- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-14
- Bylos Nr.
- 2A-220-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28485-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- UAB „Reitan Convenience Lithuania“
- Atsakovas
- R. K., M. K.
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Skanauk“
- Kategorijos
- 3.3.1.2Apeliacijos ribojimai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo UAB „Skanauk“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Reitan Convenience Lithuania“ ieškinį atsakovams R. K., M. K. individualiai įmonei, BUAB „Paverba“, bankrutavusiai R. S. individualiai įmonei „Ridetas“, T. B. personalinei įmonei, J. R., MB „Ciceronas“, UAB „Vilniaus lobiai“, tretieji asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Skanauk“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Reitan Convenience Lithuania“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovus R. K., M. K. IĮ, BUAB „Paverba“, bankrutavusią R. S. IĮ „Ridetas“, T. B. personalinę įmonę, J. R., MB „Ciceronas“, UAB „Vilniaus lobiai“ iš ieškovui priklausančio pastato – paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje, unikalus Nr. 1394-0000-1187 bei priteisti iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1997 m. sausio 9 d. ieškovas su UAB „M.B.R.“, UAB „Vilniaus troleibusai“, kurios šiuo metu išregistruotos ir fiziniais asmenimis sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 04, prekybiniam paviljonui prie Vilniaus geležinkelio stoties pastatyti. Tos pačios dienos statinio nuomos sutartimi minėtiems asmenims trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ iki 2006 m. gruodžio 31 d., bet ne ilgiau kaip iki statinio įtraukimo į privatizavimo programą, išnuomojo 140 kv. m. šaligatvį naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui. Pastačius minėtą paviljoną po 1/8 dalį šio paviljono perleista atsakovams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. sprendimu konstatuota, kad ieškovo pastatytas prekybos paviljonas yra laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti ne ilgiau kaip 5 m., o leidimo terminui pasibaigus jis gali būti nugriautas. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ pareikalavo atlaisvinti šaligatvį. Ieškovas sutinka su tuo, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, privalo atlaisvinti šaligatvį, tačiau šiuo metu kelios paviljono dalys yra užimtos asmenų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai iš ieškovo įsigijo paviljono dalis bei asmenų, kurie apskritai niekada neturėjo jokių teisinių santykių su ieškovu. Ieškovo nuomone, taip pažeidžiami teisėti ieškovo interesai ir ieškovas neturi galimybės disponuoti jam priklausančiu turtu, t.y. nugriauti paviljono, todėl atsakovai iškeldintini iš ieškovui priklausančio paviljono priverstine tvarka.Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį tenkinti iškeldinti atsakovus iš pastato – paviljono, esančio adresu Geležinkelio g. 16, Vilnius, unikalus Nr. 1394-0000-1187. Atsakovas UAB „Vilniaus lobiai“ atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė atmesti ieškovo reikalavimus susijusius su UAB „Vilniaus lobiai“ kaip nepagrįstus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. sausio 10 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 14/0100 su UAB „Skanauk“, kuria vieneriems metams išsinuomojo 1/8 dalį paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilnius. Reikalavimas šiuo atveju reikštinas UAB „Skanauk“.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovo UAB „Reitan Convenience Lithuania“ ieškinį atsakovams R. K., M. K. individualiai įmonei, BUAB „Paverba“, bankrutavusiai R. S. individualiai įmonei „Ridetas“, T. B. personalinei įmonei, J. R., MB „Ciceronas“, UAB „Vilniaus lobiai“, tretiesiems asmenims AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Skanauk“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų tenkino. Nusprendė iškeldinti atsakovus iš negyvenamųjų patalpų – pastato - paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje, unikalus Nr. 1394-0000-1187, nesuteikiant kitų patalpų. Priteisė ieškovui UAB „Reitan Convenience Lithuania“ iš atsakovų lygiomis dalimis 2004,57 EUR bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą sprendė, kad atsakovų veiksmai atitinka nesąžiningo valdymo turinį (CK 4.26 str. 3 d.), todėl ieškovas turi teisę reikšti ieškinį CK 4.95 str. pagrindu ir išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo iškeldinant atsakovus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad ieškovas yra ginčo patalpų, kuriomis naudojasi ir yra užėmę atsakovai, savininkas. Aplinkybė, kad atsakovas UAB „Vilniaus lobiai“ yra sudaręs nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu nesukuria jam nuosavybės, be to ji nėra registruota viešajame registre ir negali sukelti įpareigojimų ieškovui. Atsakovai, neišsikeldami iš jiems nepriklausančių patalpų, laikydami savo turtą ir toliau naudodamiesi be teisėto pagrindo, būdami tinkamai raštu įspėti dėl išsikėlimo ir patalpų atlaisvinimo, pažeidžia ieškovo teises, todėl turi būti iškeldinti su visu jiems priklausančiu turtu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Skanauk“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kalbama apie laikiną statinį – paviljoną. