- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-19
- Bylos Nr.
- 2A-412-154/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-04896-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė (pirm.), Laisvė Aleknavičienė, Jolanta Badaugienė
- Atsakovas
- Šiaulių rajono savivaldybės
- Ieškovas
- G. A., V. A.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Teisėjas A. Martinavičius Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04896-2012-4 Procesinio sprendimo kategorija
28.1.;30.11.;121.21.
SPRENDIMAS
2013 m. rugsėjo 19 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-588-362/2013, iškeltoje pagal ieškovų G. A. ir V. A. ieškinį atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei, trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo paimti visuomenės poreikiams gatves bei žemės sklypus – susisiekimo bei komunikacinius koridorius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai G. A. ir V. A. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami:
1) „įpareigoti atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu paimti ieškovei V. A. priklausančius 0,8598 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 0,6165 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams, bei atlikti visus kitus būtinus šių sklypų paėmimui visuomenės poreikiams veiksmus“;
2) „įpareigoti atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę inicijuoti ieškovui G. A. priklausančių gatvių: (duomenys neskelbtini)gatvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvės , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Gatvės - įvažiavimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), išpirkimą iš ieškovo G. A.“;
3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad 2005 birželio 21 d. ieškovas G. A. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę dėl jam nuosavybės teise priklausančio 8,4622 ha žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimo iš Aukštelkės bendrajame plane numatyto daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo į individualių namų statybos kvartalą.
2005 lapkričio 24 d. Šiaulių rajono savivaldybės taryba Sprendimu Nr. T-313 G. A. prašymą dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo patenkino ir Sprendimo 2 punkte nustatė, kad „detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandens, nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimo planai), specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas“. To paties Sprendimo 3 punktu įpareigojo Architektūros ir urbanistikos skyrių „projektavimo sąlygų sąvadus pastatų statybai planuotuose sklypuose išduoti tik tada, kai bus įrengti inžineriniai tinklai ir gatvės“. Ši Sprendimo Nr. T-313 nuostata buvo perkelta ir į vėliau sekusius dokumentus - Planavimo sąlygų sąvadą Nr. SPA-670, Planavimo užduotį bei kitus statybos dokumentus.
Ieškovo G. A. naujas mažaaukščių gyvenamųjų namų kvartalas suprojektuotas dalyje buvusios 1991 metais suprojektuotos daugiaaukštės daugiabutės (duomenys neskelbtini) gyvenvietės. Detaliuoju planavimu žemės ūkio paskirties sklypas (8,4622 ha), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padalytas į 70 sklypų, iš jų - 65 sklypus 9-14 arų dydžio, kurių paskirtis - kitos paskirties žemė, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, pobūdis- mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba (Šiaulių apskrities viršininko 2006-09-19 įsakymas Nr. V-4035 „Dėl iš žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) suformuotų žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo (duomenys neskelbtini) regione“). Be to, buvo suformuoti du atskiri 0,8598 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,6165 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dydžio sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), kurių naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - inžinerinės infrastruktūros teritorijos, pobūdis - susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams. Toks sklypų suformavimas nustatytas 2006 m. gegužės 18 d. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos Sprendimu Nr. T-132 patvirtintame Detaliajame plane. Šiuo metu šių dviejų sklypų, skirtų susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridoriams, savininkė yra ieškovė V. A..
Šalies argumentai
Ieškovai nurodė, kad mažaaukščių gyvenamųjų namų kvartalą su Aukštelkės gyvenviete jungia jau buvusios ir šiai dienai esančios (duomenys neskelbtini) gatvės, o naujai sukurtus mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai skirtus sklypus tarpusavyje bei su (duomenys neskelbtini) gyvenvietės gatvių tinklu jungia ieškovo G. A. lėšomis naujai suprojektuotos ir nutiestos gatvės - (duomenys neskelbtini)gatvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) gatvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei gatvė - įvažiavimas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovai teigia, kad naujas gyvenamųjų namų kvartalas su gatvėmis ir inžineriniais tinklais nebuvo sukurtas plyname lauke, o integruotas į funkcionuojančią (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, kurioje gyvena apie 1200 gyventojų. Pažymi, kad 2006 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenė „(duomenys neskelbtini)“ (susirinkimo protokolo Nr. 9) neprieštaravo dėl dviejų naujų gatvių - (duomenys neskelbtini) ir(duomenys neskelbtini) suprojektavimo. Šiai dienai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių bei gatvės - įvažiavimo savininkas yra ieškovas G. A.. Ieškovų nuomone du atskiri 0,8598 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 0,6165 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), kurių naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - inžinerinės infrastruktūros teritorijos, pobūdis - susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams (toliau tekste - Žemės sklypai) bei gatvės - (duomenys neskelbtini) gatvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) gatvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei gatvė – įvažiavimas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), paimtini visuomenės poreikiams, kadangi šis ieškovams nuosavybės teise priklausantis turtas naudojamas išimtinai visuomenės poreikiams tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti.
Nurodė, kad ieškovai neginčijo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Nr. T-313 ir 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Nr. T-132, kuriais buvo nustatyta gatvių ir tinklų tiesimo pareiga. Šie sprendimai galiojantys, nebuvo nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti.
Nurodė, kad negali būti laikomas sąžiningu ieškovų siekis įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl paėmimo visuomenės poreikiams nekilnojamojo turto, kuriuo jie pasinaudojo savo privačiam verslui skatinti bei padaryti perkamą nekilnojamąjį turtą – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai skirtus žemės sklypus patrauklesnius pirkėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Įpareigojo „atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu paimti ieškovei V. A. priklausančius 0,8598 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,6165 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei atlikti visus kitus būtinus šių sklypų paėmimui visuomenės poreikiams veiksmus“.
Įpareigojo „atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę teisės aktų (nustatyta tvarka) inicijuoti ieškovui G. A. <...> priklausančių gatvių – (duomenys neskelbtini) gatvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gatvė - įvažiavimas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), (paėmimą) visuomenės poreikiams, bei atlikti visus kitus būtinus šių gatvių paėmimui visuomenės poreikiams veiksmus“.
Priteisė iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės ieškovams V. A. ir G. A. bylinėjimosi išlaidas - 286 Lt žyminio mokesčio, 3000 Lt už advokato pagalbą, bei valstybei 17,70 Lt už procesinių dokumentų įteikimą.
