Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-211-327-2013

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00268-2009-4

2013 m. kovo 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Reginos Cemnolonskienės ir Nerijaus Meilučio, sekre­to­riau­jant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistojo A. F. gy­nė­jai advokatei Ingai Blaževičienei, neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą pagal nuteistojo A. F. gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės ape­liacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. F. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atlie­kant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuota nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011-08-29 iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Kardomoji priemonė – suėmimas palikta iki nuos­pren­džio įsiteisėjimo.

Iš A. F. išieškotos proceso išlaidomis pripažintos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4637 Lt (keturių tūkstančių šešių šimtų tris­de­šimt septynių litų) išlaidos dėl A. F. ekstradicijos iš Jungtinės Karalystės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. F. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 5 d., apie 20 val., prieš nepil­na­metės K. M., gim. (duomenys neskelbtini), valią, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, nu­si­ve­dė ją į apleistų kareivinių teritoriją tarp (duomenys neskelbtini), bei pastūmęs į pus­rū­sį, parvertęs K. M. ant ten buvusios sofos atlošo, grasinimais įbauginęs ir palaužęs jos pa­sipriešinimą, liepė nusimauti kelnes, pats numovė jos kelnes bei kelnaites ir įkišęs savo varpą į jos lytinius organus bei laikydamas prispaudęs prie šonų K. M. rankas, ją išžagino.

Skunde taip pat nurodoma, kad skirdamas bausmę teismas nepagrįstai lengvinančia aplin­kybe nepripažino provokuojančio nukentėjusiosios elgesio. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad mer­gi­nų elgesys buvo provokuojantis: jos atvyko pas vaikinus į kitą rajoną, elgėsi įžūliai ir drąsiai. Liu­dy­toja A. L. į teismo klausimą, ką jos ten veikė ir ko tikėjosi, atsakė, kad ieškojo nuotykių. Pats A. F. nusikaltimo padarymo metu buvo jauno amžiaus, nepatyręs, todėl pasidavė tokiam el­gesiui. Nukentėjusioji su A. F. pati savo noru nuėjo nuo kompanijos. Nukentėjusiosios nu­ro­dy­tos aplinkybės, jog A. F. tempė ją už rankos, o ji rėkė, verkdama ir spiegdama aktyviai prie­ši­nosi, nepasitvirtino – apžiūrint nukentėjusiąją ekspertams nerasti savigynai būdingi sužalojimai, nu­kentėjusios šaukiant negirdėjo ir liudytojos. Vertinant nukentėjusiosios K. M. parodymų objektyvumą, atsižvelgtina ir į tai, kad teismui ji nurodė, kad nekenčia čigonų tautybės žmonių, todėl dalis nukentėjusios parodymų gali būti išgalvoti ir perdėti dėl šios jos neapykantos.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir pa­tvir­tino apeliacinio skundo argumentus.

Pro­ku­roras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. F. gynėjos advokatės I. Blaževičienės apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais va­do­vau­da­ma­sis pripažino A. F. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 3 d., ir kuriais atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įro­dy­mais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistojo gynėjai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu bau­džia­mo­jo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, mano, jog ape­liaciniame skun­de išdėstyti argumentai nėra pagrįsti. Tai, kad nuteistasis A. F., panaudodamas fizinę jėgą ir gra­sindamas panaudoti fizinį smurtą, jeigu nukentėjusioji nepaklus jo reikalavimams, lytiškai san­ty­kiavo su K. M. prieš jos valią, patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir kita bylos me­džiaga – liudytojų parodymai, nuteistojo prisipažinimas, specialistų išvados, asmens parodymo at­pažinti pagal jo nuotrauką protokolai ir kiti byloje esantys duomenys. Nuteistasis A. F. po proceso dalyvių apklausos kaltu prisipažino ir patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Tai, kad A. F. atliko lytinį aktą su nukentėjusiąja ir tai, kad ant jos kūno buvo rasta sužalojimų, patvirtino ir specialistų išvados. Teisme liudytojos L. M. ir A. L. nurodė, kad po įvykio jų drau­gė K. M. atrodė patyrusi šoką, verkė. Be to, nukentėjusioji iš karto po įvykio kreipėsi pa­gal­bos į suaugusius asmenis, vyko medicininei apžiūrai ir į policiją. Apylinkės teis­mas neturėjo pa­grin­do netikėti nukentėjusios paro­dy­mais ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. F. atliko visus veiks­mus, įeinančius į nusikaltimo, numatyto BK 149 str. sudėtį.