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.9 p. nurodoma, kad pastatas – paviljonas yra nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas, kurio vidutinė rinkos vertė yra 411000 Lt ir jis priklauso ieškovui nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šį faktą ir gynė pastato savininko teises. Nevertino paties ieškovo nurodytos aplinkybės, kad paviljono dalys pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu priklauso atsakovams, todėl darė nepagrįstą išvadą, kad atsakovų veiksmai atitinka nesąžiningo valdymo turinį ir atsakovai neturi jokių daiktinių teisių į pastatą. Toks teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino bylos faktinių aplinkybių, pirkimo – pardavimo sutarčių bei nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos geležinkeliai“. Nesąžiningais pripažintini ieškovo veiksmai, kadangi net nepriėmus sprendimo šioje byloje ieškovas atsiuntė pranešimus atsakovams, kad paviljoną nugriovė, o jame esančius daiktus aprašė su antstoliu ir susandėliavo, kas kvalifikuotina kaip savavaldžiavimas svetimo turto atžvilgiu. Ieškovas nepagrįstai teismo posėdžio metu nurodė, kad jam nežinomas apelianto UAB „Skanauk“ suinteresuotumas bylos nagrinėjimu, kadangi 2014 m. sausio 9 d. teisių perleidimo sutartimi UAB „Paverba“ perleido reikalavimo teises į ieškovą, susijusias su paviljono naudojimu, disponavimu ir valdymu. Vilniaus m. apylinkės teisme išnagrinėtoje byloje Nr. 2-3304-430/2014 UAB „Skanauk“ buvo pripažinta UAB „Paverba“ procesinių teisių perėmėja. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo dėl UAB „Skanauk“ atstovės ligos, nors toks prašymas buvo pateiktas teismui el. paštu.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Reitan Convenience Lithuania“ prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantas buvo įtrauktas į bylą ir iki teismo posėdžio, kurio metu buvo išnagrinėta byla, turėjo realią galimybę pateikti teismui paaiškinimus ir įrodymus. Šiuo atveju teismas neturėjo nei teisės nei pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl priėmė sprendimą vadovaudamasis į bylą pateiktais įrodymais. Toks apelianto elgesys tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme prilygintinas piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis. Pažymėjo, kad byloje nebuvo sprendžiami nuosavybės teisės klausimai, todėl be pagrindo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su paviljono dalių priklausomybe. Visiems suinteresuotiems asmenims negalėjo būti nežinoma, kad paviljonas yra laikinas statinys, nepriklausomai nuo to, kokiu statusu įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Taigi, nei vienas iš atsakovų negalėjo turėti lūkesčių dėl paviljono dalių turėjimo nuosavybėje neterminuotai. Kokiu būdu apeliantas bandė įsigyti nuosavybės teisę naudotis paviljono dalimi neturi teisinės reikšmės, kadangi ieškovo ir atsakovo jokie turtiniai santykiai nesieja. Dalis apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apskritai nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti traukiamos į apeliacinį skundą, iš kurio negalima suprasti kokius proceso teisės normų pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas.
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad aplinkybę dėl paviljono kaip laikino statinio teisinio statuso išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje, kurioje nustatė, kad paviljonas yra laikinas statinys. Apelianto ginčijama aplinkybė, kad iškeldinami atsakovai neturi jokių daiktinių teisių į prekybos paviljoną, įvertinta įsiteisėjusiu 2013 m. spalio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20287-790/2013, kuriuo teismas netenkino UAB „Paverba“ ieškinio ir atsisakė patvirtinti paviljono kaip nekilnojamo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, nes tai prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir pažeistų AB „Lietuvos geležinkeliai“ interesus. Atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai tarp jų ir apeliantas nebuvo aktyvūs.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama trečiojo asmens pateikto apeliacinio skundo ribose.
11. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovų, kurie be teisėto pagrindo naudojasi ginčo patalpomis priklausančiomis ieškovui nuosavybės teise, iškeldinimo.
12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikšti ieškinį atsakovams ir išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo iškeldinant atsakovus.