Teismas nurodė, kad Statybos įstatymo 20 str. 7 d. numato, jog projektavimo sąlygose draudžiama nustatyti reikalavimą, kad statytojas (užsakovas) atliktų esamų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų remonto ar rekonstravimo darbus. Šiuos darbus privalo atlikti tų tinklų ar komunikacijų savininkai ar naudotojai, o jei dėl suprojektuoto statinio būtina išplėsti esamus ar nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, sudaroma inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo (užsakovo) sutartis, joje nurodoma inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų statybos finansavimo ir naudojimo tvarka bei nuosavybės teisės (užbaigus statybą), ir sutartis pridedama prie statinio projektavimo sąlygų sąvado. Pažymėjo, kad duomenų, jog tokia sutartis buvo sudaryta, teismui nepateikta.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, keisdamas žemės sklypų naudojimo paskirtį žemės planavimo dokumentuose, ieškovas G. A. nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą. Šio kvartalo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą atsakovo nutarimu taip pat turėjo sukurti ir pastatyti pats ieškovas. Šis nutarimas apskųstas nebuvo, jo pagrindu toliau buvo vykdomas planavimas bei atliekami statybos darbai. Pažymėjo, kad šis projektas siekiamų tikslų prasme buvo komercinis, t. y. suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai, sukurta tinkama gyventi aplinka, įrengiant inžinerinę infrastruktūrą, ir šie objektai, tačiau ne inžineriniai tinklai, buvo parduoti kitiems asmenims, taip, būdamas projekto plėtotojas, ieškovas turėjo numatyti ir įrengtos bendros kvartalo naudojimo reikmėms infrastruktūros teisinį statusą. Nurodė, kad Šiaulių rajono savivaldybė, perduodama detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės sklypo savininkui G. A., tarpusavyje nesusitarė, kad žemės sklypus su juose įrengta infrastruktūra sutarčių pagrindu nuosavybėn perims Šiaulių rajono savivaldybė.
Teismas konstatavo, kad ieškovui G. A. priklausančios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės bei gatvė - įvažiavimas negali būti laikomos ribotų teritorijų – kiemų keliais, nes, vadovaujantis Kelių įstatymo 2 str. 2 dalimi, gatvė – kelias ar jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje, paprastai turintis pavadinimą, yra įstatymo vienareikšmiškai priskirtos prie viešųjų kelių, todėl nurodytos (duomenys neskelbtini) ir(duomenys neskelbtini) gatvės bei gatvė - įvažiavimas visiškai atitinka jų apibūdinimą pagal įstatymą. Teismas padarė išvadą, kad vykdant Šiaulių rajono savivaldybės nutarimą dėl infrastruktūros tinklų statybos bei esant sutarčiai dėl šių tinklų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, žinant įstatymo reikalavimus, jog dalis šių tinklų, t.y. gatvės, privalės būti būtent savivaldybės nuosavybėje, ieškovas G. A. turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, jog atsakovai imsis priemonių perimti inžinerinius tinklus savo nuosavybėn, nors tai ir nebuvo aptarta ar detalizuota detaliojo plano parengimo stadijoje.
Teismas nustatė, kad inžineriniai tinklai ir gatvės suprojektuoti ir pastatyti ieškovo G. A. lėšomis skirti ne jo paties, o integruoto į (duomenys neskelbtini) miestelį kvartalo gyventojų poreikiams tenkinti, nes numatoma, jog kvartale turės gyventi apie 228 gyventojai. Pažymėjo, kad tai, jog šiuo metu ten toks skaičius gyventojų negyvena, esmės bylai neturi. Nustatė, kad bent jau dalis turimų inžinerinių tinklų – (duomenys neskelbtini) ir(duomenys neskelbtini) gatvės, gatvė-įvažiavimas – pagal įstatymą negali priklausyti ieškovui G. A., o jis pats turėjo teisėtą lūkestį, jog, suprojektavus ir pastačius inžinerinius tinklus bei gatves, jam ateityje neteks rūpintis tiek pačiais statiniais, tiek užtikrinti jų funkcionavimą. Tai, kad ieškovas G. A. nesiekia, jog suprojektuoti ir pastatyti jo lėšomis inžineriniai tinklai ir gatvės liktų jo ir jo šeimos nario asmeninėje nuosavybėje, matyti ir iš ne kartą atsakovui teiktų pasiūlymų dėl nuosavybės perėmimo. Teismas pažymėjo, jog ir pats atsakovas savo nenorą perimti, pateikus prašymą, visuomenės poreikiams nurodytus žemės sklypus, pradžioje motyvavo tik tuo, jog einamuoju momentu nėra poreikio ir pinigų, tik vėliau nurodė, kad įstatymas neįpareigoja tai daryti.
Teismas konstatavo, kad atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė negali perkelti ieškovams G. A. ir V. A. atsakovui Vietos savivaldos įstatymu priskirtų funkcijų, tokių kaip geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad, nesant kito pasiūlyto būdo (jis galėjo būti pasiūlytas, teikiant priešieškinį byloje, ar teikiant tiesioginius pasiūlymus ieškovams) užtikrinti visuomenės dalies - (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojų poreikius, ir ne tik kvartalo gyventojų, bet ir visų kitų, kurie naudojasi išplėtota gatvių struktūra; nesant ieškovams pareigos šiuos poreikius ateityje užtikrinti bei šiuo metu iš esmės naudojant privačią nuosavybę savivaldybės funkcijų įgyvendinimui, teismas ieškinį tenkina.
Teismas nurodė, jog nemano, kad (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojai, gyvenantys kvartale, kuriame yra ieškovams asmeninės nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai ir gatvės, yra tretieji asmenys šioje byloje, kadangi nepriklausomai nuo to, kas bus žemės sklypų savininkas, nurodytos funkcijos turės būti įgyvendinamos tokia pat tvarka ir apimtimi. Teismo manymu, tai patvirtina (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas, kuriame nurodoma, jog seniūnija suinteresuotumo byloje neturi. Pažymėjo, kad santykiai tarp ieškovo G. A. ir gyventojų, įsigijusių žemės sklypus šiame kvartale, numatyti įsigijimo sutartyse, nėra šios bylos dalykas, bei įtakos sprendimui neturi.
Šalies argumentai
Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Priteisti iš ieškovų 286 Lt žyminį mokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, todėl teismas ieškinį turėjo palikti nenagrinėtu CPK 296 str. 1 d. 1 punkto pagrindu.
Teigia, kad Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl bylos rūšinio teismingumo nustatė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Nebuvo analizuota, kad kreipiamasi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) nustatyta tvarka. ABTĮ 25 str. numato, kad yra išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, „prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais - turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją“.
2. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti Šiaulių rajono savivaldybės prašymą įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis asmenis, pirkusius žemės sklypus iš A., nors tai tiesiogiai liečia jų interesus, kadangi jie sumokėjo daugiau už žemės sklypus, negu būtų mokėję be gatvių ir kitų komunikacijų. Tretieji asmenys šį teiginį patvirtino Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1095-210/2012. Ieškovas, kreipdamasis į savivaldybę, reikalavo 1 230 511 litų. Toks reikalavimas iš esmės buvo ir yra nesąžiningas, kadangi būtų antrą kartą mokama už sukurtą prie žemės sklypų pridėtinę vertę dėl nutiestų kelių (komunikacijų) iš Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų mokamų mokesčių. Atsakovas niekada neprieštaravo paimti gatves neatlygintinai arba už simbolinę vieno lito kainą, tačiau toks pasiūlymas ieškovo netenkindavo.
3. Šiaulių rajono savivaldybės meras neturėjo teisės tenkinti arba netenkinti ieškovo prašymo. Svarstyti ar yra viešasis visuomenės poreikis turėjo Šiaulių rajono savivaldybės taryba, priimdama atitinkamą sprendimą, vadovaudamasi Vyriausybės 2005-08-25 nutarimu Nr. 924 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo”. Meras nesikreipė į Šiaulių rajono savivaldybės tarybą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, o norint kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, reikėtų vadovautis Žemės įstatymo 46 straipsniu, kuris numato Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką: „valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir, kad šis poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę. Prašymas paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti pagrįstas šios analizės rezultatais, taip pat visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, taip pat raštu praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie tokio prašymo pateikimą ir nurodo konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę”.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo sąnaudų ir naudos analizės.