Nuteistojo A. F. gynėja ginčija nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 149 str. 3 d., nurodydama, kad A. F., bendraudamas su nukentėjusiąja iki įvykio, suprato, kad ji yra pilnametė, devyniolikos metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 149 str. 3 d. A. F. atž­vil­giu pri­taikytas tinkamai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra pažymėjęs, jei nu­ken­tė­ju­sia­jam nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo me­tu ne­bu­vo su­ėję aštuoniolika me­tų, jis lai­ko­mas ne­pil­na­me­čiu as­me­niu ir vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 149 str. 3 d., jei kal­ti­nin­kas su­vo­kė, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis as­muo yra ne­pil­na­me­tis. Iš­ža­gi­ni­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 149 str. 3 d. ir tuo at­ve­ju, kai kal­ti­nin­kas aiškina, jog ne­su­vo­kė, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis yra nepilname­tis, ta­čiau pa­gal by­los ap­lin­ky­bes turėjo ir galėjo tai suvokti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kal­ti­nin­ko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, tačiau ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (ob­jek­ty­viuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinė nutartis Nr. 2K-59/2013).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji K. M. yra gimusi (duomenys neskelbtini), tai yra, nusikaltimo padarymo dieną (2009 m. balandžio 5 d.) jai buvo tik nese­niai suėję 14 metų. Nors nuteistasis iš pradžių teisme tvirtino, jog nukentėjusioji jam sakė, kad jai yra 19 metų, tačiau vėliau jis prisipažino kaltu ir nurodė, kad viskas buvo taip, kaip sakė nuken­tė­ju­sio­ji. Pati nukentėjusioji K. M. neigė, kad nuteistajam sakė, jog jai yra 19 metų. Nu­ken­tė­ju­siosios įstatyminis atstovas, jos tėvas R. M., teismui paaiškino, kad jo dukra tuo metu atro­dė kaip vaikas. Nukentėjusioji tą vakarą buvo kartu su dviem draugėmis, kurios buvo jos ben­dra­am­žės. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad tai, jog merginos atrodė vy­resnės, nurodė ir teis­me liudytoju apklaustas L. B., teigęs, kad jo draugas D. S. jam sakė, kad mer­gi­noms yra po 18 metų. Tačiau liudytojas D. S. apklausos metu tokios aplinkybės nenu­rodė. Pirmosios instancijos teismas, kuriam taip pat nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios am­žiaus ati­ti­ki­mo išvaizdai, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog A. F. pagal bylos ap­lin­ky­bes ir nukentėjusiosios fizinius duomenis turėjo ir galėjo suvokti, jog ji yra nepil­na­me­tė. K. M. neseniai buvo suėję 14 metų ir vien tai, jog ji buvo pasidažiusi, negalėjo nu­teis­tojo es­min­gai suklaidinti dėl jos amžiaus. Be to, teismo posėdžio metu buvo apklaustas ekspertas S. S., kuris patvirtino, kad po tyrimo A. F. galėtų būti nustatytas lengvo laipsnio inte­lekto sutrikimas, tačiau jis iš esmės neturėtų įtakos sprendžiant klausimą dėl A. F. suvokimo apie nu­ken­tėjusiosios amžių.

Aplinkybė, kad kiti liudytojai A. F. galėjo išsakyti savo nuomonę apie nukentėju­sio­sios amžių, neatleidžia nuo pareigos pačiam apsispręsti prieš imantis veiksmų ir nuo atsakomybės už savo veiksmus.

Teismas atmeta ir ape­liacinio skundo argumentus, jog K. M. galėjo siekti apkalbėti A. F. dėl jos neapy­kan­tos romų tautybės žmonėms. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiama K. M. buvo nuro­džiusi, kad nekenčia čigonų tautybės žmonių. Be to, ji neneigė, kad pati sukėlė konfliktą su kitu romų tautybės vaikinu. Tačiau nesant kitokių abejonių nukentėjusiosios parodymų teisingumu, šios aplinkybės teisėjų kolegija nelaiko pakankamos pripažinti šį apeliacinio skundo argumentą pagrįstu.

