Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-175/2008

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-06-06
Bylos Nr.: 1A-175/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Gaudutienė (pirm.), Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys
Nuteistasis: J. B.
Advokatai: Kęstutis Stasiulis

Kategorijos

1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-175/2008Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų: Aloyzo Kruopio, Albino Bielskio,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,gynėjui advokatui Kęstučiui Stasiuliui,nuteistajam J. B. ,vertėjai Vladislavai Tumas,ekspertėms Nadeždai Jegorovai, Jūratei Gincman-Dorošenko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. (J. B. ) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. birželio 16 d., nuo 16 val. iki 18 val. laikotarpiu, bute, esančiame (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. S. metu, pargriovęs pastarąjį ant grindų, sudavė gulinčiam A. S. ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į pilvą, ne mažiau kaip tris smūgius koja į krūtinę bei į kaklą, ne mažiau kaip keturis smūgius kumščiu į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas kaklo kairėje pusėje, intraodines kraujosruvas krūtinkaulio srityje ir abiejų menčių srityje, odos nubrozdinimus juosmens srityje ir kairio peties srityje, nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimus ir kraujosruvas krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje ir priekiniame paviršiuje dešinėje pusėje, galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, apatinio žandikaulio kairėje pusėje ir kairiame skruoste, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju po kietuoju smegenų dangalu, nuo ko A. S. mirė, tai yra tokiu būdu jį tyčia nužudė.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 130 straipsnį arba pagal BK 132 straipsnį, sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad dėl jo priimtas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė jam neteisingą bausmę. Teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios iš esmės galėjo paveikti teismo išvadas, netyrė ir neįvertino teisingam sprendimui priimti labai reikšmingų aplinkybių bei įrodymų, nenurodė, kuo remdamasis vienus įrodymus priėmė, o kitus atmetė, įrodymus tyrė vienpusiškai ir tendencingai, visiškai nevertino jį teisinančių įrodymų, tik jį kaltinančius, o išvadas grindė teisme nepatvirtintais ir neištirtais įrodymais, spėlionėmis ir prielaidomis, nepašalino prieštaravimų. Be to, teismas nuosprendyje neteisingai išsprendė ir kitus klausimus, nukrypo nuo teismų praktikos, o nuosprendį surašė pažeisdamas BPK 301, 302, 303, 304, 305 straipsnių nuostatas.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad byloje neįrodytas jo dalyvavimas padarant šį nusikaltimą, už kurį jis yra nuteistas. Teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai – liudytojų parodymai, specialisto išvados, rašytiniai, daiktiniai bei kt. įrodymai - nepatvirtina jo kaltės dėl tyčinio nužudymo, priešingai, leidžia suabejoti jo kaltumu ir rodo, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, o teismas, spręsdamas dėl jo kaltės šioje byloje, visiškai ignoravo jo parodymus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas.

Apeliantas skunde mano, kad nepilnamečių liudytojų parodymai, kuriais teismas išskirtinai rėmėsi, yra abejotini, prieštaraujantys vienas kitam bei kitai bylos medžiagai. Pagrindiniai argumentai, dėl kurių apeliantas abejoja minėtų liudytojų parodymais, yra keli. Pirma, liudytojų amžius. Apelianto teigimu, tokio amžiaus vaikai negali adekvačiai įvertinti visų sudėtingų įvykių visumos, yra linkę fantazuoti, perkelti kitur ir kitomis aplinkybėmis matytus vaizdinius į jiems nurodomą situaciją, negali tinkamai ir konkrečiai išreikšti savo minčių. Antra, liudytojų apklausos specifika (minėtus liudytojus apklausė ne teisininkas, o psichologas, kuris nežinojo reikšmingų bylai teisinių niuansų). Trečia, šie liudytojai nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, dėl ko nebuvo galimybės patikrinti jų parodymų ir pašalinti visų abejonių, taip suvaržant jo teises į gynybą (esminis BPK pažeidimas). Ketvirta, liudytojų parodymai prieštarauja kitai bylos medžiagai, dėl to yra abejotini. Apelianto teigimu, vieta, kur vyko įvykis, yra siauras, iš visų pusių apstatytas įvairiais daiktais praėjimas, dėl to jis, kaip nurodo liudytojai, ten negalėjo pakelti kojos ir stipriai spirti nukentėjusiajam. Taip pat kadangi, pagal 2007 m. birželio 17 d. apžiūros protokole ir jo prieduose užfiksuotus duomenis, nukentėjusiojo kraujo buvo rasta tik koridoriuje prie virtuvės durų, o patys kraujo pėdsakai yra suploto lašo formos (nulašėję iš pakankamai didelio aukščio, asmeniui judant), tai yra pagal formą ir išsidėstymą nebūdingi kraujo pėdsakams, kurie būtų likę, jeigu nukentėjusiojo galva būtų daužiusis į grindis ir bėgęs kraujas, apelianto nuomone, negalima tikėti ir tuo, kaip nurodo liudytojai, jog nukentėjusiojo galva po jo smūgių kumščiu daužėsi į žemę, nukentėjusiajam gulint ant žemės, iš nosies ir burnos bėgo kraujas. Be to, kadangi ant jo drabužių nerasta nukentėjusiojo kraujo pėdsakų, jis negalėjo keliu prispaudęs prie žemės ir daug kartų smūgiuodamas kumščiais mušti nukentėjusiojo, ką nurodė liudytojai. Apeliantas tvirtina, kad liudytojai neteisingai taip pat aiškino ir tai, kad jis nukentėjusįjį nutempė į kitą kambarį. Apelianto teigimu, jeigu būtų galima tikėti tokiais liudytojų parodymais, tai įvykio vietoje turėjo būti rasta tempimo žymių, o kraujo pėdsakai būtų ne ištiškusio lašo formos ir ne tokie koncentruoti, kaip užfiksuota įvykio vietos apžiūros metu. Apeliantas mano, kad liudytojų parodymais iš viso negalima tikėti, nes atsižvelgus į tai, kokio dydžio patalpa, kur vyko įvykis, buvo, koks ten daiktų išdėstymas, į jo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtį patalpoje, jie negalėjo matyti visų įvykio aplinkybių, tai yra viską galėjo išsigalvoti. Penkta, nepilnamečių liudytojų apklausų metu jiems nebuvo užduoti kontroliniai klausimai, kaip pvz., ar jie anksčiau kada nors kur nors matė panašias muštynes ir pan., dėl ko nebuvo galima patikrinti, ar liudytojai pasakoja tai, ką jie matė įvykio metu, ar perteikia kokius nors kitus matytus vaizdinius, girdėtą informaciją. Skunde yra prašoma vertinant minėtų nepilnamečių liudytojų parodymus taikyti BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apelianto teigimu, nors BPK nėra įsakmiai pasakyta, kad negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio vien nepilnamečių liudytojų parodymais, kaip yra numatyta BPK 301 straipsnio 2 dalyje, tačiau, atsižvelgiant į šių dviejų kategorijų liudytojų parodymų gavimo panašumus, jų parodymų patikimumo patikrinimo problematiką, nagrinėjamu atveju yra galimas analogijos principo taikymas.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad jo parodymais, jog jis sudavė tik keletą smūgių nukentėjusiajam, priešingai nei minėtų liudytojų, nėra pagrindo abejoti, juos patvirtina specialisto išvada Nr. G 3372/07 (01), kita bylos medžiaga. Šioje išvadoje nurodyta, kad visi ant jo kūno atsiradę sužalojimai buvo padaryti gerokai seniau iki įvykio. Apeliantas mano, jeigu jis būtų taip stipriai ir daug kartų kumščiu daužęs nukentėjusiajam į veidą ir galvą, mušęs šį gulintį, tai ant jo (apelianto) rankų tikrai būtų atsiradę nubrozdinimų ir žaizdų.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde taip pat prašo nepripažinti įrodymais ir specialistų išvadų. Iš skundo turinio matyti, kad tokio prašymo priežastys būtų kelios. Pirma, tiek specialisto išvadoje Nr. M 1809/07 (01), tiek eksperto apklausoje nebuvo nustatyta, kada konkrečiai įvyko kraujo išsiliejimas po kietaisiais galvos smegenų dangalais, ar tai buvo vienkartinis išsiliejimas, ar kraujas buvo išsiliejęs kelis kartus – vieną kartą prieš įvykį, kitą kartą įvykio metu. Antra, specialisto išvadoje nustatyta tik A. S. mirties nuo smegenų suspaudimo laikas, tačiau nėra aišku, kada išsiliejo kraujas. Trečia, specialisto išvada yra netiksli ir nekonkreti, nes joje nenurodytas kiek įmanoma tikslus konkrečių sužalojimų atsiradimo bei pasekmių kilimo laikas, apsiribojant abstrakčiomis formuluotėmis. Ketvirta, išvada yra iš dalies neteisinga, akivaizdžiai prieštarauja kitai bylos medžiagai, taip pat byloje neištirtiems faktams, nes joje neteisingai nurodoma, kad visi rasti sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti vienu metu – neilgai trukus prieš mirtį (A. S. buvo sumuštas ir sužalotas jau daug anksčiau iki įvykio ir mirties). Penkta, išvados nepagrįstos jokiais konkrečiais argumentais, moksliniais įrodymais ar tyrimų medžiaga.

