomenys neskelbtini)). Tuo pačiu, atliekant mokestinį patikrinimą buvo renkama ir vertinama nauja medžiaga, o ne tik ta, kuri buvo vertinama baudžiamojoje byloje. Pareiškėjui 2015 m. sausio 8 d. duotas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti informaciją apie reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį paveldėjimą, paskolos grąžinimą paskolos davėjai. Pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 6 d. paaiškinimą, nurodė, kad nežino, kas perėmė reikalavimo teisę. Vilniaus AVMI 2015 m. vasario 11 d. kreipėsi į Vilniaus rajono 7-ą notaro biurą, prašė pateikti informaciją apie R.V. L. paveldėtojus ir gavo informaciją, jog palikimą priėmė mirusios sūnus M. L., tame tarpe jis perėmė reikalavimo teises kylančias iš paskolos sutarties. Iš M. L. paaiškinimo Vilniaus AVMI patikrinimo metu negavo, nors prašė tokį paaiškinimą pateikti. Pareiškėjas neginčija Patikrinimo akte nurodytų argumentų, kodėl Vilniaus AVMI nepripažįsta kitų pareiškėjo nurodomų pajamų šaltinių, tačiau ginčija tik pagal jo nurodytą paskolos sutartį 2009 m. gautos sumos nepripažinimą ir įvertinimą laikant šią sumą nedeklaruotomis pajamomis, kuriomis negali būti grindžiamas kito turto įsigijimas. Patikrinimo akte detaliai vertinama, ar R.V. L. galėjo turėti tokią pajamų sumą, kurią paskolino pareiškėjui 2009 m. Pateikiami faktiniai duomenys ir paskaičiavimai, kurie patvirtina, kad paskolos davėja negalėjo 2009 m. turėti tokios sumos, kuri nurodyta paskolos sutartyje sudarytoje tarp jos ir pareiškėjo. Patikrinimo akte nurodoma, kad jame ištirtais duomenimis remiantis yra nustatyta, jog paskolos davėja piniginių lėšų, nurodytų paskolos sutartyje, pareiškėjui neperdavė. Nurodoma, kad tokiu atveju, mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad jis nurodytą sumą realiai gavo. Mokesčių administratorius Patikrinimo akte išsamiai pagrindė išvadą, jog pareiškėjas pagal paskolos sutartį nurodytos sumos negavo, todėl paneigti tokią išvadą pareiga tenka mokesčių mokėtojui - pareiškėjui. Pareiškėjas jokiais vėliau teiktais įrodymais nepagrindė jo nurodomos aplinkybės, jog paskolos sutartyje nurodytą sumą jis gavo sutarties sudarymo momentu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų. Nors pareiškėjas vėliau (su 2015 m. birželio 16 d. pastabomis dėl Patikrinimo akto) teikė M. L. raštelius, datuotus 2013 m., kuriuose rašoma, jog jis iš pareiškėjo gavo 10 000 Lt, 4500 Lt, 3000 Lt, kaip dalį skolos, tačiau Vilniaus AVMI jau Patikrinimo akte įvertino notaro 2015 m. sausio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame buvo įrašytas reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį perleidimas M. L. – liudijimas išduotas praėjus beveik 2 metams nuo paskolos davėjos mirties ir kt. Todėl tokių M. L. raštelių pateikimas su Patikrinimo aktu vertintinas kaip siekis paneigti Patikrinimo akte nurodomas aplinkybes, tačiau šiais rašteliais nepaneigiamas Patikrinimo akte atliktas išsamus tyrimas dėl to, kad R.V. L. neturėjo nurodytos sumos paskolai suteikti, taip pat dėl to, kad pareiškėjas neturėjo jokių galimybių tokią sumą sugrąžinti. Taip pat Patikrinimo akte įvertintos aplinkybės, patvirtinančios, kad už nekilnojamąjį turtą pareiškėjas 2009 m. sumokėjo 200 000 Lt, pareiškėjas šio fakto neneigia iki šiol. Patikrinimo akte daroma išvada, kad vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti turto įsigijimo šaltinius, tačiau neįrodė, kad nekilnojamąjį turtą įsigijo iš teisėtų pajamų šaltinių, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo GPM remdamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsniu ir MAĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Taisyklėmis. Atitinkamai apskaičiuotos PSDĮ. Vilniaus AVMI motyvuotu sprendimu aptvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė, dėl kokių priežasčių nėra pagrindo 2015 m. dokumentus (paveldėjimo teisės liudijimą, Skolos perkėlimo sutartį) vertinti kaip patvirtinančius, jog realiai pinigai buvo perduoti. Pareiškėjas teikdamas skundą dėl Vilniaus AVMI sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, taip pat ginčijo tik vieną nustatytą faktą, o būtent tai, kad pagal pateiktą paskolos sutartį jis negavo joje nurodytos sumos. Pareiškėjas savo argumentus iš esmės grindė tik rašteliais, kuriuose nurodoma, kad 2013 m. jis mokėjo dalimis M. L. atitinkamas pinigų sumas, taip pat 2015 m. sausio 30 d. sudaryta Skolos perkėlimo sutartimi, tik nurodydamas, jog Patikrinimo akte išdėstytos aplinkybės dėl to, kad R.V. L. neturėjo tokios sumos paskolinimui, yra teorinės. Su pastaruoju teiginiu sutikti nėra pagrindo, nes Patikrinimo akte dėl R. V. L. turėtų pajamų remiamasi ne teorinėmis išvadomis, o surinktais faktiniais duomenimis, kurie niekaip nėra paneigti, ir kurie itin detaliai yra išdėstyti Patikrinimo akte, juos patvirtina MGK bylos medžiaga (2-as tomas). Dėl M. L. raštelių apie skolos grąžinimą 2013 metais, daroma išvada, kad šie rašteliai pagrįstai nevertinti, kaip dokumentai patvirtinantys realios paskolos gavimą. Teismas nustatė, kad visų pirma, 2015 m. vasario 5 d. teikdamas paaiškinimą mokesčių inspekcijos darbuotojui (MGK byla, t. I, l. 107-108), pareiškėjas nurodė, jog jam nežinoma ir neaišku, kas yra R. L. paveldėtojas. Dėl to, teismas daro išvadą, jog 2013 m. rašteliai surašyti vėliau, nei šis 2015 m. paaiškinimas, o tai savo ruožtu reiškia, jog jie negali patvirtinti fakto, jog pinigus pareiškėjas pasiskolino realiai. Priešingu atveju, tampa nepaaiškinama pareiškėjo įrodinėjama aplinkybė, jog 2013 m. jis atidavinėjo skolą paskolos davėjos paveldėtojui, t.y. neaišku, kokiu pagrindu atidavinėjamos tokios nemažos sumos, jeigu pareiškėjui dar 2015 m. pradžioje nežinomas R.V. L. paveldėtojas.