4. Norint kreiptis į Nacionalinę žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, reikėtų vadovautis Žemės įstatymo 48 straipsniu, kuris nustato, kas privalo pateikti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą – „žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimą ir jų įgyvendinimą savo lėšomis organizuoja žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos“. Teismas nenustatė, kad yra Šiaulių rajono savivaldybės interesas paimti minimą žemę visuomenės poreikiams, o nustatė, kad buvo ieškovo suinteresuotumas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams.
5. Teismas turėjo duomenis, kad Šiaulių rajono savivaldybės meras, pateikdamas atsakymą, nesivadovavo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu. Šiaulių rajono savivaldybės mero atsakymuose atsispindėjo mero, o ne Šiaulių rajono savivaldybės nuomonė. Meras nesivadovavo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu įtvirtinta nuomone, kuri yra būtina prieš kreipiantis į Nacionalinę žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės paėmimo Vyriausybės 2005-08-25 nutarime Nr. 924 patvirtinta tvarka. Nagrinėjamojoje byloje nebuvo ginčijamas pareigūno veikimas arba neveikimas. Net pats teismas 2012-08-24 nutartimi kreipdamasis į specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo pažymėjo, kad kyla klausimas, kokia tvarka reiktų nagrinėti pareigūno veikimą arba neveikimą. Ikiteisminius ginčus dėl pareigūnų netinkamo veikimo arba neveikimo nagrinėja Šiaulių rajono savivaldybės visuomeninė administracinė ginčų komisija. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nebuvo pasinaudota privalomu ne teisminiu ginčų sprendimu. Atsakinėdamas teisme į klausimus atsakovo atstovas pažymėjo, kad klausimą, ar yra viešasis interesas dėl gatvių paėmimo visuomenės poreikiams, turėjo spręsti ne Šiaulių rajono savivaldybės meras, o Šiaulių rajono savivaldybės taryba.
6. Teismas klaidingai teigia, kad byloje yra (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas, nes nėra tokio nei juridinio, nei struktūrinio darinio ar filialo. Ginčo teritorija patenka į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos teritorinio filialo -(duomenys neskelbtini) seniūnijos teritoriją ir (duomenys neskelbtini) kaimiškosios seniūnijos teritoriją. (duomenys neskelbtini) priklauso (duomenys neskelbtini) kaimiškajai seniūnijai, tačiau žemė, kur nutiestos gatvės, priklauso (duomenys neskelbtini) kaimui, kuri priklauso (duomenys neskelbtini) seniūnijai. Apeliantas mano, kad teismas nurodė vienos iš seniūnijų raštą, kuriame teiginys, kad suinteresuotumo byloje neturi, visai net nepanašus į tą reikšmę, kurią teismas bando suteikti raštui. Seniūnija veikia kaip biudžetinės įstaigos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos filialas. Vietos savivaldos įstatymas numato, kad seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Pagal CK 2.53 str. filialas nėra net juridinis asmuo; seniūnijai nėra suteikta teisių atlikti Žemės įstatymo 45, 46, 47 ir 48 straipsniuose numatytus veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas klaidingai nustatė, kad atsisakymus ieškovui surašė Šiaulių rajono savivaldybė. Kaip matyti iš bylos medžiagos (1 t., 16-19 b. l.), atsisakymai rašyti ant mero blankų, juos pasirašė meras, ieškovų prašymai nebuvo svarstyti Šiaulių rajono savivaldybės taryboje, nes tik Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimus pasirašydamas meras veikia Šiaulių rajono savivaldybės vardu, o ne savo pareigų Šiaulių rajono savivaldybės mero vardu.
Atsiliepimas
Ieškovai G. A. ir V. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Civilinių bylų procesą reglamentuoja CPK, kuriame nėra numatyta pareiga privalomai kreiptis į išankstinę skundų (prašymų) nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją - administracinių ginčų komisiją. CPK numato, jog tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais asmuo, prieš kreipiantis į teismą, privalo kreiptis į kitą, ne teismo instituciją, kuri sprendžia ginčą (CPK 22 str. 1 d., 137 str. 2 d. 3 p.), tačiau turto paėmimo visuomenės poreikiams bylose privalomos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nėra nustatyta. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 46 straipsnis bei Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintos Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklės. Tačiau šie teisės aktai nenustatė nei privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, nei institucijos, į kurią privaloma kreiptis kilus ginčui dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams.
Šalies argumentai
2. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad asmenys, įsigiję iš ieškovo G. A. žemės sklypus, turi interesą šioje byloje, nepagrįsti, nes ši aplinkybė visiškai nesusijusi su ieškovų reikalavimu paimti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą visuomenės poreikiams. Šio reikalavimo išsprendimas neturės jokios įtakos pirkėjų jau sumokėtai kainai už žemės sklypus, nepanaikins žemės sklypų pirkėjų teisės naudotis ieškovo G. A. sukurta susisiekimo infrastruktūra. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepriklausomai nuo to, kas bus žemės sklypų savininkas, nurodytos funkcijos turės būti įgyvendinamos tokia pat tvarka ir apimtimi. Kita vertus, žemės sklypų savininkai, kaip matyti iš 2007 m. gruodžio 17 d. pirkimo - pardavimo sutarties 21 punkto, sutiko, jog ieškovai parduotų ar kitokiu būdu perleistų trečiajam asmeniui kvartale esančius įrenginius ir ieškovų nuosavybėje esančius inžinierinius statinius, taip pat kvartalo žemės sklypo dalį, skirtą tokiems ieškovų įrengtiems inžinieriniams statiniams kaip elektros transformatorinės, vandens rezervuarai, vandens siurbliai, nuotekų siurbliai, gatvės, lietaus kanalizacija, dujos ir pan., tuo patvirtindami, kad šio visuomenės poreikius tenkinančio nekilnojamojo turto perleidimas (paėmimas visuomenės poreikiams) neturi jokios įtakos jų teisėms arba pareigoms.
3. 2012 m. vasario 17 d. ieškovo G. A. pareiškime Šiaulių rajono savivaldybei už bendrą 1 230 511 Lt sumą buvo siūloma įsigyti visą inžinierinę infrastruktūrą, kurią jis įrengė savo lėšomis, vykdydamas Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Nr. T-313, ir kuri naudojama išimtinai visuomenės poreikiams - (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojų poreikiams tenkinti, tame tarpe ir už vandentiekio bei nuotekų tinklus. Tuo tarpu už gatves buvo prašoma tik 366 612 Lt bei 16 899 Lt, šios sumos atitinka ieškovo patirtas statybos išlaidas, įrengiant gatves, todėl toks ieškovo pasiūlymas negali būti laikomas nesąžiningu.
