Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. H. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. H. ieškinį atsakovei O. M. dėl kompensacijos priteisimo; tretieji asmenys: Klaipėdos apskrities viršininko administracija, M. M., S. N.

Ieškovė nurodė, kad jos ir atsakovės motinos yra seserys; atsakovės motinai E. B. Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 4,92 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį 1935 m. valdė jų tėvas, ieškovės senelis A. M., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 5,56 ha sklypą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į nurodytą žemės sklypą turėjo būti atkurtos ir turtas perduotas lygiomis dalimis abiem įpėdinėms, t. y. atsakovės motinai E. B. ir ieškovės motinai A. M. E. B. Alytaus rajono Daugų agrarinės reformos tarnybai 1992 m. gegužės 20 d. pateiktame prašyme grąžinti nuosavybėn žemę nenurodė, kad yra dvi pretendentės nuosavybės teisėms į žemės sklypą atkurti; nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pradėta ir nuosavybės teisės į pirmiau nurodytą žemės sklypą atkurtos tik E. B., pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas; E. B. nuosavybės teisių perėmėja yra atsakovė. Ieškovės motina dėl aklumo buvo pripažinta pirmos grupės invalide, jos galimybės ginti savo teises, tarp jų ir teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo ribotos; ieškovė tuo metu gyveno Vokietijoje, nežinojo apie vykdomas procedūras nuosavybės teisėms atkurti. Atsakovė 2004 m. balandžio 26 d. padovanojo žemės sklypą sūnui M. M.; jis žemę įkeitė paskolos S. N. grąžinimui užtikrinti. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 83 400 Lt kompensaciją už nesugrąžinto žemės sklypo dalį; ieškinio reikalavimą grindė CK 5.1, 5.5, 5.11 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė; teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas) normose, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenustatyta pareigos asmeniui, paduodančiam prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, jame įvardyti visus galimus pretendentus į turto grąžinimą; pirmiau nurodyto Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurie prašymus padavė iki 2001 m. gruodžio 31 d. arba kuriems dėl svarbių priežasčių praleistas terminas atnaujintas teismo. Teismas sprendė, kad ieškovė ir jos motina nėra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo subjektai, nes Įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymų nuosavybės teisėms atkurti. Kadangi ieškovės motina nebuvo tinkama pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, jai nuosavybės teisės neatkurtos, tai teismas laikė, kad ir ieškovė, kaip motinos turto paveldėtoja, taip pat neturi teisės į kompensaciją už atsakovės motinai atkurtą nuosavybės teisę į žemę. Pagrindas, pagal kurį atkurta nuosavybės teisė atsakovės motinai, nepanaikintas, atsakovė teisėtai perleido jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą sūnui. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovei ir trečiajam asmeniui M. M. jų turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 2 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų 11 straipsnyje pareiškėjo prašymui atkurti nuosavybės teises nustatytus turinio reikalavimus, jame nurodytini kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Įstatymą; Įstatymo normose, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 27-747) patvirtintoje prašymo formoje, nenustatyta pareigos institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie laiku nebuvo pateikę tokių prašymų; teisės aktuose taip pat nenustatyta šių institucijų pareigos pranešti tokiems asmenims apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo priėmimą; apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į administracinių teismų praktiką, kurioje laikomasi nuostatos, kad tinkamai savo valios nepareiškęs pareiškėjas, nors ir nurodytas kito pretendento paduotame prašyme kaip žinomas asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nelaikytinas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą; administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma, atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus įpėdinius, bet tik tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Administracinių teismų praktika 8, p. 431–432). Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad toks pirmiau nurodytų Įstatymo normų aiškinimas suponuoja išvadą, jog teises pagal nurodytą Įstatymą pilietis galėjo įgyti, tik tinkamai išreiškęs savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo; dėl to ieškovė nebūtų įgijusi teisės atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią dalį, jeigu ir būtų nurodyta atsakovės motinos paduotame prašyme kaip pretendentė į nuosavybės susigrąžinimą; tokia išvada, kolegijos vertinimu, išplaukia ir iš Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti. Kolegija pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovė ir jos motina nelaikytinos pretendentėmis atkurti pažeistas nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai nustatyti CK 1.136 straipsnio 1 dalyje; ieškovės civilinės teisės pirmiau nurodyto įstatymo pagrindu galėjo atsirasti tik jos valiniais veiksmais; tokios valios neišreiškus, ieškovei neatsirado subjektinės teisės susigrąžinti žemę natūra ar gauti už ją kompensaciją. Kolegija kartu pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje bylose dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo taip pat laikomasi nuostatos, jog pretendento teisė gauti kompensaciją už žemę, nuosavybės teisė į kurią atkurta kitam pretendentui, siejama su prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę buvimu, nepaisant to, kad jis paduotas pavėluotai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas apskritai, taip pat nurodyto Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, neatskleidė šios normos turinio esmės, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė ir jos motina nelaikytinos pretendentėmis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Įstatymo nuostatas. Tokia teismo išvada, padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimą reglamentuojančias taisykles, taip pat neatsižvelgiant į suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išvardyti Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 2 straipsnyje; apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma, atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, bet tik tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokia teismo išvada neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies turinio, iš kurio išplaukia, kad turi būti ginamos ir kitų pareiškėjui žinomų piliečių teisės į turto susigrąžinimą. Nors atsakovės motina nenurodė, kad teisę į turto susigrąžinimą turi ir jos sesuo, ieškovės motina, pastaroji iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo; tuo tarpu nuosavybės teisės atsakovei atkurtos iki pasibaigiant Įstatymo nustatytam nurodytam terminui; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė, ar teisėtas sprendimas atkurti nuosavybės teises atsakovės motinai; tokią situaciją nulėmė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nesinaudojo diskrecijos teise įtraukti į bylos nagrinėjimą Alytaus apskrities viršininko administraciją, kurios išvada byloje turėjo esmingos reikšmės spendžiant dėl atsakovės teisės atkurti nuosavybės teises. Be to, ieškovės motina buvo sudariusi testamentą, kuriuo paliko nekilnojamąjį turtą ieškovei; Raseinių rajono apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė priėmė palikimą po motinos mirties; tai rodo, kad ieškovė teismo sprendimo ir testamento pagrindu įgijo turtines teises, kurių neatsisakė, bet siekė paveldėti ir tą žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės atsakovei. Nurodyta aplinkybė vertintina kaip kitoks ieškovės valios išraiškos būdas, jai siekiant susigrąžinti nuosavybėn žemę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokie ieškovės veiksmai neatitinka įstatymo ir teismų praktikos, vertinant, ar pareiškėjas nustatytais terminais ir tvarka išreiškė savo valią.