13. Apeliantas kvestionuoja tokį teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių, nevertino, kad paviljono dalys priklauso atsakovams, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovų veiksmai atitinka nesąžiningo valdymo turinį. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
14. Kaip pagrįstai nurodė, pirmosios instancijos teismas, pareiškęs reikalavimą dėl nuosavybės teisės pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu, savininkas turi įrodyti du dalykus: 1) kad yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (šiuo atveju, kad negyvenamosiomis patalpomis naudojamasi). Savininkas neprivalo įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems aukščiau paminėtiems faktams, atsakovai turi įrodyti, jog jų elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad pastatas – paviljonas, esantis Geležinkelio g. 16, Vilnius, unikalus Nr. 1394-0000-1187 ieškovui priklauso nuosavybės teise. Tai patvirtina ieškovo į bylą pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (T.1 b.l. 54). Ieškovas teigdamas, kad jam priklausančiomis patalpomis naudojasi atsakovai, pateikė 2014 m. liepos 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą su vaizdine medžiaga, patvirtinančia šiuos teiginius (t. 1., b.l. 1). Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Civilinio proceso teisėje įrodinėjimas grindžiamas rungimosi principu, t. y. šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovai ir trečiasis asmuo – apeliantas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nebuvo aktyvūs, tik vienas iš atsakovų pateikė atsiliepimą į ieškinį. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovas įrodė būtinas sąlygas nuosavybės teisės pažeidimo konstatavimui ir byloje nesant įrodymų paneigiančių nustatytas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą tenkinti ieškinį pilna apimtimi.
15. Apeliaciniame skunde apeliantas UAB „Skanauk“, kuris nurodo esantis atsakovo UAB „Paverba“ reikalavimo teisių, susijusių su ginčo patalpomis, perėmėjas, kelia abejones dėl ginčo patalpų traktavimo laikinu statiniu bei atsakovų turimų teisių į ginčo patalpų dalis įgytas pirkimo pardavimo sutartimis. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
16. Sutiktina su trečiojo asmens AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma pozicija, jog apeliantas UAB „Skanauk“ nepateikė įrodymų, jog yra įgaliotas atstovauti visų atsakovų interesus. Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovai savavališkai užėmę ieškovui priklausančias patalpas, nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo patalpomis naudojamasi teisėtai. Remiantis Registrų centro duomenimis, vienintelis ginčo patalpų savininkas yra ieškovas. Tuo tarpu apelianto minimos paviljono dalių pirkimo – pardavimo sutartys nėra įregistruotos nekilnojamo turto registre (CK 1.75 str. 2 d.). Be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 konstatavo, kad UAB “Lietuvos spauda” Vilniaus agentūra (šiuo metu ieškovas), sudarydama su ieškovais paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartis, įvykdė 1997 m. sausio 9 d. statybos rangos sutarties 2.1.4. ir 2.1.5 punktų reikalavimus dėl pastatyto ir apmokėto paviljono perdavimo ieškovams dalinės nuosavybės teise. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat sprendė, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti ne ilgiau kaip 5 metams ir kad ieškovai, pasirašydami su SP AB “Lietuvos geležinkeliai” statinio nuomos sutartį bei jos priedą, žinojo, kad jiems perduodamas statinys gali būti naudojamas laikino prekybos paviljono įrengimui ir kad žemės sklype, ant kurio stovi paviljonas, yra leidžiama statyti tik laikino tipo statinius. Minėtoje byloje vienas iš ieškovų buvo ir UAB „Paverba“, kurio teises nurodo perėmęs apeliantas. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-20287-790/2013, kuriuo atmestas UAB „Paverba“ ieškinio reikalavimas patvirtinti 1998-01-27 su atsakovu sudarytą paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje (unikalus Nr. 1394-0000-1187) 1/8 dalies, pažymėjimas plane 14E1g, kadastrinių matavimų byloje pažymėta indeksais 1-18 (6,22 kv. m.), 1-19 (1,28 kv. m.), 1-20 (1,45 kv. m.), pirkimo - pardavimo sutartį. Minėtame sprendime teismas konstatavo, jog ieškinio reikalavime nurodoma 1998-01-27 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentūra (dabar pavadinimas UAB „Reitan Convenience Lithuania“) perdavė ieškovui UAB „Paverba“ nuosavybės teisę į paviljoną kaip į
laikiną statinį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto prielaidas, jog atsakovai turi teisę į ginčo patalpas ir jas valdo teisėtai. Be kita ko pažymėtina ir tai, kad šiai dienai ginčo paviljonas yra nugriautas.
17. Kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį, jog pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atsižvelgdama į tai, kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo teismo posėdžio dėl apelianto atstovės ligos, nepateikus šias aplinkybes patvirtinančių argumentų (CPK 178 str.).
18. Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
19. Pagal CPK 93 str. bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Atmetus apeliacinį skundą tenkintinas ieškovo prašymas dėl 680,49 EUR išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo. Šių išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovo UAB „Reitan Convenience Lithuania“ patirtos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, neviršija rekomenduojamų dydžių, yra realios ir pagrįstos, pagrindų jas mažinti nėra nustatyta, todėl priteistinos iš apelianto UAB „Skanauk“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Skanauk“ atsakovui UAB „Reitan Convenience Lithuania“ 680,49 EUR išlaidų advokato pagalbai.