- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-03
- Bylos Nr.
- A-662-1380-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- V. Y. R. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Y. R. G. (V. Y. R. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Y. R. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Y. R. G. skundu (b. l. 3-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Institucija) 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (15/6-7)-12PR-74 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Pažymėjo, kad Institucija Sprendimu nesuteikė jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pažymėjo, kad Institucija 2008 m. rugsėjo 24 d. išvadoje Nr. (15/6-7)13PR-74RN pripažino, jog žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini) nėra gera.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 8-9) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog kaip prieglobsčio kitoje valstybėje prašęsis asmuo savo kilmės valstybėje asmeniškai susidurtų su (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų kontrole ir trukdymu naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, neatitinka tikrovės. Nurodė Įstatymo 68 straipsnį ir pabrėžė, kad užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija bei prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama. Pažymėjo, kad pareiškėjas neišgyveno baimės būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų, nes iš savo kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo ar baimės būti persekiojamam, o dėl ekonominių priežasčių. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvykdavo legaliai, turėdamas tam reikalingą leidimą. Nurodė, kad dažniausiai privatiems asmenims išduodami leidimai 1 mėnesiui, tačiau tam tikrais atvejais – iki 3 mėnesių. Pažymėjo, kad pareiškėjui išduoti leidimai išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra ne trumpiau nei 3 mėnesiams, todėl priėjo prie išvados, kad jis savo šalyje nebuvo persekiojamas, jo teisės ir laisvės nebuvo pažeidinėjamos, pareiškėjas legaliai galėjo išvykti iš šalies ir sugrįžti. Nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, jis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo šalies politiniame gyvenime. Priėjo prie išvados, kad bendros situacijos šalyje nurodymas – išteklių trūkumas ir panašiai, nėra pakankamos priežastys, įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos grąžinus asmenį atgal į jo kilmės šalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas iš savo kilmės valstybės į Maskvą išvyko turėdamas tikslą susirasti darbą ir užsidirbti. Sistemiškai analizuodamas Įstatymo 66, 86, 88, 80, 87, 89 straipsnius priėjo prie išvados, kad esminiai pabėgėlio sąvokos elementai yra susiję su persekiojimu, kurį pareiškėjas mano esant dėl to, jog jis, kaip prieglobsčio kitoje valstybėje prašęsis asmuo, kilmės valstybėje susidurs su (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų kontrole ir trukdymu naudotis teisėmis ir laisvėmis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neišgyveno baimės būti persekiojamu dėl politinių pažiūrų, nes iš savo kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo ar baimės būti persekiojamu, o dėl ekonominių priežasčių. Pareiškėjas išvykdavo iš (duomenys neskelbtini) legaliai, turėdamas tam reikalingus leidimus, kurie išduoti ne trumpiau nei 3 mėnesiams. Priėjo prie išvados, kad pareiškėjas šalyje nebuvo persekiojamas ar kaip nors kitaip nebuvo pažeidinėjamos jo teisės ir laisvės. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie išvykę į užsienį buvo ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau nori sugrįžti į šalį ar laikinai į ją atvykti, ar iš naujo joje apsigyventi, privalo gauti (duomenys neskelbtini) valdžios leidimą, ir akcentavo, kad pareiškėjui šis terminas nėra suėjęs, todėl jis gali grįžti į savo kilmės valstybę. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei teismui, nei Institucijai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo persekiojimo ar žmogaus teisių pažeidimų faktus.
III.