Apeliacinio skundo argumentas, kad K. M. parodymų dėl jos aktyvaus prieši­ni­mo­si nepatvirtino nukentėjusiąją apžiūrėję ir savigynai būdingų sužalojimų neradę ekspertai, teisėjų ko­legijos nuomone, nėra pagrįstas, nes kaip minėta, išžaginimo faktas įrodytas pirmos instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje nu­ro­dy­tų įrodymų visuma, ne tik teismo medicinos specialisto išvada, ir savo kaltę iš esmės nuteistasis pri­pa­ži­no.

Apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja pažeidė baudžiamojo proceso normas, surašydama identiškus liudytojų A. L. ir L. M. apklausos pro­to­ko­lus, teisėjų kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl A. F. atsakomybės. Ty­rėja teisme buvo apklausta dėl bylos aplinkybių ir patvirtino, kad apklausiamos merginos pačios da­vė parodymus ir ji juos pažodžiui užrašė į apklausos protokolus. Be to, pirmos instancijos teismas ap­klausė šias liudytojas teismo posėdyje, ir nuosprendyje vadovavosi šiais parodymais. Taip pat ir dėl skundo argumento, kad liudytojas L. B. tvirtino nemokąs skaityti, o ikiteisminio tyrimo liudytojo apklausos protokole parašyta, kad protokolą perskaitė. Teismas nuosprendyje rė­mė­si teismo posėdyje duotais šio liudytojo parodymais.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad įvertinęs ištirtų įrodymų visumą apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiosios nesutikimas lytiškai santykiauti buvo aiš­kiai išreikštas, jos pasipriešinimą nuteistasis palaužė grasinimais ir fiziniu smurtu, jog nuteistasis galėjo ir tu­rė­jo teisingai įvertinti nukentėjusiosios amžių, todėl A. F. pagrįstai pripažino kaltu pa­da­rius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 3 d.

Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad skirdamas bausmę teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino provokuojančio nukentė­ju­sio­sios elgesio pagal BK 59 str. 1 d. 6 p. Apeliantės manymu, merginų elgesys buvo provo­kuo­jan­tis. Tačiau provokuojančiu elgesiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kal­ti­ninką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji nebuvo pa­žįs­tama su A. F., kuris prie jaunimo prisijungė kiek vėliau. K. M. nekvietė A. F. eiti su ja. Tai, kad su nuteistuoju ji, kaip teigiama apeliaciniame skunde, sutiko nueiti nuo kom­pa­ni­jos, neparodo, kad tai buvo daroma nukentėjusiosios iniciatyva. Ji nurodė maniusi, kad eina aiš­kin­tis san­tykių dėl kito romų tautybės asmens, su kuriuo anksčiau konfliktavo. Atsižvelgiant į nu­ken­tė­ju­siosios amžių, jos gyvenimo patirtį ir visas kitas įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nukentėjusiosios elgesyje įžvelgti provokaciją prievartiniams lytiniams santy­kiams.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir A. F. paskirtos bausmės teisingumu. Pir­mo­sios instancijos teismas skiriamą bausmę tinkamai motyvavo, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pa­vo­jingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, nuteistojo asmenybę bei kitas by­los aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). A. F. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 149 str. 3 d., yra sunkus tyčinis nusikaltimas, padarytas prieš nepilnametį asmenį. BK 149 str. 3 d. sank­ci­jo­je numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas, A. F. skir­damas bausmę ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis pirmą kartą teisiamas, kad pradėjo mokytis, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei tai, kad nukentėjusioji tur­tinių pretenzijų jam nereiškė (tiek turtinę, tiek neturtinę žalą nuteistojo giminaičiai jai atlygino), todėl skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra žymiai mažesnis nei BK 149 str. 3 d. sank­ci­jo­je numatytas šios bausmės vidurkis.

Apeliacinės instan­cijos teis­mas sprendžia, kad skirdamas bausmę nuteistajam pirmos ins­tan­cijos teismas nepažeidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, prieštaraujanti teisingumo prin­cipui, ji atitinka bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams ir bausmės tiks­lams realizuoti (BK 41 str.), todėl nėra pagrindo ją dar labiau švelninti.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą ap­kal­ti­na­mąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė by­los duomenimis bei tinkamai moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nuteistojo A. F. gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundą atmesti.