Skundžiamas VMI sprendimas iš esmės ir buvo grindžiamas tuo, kad mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti pajamų šaltinį, nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių turi atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypatingai tais atvejais, kai pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo, o kito asmens pajamos. T.y. VMI sprendime paneigiama, jog pareiškėjas pateikė tinkamus įrodymus. Todėl pareiškėjas skunde teismui nepagrįstai nurodo, jog jo teikiami įrodymai nebuvo vertinami.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs visą mokestinio ginčo bylos medžiagą, priimtus sprendimus ir MGK sprendimą, daro išvadą, kad MGK 2016 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. S-3(7-262/2015) yra teisėtas ir pagrįstas. Visų pirma, MGK sprendime tinkamai įvertinta aplinkybė, jog mokesčių administratorius naudojosi dalimi baudžiamosios bylos medžiagos. MGK tinkamai atribojo baudžiamąją atsakomybę ir mokestinę atsakomybę. Iš tiesų, pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-156-209-2014) buvo išteisintas tik dėl to, kad baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtinta, jog pareiškėjas būtent iš įstatymo uždraustos veiklos įgijo didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t.y. nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas dalyvavo nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje, padaryme. Tačiau baudžiamosios bylos eiga nepatvirtina, kad pareiškėjas nekilnojamąjį turtą įgijo iš pajamų, kurios buvo tinkamai apmokestintos, kurias pareiškėjas gavo kaip paskolą iš asmens, turėjusio atitinkamas pajamas. Kita vertus, mokesčių administratorių sprendimai grindžiami ne tik baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius rinko ir naują medžiagą, siūlė pareiškėjui ir kitiems asmenims (M. L.) teikti paaiškinimus, įrodymus, taip pat rinko tokią medžiagą (pvz. iš notaro biuro). Taip pat tinkamai MGK sprendime įvertinama ta aplinkybė, jog mokesčių administratoriaus sprendimai neturi įtakos vertinant civilinį sandorį tarp jo šalių. Pabrėžė, jog mokestiniame ginče įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t.y. gautos ar negautos pajamos. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, jog jį išteisinus baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo taikyti mokestinę atsakomybę, yra nepagrįsti ir teismo atmetami.

Taip pat be pagrindo pareiškėjas skunde teismui aiškina, kad mokesčių administratorius privalėjo nustatyti, iš kokių gautų pajamų pareiškėjas galėjo įsigyti namą (duomenys neskelbtini). Mokesčių administratoriui pakako įrodyti, kad tokių pajamų pareiškėjas nedeklaravo, jos nebuvo įstatymų nustatyta tvarka apmokestintos jų gavimo momentu, todėl Patikrinimo aktu ir buvo konstatuota, kokios pajamos turi būti apmokestintos ir jos buvo apmokestintos. Tokią pareigą mokesčių administratoriui nustato Mokesčių administravimo įstatymas (15, 19, 25, 26, 32, 33 straipsniai).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad visi teismui skundžiami mokestinio ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų įstatymų nuostatos taikytos tinkamai, todėl tenkinti skundą šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl prašymo atleisti nuo delspinigių.

Pareiškėjas prašymą grindžia MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodo, kad jo turtinė padėtis yra sunki, jis gydosi nuo priklausomybės ligų, jokio turto neturi.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jeigu delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Pareiškėjas teikdamas teismui prašymą nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų jo nurodomas aplinkybes, todėl teismas neturi pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių jo nurodomu pagrindu. Tačiau, kaip tai ir nurodyta MAĮ 100 straipsnio 2 dalyje, nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti ir mokesčių administratorius. Tokių prašymų padavimo ir jų nagrinėjimo tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. VA-89 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių patvirtinimo“. Todėl pareiškėjas turi galimybę teikti mokesčių administratoriui pagal nurodytą teisės aktą parengtą prašymą, prie kurio būtų pateikiami būtini dokumentai dėl atleidimo nuo delspinigių.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.