Apeliantas skunde mano, kad sprendžiant dėl jo atsakomybės laipsnio, kaltės formos, siekiant išsiaiškinti, dėl kieno veiksmų nukentėjusysis mirė, labai reikšminga aplinkybė, kuri teismo liko neištirta ir neįvertinta, yra ta, jog nukentėjusysis jau iki šio įvykio buvo sumuštas, taip pat buvo sumušta ir pastarojo galva, ką patvirtina po nukentėjusiojo akimi iki įvykio jau buvusi kraujosruva bei kiti kūno sužalojimai. Taip pat ir ta aplinkybė, jog nukentėjusysis maždaug savaitę prieš įvykį galvą (dešinėje pusėje) buvo susižalojęs (girtas, kur nors griūdamas) ar kas nors kitas jam sužalojęs ir pakankamai stipriai, nes nukentėjusiojo galva buvo sutvarstyta daugiau kaip dvi savaites. Visos šios aplinkybės, apelianto teigimu, leidžia manyti, kad nukentėjusiajam jau iki įvykio buvo suduota net keletą pakankamai stiprių smūgių į galvą ir jie galėjo sukelti galvos organų, taip pat ir kraujagyslių traumų, juo labiau kad vienas iš smūgių buvo suduotas į dešinę galvos dalį. Be to, apelianto nuomone, be šių traumų, galimoms pasekmėms – nukentėjusiojo mirčiai didelės įtakos galėjo turėti ir kitos pastarojo anksčiau patirtos traumos, kas taip pat liko neištirta. Pagal bylos medžiagą, nukentėjusysis buvo anksčiau sumuštas nepažįstamų asmenų ir dėl to gydomas gydymo įstaigose – 2002 m. birželio 12 d., 2002 m. lapkričio 16 d. Be to, apeliantas tvirtina, jog yra daug liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, jog nukentėjusysis, be šių jau paminėtų faktų, buvo sumuštas ir daugiau kartų (dėl vagiliavimo), tik į policiją dėl to nesikreipė. Skunde, siekiant šias jo paminėtas aplinkybes tinkamai ištirti, apeliantas prašo apklausti kaip liudytojus A. S. sugyventinę R. Ma. (ji Bendrajam pagalbos centrui pranešė apie A. S. mirtį, nurodydama, jog minėtą dieną nepažįstami atnešė sumuštą (t. 1, b. l. 11), jos patėvį E. R. (E. R. ) ir kitus liudytojus. Apelianto nuomone, nustačius, kad A. S. mirė dėl dviejų priežasčių, tai yra ir nuo anksčiau patirtų galvos traumų, ir dėl jo suduotų smūgių, kaip tarpusavyje susijusių veiksnių, būtų patvirtinti jo teiginiai, jog jis nesiekė atimti nukentėjusiajam gyvybės (jis negalėjo numatyti senų traumų įtakos galimoms pasekmėms), nukentėjusysis mirė dėl jo neatsargumo ar dėl nelaimingo atsitikimo, o gal iš viso dėl kitų asmenų padarytų sužalojimų.

Apeliantas skunde taip pat prašo tinkamai patikrinti ir tai, ar tas faktas, jog nukentėjusysis prieš įvykį vartojo alkoholio (kraujyje nustatyta net 3,05 promilės etilo alkoholio koncentracija), taip pat nuolatos nesaikingai girtavo, dėl ko būna padidėjęs asmens kraujospūdis, turėjo įtakos tam, jog nukentėjusiajam išsiliejo kraujas į smegenis. Tvirtina, kad nei specialisto išvadą davusiems ekspertams, nei teisme dalyvavusiai ekspertei nebuvo užduoti klausimai, ar didelė alkoholio koncentracija kraujyje galėjo kaip nors lemti kraujo išsiliejimą į smegenis, ar girtumas galėjo paskatinti greitesnį ir gausesnį kraujo išsiliejimą į smegenis, ar galėjo būti, kad po ankstesnės nukentėjusiojo traumos atsiradęs galvos kraujagyslių sužalojimas radosi dėl dviejų priežasčių – ir dėl suduotų jo smūgių, ir dėl nuo girtumo padidėjusio kraujospūdžio, ar išsiliejęs kraujas galėjo būti ne toks gausus ir dėl to neužspausti smegenų, jeigu nebūtų tokia didelė alkoholio koncentracija.

