Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarimo E. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014-10-18, apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, nepasirinko tokio greičio, kad kiekvienu metu sustabdytų transporto priemonę, jos nesuvaldė ir susidūrė su priešpriešiais važiavusia kita transporto priemone. Eismo įvykio metu buvo sugadintos abi transporto priemonės. Eismo įvykio vietoje neužpildė nei eismo įvykio deklaracijos, nei aplinkybių, bei nenubraižė schemos švariame popieriaus lape ir nepranešęs policijai, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Šiais veiksmais E. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 16, 127, 220 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 7 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

E. V. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarimą, prašo panaikinti nutarimo dalį, kuria jis pripažintas padaręs ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, nutarimo dalies dėl nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį neginčydamas. Visų pirma, apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantui iš skundžiamo nutarimo nėra aišku, kodėl jo veika papildomai kvalifikuota pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį, toks kvalifikavimas, E. V. nuomone, yra perteklinis. Antra, apeliaciniame skunde iš esmės ginčijama nutarimo dalis dėl apelianto nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

E. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš skundo turinio, E. V. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, pripažįsta ir šioje dalyje nutarimo neginčija, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio ir tokiais veiksmais padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų teisiniu vertinimu ir išvadomis dėl jo kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad E. V., vairuodamas automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas V. G. priklausantis automobilis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ir tai, jog E. V., apgadinęs minėtą automobilį, pasišalino iš eismo įvykio vietos ir tai padarė veikdamas tyčia. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad pripažindamas E. V. padarius šį pažeidimą, teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, vieniems įrodymams suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę, kitų įrodymų visai nevertindamas. Priešingai skundo argumentams, apylinkės teismas teisingai įvertino ir pagrįstai faktinėms aplinkybėms nustatyti bei E. V. kaltę įrodyti rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų S. S. ir A. P. parodymais, nukentėjusiojo V. G. pirminiame paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis ir šias aplinkybes patvirtinančiais kitais bylos duomenimis. Nukentėjusysis V. G. iš karto po įvykio, būdamas įspėtas pagal ATPK 187² straipsnį dėl melagingų parodymų davimo, paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu metu ir vietoje vairavo automobilį, kuomet priešais jį kita eismo juosta važiavusio automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas atliko staigų manevrą ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, dėl ko jis pasitraukė kuo dešiniau į kelkraštį, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko ir automobilis dešine puse trenkėsi į jo vairuojamo automobilio „(duomenys neskelbtini)“ priekį. Vairuotojams sustojus ir išlipus iš automobilių, automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas V. G. priekaištavo, kad jis sukėlė eismo įvykį, dėl ko su vairuotoju buvę kiti asmenys puolė jį raminti. Netrukus vairuotojas nieko nesakęs sėdo į automobilį ir nuvažiavo, prieš tai nukentėjusysis dar spėjo padaryti to automobilio fotonuotraukas. V. G. spėja, kad vairuotojas buvo neblaivus (b. l. 4). Šio asmens paaiškinime nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su į eismo įvykį atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis ir teisme duotais jų paaiškinimais. Bandydamas paneigti šias aplinkybes apeliantas pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde kėlė versiją, kad jis su nukentėjusiuoju buvo susitaręs užpildyti eismo įvykio deklaraciją, kadangi jos nei vienas iš jų neturėjo, jis važiavo jos surasti, kas, jo nuomone, nelaikytina pasišalinimu iš eismo įvykio vietos. Savo iškeltą versiją E. V. grindžia nukentėjusiojo teisme duotais parodymais, kuomet jis neva patvirtino, kad jie su E. V. susitarė užpildyti deklaraciją, ir lyg sutarė, kad E. V. nuvažiuos deklaracijos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamą nutarimą priėmęs teismas pagrįstai šiuos E. V. ir nukentėjusiojo V. G. teisme duotus parodymus įvertino kaip prieštaraujančius byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms ir jais nesivadovavo. Pažymėtina, kad minėtų aplinkybių dėl susitarimo