Pareiškėjas V. Y. R. G. apeliaciniu skundu (b. l. 28-29) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Institucijos sprendimą bei įpareigoti Instituciją jo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Pažymėjo, kad teismas neįvertino aplinkybių, nurodytų Institucijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 28 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 (toliau – ir Pažyma), kurioje pasakyta, kad grąžintiems į (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojams pagal šalies įstatymus negresia laisvės atėmimo bausmė, tačiau neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant visokius trukdžius kasdieniame gyvenime ir negaunant leidimų išvykti iš šalies.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 32-33) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad išnagrinėjus bylą, nenustatytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui būtų galima suteikti papildomą apsaugą, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsniu. Pabrėžia, kad Pažymoje kalbama, jog neatmestinos neigiamos pasekmės prieglobsčio prašytojams, kurie yra grąžinami, o ne grįžta savo noru. Teigia, kad jeigu pareiškėjas nepateiks apie save faktų, jog jis prašėsi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, tai niekas šios informacijos ir nesužinos, nes jis į kilmės šalį nebus grąžinamas prievarta, jo asmens dokumentuose nėra ir nebus pažymos, jog jis prašėsi prieglobsčio. Pažymi, kad nustatinėjant apsaugos poreikį negalima vadovautis tik bendra prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje esančia situacija. Konstatuoja, kad nepaisant žmogaus teisių pažeidimų (duomenys neskelbtini) faktų, šie pažeidimai yra politinio pobūdžio, nukreipti prieš politiškai aktyvius asmenis, nepalaikančius dabartinės Respublikos valdžios. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo šalies politiniame gyvenime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, nurodytas pažymoje dėl (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų nagrinėjimo praktikos ES šalyse, prieglobsčio prašytojų grįžimo ir grąžinimo galimybės, grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimo, kurioje pažymėta, kad grąžintiems į (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojams pagal šalies įstatymus negresia laisvės atėmimo bausmė, tačiau neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant visokius trukdžius kasdieniniame gyvenime ir negaunant leidimų išvykti iš šalies, neteisingai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl neteisingai pritaikė Įstatymo 87 straipsnį.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindžia Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingos su šios materialinės teisės normos taikymu sietinos faktinės bylos aplinkybės.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Institucijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 24 d. išvada Nr. (15/6-7)13PR-74RN (toliau – ir Išvada) bei Pažyma.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos (Institucijos byla CUB 0006, b. l. 27-28; 40) jo negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys (dėl pablogėjusios ekonominės situacijos (duomenys neskelbtini) gaudavo mažą atlyginimą už darbą gamykloje, verslo sutarties su juo (duomenys neskelbtini) valstybė pradėjo nesilaikyti ir laiku nesumokėdavo už jo tiekiamą produkciją, jį atleido iš darbo, (duomenys neskelbtini) valdžia neleidžia užsidirbti) yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio nuostatose, tai yra šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos, jos nėra pakankamos priežastys, įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos grąžinus asmenį atgal į jo kilmės šalį.
Pareiškėjo skunde teismui nurodytos aplinkybės dėl grėsmės, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, nors iš esmės ir atitinka 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. (15/6-7)13PR-74RN apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) ir „Judėjimo už žmogaus teises“ (Partido Pro Derechos Humanos) partiją nurodytą informaciją, tačiau šie pažeidimai yra politinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kad V. Y. R. G. nepriklauso ir niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo šalies politiniame gyvenime, tokios aplinkybės savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui, t. y. pareiškėjas nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus, taip pat nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2008 m. birželio 23 d. (b. l. 18). Paskutinis leidimas išvykti iš (duomenys neskelbtini) jam buvo išduotas 2008 m. gegužės 8 d. (b. l. 18). Pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai gali pratęsti savo išvykimo vizą iki 11 mėnesių nuo išvykimo datos iš (duomenys neskelbtini). Jeigu piliečiai užsienyje buvo ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau nori sugrįžti į šalį arba laikinai atvykti į ją, arba iš naujo joje apsigyventi, jie privalo gauti (duomenys neskelbtini) valdžios leidimą (b. l. 38). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą, pagrįstai priėjo prie išvados, jog pareiškėjui šis terminas dar nebuvo suėjęs, todėl jis gali grįžti į savo kilmės valstybę. Dėl pareiškėjo teiginio, kad grąžintiems į (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojams neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant visokius trukdžius kasdieniame gyvenime ir negaunant leidimų išvykti iš šalies, atkreiptinas dėmesys, kad tokių pasekmių kilimas neatmestinas prieglobsčio prašytojams, kurie yra grąžinami, o ne grįžta savo noru. Be to, tokios pasekmės gali kilti prieglobsčio prašytojams, o apie tai, kad pareiškėjas prašėsi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jo kilmės valstybėje niekas nesužinos, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 68 straipsniu, informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama įstatymų nustatyta tvarka. Užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija bei prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama.
Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas neišgyveno baimės būti persekiojamu dėl politinių pažiūrų, nes iš savo kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo ar baimės būti persekiojamu, o dėl ekonominių priežasčių. Priešingai, V. Y. R. G. teigė, kad neturėjo jokių problemų gaunant reikiamus leidimus išvykti iš (duomenys neskelbtini) bei pratęsiant jų galiojimo laiką. Be to, Pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) dažniausiai privatiems asmenims išduodami leidimai 1 mėnesiui, tačiau tam tikrais atvejais – iki 3 mėnesių. Išvadoje nurodyta, kad V. Y. R. G. visi išduoti leidimai išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra ne trumpiau nei 3 mėnesiams. Tokia aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad savo kilmės šalyje pareiškėjas nebuvo persekiojamas ar kaip nors kitaip pažeidinėjamos jo kaip žmogaus teisės ir laisvės. Jis legaliai galėjo išvykti iš šalies ir į ją sugrįžti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad V. Y. R. G. 2009 m. lapkričio 24 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog savo kilmės šalyje persekiojimo nepatyrė, politinėje veikloje nedalyvavo, o baimę grįžti į kilmės valstybę išimtinai sieja su ekonominėmis priežastimis.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. Y. R. G. (V. Y. R. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.