Apelianto nuomone, esant tokioms jo paminėtoms aplinkybėms, negalima daryti išvados, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jo neteisėtų veiksmų – suduotų smūgių bei dėl jų padarytų konkrečių sužalojimų – kraujosruvos viršutinės lūpos gleivinėje dešinėje, apatinio žandikaulio kairėje, kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose pakaušio kairėje pusėje ir kairiame skruoste, ir tarpinių neigiamų pasekmių – kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, kas lėmė galutinę pasekmę – mirtį, tai yra kad byloje neginčijamai įrodyta, kad vien tik jo padaryti sužalojimai nulėmė tarpines neigiamas pasekmes – kraujo išsiliejimą ir kartu galutinę neigiamą pasekmę – mirtį. Apelianto nuomone, sprendžiant iš nustatytų sužalojimų dislokacijos vietų ir pasekmės atsiradimo vietos tam tikrose galvos srityse (dauguma sužalojimų padaryti kairėje galvos pusėje, o kraujas išsiliejo dešiniajame pusrutulyje), galima abejoti, kad vien tik sužalojimai, kuriuos jis padarė, lėmė kraujo išsiliejimą. Visa tai, kas paminėta, apelianto nuomone, leidžia manyti, kad jo padaryti sužalojimai nebuvo kraujo išsiliejimo priežastis arba buvo ne vienintelė priežastis, ji tik padėjo atsirasti pasekmei. Tokią jo padarytą išvadą, be jau paminėtų aplinkybių, apelianto teigimu, patvirtina ir specialisto išvadoje nurodytas faktas, kad nukentėjusiojo galvoje rastas 150 g svorio kraujo krešulys. Šis faktas patvirtina jo versiją, kad A. S. galvoje dėl ankstesnių sužalojimų susidarė krešulys, kuris nuo jo suduotų smūgių ir dėl alkoholio vartojimo susidariusio padidėjusio kraujospūdžio galėjo atitrūkti ir papildomai išbėgęs kraujas kartu su anksčiau susidariusiu krešuliu ir užspaudė smegenis. Apelianto teigimu, be papildomo faktoriaus – kraujo krešulio smegenys galėjo būti ir neužspaustos ir nukentėjusysis galėjo nemirti. Viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva negalėjo niekaip paveikti pasekmės – kraujo išsiliejimo, kadangi nuo tokio sužalojimo kraujas neišsilieja. Apeliantas skunde prašo, siekiant pašalinti visus anksčiau minėtus specialisto išvadoje esančius prieštaravimus, ištirti visas kitas jo paminėtas reikšmingas bylai aplinkybes, byloje skirti specialią ekspertizę.

Apeliantas skunde taip pat ginčija teismo išvadą, kad jis siekė nukentėjusiojo A. S. mirties. Tvirtina, kad jis nei prieš įvykį, nei įvykio metu, nei po įvykio nesiekė nukentėjusiojo mirties ir nebuvo abejingas galimoms pasekmėms, ką patvirtina faktinės bylos aplinkybės ir jo veiksmai sužalojus nukentėjusįjį – jis nepaliko nukentėjusiojo įvykio vietoje gulinčio, jį pakėlė, nuvedė ir paguldė į lovą. Dėl to, apelianto nuomone, jeigu būtų nustatyta, kad jis kaltas dėl A. S. mirties, sprendžiant dėl jo kaltės formos, galima būtų kalbėti tik apie neatsargią, o ne tyčinę kaltės formą. Apelianto teigimu, tokią jo išvadą patvirtina daugybė aplinkybių, į kurias pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 18) teismas privalėjo atsižvelgti spręsdamas apie jo tyčios turinį. Pirma, jo ir nukentėjusiojo A. S. tarpusavio santykiai buvo geri, jie buvo kaimynai, rimtai nesipyko, kartu išgerdavo, nei jis, nei nukentėjusysis prieš jį fizinio smurto nenaudojo, ką patvirtina liudytojų parodymai. Antra, jis smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo trumpą laiko tarpą, smurtas nebuvo intensyvus, sudavė tik nestiprius smūgius ranka ir galbūt koja į gyvybiškai nelabai pavojingas vietas – pilvą, lūpą, korpusą, smūgiai buvo chaotiški, nekoncentruoti į kažkurią konkrečią kūno vietą, jų lokalizacija labai didelė – nuo pilvo iki galvos, be to, smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį nebuvo iš anksto suplanuotas, o pasireiškė tik kaip savigynos pobūdžio atsakas į nukentėjusiojo neteisėtus prieš jį atliktus veiksmus (nukentėjusysis jį miegantį užpuolė ir pradėjo smurtauti). Jis sąmoningai nepasinaudojo galimybe spirti koja nukentėjusiajam į galvą (smūgiai koja į galvą būtų efektyvesnis ir greitesnis būdas atimti nukentėjusiajam gyvybę, jeigu jis to būtų siekęs), nors pagal egzistavusias aplinkybes galėjo taip pasielgti, o sudavė tik smūgius į nepavojingas gyvybei vietas. Trečia, jis sąmoningai nepanaudojo jokių specialių įrankių, tokių kaip peilis, kėdė, nors tokią galimybę turėjo (konfliktas vyko virtuvėje ir joje buvo daug įrankių, o gulintis ant žemės nukentėjusysis jam nebūtų sutrukdęs to padaryti). Ketvirta, jo veiksmai nebuvo intensyvūs ir truko tik tol, kol nukentėjusysis nebekėlė jam ir jo sveikatai pavojaus. Jis, supratęs, jog nukentėjusysis jau negalės prieš jį smurtauti, kad jau pavojus jo sveikatai yra praėjęs, iš karto pats sąmoningai nutraukė savo veiksmus, nors turėjo realią galimybę toliau juos tęsti prieš nukentėjusįjį. Penkta, jis, netikėtai pažadintas ir pajutęs prieš jį naudojamą tikrą ar tariamą smurtą (nukentėjusysis jį miegantį lovoje staiga užpuolė), iš pradžių negalėjo objektyviai suvokti ir įvertinti prieš jį naudojamo smurto intensyvumo ir realumo, dėl ko pradėjo gintis nuo netikėto užpuolimo. Jis gindamasis dar nebuvo visiškai pabudęs ir dėl to nelabai dar suvokė savo veiksmų, stengėsi tik neutralizuoti nukentėjusįjį. Kai tik suvokė, kad pavojus praėjo, iš karto savo veiksmus nutraukė, kaip suvokė ir sugebėjo stengėsi padėti sumuštam nukentėjusiajam.