užpildyti deklaraciją V. G. iš karto po įvykio nenurodė, priešingai, teigė, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino nieko nesakęs. Tai, kad nebuvo susitarimo užpildyti deklaraciją, patvirtina ir tas faktas, kad į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, o apeliantas dar prieš pažeidėjui išvykstant fotografavo jo automobilį ir automobilio valstybinius numerius. Skunde nurodoma aplinkybė, jog po to, kai atvyko policijos pareigūnai, buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, nepaneigia fakto, kad E. V., suvokdamas ir žinodamas, kad padarė eismo įvykį, sąmoningai nevykdė Kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų – pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietoje. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Kelių eismo taisyklių 220 punkte taip pat numatyta, jog tokiu atveju, kai nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma švariame popieriaus lape, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Todėl apelianto dėstoma versija dėl eismo įvykio deklaracijos neturėjimo nešalina tyčios požymio jo veiksmuose ir neturi reikšmės šių veiksmų kvalifikavimui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir įvertinus E. V. elgesį po eismo įvykio, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas jo veikoje teisingai nustatė visus ATPK 130 straipsnio 1 dalies sudėties požymius, pagrįstai konstatuodamas, jog E. V. suvokė, kad padarė eismo įvykį, ir iš jo pasišalino tyčia. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. V. padarius šį administracinį teisės pažeidimą, vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto E. V. veiksmų kvalifikavimo ir jo nubaudimo pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį. Kaip minėta, E. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas ir dėl to, kad jis nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 16 punkto reikalavimus. Kelių eismo taisyklių 16 punkte numatyta, kad motorinės transporto priemonės <...> vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą <...> ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir Taisyklių nustatytus dokumentus. Tikrinančiam pareigūnui vairuotojas privalo paduoti dokumentus neišlipdamas iš transporto priemonės. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai į eismo įvykio vietą atvyko ir pažeidimą fiksavo (nubraižė eismo įvykio schemą, padarė fotonuotraukas) po to, kai pažeidėjas pasišalino iš eismo įvykio vietos, taigi jie neturėjo galimybės nustatyti, ar E. V. eismo įvykio metu su savimi turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Kitų duomenų, kad E. V. nevykdė minėto Kelių eismo taisyklių punkto reikalavimų ir policijos pareigūnui nepateikė vairuotojo pažymėjimo po eismo įvykio, byloje nėra. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. V. nurodė, kad vairuotojo pažymėjimo policijos pareigūnams nepateikė policijos komisariate, kadangi jį buvo palikęs automobilyje. Tai, jog E. V., po mėnesio laiko nuo nagrinėjamo eismo įvykio atvykęs į policijos komisariatą su savimi neturėjo galiojančio vairuotojo pažymėjimo, nesudaro pagrindo tokią aplinkybę vertinti kaip Kelių eismo taisyklių 16 punkto reikalavimų pažeidimą ir traukti jį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį. Be to, pažymėtina, kad minėti apelianto veiksmai, galimai pažeidžiantys Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nėra susiję su eismo įvykiu, dėl kurio jam yra surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Todėl dėl šių priežasčių skundžiamo nutarimo dalis, kuria E. V. pripažintas padaręs ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir už jį jam paskirta administracinė nuobauda, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.

Net ir panaikinus nutarimo dalį dėl E. V. nubaudimo pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį, švelninti jam nuobaudą, paskirtą sankcijos už sunkesnįjį (šiuo atveju ATPK 130 straipsnio 1 dalis) iš padarytų administracinių teisės pažeidimų ribose, pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai atsižvelgęs į padarytų pažeidimų pobūdį, įvertinęs E. V. asmenybę, nenustatęs jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, visiškai pagrįstai skyrė jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų sankcijose numatytas minimalaus dydžio administracines nuobaudas, kurios nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos.

Esant tokiai situacijai, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarimas keičiamas tik dėl nepagrįsto E. V. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas

nutaria:

E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarimą pakeisti:

panaikinti nutarimo dalį, kuria E. V. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, ir nubaustas 5 Eur bauda.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.