4. Nesutinka, kad patenkinus ieškovų reikalavimus, iš Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų mokamų mokesčių ieškovams būtų antrą kartą mokama už sukurtą pridėtinę vertę. Tai yra atsakovo nuomonė, nes ieškovai ir toliau savo asmeninėmis lėšomis privalo užtikrinti viešosios paskirties objektų (gatvių bei žemės sklypų - komunikacinių koridorių) prieinamumą visuomenei (prižiūrėti, taisyti gatves, organizuoti šiose gatvėse saugų eismą, atsakyti prieš trečiuosius asmenys, jei dėl gatvių nepriežiūros jie patirs žalos, mokėti mokesčius už turtą, kuris naudojamas išimtinai viešųjų funkcijų tenkinimui), ir tokia situacija, atsakovo nuomone, turi trukti neribotą laiką, tai yra amžinai. Tačiau tokia atsakovo pozicija yra akivaizdžiai nesąžininga ir neteisėta, nes būtent jis, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., 8 str. 1 bei 5 punktų nuostatomis, privalo rūpintis kelių ir gatvių priežiūra, tiesimu, taisymu ir saugaus eismo organizavimu iš gaunamų šioms funkcijoms vykdyti lėšų.
5. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d., savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, todėl Šiaulių rajono savivaldybė yra tinkamas atsakovas šioje byloje (CPK 41 str. 1 d.). Vietos savivaldos įstatymo 19 str. 1 d. nurodyta, jog meras yra savivaldybės vadovas, kuris, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 dalimi, planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus, reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis. Taigi, CPK 111 str. 2 d. 7 p., 5 d. prasme, atsakovas civilinėje byloje buvo atstovaujamas tinkamai.
6. Ieškovų nuomone, Šiaulių rajono savivaldybės institucijų (mero ir savivaldybės tarybos) netinkamas bendradarbiavimas ar teisės normų, nustatančių savivaldybės tarybos ir savivaldybės mero kompetenciją pažeidimas, neturi jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Šios aplinkybės tik įrodo netinkamą savivaldybės vidaus darbo organizavimą bei rodo, jog šioje savivaldybėje viešosios funkcijos įgyvendinamos netinkamai. Jei meras svarstytinų klausimų į posėdžio darbotvarkę neįtraukia, dėl jų įtraukimo į darbotvarkę sprendžia savivaldybės taryba. Nei teismas, nei kiti fiziniai ar juridiniai asmenys tiesiogiai kreiptis į savivaldybės tarybą teisės neturi, o apie ieškovo G. A. prašymą išpirkti jam nuosavybės teise priklausančius viešosios paskirties objektus savivaldybės tarybą privalėjo informuoti meras ir šį klausimą įtraukti į savivaldybės tarybos posėdį. Todėl ta aplinkybė, kad Šiaulių rajono savivaldybės meras dėl gatvių bei žemės sklypų - komunikacinių koridorių paėmimo visuomenės poreikiams nesikreipė į savivaldybės tarybą ir pastaroji nežinojo ir negalėjo priimti sprendimus dėl prašymo paimti žemę visuomenės poreikiams, negali turėti jokios įtakos teismo sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui, taip pat negali turėti jokios įtakos ieškovų teisei reikalavimą dėl jiems priklausančio turto paėmimo visuomenės poreikiams reikšti tiesiogiai savivaldybei.
Atsiliepimas
7. Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, jog tik pasirašydamas Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimus, meras veikia visos savivaldybės vardu, priešingu atveju savivaldybės meras išsako savo asmeninę, o ne savivaldybės poziciją. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012-10-22 atsiliepimas į ieškinį, taip pat ir 2013-02-28 apeliacinis skundas, kuriuo yra skundžiamas 2013 m. sausio 30d. sprendimas, yra pasirašytas Šiaulių rajono savivaldybės mero. Prie šių atsakovo procesinių dokumentų nebuvo pridėtas Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimas, nusakantis kokią poziciją ieškovo reikalavimų atžvilgiu turi užimti meras. Iš to, vadovaujantis apeliacinio skundo logika, seka, kad ir atsiliepime į ieškinį nurodytas prašymas atmesti ieškinį ir apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą gali ir neatitikti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos, kuri, pasak atsakovo, yra vienintelė savivaldybės institucija, turinti teisė veikti visos savivaldybės vardu, pozicijos. Todėl, ieškovų nuomone, jau vien dėl šios aplinkybės apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
8. Ieškovų nuomone, klausimas, kurios iš seniūnijų teritorijai - (duomenys neskelbtini) kaimiškosios seniūnijos teritorijai ar(duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijai priklauso žemės sklypai - komunikaciniai koridoriai, neturi jokios teisinės reikšmės, nes kaip vienos, taip ir kitos seniūnijos teritorija patenka į Šiaulių rajono savivaldybės teritoriją. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 31 str. 1 d., seniūnija veikia tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje; šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog seniūnas yra seniūnijos vadovas. Todėl jis turi teisę seniūnijos vardu, kuri veikia Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos, kurioje yra ieškovams priklausantis visuomenės poreikius tenkinantis turtas, dalyje, išreikšti savo poziciją vienokiu ar kitokiu klausimu, taipogi ir dėl suinteresuotumo šioje civilinėje byloje nebuvimo.
9. CPK 306 str. 2 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nė viena iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių - dėl privalomo ikiteisminio ginčų sprendimo, dėl ieškovų nesąžiningumo, dėl merui suteiktos teisės veikti savivaldybės vardu, nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl jų nepasisakė, todėl šios aplinkybės negali būti vertinamos apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Todėl, nors su apeliaciniu skundu atsakovo pateikti nauji įrodymai ir neturi jokios teisinės reikšmės, šie įrodymai neturėtų būti priimti.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju žemės sklypo detalusis planas parengtas ne žemės paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti, o žemės sklypo savininko G. A. turimo 8,4622 ha ploto žemės sklypo naudojimo paskirčiai pakeisti iš numatyto daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo į individualių namų kvartalo statybą. Detaliojo planavimo užsakovu buvo ieškovas G. A., todėl atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei negalėjo pereiti pareiga byloje nurodytame žemės sklypų kvartale įrengti teritorijos inžinerinę infrastruktūrą.
2. Ieškovas G. A., kreipdamasis į Šiaulių rajono savivaldybę dėl jam priklausančio 8,4622 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimo iš (duomenys neskelbtini) bendrajame plane numatyto daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo į individualių namų kvartalo statybą, suprato ir numatė galimas išlaidas inžinerinės infrastruktūros įrengimui (elektros tiekimo, vandens nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemų, gatvių ir privažiavimų) bei prisiėmė su šiuo verslu susijusias išlaidas ir riziką. Su atsakovu ieškovas nebuvo aptaręs ir nesudaręs jokios sutarties, pagal kurią Šiaulių rajono savivaldybė būtų įsipareigojusi finansuoti ieškovo planuojamos inžinerinės infostruktūros įrengimą, ir kurioje būtų aptarta naudojimosi šia infrastruktūra tvarka bei nuosavybės teisės klausimai. Priešingai, jau 2005 m. lapkričio 24 d. savivaldybės tarybos sprendime Nr. T-313 buvo aiškiai apspręsta, kad detalaus plano, techninių projektų bei inžinerinės infrastruktūros „statybos išlaidas turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas“.
