- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-398-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01153-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- R. K., U. Š., V. G., A. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, V. J., L. J.
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų R. K., U. Š., V. G., A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų R. K., U. Š., V. G. ir A. Š. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, V. J. ir L. J. dėl sprendimo panaikinimo, trečiuoju asmeniu byloje esant UAB „Bambalynė“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011-12-19 išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. 1089/11-2674 ir 2010-10-13 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1845 (b.l. 163-167, 1 tomas). Nurodė, kad yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai. Nurodė, kad nei vienas iš savininkų tokio sutikimo nedavė. Pasirašė tik sutikimą, kad 2007 m. atsakovai įregistruotų rūsius savo vardu, tačiau jokio sutikimo įrengti visuomeninio maitinimo patalpas su licencija prekiauti alkoholiu namo gyventojai nėra pasirašę. Nurodyti sutikimai yra suklastoti, o statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas suklastotų dokumentų pagrindu. Minėtas 2008-12-31 T. B. liudijimas negali būti laikomas statinio bendrosios nuosavybės bendraturčių sutikimu Statybos įstatymo prasme. Šis liudijimas buvo patvirtintas Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės, nors nuo 2008-07-25 buto, esančio (duomenys neskelbtini)-3, savininkas buvo R. K.. Taip pat nurodo, kad sutikimas buvo duotas atkasti rūsius ir pakeisti paskirtį tik patalpų, pažymėtų indeksais 6-5, 6-6, 6-7, 6-8. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše nurodyta, jog maitinimo paskirties patalpos įrengtos patalpose, pažymėtose indeksais 6-1, 6-2, 6-5, nuo 6-19 iki 6-25.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-08 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovai prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011-12-19 išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir 2010-10-13 projektavimo sąlygų sąvadą, tai yra ginčija individualaus pobūdžio administracinius teisės aktus, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracija minėtus sprendimus priėmė vykdydama viešojo administravimo veiklą. Taigi ginčijamiems statybą leidžiančiam dokumentui ir projektavimo sąlygų sąvadui apskųsti teismine tvarka taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Taip pat nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012-04-23 ieškovui R. K. atsakė, jog nuo 2010-10-01 pagal Statybos įstatymo 45 str. viešojo administravimo subjektai privalo naudotis IS „Infostatyba“, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė šios prievolės nevykdo, todėl statybą leidžiančio dokumento kopiją galėtų pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracija (b.l. 11, 1 tomas). Remdamiesi šiais dokumentais, ieškovai teigia, jog nėra praleidę ieškinio senaties termino, internete leidimo susirasti nepavyko ir apie statybą leidžiantį dokumentą jie nežinoję. Nurodė, kad ieškovų teiginius paneigia tai, jog informacija apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011-12-19 išduotą statybą leidžiantį dokumentą buvo patalpinta viešai prieinamame Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre (internetinis adresas: http://www.vilnius.lt/index.php ?621242257), duomenys apie šį leidimą minėtame tinklapyje buvo paskelbti 2012-01-12 ir yra iki šiol, jame aiškiai nurodyta, jog leista rekonstruoti patalpas į viešojo maitinimo. Taip pat nurodė, kad kiti byloje esantys įrodymai bei liudytojos V. S. parodymai taip pat patvirtina, kad ieškovams buvo žinoma apie atsakovų projektą ir ketinimą pakeisti patalpų paskirtį į viešojo maitinimo dar 2010 m. Nurodė, kad ieškovai taip pat teigia, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateiktas namo butų savininkų sutikimas yra suklastotas, tai yra suklastoti M. Š. ir A. Š. parašai. Tačiau ieškovai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių galimą minėto dokumento suklastojimo faktą, byloje yra dokumentai, patvirtinantys, jog pagal A. Š. ir M. Š. pareiškimą dėl galimai neteisėtų V. J. veiksmų buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 14-AT-02776-12 (b.l. 186-187, 1 tomas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantai R. K., U. Š., V. G., A. Š. apeliaciniu skundu (b.l. 57-59, 2 tomas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011-12-19 išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. 1089/11-2674 ir 2010-10-13 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1845. Nurodo, kad jau nuo 2010-10-01 vadovaujantis Statybos įstatymo 45 straipsniu šios kategorijos individualiems administraciniam aktams yra numatyta speciali skelbimo tvarka, t.y. visa informacija apie statybą leidžiančius dokumentus turi būti talpinama Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“. Kaip nurodoma ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012-04-23 rašte, Vilniaus miesto savivaldybė šios prievolės nevykdo, taigi informacija apie statybos leidimą, jį derinusias institucijas, statybos leidimo turinį nėra ir nebuvo patalpinta teisės aktų nustatytame tokio pobūdžio teisės aktų paskelbimo šaltinyje. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė patalpino ir paskelbė jį kitame, nei numatyta įstatymo, šaltinyje, mūsų nuomone negali būti laikoma tinkamu informacijos apie statybos leidimą paskelbimu. Nurodo, kad ieškovai neturėjo jokio teisinio pagrindo ieškoti nurodyto statybos leidimo kitame šaltinyje, nei reikalauja įstatymas. Taip pat nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada ir dėl to, kad ieškovai jau nuo 2010 m. žinojo apie ketinimus vykdyti statybos darbus, kadangi terminas skundui paduoti yra skaičiuojamas nuo skundžiamo akto paskelbimo ar pranešimo apie jį. Nurodo, kad atsakovų valdomose patalpose jau iki leidimo ilgą laiką vyko remonto ir tvarkybos darbai pagal anksčiau gautus leidimus, todėl matymas, kad vyksta rekonstrukcijos darbai neleido ieškovams daryti prielaidos, kad gautas naujas statybą leidžiantis dokumentas. Nurodo, kad apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė talpina statybą leidžiančius dokumentus savo tinklapyje buvome informuoti tik pirmos apylinkės teisme. Kai skundas buvo paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui savivaldybė atsiliepime apie tokią galimybę rasti leidimą neminėjo. Nurodo, kad terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai savivaldybė informavo raštu apie tokio leidimo egzistavimą, tai yra nuo 2012-03-23.