Skunde apeliantas nesutinka ir su tuo, kad nukentėjusiojo prieš jį atlikti neteisėti veiksmai gali būti vertinami tik kaip provokuojantys. Mano, kad teismas, įvertinęs nukentėjusiojo prieš jį atliktus veiksmus tik kaip provokuojančius, nepakankamai įsigilino į reikšmingą aplinkybę, jog A. S. pats jį iš pradžių užpuolė, neištyrė visų užpuolimo aplinkybių, dėl ko padarė neteisingas išvadas. Apeliantas prašo įvertinus visas aplinkybes – A. S. pats pirmas jį staiga užpuolė ir pradėjo netikėtai, be jokio išankstinio perspėjimo, daužyti, jis tuo metu kietai miegojo, buvo dar apgirtęs (ir nukentėjusysis tai žinojo), prabudęs iš pradžių nesuvokė, kas ir kodėl prieš jį smurtauja, dėl ko nesąmoningai pradėjo gintis, o kai suprato, kad jį puola A. S. , toliau gynėsi, nes žinojo, jog šis anksčiau buvo teistas už nužudymą, labai išsigando dėl savo gyvybės, susijaudino – jo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį nuo tariamo užpuolimo (užpuolimas buvo tariamas, nes jis, įvertinęs tuo metu buvusias aplinkybes, neteisingai suvokė užpuolimo pavojingumą, palaikydamas jį tikru ir pavojingu jo gyvybei) arba kaip nužudymą labai susijaudinus (nustojo vartoti smurtą iš karto, kai praėjo išgąstis ir susijaudinimas).

Dėl viso to, remdamasis teismų praktika, apeliantas skunde daro išvadą, kad nuosprendyje išdėstyti faktiniai duomenys patvirtina tik faktą, jog buvo atimta gyvybė A. S. , tačiau yra neįrodyta, kad A. S. mirė vien tik dėl jo veiksmų ir tuo labiau dėl tyčinių veiksmų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis, taip pat nuosprendyje negali būti užuominų, jog kaltininkas neįrodė savo nekaltumo.

Apeliantas skunde taip pat ginčija jam teismo paskirtą bausmę. Tvirtina, kad ji yra neteisinga, nes paskirta netinkamai įvertinus jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, ankstesnius teistumus, kurie jau yra išnykę, ir dėl tų nusikaltimų jis padarė išvadas, neatsižvelgęs į kitas BK 59 straipsnyje tiesiogiai neįvardintas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kaip pvz., jo ir nukentėjusiojo gerus tarpusavio santykius, tai, kad po nusikaltimo jis padėjo nukentėjusiajam, suteikė pagalbą, paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, taip pat kitas reikšmingas atsakomybei aplinkybes – nukentėjusiojo asmenybę, pastarojo teistumus, amoralų gyvenimo būdą, sunkų girtumo laipsnį ir kt. Apeliantas mano, kad netgi jeigu teismas padarytų išvadą, jog jis yra kaltas dėl tyčinio nužudymo, tai, vadovaujantis teisingumo principu, turėtų jam skirti bausmę, ne didesnę negu sankcijos vidurkis, artimesnę sankcijos minimumui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš byloje esančių faktinių duomenų: liudytojų R. M. , E. B. , R. Ma. , iš dalies nuteistojo J. B. parodymų, specialistų išvadų Nr. M1809/0701, Nr. G3372/07/01, Nr. S312/07/60, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų, teismas padarė teisingas išvadas apie J. B. kaltumą tyčia nužudžius A. S. . Matyti, kad nuteistajam kyla abejonių dėl liudytojų R. M. , gimusio (duomenys neskelbiami), ir E. B. , gimusio (duomenys neskelbiami),, parodymų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Pirmas argumentas, dėl kurio apeliantas abejoja šių mažamečių liudytojų parodymais, yra jų amžius. Tačiau kolegija pažymi, kad BPK 78 straipsnyje numatyta, kad liudytoju gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus. Pagal įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuos duomenis galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalys).

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymas nenumato amžiaus ribos, nuo kada asmuo gali ar nebegali būti šaukiamas kaip liudytojas. Prireikus liudytoju gali būti ir mažamečiai vaikai, jeigu jie sugeba suvokti bylai svarbius reiškinius ir duoti apie juos teisingus parodymus.

Apeliantas teigia, kad tokio amžiaus vaikai negali adekvačiai įvertinti visų sudėtingų įvykių visumos, linkę fantazuoti, perkelti kitur ir kitomis aplinkybėmis matytus vaizdinius į jiems nurodomą situaciją, negali tinkamai ir konkrečiai išreikšti savo minčių. Šie apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir netinkantys šiai bylai, nes specialistė (psichologė) V. Skučaitė, apklausta apeliacinėje instancijoje, parodė, kad iš bendravimo su šiais dviem liudytojais nemano, kad jie linkę išgalvoti tai, ką jie pasakojo, ar būtų linkę meluoti. Jie, apklausiami VšĮ ,,Vaiko namas“, aplinkybes pasakojo natūraliai, pagal savo amžių tokio amžiaus vaikai suvokia, kas yra tiesa ir kas tai yra melas. Padedant juos apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjui, jai susidarė įspūdis, kad vaikai labai natūraliai pasakojo, tuo pačiu tempu, tokios pat būsenos. Iš pradžių pradėjo pasakoti nuo to, kas jiems atrodė svarbiausia, ką jie geriausiai atsiminė, t. y. tuos smūgius į galvą. Antras argumentas, dėl kurio apeliantas abejoja šių liudytojų parodymais, tai apklausos specifika (apklausė ne teisininkas, o psichologė). Kolegija nepripažįsta pagrįstu ir šio argumento. Iš byloje esančių prokuroro prašymų matyti, kad jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojų E. B. , gim. (duomenys neskelbiami), ir R. M. , gim. (duomenys neskelbiami), apklausos, manydamas, kad jie teisėjui duos išsamesnius parodymus (t. 1, b. l. 71, 89). Liudytojai apklausti BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka. Prokuroro iniciatyva į jų apklausą buvo pakviestos valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė bei psichologė, kuri padėjo apklausti E. B. ir R. M. . Apklausos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, kadangi šių, jaunesnių kaip aštuoniolikos metų, liudytojų apklausoje dalyvavo įtariamasis ir jo gynėjas. Laikydamasis BPK 186 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo, teisėjas užtikrino, kad liudytojams nebūtų daromas neleistinas poveikis. Iš apeliacinėje instancijoje perskaitytų protokolų, peržiūrėtų vaizdo ir garso įrašų bei psichologės V. Skučaitės, kuri padėjo apklausti liudytojus E. B. ir R. M. , apklausos matyti, kad jie apklausti laikantis BPK 186 straipsnyje numatytos tvarkos. Kolegija pažymi, kad BPK 186 straipsnyje nepilnamečio liudytojo apklausa kiek kitaip aprašyta negu nepilnamečio liudytojo apklausa teisiamajame posėdyje (BPK 280 straipsnio 1 dalis). Pastarajame nurodyta, kad valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas šaukiami dalyvauti apklausiant jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją, padeda apklausti nepilnametį, dalyvaudami apklausoje teisiamojo posėdžio pirmininko leidimu gali užduoti liudytojui klausimų. Tačiau BPK 186 straipsnyje nepilnamečio apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip išsamiai nėra reglamentuota. Todėl pripažinti liudytojų E. B. ir R. M. apklausą neteisėta, o jos protokolus neturinčiais įrodomosios vertės, niekiniais nėra pagrindo (t. 1, b. l. 72-81, 90-94).