2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė prašė kompensacijos už nesugrąžintos jai žemės plotą, nuosavybės teisės į kurį visą atkurtos kitam pretendentui, ir nekėlė nuosavybės teisių atkūrimo jai klausimo. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygų ir tvarkos pakeitimo ir papildymo“ (1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1054 redakcija) 10 straipsnyje nustatyta teisė gauti kompensaciją už nesugrąžintą žemės plotą teismo tvarka piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo paduoti, kai nuosavybės teisė atkurta kitiems pretendentams. Teismas dėl netinkamo Įstatymo nurodytos normos aiškinimo ir taikymo padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturi teisės į kompensaciją; tokia išvada neatitinka nurodytos teisės normos turinio, taip pat rodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįsigilino ir nesuprato ieškinio dalyko. Tuo tarpu Įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta norma, pagal kurią iš tikrųjų yra ginamos asmenų, tinkamai nepareiškusių savo valios nuosavybės teisėms atkurti, teisės, jiems kompensuojant už nesugrąžintą žemę.

3. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškinio reikalavimą ieškovė grindė ir CK 5.1 straipsniu, 5.2 straipsnio 2 dalimi, 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir siekė paveldėti senelio A. M. turto dalį, kurią neteisėtai užvaldė atsakovė. Teismas nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtino principo, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė, jos niekas negali atimti savavališkai. Dėl to teismo nutartis, kurioje išspręstas atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo į ieškovės motinos paveldėtiną žemės sklypo dalį klausimas, nepasibaigus įstatymo nustatytam terminui prašymui grąžinti šį turtą nuosavybėn paduoti, yra neteisėta, pažeidžia ieškovės prigimtinę teisę paveldėti senelio nekilnojamąjį turtą.

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normose įtvirtintų tikslų ir uždavinių nepatvirtina ir neatitinka tikrosios jo prasmės – atkurti nuosavybės teisę tiems asmenims, kuriems ji priklausė. Apeliacinės instancijos teismas ginčui išnagrinėti taikė pirmiau nurodyto Įstatymo normas, atsižvelgdamas į administracinių teismų suformuotą praktiką, kad, sprendžiant dėl išlikusio nekilnojamojo turto dalies pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui nustatymo, tais atvejais, kai ne visi buvusio savininko įstatyminiai įpėdiniai nustatytais terminais ir tvarka išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dalis nustatoma, atsižvelgiant tik į tuos buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, kurie laikydamiesi nustatytų reikalavimų išreiškė valią. Teismas, taikydamas teisę, turėjo atsižvelgti į praktikos nuostatas, tik visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs įrodymus ir dėl jų motyvuotai pasisakęs; to nepadarius, nepasiekti CPK 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai.

4. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 33/03 ir jame įtvirtintą nuostatą, kad teisės normų aiškinimas yra saistomas atitinkamų teisės nuostatų turinio ir taikytos sampratos, kuri buvo teismų suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose; teisinis reglamentavimas neturi leisti atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieštaravimams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų. Minėta, kokie tikrieji Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normose įtvirtinti tikslai ir uždaviniai. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė nurodyto Įstatymo ir vėlesnių šio įstatymo redakcijų turinio esmės, netiksliai jį aiškino, todėl neteisingai nusprendė dėl ieškovės ir atsakovės teisių Įstatymo nustatytų normų aspektu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktos išvados nenuoseklios, nelogiškos, kartu tai rodo, kad teismas neužtikrino teismų praktikos vienodumo, taigi ir jurisprudencijos tęstinumo, šios kategorijos byloje sukurdamas naują precedentą; vadinasi, teismas nepaisė konstitucinės justicijos bylos nuostatų, kad nukrypimas nuo teismus lig tol saisčiusių ankstesnių precedentų visais atvejais turi būti deramai argumentuojamas teismų sprendimuose.

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad yra pagrįsta teismo išvada, jog ieškovė ir jos motina nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nelaikytinos pretendentėmis atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymą. Nuosavybės teisės atsakovei atkurtos, nepažeidžiant Įstatymo reikalavimų; tuo tarpu ieškovės motina laiku nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir nesiekė to daryti; ieškovė, būdama Vokietijos pilietė, neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į senelio žemę. Atsakovės motina pagal Įstatymą neprivalėjo prašyme grąžinti žemę nurodyti ieškovės motiną kaip pretendentę į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, institucijos, nagrinėjusios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturėjo spręsti dėl pareiškime nurodytų kitų pretendentų teisių, šiems nepateikus Įstatymo nustatyta tvarka prašymų atkurti nuosavybės teises.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovės motina E. B. 1992 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą Alytaus rajono Daugų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl jos tėvo A. M. nuosavybės teise valdytos žemės grąžinimo; ji nenurodė prašyme apie kitą pretendentę į nuosavybės teisių atkūrimą – ieškovės motiną, kitą A. M. dukterį. Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu E. B. atkurtos nuosavybės teisės į A. M. turėtą visą 4,92 ha žemės sklypą. Ieškovė ir jos motina tinkamai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo; jos nelaikytinos pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovė nurodo, kad praleido nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, prašo priteisti kompensaciją iš atsakovės, kuriai atkurta nuosavybės teisė į žemę ir sklypas jai perduotas, už nesugrąžintos žemės plotą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 55/7082 E. B. atkurtos nuosavybės teisės į 4,92 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 5,56 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taip buvo baigtas nuosavybės teisių atkūrimas pagal pretendentės E. B. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. M. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vienintelė pretendentė į A. M. žemės sklypą buvo duktė E. B.; ieškovė nei jos motina A. M. neįgyvendino joms Įstatymo suteiktų teisių, t. y. jos nepadavė prašymų atkurti nuosavybės teises į tėvo ir senelio A. M. turėtą žemės sklypą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės motina, o po jos mirties 1998 m. lapkričio 3 d. nei ieškovė, kaip palikėjos teisių ir pareigų perėmėja, nebuvo pateikusios prašymų Įstatymo nustatytu laiku atkurti joms nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; jos nelaikytinos pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokia išvada atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 4 dalies normos turinį (1997 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija), pagal kurį piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį Įstatymą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusios Įstatymo nuostatos nenustatė teisės piliečiams, praleidusiems terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismo tvarka reikalauti kompensacijos iš kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės atskurtos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė prašė piniginės kompensacijos už nesugrąžintos jai žemės plotą, nuosavybės teisės į kurį visą atkurtos kitam pretendentui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė reikalauti teismo tvarka kompensacijos iš kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės atkurtos, buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 9 dalyje (1995 m. spalio 3 d. įstatymo redakcija); teisė reikalauti kompensacijos už nesugrąžintos žemės ar miško plotą iš kitų pretendentų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į visą turėtos žemės ar miško plotą, buvo įtvirtinta piliečiams, pavėlavusiems laiku paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atkūrimo; bylos duomenimis, nei ieškovė, nei jos motina nepadavė prašymų nuosavybės teisėms atkurti, todėl pirmiau nurodyta Įstatymo nuostata netaikytina ieškovės reikalavimui pagrįsti. Taip pat negalima laikyti, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo, nes nuosavybės teisė į 4,92 ha žemės sklypą jai atkurta pagal Įstatymą.

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nesvarstė ieškovės reikalavimo pagrįstumo CK 5.1 straipsnio, 5.2 straipsnio 2 dalies, 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais, teisėjų kolegijos vertinimu, nenagrinėtini, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja specialaus Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo, bet ne Civilinio kodekso normos. Kartu pripažintinas nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės teisės kaip prigimtinės principo; ieškovė neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal pirmiau nurodyto Įstatymo nustatytą reglamentavimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.