Atsiliepimas
Atsiliepimu (b.l. 63-66, 2 tomas) į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokiais atvejais yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. Todėl šioje byloje yra aktualios ne ieškovų minimos aplinkybės, o tai, kada ieškovai sužinojo arba galėjo sužinoti apie skundžiamą statybą leidžiantį dokumentą. Nurodo, kad ginčijamas statybos leidimas išduotas 2011 m. gruodžio 19 d., todėl tikėtina, kad rekonstrukcijos darbai prasidėjo anksčiau nei mėnesis iki skundo teismui pateikimo dienos (2012 m. balandžio 23 d.). Taip pat nurodo, kad atsakovas V. J., dalyvavęs parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, teismui taip pat buvo patvirtinęs, kad rekonstrukcijos darbai prasidėjo iškart po statybos leidimo išdavimo. Be to, jau iš 2013 m. kovo 8 d. ieškovų rašto Vilniaus miesto savivaldybės administracijai aišku, kad ieškovams jau tuo metu buvo žinoma apie rekonstrukcijos darbus bei ketinimus įrengi viešo maitinimo įstaigą, todėl ieškovai, nedelsiant iš viešo statybos leidimų registrų sužinoję visą reikalingą informaciją, galėjo kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipiasi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gina savo teises negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti.
Atsiliepimu (b.l. 72-80, 2 tomas) į apeliacinį skundą atsakovai V. J. ir L. J. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Statybos įstatymo 45 straipsnyje nustatyta Aplinkos ministerijos kompetencija nustatyti kitą, nei nustatyta Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinės sistemos „Infostatyba“ (toliau - „IS „Infostatyba“) nuostatuose, informacijos apie statybą leidžiančių dokumentų išdavimą talpinimo ir skelbimo tvarką, tiesiogiai yra įgyvendinta Aplinkos ministro įsakymu patvirtintame STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“. Todėl ta aplinkybė, kad informacija apie Leidimą patalpinta viešame Savivaldybės Leidimų statybai registre nėra ir negali būti aiškinama, kaip Savivaldybės veiksmai (neveikimas), prieštaraujantys Statybos įstatymo nuostatoms. Nurodo, kad nėra jokio pagrindo net prielaidai, jog informacijos, susijusios su Leidimo išdavimu, neskelbimas IS „Infostatyba“ buvo išskirtinis atvejis, neatitinkantis įprastinės Savivaldybės veiklos praktikos. Taip pat nurodo, kad protingas ir rūpestingas asmuo, neradęs informacijos apie statybą leidžiantį dokumentą IS „Infostatyba“, šios informacijos ieškotų kitame teisės aktuose nurodomame informacijos šaltinyje (atitinkamos savivaldybės internetiniame puslapyje arba kreiptųsi tiesiogiai į atitinkamą savivaldybę), juolab, kad vienas iš ieškovų - R. K. yra ilgametis Aplinkos ministerijos valstybės tarnautojas, kuriam, pagal jo užimamas pareigas (ministerijos kancleris), yra privalu gerai išmanyti teisės aktus, o ypač tuos, kuriuos rengia ir priima pati Aplinkos ministerija. Nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai - ieškovo R. K. atsakovui V. J. siųstas susitarimo projektas, vienareikšmiai patvirtina, jog apie tai, kad Atsakovai rengiasi rekonstruoti Patalpas, keičiant Patalpų paskirtį į maitinimo (planuojant jose vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais), žinojo dar 2010 metais (b.l. 3-6, 2 tomas). Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir byloje apklausta liudytoja V. S. (b.l. 27-28, 2 tomas). Taip pat nurodo, kad vertinant apeliaciniame skunde dėstomus Ieškovų argumentus dėl neva egzistuojančios Savivaldybės pareigos visą informaciją apie išduodamus statybą leidžiančius dokumentus talpinti išimtinai tik IS „Infostatyba“, nesuprantama, kodėl Ieškovai vis tik pirmiausia dėl informacijos apie Leidimą kreipėsi į Savivaldybę ir tik po to pradėjo rinkti informaciją, ar Leidimo duomenys yra patalpinti IS „Infostatyba“. Nurodo, kad logiškai nepaaiškinami ieškovo R. K. veiksmai, kai pastarasis, 2013 m. kovo 23 d. gavęs informaciją iš Savivaldybės apie Leidimą ir susipažinimo su Projektu galimybes, tą pačia dieną dėl Leidimo kopijos pateikimo el. paštu kreipėsi į Inspekciją. Atsakovams keista ir neįprasta šioje situacijoje atrodo tai, kad jau tą pačią dieną ieškovui R. K. Inspekcija pateikė atsakymą raštu, nurodydama, kad Leidimo kopijos pateikti negali, nors, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo, Inspekcija dar 2012 