Trečias argumentas, dėl kurio apeliantas abejoja liudytojų E. B. ir R. M. parodymais, yra tai, kad teismas jų neapklausė teisiamajame posėdyje, nepašalino prieštaravimų, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad atsižvelgęs į valstybinės vaiko teisių apsaugos atstovės J. Čaplinskienės nuomonę, jog dėl apklausos teisme liudytojams E. B. ir R. M. gali būti psichinė trauma, teismas šių liudytojų neapklausė, tačiau perskaitė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 26-27, 30). Jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų liudytojui dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 280 straipsnio 3 dalis). Matyti, kad BPK 280 straipsnio 3 dalies reikalavimai nepažeisti. Su liudytojais atskirame kambaryje bendravo psichologė V. Skučaitė, stebint apklausos dalyviams per televizorių kitame kambaryje, buvo daromas apklausos vaizdo ir garso įrašas. Tačiau kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog šiuos liudytojus reikėjo apklausti teisiamajame posėdyje, patikslinant jų parodymus dėl įvykio vietos ir situacijos, įvykio dalyvių veiksmų. Pašaukti į apeliacinės instancijos teismo posėdį, liudytojai E. B. ir R. M. davė parodymus, paaiškino savo ankstesnius parodymus, susiejo parodymus su situacine fotonuotrauka Nr. 4, esančia fotolentelėje (t. 1, b. l. 11). Jie patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojas R. M. parodė, kad į namo vidų jis įėjo pirmas ir pamatė įvykio pradžią. A. S. liepė J. B. eiti namo ir du kartus ranka sudavė gulinčiam J. B. per sėdmenis. Po to J. B. pašoko iš lovos, pargriovė A. S. ant grindų, penkis ar šešis kartus sudavė gulinčiam A. S. į galvą, taip pat koja į kaktą, po to jį, praradusį sąmonę, pakėlė ir nunešė į lovą. Liudytojas E. B. patvirtino, kad R. M. pirmas įėjo į namo vidų, jis jam iš paskos. Įvykio pradžios nepamatė. Stovėdamas koridoriuje jis matė, kaip J. B. kumščiais ir koja mušė A. S. , gulintį ant grindų. Po suduotų smūgių į galvą A. S. atsitrenkė galva į grindis. Nuo suduotų smūgių A. S. prarado sąmonę. J. B. jį pakėlė ant rankų ir nunešė į lovą, paguldė, ten vėliau jį pamatė nekvėpuojantį. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl jų gebėjimo tiksliai suvokti, įsidėmėti įvykio aplinkybes, išlaikyti informaciją ir ją perduoti apklausų metu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gauti parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, visiškai neprieštaraujantys kitai bylos medžiagai. Šių liudytojų parodymai teismo pagrįstai pripažinti įrodymais ir kaip teisėtais būdais gauti faktiniai duomenys galėjo būti vertinami kartu su kitais įrodymais, nustatant apelianto kaltę. Minėtų asmenų parodymais nuosprendyje pagrįstai įrodinėjamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Šioje byloje nepilnamečiams liudytojams anonimiškumas netaikytas. Įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti asmenų, kuriems nėra sukakę 18 metų amžiaus, parodymais. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kad, norint pripažinti įrodymais nepilnamečių liudytojų parodymus, juos reikia pagrįsti kokiais nors kitais įrodymais, kartu šis įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik nepilnamečio liudytojo parodymais.

Apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojų E. B. ir R. M. parodymai prieštarauja bylos medžiagai, nepripažįstami teisingais. Apelianto samprotavimai, jog jis negalėjo koja stipriai spirti nukentėjusiajam, kaip teigia šie liudytojai, nes vieta, kur įvyko įvykis, siauras, iš visų pusių apstatytas daiktais praėjimas, iš dalies prieštarauja paties nuteistojo parodymams, duotiems teisiamajame posėdyje, kuriame jis, be kita ko, parodė, kad koridoriuje mušėsi su A. S. (t. 2, b. l. 21), įvykio vietos apžiūros protokolui ir specialisto išvados Nr. S312/07(01) 1 punktui, kuriuose užfiksuota, kad yra 99,999999999 % tikimybė, jog nuoplovoje nuo koridoriaus grindų, paimtoje įvykio vietos apžiūros metu, yra nukentėjusiojo A. S. kraujas(t. 1, b. l. 5, 7, 18, 40). Apelianto teiginys, jog jis negalėjo kojos keliu prispaudęs prie žemės daug kartų smūgiuoti kumščiais, nes ant jo drabužių nerasta nukentėjusiojo kraujo pėdsakų, vėlgi ne visai tikslus. Minėtos specialisto išvados 3 punkte konstatuota, kad ant J. B. kelnių yra žmogaus kraujo pėdsakų, kam jie priklauso, pasakyti negalima dėl mažo kraujo kiekio (t. 2, b. l. 40). Nuteistojo teiginiai, jog pagal rastų kraujo pėdsakų dydį, formą ir išsidėstymą nukentėjusiojo galva negalėjo būti daužoma į grindis, pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais. Kita vertus, iš nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino įrodytu tokį mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo mechanizmą: J. B. , pargriovęs A. S. ant grindų, sudavė A. S. gulinčiam ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiu į pilvą, ne mažiau kaip 3 smūgius koja į krūtinę bei kaklą, ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiu į galvą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog specialisto išvada Nr. G3372/07(01), kurioje nurodyta, jog visi ant nuteistojo kūno atsiradę sužalojimai buvo padaryti gerokai seniau prieš įvykį, patvirtina jo parodymus, kad jis sudavė keletą smūgių nukentėjusiajam, nes, jeigu jis būtų taip stipriai daug kartų kumščiu daužęs nukentėjusiajam į veidą ir galvą, mušęs gulintį, tai ant jo (apelianto) rankų būtų atsiradę nubrozdinimų ir žaizdų. Apelianto argumentai nepripažįstami pagrįstais. Iš specialisto išvados Nr. G 3372/07 (01) matyti, kad J. B. apžiūrėtas po įvykio praėjus apie parą, ant jo kūno rasti sužalojimai atsirado skirtingu laiku, jų atsiradimo laikas aprašytas 1.2 papunktyje. Tačiau konstatuota, kad odos nubrozdinimai ant dešinio riešo bei dešinės plaštakos 1-o piršto padaryti paros laikotarpiu iki apžiūros. Odos nubrozdinimai dešinės plaštakos 1-o piršto galėjo atsirasti tiek pačiam atsitrenkiant į kietus bukus atsikišusius paviršius, tiek ir kovos metu, suduodant smūgį. Savigynai būdingų sužalojimų ant J. B. kūno nerasta (t. 1, b. l. 146-147). Tai reiškia, kad ne visi ant nuteistojo kūno atsiradę sužalojimai buvo padaryti gerokai seniau iki įvykio, ir apeliacinio skundo argumentai, liečiantys šią išvadą, aiškiai neteisingi. Dešinio riešo bei dešinės plaštakos 1-o piršto sužalojimai padaryti įvykio metu. Šie duomenys sutampa su specialisto išvados Nr. S312/07(01) duomenimis, iš kurių matyti, kad yra 99,99 % tikimybė, jog ant J. B. marškinėlių rastas jo kraujas (t. 1, b. l. 39-47). Apeliaciniame skunde išdėstytas samprotavimas, jeigu jis būtų stipriai ir daug kartų kumščiu daužęs nukentėjusiajam į veidą ir galvą, mušęs gulintį, tai ant jo kūno tikrai būtų atsiradę nubrozdinimų, žaizdų, tėra prielaida ir nieko daugiau.

Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad jis sudavė tik keletą smūgių, tačiau teisiamajame posėdyje jis parodė kitaip – kiek tiksliai smūgių sudavė, negali pasakyti, nes neprisimena, buvo girtas, iš pradžių stumdėsi, po to mušėsi su kumščiais, mušėsi prie stalo ir koridoriuje (t. 2, b. l. 27-28). Iš 2007 m. birželio 18 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad J. B. parodė, jog A. S. konflikto metu jam sudavė į veidą, o jis A. S. , kiek atsimena, smūgių nesudavė, tik stumdėsi (t. 1, b. l. 116-117). 2007 m. liepos 11 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole pažymėta, kad jis tokius parodymus patvirtino (t. 1, b. l. 156-157, 158-160). Įtariamojo apklausos protokole vėlgi pakartota, kad jis nesudavė smūgių A. S. , tik su juo stumdėsi, A. S. jam sudavė smūgį (t. 1, b. l. 121-122). Palyginus J. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, su jo parodymais pirmosios instancijos teisme, jie nebuvo nuoseklūs ir kito. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog nukentėjusiojo nesumušė, ne vieno smūgio nesudavė, jis pats gavo smūgį nuo nukentėjusiojo, teisme iš dalies prisipažino kaltu ir parodė, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, tik dėl girtumo neatsimena, kiek jų, o apeliaciniame skunde tvirtina, kad sudavė keletą smūgių. Kita vertus, nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs ir dėl įvykio vietos: ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad lauke prie namo durų įvyko konfliktas, jie susistumdė ir A. S. po jo postūmio nugriuvo ant žolės (t. 1, b. l. 159). O teisiamajame posėdyje parodė, kad jis su A. S. stumdėsi ir mušėsi namo viduje (koridoriuje) (t. 2, b. l. 27-28). Nuteistojo J. B. parodymai bylos proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Apelianto teiginiai, jog jis sudavė tik keletą smūgių nukentėjusiajam, paneigiami ne tik liudytojų E. B. ir R. M. parodymais, bet ir specialisto išvada Nr. M1809/07(01), iš kurios matyti, kad nukentėjusiajam A. S. buvo padaryti sužalojimai ne tik galvoje, bet ir kitose kūno vietose, sužalojimai padaryti sudavus ne keletą smūgių, o ne mažiau kaip 4-ių trauminių poveikių į galvą ir ne mažiau kaip 20-ties trauminių poveikių į kitas kūno vietas (t. 1, b. l. 31), ekspertės N. Jegorovos apklausa pirmosios instancijos teisme, kurios metu ji paaiškino, jog A. S. sužalojimai padaryti kietais, bukais daiktais neilgai trukus iki mirties, tai galėjo būti kumštis ar koja, sužalojimai padaryti suduodant smūgius, sužalojimai galvoje labiau tikėtina, kad padaryti nuo smūgių (t. 2, b. l. 30).

Netenkintinas apelianto prašymas specialisto išvados Nr. 1809/07(01) nepripažinti įrodymu. Specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino specialisto išvadą Nr. M1809/07(01), šiuo įrodymų šaltiniu nustatytais duomenimis grįsdamas savo išvadas, tinkamai tai motyvavo nuosprendyje.

Iš ekspertės N. Jegorovos apklausos teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka matyti, kad apeliantas ne visai teisingai interpretuoja jos turinį ir neteisingai vertina ekspertės parodymus pirmosios instancijos teisme. Ji parodė, kad tikslaus sužalojimo padarymo laiko nustatyti neįmanoma. Histologiniai duomenys yra tokie, kad galima pasakyti, jog visi kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 1-6 valandų laikotarpiu iki mirties. Histologiškai buvo nustatyta, kad sužalojimai vienodo senumo, tai reiškia, sužalojimai buvo padaryti vienu metu. Lavono tyrimo metu nebuvo tokių požymių, kad būtų galima teigti, jog kraujo krešulys buvo susidaręs anksčiau. Būtent nuo specialisto išvadoje Nr. M1809/07(01) konstatuotų sužalojimų susidarė kraujo krešulys. Nukentėjusiojo girtumas ar jo girtavimas, didelė alkoholio kiekio koncentracija nukentėjusiojo kraujyje neturėjo įtakos kraujo išsiliejimui į galvos smegenis. Nukentėjusiajam kraujas išsiliejo į galvos smegenis dėl plyšusios kraujagyslės, kuri plyšo nuo trauminio poveikio į veido sritį. Nuosprendyje nustatytu būdu: pargriovus nukentėjusįjį ant grindų ir suduodant jam ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į pilvą, ne mažiau kaip tris smūgius koja į krūtinę bei kaklą ir ne mažiau kaip keturis smūgius kumščiu į galvą, galėjo būti padaryti sužalojimai, kurie aprašyti specialisto išvadoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas pasižymi specifika, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Apeliantas, vertinęs specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi. Apelianto teiginiai, jog specialisto išvada dėl lavono ištyrimo nepagrįsta jokiais konkrečiais argumentais, moksliniais įrodymais ar tyrimo medžiaga, yra deklaratyvūs ir neargumentuoti.