3.Trečiojo asmens nuomone, negalima būtų laikyti sąžiningu ieškovo siekį įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl paėmimo visuomenės poreikiams nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus su juose esančia inžinerine infrastruktūra, gatves), kuriuo jis pasinaudojo savo privačiam verslui skatinti bei padaryti perkamą nekilnojamąjį turtą - mažaaukščių gyvenamųjų namų žemės sklypus patrauklesniais pirkėjui. Jokio sutarimo dėl atitinkamų išlaidų dydžio su rajono savivaldybe ieškovai nesudarė, o savarankiškai planavo savo investicijas į nekilnojamojo turto verslą. Nesusitarus ir nesudarius sutarties dėl savivaldybės savanoriško įsipareigojimo apmokėti už visuomenės poreikiams paimamus infrastruktūrą ir žemės sklypus, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas žemės sklypų savininkui nelemia tokios savivaldybės pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2010 m. spalio 8 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-396/2010, todėl įpareigoti savivaldybę sudaryti atitinkamą sutartį nėra teisinio pagrindo (CK 6.156 str. 2 d.).
4. Žemės įstatymo 45 str. 1 dalyje nustatytas baigtinis pagrindų, kuriems esant žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams, sąrašas, o pagal šio straipsnio 2 dalį sprendimus priimanti institucija privalo motyvuotai pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja, ir kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas. Įstatymuose nenustatyta žemės savininko teisė nuspręsti apie jam nuosavybės teise priklausančios žemės reikalingumą visuomenės poreikiams. Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad įstatymuose vartojama sąvoka „nuosavybės išpirkimas“ reiškia valstybės įgaliotų institucijų kompetenciją priimti sprendimą, jeigu yra atitinkamos įstatyme nustatytos sąlygos.
5. Žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra reglamentuotas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“. Kad būtų galima pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, žemės paėmimu suinteresuota institucija turi atlikti eilę veiksmų, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą; Taisyklių 3 punkte nustatyta tvarka atlikti sąnaudų ir naudos analizę, apskaičiuoti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudas ir naudą (išlaidas, būtinas projektui įgyvendinti) ir kt. Tačiau, žemės paėmimu suinteresuotai institucijai dar net neatlikus pradinių procedūrų (visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo įvertinimo, sąnaudų ir naudos analizės atlikimo, išlaidų, būtinų projektui įgyvendinti, apskaičiavimo ir kt.), neįvertinus lėšų iš savivaldybės biudžeto skyrimo galimybės, teismas nusprendė pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 30 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisėtai nustatydamas įpareigojimus Šiaulių rajono savivaldybei prieštarauja sprendimo motyvuojamoje dalyje pateiktai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadai 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-959/2002), kad „...turto paėmimo visuomenės poreikiams sąlygos turi būti nustatytos įstatyme ir tik teisingai atlyginant. Tokiu būdu sprendžiant, ar privalo atsakovas išpirkti privačią nuosavybę, reikalinga nustatyti, kokie ir kieno interesai nulemia šio poreikio atsiradimą ar būtinybę.“
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams procedūras ir tikslus (LR CK 4.100 str., Žemės įstatymo 45 str.). Dėl šių teisės normų neteisingo taikymo buvo neteisingai išnagrinėta byla, nes nustatytos bylos faktinės aplinkybės nepatvirtina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvadų. Be to, sprendimo išvados prieštaringos, neteisingai pritaikyta teismų praktika. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimas panaikintinas ir byloje priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškovų G. A. ir V. A. ieškinys atmestinas (LR CPK 329 str. 1 dalis, 330 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Nors atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė apeliaciniu skundu prašė ginčijamą sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą, dėl to, kad nebuvo pasinaudota privalomu ne teisminiu ginčo sprendimu, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, nes byla nagrinėjama civilinio proceso tvarka, o CPK nenumato, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams bylose yra privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka.
Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo atsakovo bei dėl iš G. A. sklypus įsigijusių asmenų patraukimo trečiais asmenimis, nes, kaip pagrįstai buvo nurodyta ginčijamame sprendime, tai, kam nuosavybės teise ateityje priklausys žemės sklypai ir gatvės, kuriuos ieškovai prašo paimti visuomenės poreikiams, nebeturės įtakos sklypus pirkusiems asmenims, nes jie jau sumokėjo sutartyje nustatytą kainą už nupirktą sklypą.
Ginčo esmė.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad ginčas tarp ieškovų G. A. ir V. A. bei atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės šioje byloje yra kilęs dėl to, jog atsakovas – Šiaulių rajono savivaldybė atsisakė inicijuoti ieškovei V. A. priklausančių 0,8598 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,6165 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių naudojimo paskirtis - “kita”, naudojimo būdas - “inžinerinės infrastruktūros teritorijos”, pobūdis – “susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams”, esančių (duomenys neskelbtini), bei ieškovui G. A. priklausančių gatvių: (duomenys neskelbtini) gatvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) gatvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), „gatvės – įvažiavimo“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) kaimas, paėmimą visuomenės poreikiams ir jų išpirkimą įstatymų nustatyta tvarka.
2005 birželio 21 d. ieškovas G. A. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę dėl jam nuosavybės teise priklausančio 8,4622 ha žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimo iš (duomenys neskelbtini) bendrajame plane numatyto daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo į individualių namų kvartalo statybą.
2005 lapkričio 24 d. Šiaulių rajono savivaldybės taryba Sprendimu Nr. T-313 ieškovo prašymą dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo patenkino ir nustatė, kad „detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandens, nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimo planai), specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas“ bei įpareigojo Architektūros ir urbanistikos skyrių „projektavimo sąlygų sąvadus pastatų statybai planuotuose sklypuose išduoti tik tada, kai bus įrengti inžineriniai tinklai ir gatvės“ (t.1, b. l. 20).
Kaip ieškinyje nurodė patys ieškovai, ši Sprendimo Nr. T-313 nuostata buvo perkelta ir į vėliau sekusius dokumentus - Planavimo sąlygų sąvadą Nr. SPA-670, Planavimo užduotį bei kitus statybos dokumentus. Planavimo sąlygų sąvade Nr. SPA-670 detaliojo plano rengimo užsakovas G. A. nurodė, jog susipažino su projektavimo sąlygų sąvadu ir pasirašė (t.1, b. l. 21-23). 2005-12-28 „Planavimo užduotyje detaliajam planui rengti“ buvo nurodytas, kad detaliojo plano rengimo užsakovas yra G. A., o „planavimo tikslas“ – „Žemės sklypo paskirties keitimas, statybos ir teritorijos tvarkymo reglamentų nustatymas individualių gyvenamųjų namų statybai (vietoje (duomenys neskelbtini) bendrajame plane numatyto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo) ir reikalingos inžinerinės infrastruktūros (įvairių inžinerinių tinklų ir gatvių bei privažiavimų) planų parengimas. Teritorijos integravimas į (duomenys neskelbtini) gyvenvietės išplanavimo projektą. Adresų suteikimas.“
Detaliuoju planavimu žemės ūkio paskirties sklypas (8,4622 ha), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padalytas į 70 sklypų, iš jų - 65 sklypus, skirtus mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai („Aiškinamasis raštas“, Šiaulių apskrities viršininko 2006-09-19 įsakymas Nr. V-4035 „Dėl iš žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) suformuotų žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo (duomenys neskelbtini)“, ), o taip pat buvo suformuoti du atskiri 0,8598 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,6165 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dydžio sklypai, kurių naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - inžinerinės infrastruktūros teritorijos, pobūdis - susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams. Toks sklypų suformavimas nustatytas 2006 m. gegužės 18 d. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos Sprendimu Nr. T-132 patvirtintame Detaliajame plane.