m. sausio 19 d. yra išdavusi pažymą Nr. PAZ-197, kuria buvo patvirtintas Patalpų rekonstrukcijos teisėtumas. Nurodo, kad ieškovai turėjo visas galimybes gauti informaciją apie Leidimą nuo pat jo įregistravimo Leidimų statyti registre dienos, kuri iš esmės sutampa su Leidimo išdavimo Atsakovams data ir, bet kuriuo atveju, ne vėliau, kaip nuo duomenų apie Patalpų rekonstrukciją įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Todėl Ieškovų teiginys, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. kovo 23 d., yra visiškai neteisingas ir nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir nurodė, jog ieškovai yra praleidę ieškinio senatį apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011-12-19 išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. 1089/11-2674 ir 2010-10-13 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1845.
Kolegija nurodo, jog sprendžiant dėl termino apskųsti administracinį aktą skaičiavimo pradžios yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. Todėl konstatuojant, jog ieškinio senaties terminas praleistas, svarbu nustatyti, kada ieškovai sužinojo arba galėjo sužinoti apie skundžiamą statybą leidžiantį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio terminas.
Iš bylos medžiagos matyti, jog duomenys apie ginčijamą statybos leidimą buvo viešai prieinami nuo 2011-12-19, nes informacija buvo patalpinta Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre. Be to, kiti byloje esantys įrodymai, liudytojos parodymai patvirtina aplinkybę, jog ieškovams buvo žinoma apie atsakovų projektą ir ketinimą pakeisti patalpų paskirtį dar 2010 metai, t.y. prieš statybos leidimo išdavimą. Be to, pažymėtina, jog duomenys apie statybą leidžiančių dokumentų išdavimą buvo viešai skelbiami ir nekilnojamo turto registre (b.l. 34-36, 1 tomas). Todėl ieškovai elgdamiesi kaip rūpestingi ir atidūs asmenys turėjo visas galimybes gauti informaciją apie ginčijamų dokumentų išdavimą. Kadangi duomenys apie ginčijamą statybos leidimą viešai buvo paskelbti 2012-01-12, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuo šios datos turi būti skaičiuojamas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Ieškovai į teismą kreipėsi 2012-04-23, todėl ieškinio senatį praleido. Kaip matyti iš procesinių dokumentų atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino apeliantai neprašė.
Apeliantų argumentai, jog Vilniaus miesto savivaldybė nesilaikė Statybos įstatyme nustatytos dokumentų skelbimo tvarkos ir patalpino bei paskelbė ginčijamą dokumentą kitame, nei numatyta įstatymo, šaltinyje, todėl tai negali būti laikoma tinkamu informacijos apie statybos leidimą paskelbimu, atmestini kaip nepagrįsti. Statybos įstatymo 45 str. (2010 07 02 įstatymo Nr. XI-992 (nuo 2010 10 01) redakcija) numatė, jog minėto įstatymo 20, 23, 24, 27, 28, 33 ir 34 straipsniuose nurodytas procedūras viešojo administravimo subjektai atlieka naudodamiesi Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ šios sistemos nuostatuose, kuriuos tvirtina aplinkos ministras, nustatyta tvarka arba kita Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Tokiu būdu įstatymas nedraudžia kitur patalpinti informacijos ir neįpareigojo minėtą informaciją skelbti tik minėtoje informacinėje sistemoje. Be to, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, statybos darbai ginčo objekte vyko jau nuo 2010 metų, todėl apeliantai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo visas galimybes domėtis ir gauti reikiamą informaciją vykdomus darbus ir su jais susijusią dokumentaciją ir laiku kreiptis teisminės gynybos, manydami, jog jų teisės yra pažeistos.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pirmiau paminėtas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl ieškinio senaties taikymo, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, todėl pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. dalyje nustatytą terminą.
Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senaties terminą, pagrįstai sprendė, jog tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti ir neanalizavo ieškinio argumentų, susijusių su ginčijamo sutikimo teisėtumu (CK 1.131 str. 1 d.).
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atsakovai nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.