Kitų asmenų smurto vartojimas prieš nukentėjusįjį A. S. byloje neįrodytas. Bendrosios pagalbos centro prie LR VRM 2007 m. birželio 17 d. pranešimo faksogramoje lakoniškai nurodyta, kad A. S. mirė bute nuo sumušimų, paaiškino sugyventinė R. Ma., nepažįstami asmenys dieną atnešė sumuštą, pranešė GMP vietoje sugyventinė R. Ma., aiškinasi 1 PK (t. 2, b. l. 22). Iš kitų medicininių duomenų matyti, kad Greitosios medicinos pagalbos stotis priėmė iškvietimą ir nuvyko į (duomenys neskelbiami) butą, Vilniuje, 2007 m. birželio 16 d. 23 val. 54 min. Sulyginus laiką šiuose dokumentuose matyti, kad greitosios pagalbos medikai nuvyko anksčiau ir, kaip matyti iš faksogramos turinio, jie pranešė Bendrosios pagalbos centrui 2007 m. birželio 17 d. 00.23 val. apie bute rastą mirusį A. S. , nurodydami, kad bute jiems sugyventinė paaiškino, jog dieną A. S. atnešė nepažįstami. Pranešimo apie įvykį faksogramoje nurodyta, kad 2007 m. birželio 17 d. 00.21 val. nusiųstos Vilniaus m. 1 PK pajėgos (t. 1, b. l. 22). Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2007 m. birželio 17 d. 00.20 val. gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbiami) rastas lavonas. Nuvykus į vietą R. Ma. paaiškino, kad birželio 16 d. vyko muštynės tarp A. S. ir J. B. . Bute be R. Ma. rasti E. R. , J. B. . Visi jie buvo neblaivūs. Įtariamasis J. B. pristatytas į 1 PK (t. 1, b. l. 102), jį patikrinus alkotesteriu nustatytas 3,30 promilės girtumas (t. 1, b. l. 103). Liudytoja R. Ma. , apklausta teismo posėdyje apeliacine tvarka, parodė, jog įvykio metu buvo girta, neatsimena, kad būtų teigusi, jog sumuštą A. S. atnešė nepažįstami, nes tokie duomenys neatitinka tikrovės. Pranešimo apie įvykį faksogramoje nurodytą aplinkybę, jog A. S. sumuštą atnešė nepažįstami, nepatvirtino nei pati R. Ma., nei kiti byloje ištirti įrodymai. Liudytojų R. Ma. , E. B. parodymais paneigiami apeliacinio skundo teiginiai, jog prieš įvykį nukentėjusysis buvo sužalotas ir vaikščiojo sutvarstyta galvą, taip pat ekspertės N. Jegorovos apklausa teismo posėdyje apeliacine tvarka, kurios metu parodė, kad jokių sužalojimų, padarytų anksčiau nei įvykio metu, ant nukentėjusiojo kūno nerado darydama lavono skrodimą. Senos 2002 m. traumos mirčiai įtakos neturėjo. Kolegija, remdamasi šių duomenų visuma, nepripažįsta pagrįstais apelianto teiginių, kad ne J. B. mirtinai sužalojo A. S. .

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje apeliantas pareiškė, jog jis negalėjo suduoti nukentėjusiajam stiprių smūgių dešine ranka, kadangi ši buvo sužalota, ją sunkiai valdė. Šiai aplinkybei pagrįsti nuteistojo ir jo gynėjo prašymu buvo apklausti liudytojai S. Z. ir A. G. , kurie parodė, kad iki įvykio J. B. buvo susižalojęs dešinę ranką, ant jos buvo uždėtas tvarstis su langete. Liudytoja S. Z. parodė, kad J. B. į medicinos įstaigą nesikreipė. Ji pati jam suteikė medicinos pagalbą, nors ir neturi medicininio išsilavinimo. Jos manymu, J. B. su sužalota ranka negalėjo nukentėjusiajam padaryti tokių sužalojimų. Kolegija, remdamasi ekspertės J. Gincman-Doroščenko apklausa teismo posėdyje apeliacine tvarka, atmeta šiuos apelianto ir liudytojos parodymus, kad J. B. sunkiai valdė ranką, negalėjo suduoti stiprių smūgių nukentėjusiajam. Ekspertė parodė, kad apžiūros metu nuteistasis lengvai valdė dešinę ranką, visus jo kūno sužalojimus ji aprašė specialisto išvadoje Nr. G 3372/07(01). Iš šios išvados matyti, kad maždaug prieš 7-10 dienų iki apžiūros nuteistajam padarytas odos nubrozdinimas dilbyje, prieš 3-5 dienas iki apžiūros padarytas odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje, sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, galėjo atsirasti ir pačiam užsigaunant į kietus bukus daiktus (t. 1, b. l. 146-147). Ekspertė kategoriškai paneigė nuteistojo teiginius, jog jis jai apžiūros metu skundėsi, kad sunkiai valdo dešinės rankos plaštaką ir ši buvo labiau sužalota nei aprašyta specialisto išvadoje. Ekspertė parodė, kad dėl savo sveikatos būklės J. B. nusiskundimų nepareiškė. Šią aplinkybę ji nurodė išvados aprašomojoje dalyje. Iš ten matyti, kad J. B. ekspertei paaiškino, kad jis mušė A. S. rankomis ir kojomis, nusiskundimų dėl savo sveikatos neturi (t. 1, b. l. 146). Kolegija taip pat pažymi, kad tokios aplinkybės apie sunkiai valdytą ranką nuteistasis nebuvo nurodęs nė vienoje apklausoje. Jis ją nurodė po to, kai 2008 m. kovo 17 d., t. y. prieš apeliacinės instancijos posėdį, S. Z. , nurodžiusi teismui esanti žmona, gavo leidimą pasimatyti su nuteistuoju (t. 2, b. l. 69). Liudytojai A. G. , davęs parodymus apie sunkiai valdomą ranką, ir A. P. (A. P. ), kuris tvirtino matęs prieš įvykį A. S. sužalotą (sutvarstyta galva), parodė, jog parodymus duoti apie tokias aplinkybes jų prašė ir kvietė ateiti į teismą S. Z. . Liudytoja S. Z. teismo posėdyje apeliacine tvarka parodė esanti nuteistojo sugyventinė, klausėsi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nesutikdama su teismo nuosprendžio išvadomis nusprendė padėti J. B. . Kolegija atmeta visų šių liudytojų parodymus, kadangi jie prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir jie duoti siekiant padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismas pagrįstai pripažino, kad dėl tyčinės nuteistojo J. B. veikos nukentėjusysis mirė, ir teisingai nustatė netiesioginės tyčios buvimą. Apeliantas, teigdamas, jog teismas turėjo pripažinti, kad jo veika apima neatsargią kaltę, ne visiškai atskleidė jo veikos subjektyviosios pusės turinį, nepakankamai įvertino esminius ir reikšmingiausius faktinius duomenis. Nustatydamas nusikaltimo subjektyviąją pusę, teismas pirmiausia remiasi objektyviais bylos duomenimis, rodančiais, kad nukentėjusiajam suduotas ne vienas, o devyni stiprūs staigus smūgiai kumščiais ir kojomis, koncentruoti į gyvybiškai svarbias kūno dalis (galvą, krūtinę ir kaklą), smūgiai buvo ne atsitiktiniai, o valingi veiksmai, atlikti partrenkus nukentėjusįjį ant grindų ir šį laikant gulintį, kad negalėtų išvengti smūgių. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog suduodamas tokio pobūdžio smūgius J. B. suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį, numatė pavojingas gyvybei pasekmes. Nenustačius, kad J. B. tyčia apėmė siekimą atimti gyvybę, pagrįstai laikyta, kad jis veikė netiesiogine tyčia.