0,6165 ha žemės sklype ieškovo G. A. lėšomis buvo įrengtas 130 000 Lt vertės inžinerinis statinys (duomenys neskelbtini) gatvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o 0,8598 ha žemės sklype ieškovo G. A. lėšomis buvo įrengti inžineriniai statiniai (duomenys neskelbtini) gatvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 82 700 Lt) ir „gatvė – įvažiavimas“ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 4290 Lt), (t.1. b. l. 55-57, 58-60). Šių inžinerinių įrenginių („gyvenamųjų namų kvartalo inžinerinė infrastruktūra (gatvės, lietaus nuotekynė, drenažo tinklai, vandentiekio ir buitinė nuotekynė, valymo įrenginiai)“ statybai statytojui G. A. 2006-08-04 buvo išduotas „Statybos leidimas Nr. 216“, galiojantis iki 2016-08-04 (t.1, b. l. 51-52).
Nuo 2012-08-07 sutarties pagrindu žemės sklypo 0,6165 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo 0,8598 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), skirtų susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridoriams, savininkė yra ieškovė V. A., o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir „gatvės – įvažiavimo“ savininku liko ieškovas G. A. (t.1. b. l. 55-57, 58-60).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu ieškinį patenkino vadovaudamasis šiais esminiais motyvais:
- atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atsisakydamas paimti visuomenės poreikiams du ieškovų siūlomus žemės sklypus, kurių paskirtis - kita, naudojimo būdas - inžinerinės infrastruktūros teritorijos, pobūdis - susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, ir šiuose sklypuose ieškovo lėšomis įrengtas tris gatves kaip inžinerinius statinius, nevykdė LR Vietos savivaldos įstatyme (6 str. 19, 30, 32 punktai) savivaldybėms priskirtų funkcijų, nes tiek žemės sklypai, tiek juose įrengtos gatvės bei įrengtos komunikacijos yra integruotos į bendrą (duomenys neskelbtini) gyvenvietės sistemą ir tarnauja ne ieškovų, o bendriems (duomenys neskelbtini) gyvenvietės ir apskritai bendriems visuomenės interesams, o pagal Vietos savivaldos įstatymą į Savivaldybės funkcijas įeina teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, bendrų komunikacijų bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra bei tvarkymas. Be to, pagal Kelių įstatymą ieškovui G. A. priklausančios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės bei „gatvė – įvažiavimas“ pagal savo pobūdį yra vietinės reikšmės viešieji keliai, kurie privalo priklausyti savivaldybei, o ne privatiems asmenims (Kelių įstatymo 3 str. 3 d., 4 str. 3 d.);
Žemesnės instancijos teismas
- LR Statybos įstatymo 20 str. 7 dalis numato, kad projektavimo sąlygose draudžiama nustatyti reikalavimą, kad statytojas (užsakovas) atliktų esamų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų remonto ir rekonstrukcijos darbus;
- žinodamas aukščiau paminėtas įstatymų nuostatas bei atsakovo atsakymuose išreikštas abejones dėl galimo žemės sklypų ir gatvių paėmimo visuomenės poreikiams, ieškovas G. A. turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, jog suprojektavus ir pastačius inžinerinius tinklus bei gatves, jam ateityje neteks rūpintis tiek pačiais statiniais, tiek užtikrinti jų funkcionavimą, o atsakovai imsis priemonių perimti gatves bei inžinerinius tinklus savo nuosavybėn.
Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis nesutinka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų reikalavimas iš esmės yra susijęs su privačios nuosavybės paėmimu visuomenės poreikiams, todėl sprendžiant ginčą būtina vadovautis šį teisinį santykį reglamentuojančiomis teisės normomis.
Kadangi visi Šiaulių rajono savivaldybės sprendimai dėl detaliojo planavimo, leidimų išdavimo, pastatytų objektų priėmimo nebuvo apskųsti ir nėra skundžiami šioje byloje, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jų teisėtumo.
Be to, iš byloje esančio Planavimo sąlygų sąvado, patvirtinto Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimu Nr. T-313 „Dėl gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo“, matyti, kad šio detaliojo planavimo užsakovu buvo pats ieškovas G. A. (t.1, b. l. 21-23), minėtu Sprendimu buvo nustatyta, kad „detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros (elektros tiekimo, vandens, nuotekų tinklų, paviršinio vandens nuvedimo sistemos, gatvių ir privažiavimo planai), specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti planuojamo sklypo savininkas“ (sprendimo 2 punktas), šio Sprendimo 3 punktu Architektūros ir urbanistikos skyrius buvo įpareigotas „projektavimo sąlygų sąvadus pastatų statybai planuotuose sklypuose išduoti tik tada, kai bus įrengti inžineriniai tinklai ir gatvės“. 2005 metais Gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo tvarką reglamentavo ne LR Statybos įstatymas, o LR Teritorijų planavimo įstatymas (nuo 2004-05-01 galiojusi redakcija), bei Aplinkos ministerijos patvirtintos „Detaliųjų planų rengimo taisyklės“. LR Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 2 dalyje buvo nustatyta, kad „Detaliuoju planu nustatant teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą miestuose, miesteliuose ir jų įtakos zonose, planavimo sąlygose nurodomi reikalavimai inžineriniams tinklams prisijungti prie savivaldybės infrastruktūros. Jeigu prisijungti prie esamų komunalinių inžinerinių tinklų ekologiniu, ekonominiu ir techniniu požiūriu netikslinga, rengiant detalųjį planą nagrinėjamos vietinių tinklų įrengimo galimybės“, o šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad „Inžineriškai neparengtose teritorijose, kuriose numatoma statyti komunalinius inžinerinius tinklus, detalieji planai pastatų ir statinių statybai rengiami tais atvejais, jeigu jų planavimo tikslams įgyvendinti yra parengti būtinos inžinerinės infrastruktūros plėtros planai. Jei šie planai neparengti, jie gali būti rengiami vienu metu su detaliaisiais planais“. Kaip matyti iš Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Nr. T-313 antro ir trečio punktų, šiame sprendime buvo aptartos inžinerinės infrastruktūros įrengimo ir sutvarkymo sąlygos, su kuriomis užsakovas G. A. sutiko (t.1, b. l. 20, 23).
Pagal bylos duomenis, ieškovai dėl žemės sklypų su juose esančia infrastruktūra paėmimo visuomenės reikmėms į atsakovą kreipėsi 2010-11-22, pakartotinai kreipėsi 2011-01-20, 2012-03-22, 2012-04-30, ieškinys pirmosios instancijos teisme priimtas 2012-10-01 ( t.1, b. l. 1-14).
LR Civilinio Kodekso 4.100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtinais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka.
Privačios žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą reglamentuoja Žemės įstatymas, kurio 45 str. 1 dalyje nustatyta (Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010-07-01) , kad žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama <...> tik išimties atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, reikalinga <...>.
Žemės įstatymo 45 str. 2 d. numatyta, kad „Priimdama sprendimą dėl žemės paėmimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems visuomenės poreikiams tenkinti, sprendimus priimanti institucija privalo motyvuotai pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas. Visuomenės poreikiams reikalingam konkrečiam objektui statyti (įrengti) konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas turi būti pateiktas kartu su teritorinio planavimo dokumentu“.
Žemės paėmimas visuomenės poreikiams detaliai reglamentuotas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“.
Dėl atsakovo (savivaldybės) pareigos inicijuoti privačios nuosavybės teise priklausančio turto paėmimą visuomenės poreikiams savivaldybėms priskirtų funkcijų vykdymui.
Pagal LR Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnį savivaldybės funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Šioje nagrinėjamoje byloje yra aktualios savarankiškos savivaldybės funkcijos, kurių sąrašas nėra baigtinis.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30 32 punktus vienos iš savarankiškų savivaldybių funkcijų yra teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas; geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas.
Tiek ieškovai savo ieškinyje, tiek ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimu nurodė, kad Šiaulių rajono savivaldybė, vengdama inicijuoti ieškovų nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams ir tinkamai atlyginti už paimtą turtą, nevykdė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje nustatytų pareigų ir šias savivaldybės pareigas paliko (perkėlė) ieškovams.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2010 m. spalio 8 d. kasacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-3-396/2010, kurioje faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, ir kurioje privataus žemės sklypo savininkas, pagal patvirtintą detalųjį planą jam priklausančiame žemės sklype savo lėšomis pastatęs infrastruktūros statinius: gatves, vandentiekio, nuotekų, apšvietimo ir kitus tinklus, reikalavo įpareigoti atsakovą – Kauno rajono savivaldybę įstatymo nustatyta tvarka paimti žemės sklypus bei infrastruktūros statinius (tame tarpe gatves) visuomenės poreikiams tenkinti bei inicijuoti šio privataus turto išpirkimą, ši savo reikalavimą, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, ieškovas argumentavo atsakovo (Savivaldybės) pareigomis, jai nustatytomis LR Vietos savivaldos įstatymu (6 str. 19,30,32 dalyse).
Minėtoje byloje Kasacinis teismas konstatavo, „kad viešieji asmenys (valstybė ar savivaldybė) tik išimties tvarka sprendžia dėl turimos teisės išpirkti visuomenės poreikiams reikalingus žemės sklypus įgyvendinimo (Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalis). Tokia įstatymo nuostata viso teisinio reguliavimo kontekste nereiškia besąlygiškos pareigos savivaldybei inicijuoti žemės sklypo išpirkimą visuomenės poreikiams, ši teisė įgyvendinama gerbiant privačios nuosavybės teisę tik išskirtiniais atvejais, kai žemės sklypo ir (ar) jame esančios infrastruktūros išpirkimo visuomenės reikmėms poreikį nulemia ne kurio nors vieno ar kelių savininkų asmeniniai interesai, o daugelio arba neapibrėžto visuomenės narių ar jų grupių skaičiaus interesas“.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad <...> „Žemės įstatymo 45 straipsnyje žemės sklypų išpirkimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimas priskiriamas institucijų, inicijuojančių šią procedūrą ir sprendžiančių dėl tokio sprendimo priėmimo, išimtinei kompetencijai, kurią įgyvendindamos institucijos neįpareigotos derinti tokios procedūros pradėjimo su privačiais asmenimis“. Nurodė, kad „įstatymuose nenustatyta tokio teisinio reglamentavimo, kuris imperatyviosiomis teisės normomis nustatytų savivaldybės pareigą sudaryti su ieškovu jo reikalaujamas sutartis, t. y. dėl žemės sklypų su juose įrengta infrastruktūra paėmimo visuomenės poreikiams (CK 6.156 straipsnio 2 dalis)“; kad „Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30 ir 32 punktuose nustatytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos nesuponuoja savivaldybei pareigos <...> nuosavybės teise priklausančiame kvartale įrengti teritorijos inžinerinę infrastruktūrą (vandentiekio, nuotekų tinklus, gatvių apšvietimą, gatvių dangą ir šaligatvius), nepaisant kitų savivaldybės gyventojų, kurių gynimo prioritetus, įgyvendinimo etapus, apimtis pagal turimas savivaldybės finansines galimybes ir kitus išteklius formuoja savivaldybės gyventojų išrinkta taryba ir netiesiogiai išrinktas meras, interesų. Kad būtų įgyvendintos savivaldos funkcijos, remiamasi ekonominės veiklos pagrindais, įtvirtintais Konstitucijos 121 straipsnyje, Vietos savivaldos, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, Vietos rinkliavų, Biudžetinės sandaros įstatymuose ir kt. Savivaldybė savarankiškai sudaro ir tvirtina savo biudžetą, paskirsto lėšas funkcijoms įgyvendinti pagal numatytus prioritetus, kurių pasirinkimas ir finansavimo jiems skyrimas priklauso nuo gyventojų išrinktų atstovų (savivaldybės tarybos, mero) politinės valios įgyvendinimo. <...> Vietos savivaldos institucijos savo veikloje yra saistomos savivaldybės gyventojų bendrų interesų ir įstatymuose joms priskirtų funkcijų“.
Iš paminėto seka, kad tiek pagal įstatymą, tiek pagal teisminę praktiką, žemės paėmimo visuomenės poreikiams diskrecijos teisė įstatymų leidėjo suteikta būtent valstybės institucijoms ir savivaldybės taryboms, t. y. tik šios institucijos turi teisę spręsti, ar žemės sklypas reikalingas visuomenės poreikiams, ar ne. Privačių žemių savininkams nesuteikta teisė reikalauti, nesant tam pagrįsto įstatyminio pagrindo, inicijuoti jų žemės sklypų paėmimo procedūras visuomenės poreikiams.
Be to, Apeliantas (atsakovas) Šiaulių rajono savivaldybė ir trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atitinkamai apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu paimti ieškovei V. A. priklausančius 0,8598 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ir 0,6165 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams, bei atlikti visus kitus būtinus šių sklypų paėmimui visuomenės poreikiams veiksmus, neturėjo nustatyta tvarka atliktos sąnaudų ir naudos analizės, apskaičiuotų žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos (išlaidų, būtinų projektui įgyvendinti) ir kt. (Taisyklių 3 punktas), todėl apskritai neturėjo jokių faktinių ir juridinių pagrindų bei galimybių nuspręsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas (Žemės įstatymo 45 str. 2 d., Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių 3 punktas). Byloje esantis žemės sklypo detalusis planas parengtas ne žemės paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti, o žemės sklypo savininko G. A. turėto 8,4622 ha ploto žemės sklypo naudojimo paskirčiai pakeisti, ją užstatant gyvenamaisiais namais, žemės savininko lėšomis įrengiant inžinerinę infrastruktūrą (1 t. b. l. 20, 21-23, 24, 25-31).
Vien tai, kad LR Kelių įstatymo Kelių įstatymo 4 str. 3 dalyje nustatyta, jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės priklauso savivaldybėms, nereiškia, kad minėtos gatvės LR CK 4.100 straipsnio nustatyta tvarka besąlygiškai turi būti paimtos visuomenės poreikiams. Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvės bei „gatvė – įvažiavimas“ kaip privačios nuosavybės objektai yra registruoti ieškovo vardu.