Iš liudytojo R. M. parodymų matyti, kad A. S. sudavė ranka per sėdmenis gulinčiam ant sofos J. B. . Tokius veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją arba pripažinti sukėlusiais staigų didelį neblaivaus nuteistojo susijaudinimą nėra jokio pagrindo. 2007 m. birželio 17 d. J. B. paaiškinime parašyta, kad su A. S. susibarė ir susimušė, kadangi šis ėmė pavydėti savo sugyventinės R. Ma. (t. 1, b. l. 105). Per 2007 m. birželio 18 d. įtariamojo apklausą jo parodyta, kad dėl ko konkrečiai įvyko konfliktas, neatsimena, gal dėl to, kad A. S. išgertuvių metu slėpdavo vyno butelį po stalu, o gal dėl to, kad supavyduliavo R. Ma. (t. 1, b. l. 117). 2007 m. birželio 22 d. paaiškinime parašyta, kad jis užmigo fotelyje, o pabudo, kai A. S. vogė – ėmė nuo jo rankos laikrodį, dėl to įvyko konfliktas, jie susipešė – susistumdė (t. 1, b. l.152, 153). 2007 m. liepos 11 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietos protokole parodyta, kad, įvykus žodiniam konfliktui tarp jo ir A. S. , jie išėjo į lauką ir apsistumdė (t. 1, b. l. 156-157). Teisiamojo posėdžio protokole pažymėtos kelios konflikto ir muštynių priežastys: dėl R. Ma. , A. S. sugyventinės, jis pradėjo jos nuteistajam pavydėti; A. S. bandė nuo jo rankos nuimti laikrodį; A. S. prašė duoti išgerti arba duoti jam pinigų (t. 2, b. l. 27). Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį, kai jis padarytas kaltininkui esant staigaus didelio susijaudinimo būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Iš nuteistojo ir liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis prieš įvykį girtavo su nuteistuoju, liudytoja R. Ma. , E. R. , mirusiu priėmus nuosprendį. Išgertuvių metu nukentėjusysis su nuteistuoju pykosi dėl įvairių priežasčių. Teismas, remdamasis liudytojo R. M. parodymais, pripažino įrodytu faktą , kad nuteistojo smurtiniai veiksmai sekė po to, kai nukentėjusysis, jam gulinčiam ant sofos, sudavė ranka du kartus per sėdmenis. Teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tokius nukentėjusiojo prieš pat įvykį padarytus neteisėtus veiksmus, įvertindamas juos kaip provokuojančius nuteistojo veiką. Suduoti nuteistajam du smūgiai per sėdmenis nesukėlė jam susijaudinimo ta prasme, kurią įstatymo leidėjas yra numatęs BK 130 straipsnyje. Jokiais bylos duomenimis nepatvirtintas J. B. paaiškinimas ekspertei, kad A. S. buvo užsimojęs kirviu, bet iš jo atėmęs, mosikavo rankomis, bet nė vieno smūgio nepavyko suduoti, J. B. visus atmušė (t. 1, b. l. 146). Net ir pats nuteistasis tokių aplinkybių dėl kirvio panaudojimo, jį apklausiant, nebuvo nurodęs. Remtis visiškai nepatvirtintais duomenimis ir teigti, kad buvo būtinosios ginties situacija, nėra jokio pagrindo. Kita vertus, apeliaciniame skunde to taip pat neprašoma. Apie tai užsiminė gynėjas tik baigiamosiose kalbose ir be argumentų.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kokia buvo A. S. mirties priežastis – patirtas galvos sumušimas. Tačiau sprendžiant apie priežastinio ryšio buvimą kaltininko veiksmuose, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, kad būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai, sąlygojo asmens mirtį. Priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo būtinoji sąlyga šiems padariniams kilti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. S. vartojo ir padarė jam mirtinus sužalojimus vienas J. B. . Procesiniai veiksmai, kuriais užfiksuoti įrodymai, atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir jų metu gauti faktiniai duomenys yra leistini įrodymai. Šioje nutartyje minimi faktiniai duomenys, gretinant juos tarpusavyje, papildo vienas kitą, sutampa pagal esmines detales ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią kolegijai daryti išvadą, kad J. B. padarė tyrimo metu A. S. lavone nustatytus sužalojimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, už kurią pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai nuteistas.

Pagal teismų praktiką nužudymo bylose, skirdami bausmę pagal BK 129 straipsnį, teismai turi atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis nepataisomus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei. Teismo nuosprendžiu motyvuotai parinktas tinkamas bausmės dydis. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią bei kitas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes, taip pat įvertino šių aplinkybių visumą, parinko bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Paskirta bausmė yra teisinga ir sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams realizuoti (BK 41 straipsnis). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje neatsirado jokių naujų pagrindų teismo paskirtai bausmei sušvelninti.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Teismas nuosprendį surašė pagal jo turinį nustatančius BPK reikalavimus. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apskųstą teismo nuosprendį naikinti ar keisti dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Albinas BielskisAloyzas Kruopys