Taigi, byloje nebuvo nustatytos teisės normose reglamentuotos sąlygos, kurių pagrindu buvo galima įpareigoti atsakovą inicijuoti privačios nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Dėl ieškovų teisėtų lūkesčių.
Norminiuose aktuose dėl detaliojo teritorijos planavimo ir užsakovo teisių perdavimo ieškovui nebuvo nustatyta, kad, suplanavus teritoriją ir detaliojo planavimo užsakovui G. A. įrengus jam nuosavybės teisėmis priklausančiuose žemės sklypuose inžinerinę infrastruktūrą, savivaldybė, sudarydama atitinkamas sutartis įstatymo nustatyta tvarka, žemės sklypus kartu su jų teritorijoje esančia infrastruktūra priims savo nuosavybėn savivaldybės funkcijoms vykdyti (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30, 32 punktai).
Keisdamas žemės sklypų naudojimo paskirtį žemės planavimo dokumentuose ieškovas G. A. nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir šio kvartalo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą. Kadangi šis projektas siekiamų tikslų prasme buvo komercinis, t. y. suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai, sukurta tinkama gyventi aplinka įrengiant inžinerinę infrastruktūrą, dalis sklypų buvo parduoti kitiems asmenims, tai būdamas projekto plėtotojas, ieškovas G. A. turėjo numatyti ir įrengtos bendros kvartalo naudojimo reikmėms infrastruktūros teisinį statusą, nes savivaldybei perduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, žemės sklypo savininkui jų tarpusavyje nebuvo susitarta, kad žemės sklypus su juose įrengta infrastruktūra atitinkamų sutarčių pagrindu savivaldybė perims savo nuosavybėn. Nesusitarus ir nekonstatavus savivaldybės savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartis dėl infrastruktūros (šioje byloje – gatvių) ir žemės sklypų perėmimo savivaldybės nuosavybėn, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas žemės sklypų savininkui nelemia tokios savivaldybės pareigos ir šiuo pagrindu įpareigoti savivaldybę sudaryti atitinkamą sutartį taip pat nėra teisinio pagrindo (CK 6.156 straipsnio 2 dalis) kaip ir nėra pagrindo ieškovui turėti teisėtus lūkesčius.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai siūlė atsakovui – Šiaulių rajono savivaldybei paimti žemės sklypus ir gatves visuomenės poreikiams tenkinti, tačiau atsakovas atsisakė inicijuoti šio turto paėmimą minėtam tikslui LR CK 4.100 str. bei LR Žemės įstatymo 45 str. nustatyta tvarka (t.1, b. l. 14-19). Atsakovas pripažino, kad jis niekada neprieštaravo paimti gatves neatlygintinai arba už simbolinę vieno lito kainą, tačiau toks pasiūlymas ieškovo netenkindavo, o kitomis sąlygomis paimti ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovas nepažadėjo. Atsakovo 2010-12-23 rašte Nr. S-2869/8 nurodyta, „kad patvirtinus kitų metų Savivaldybės biudžetą, būtų galimybė svarstyti minimą klausimą iš naujo“ , 2012-04-30 rašte Nr. SG-94 (8.9) nurodyta, kad dėl gatvių paėmimo visuomenės poreikiams būtų galima spręsti tik pasikeitus teisės aktams, 2011-05-16 rašte Nr. S-1264 (8.43) bei 2012-03-22 rašte Nr. SG-64 (8.9) apskritai nenurodyta žemės ir infrastruktūros paėmimo visuomenės poreikiams galimybė (t.1, b. l. 14-19), todėl ieškovas neturėjo pagrindo turėti teisėtus lūkesčius.
Ieškovai ieškinyje nurodė, kad G. A. „patikėjo Šiaulių rajono vyr. architekto žodžiais <...>, jog įrengus inžinerinę viešosios paskirties infrastruktūrą, ji bus išpirkta, nes jos eksploatavimas ir priežiūra įeina į savivaldybės funkcijas“ (t.1, b. l. 8), tačiau, pirma, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys šiuos argumentus, antra, vyr. architektas nėra įgaliotas spręsti dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir tai ieškovas G. A. akivaizdžiai suprato, nes byloje nėra duomenų, kad jis šiuo klausimu būtų kreipęsis buvusi ar esamą į (duomenys neskelbtini) rajono vyr. architektą.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, tačiau draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį numato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (LR CK 6. 156 str.1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atsakovas - Šiaulių rajono savivaldybė savanoriškai buvo įsipareigojęs paimti ieškovo detaliajame plane suformuotus žemės sklypus, skirtus susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, bei šiuose sklypuose įrengtas gatves visuomenės poreikiams, o ateityje juos išpirkti iš ieškovų.
Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija panaikina apeliacine tvarka skundžiamą teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (LR CPK 178 str.).
Dėl prieštaringų ginčijamo sprendimo argumentų.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad „Savivaldybei perduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės sklypo savininkui jų tarpusavyje nebuvo susitarta, kad žemės sklypus su juose įrengta infrastruktūra atitinkamų sutarčių pagrindu perims savivaldybė nuosavybėn“, kad „Nesusitarus ir nekonstatavus savivaldybės savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartis dėl infrastruktūros ir žemės sklypų perėmimo savivaldybės nuosavybėn, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas žemės sklypų savininkui nelemia tokios savivaldybės pareigos“, sprendimu įpareigojo Šiaulių rajono savivaldybę inicijuoti tiek ieškovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, tiek jose esančių gatvių paėmimą visuomenės poreikiams. (t. 2, b. l. 107-112).
Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad pagal CK 4.100 str. 1 dalį paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka; kad privačios žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą reglamentuojančio LR Žemės įstatymo 45 str. 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tik išimties atvejais, ir kad priimdama sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti, sprendimus priimanti institucija privalo motyvuotai pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, teismas nenurodė, kaip „sprendimus priimanti institucija motyvuotai pagrindė, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja, apsiribodamas tuo, kad motyvuotai turi būti pagrindžiamas ne tik sprendimas paimti žemės sklypus, tačiau ir atsisakymas tokį prašymą tenkinti. Toks minėtų teisės normų aiškinimas ir taikymas negali būti pripažintas teisėtas ir teisingas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė teismų praktiką, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir tai sudaro pagrindą Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovų G. A. ir V. A. ieškinys, panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Atmetus ieškinį, iš ieškovų G. A. ir V. A. lygiomis dalimis atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai priteistinos 286 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidos (2 t. b. l. 150), o Valstybei priteistinos 17,70 Lt byloje turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 92, 93, 96 str.).
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė ir trečiasis asmuo atsakovo pusėje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos duomenų apie turėtas atstovavimo išlaidas pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl jos iš ieškovų nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u sprendžia:
Šiaulių rajono savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti.
Priimti byloje naują sprendimą, kuriuo G. A. ir V. A. ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei iš G. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 143 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio, atsakovui paduodant apeliacinį skundą, išlaidoms atlyginti.
Priteisti Valstybei iš G. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 8,85 Lt (aštuonis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.