Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-756-777/2014

Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-02357-2013-4)

2014 m. gegužės 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. (A. S.) ir M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-03 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovams A. S. ir M. S. dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, atsakovai pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes yra būtina išsiaiškinti tinkamos metodikos, pagal kurią atsakovams būtų apskaičiuojama mokėtina suma už bendrų patalpų šildymą, parinkimą. Taip pat prašė priimti rašytinį įrodymą – AB „Klaipėdos energija“ 2014-01-27 raštą, nes jis buvo gautas jau po apeliacinio skundo pateikimo. Šio įrodymo būtinybė iškilo vėliau.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovai pareiškė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Dėl to netenkinamas atsakovų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 185 str.).

Dėl naujų įrodymų

CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Atsakovai nurodė, kad AB „Klaipėdos energija“ 2014-01-27 raštas buvo gautas po apeliacinio skundo pateikimo, todėl jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą įrodymą, konstatuoja, kad atsakovų prašymas dėl naujo įrodymo pridėjimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Dėl skundo pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009. LR Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime išaiškino, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami bylas ir priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje aptartos faktinės aplinkybės ir šios bylos faktinės aplinkybės (ratio decidenti) iš esmės sutampa, jos nėra išskirtinės ar kitokios, kurios būtų pagrindas teismui nesivadovauti minėtoje nutartyje nurodytais išaiškinimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, nustatytos LR civilinio kodekso 4.83 straipsnyje.

Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmoka. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 straipsnis).

CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Kiekvienas iš bendraturčių (butų ir kitų patalpų savininkas) privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendram daiktui (namui) išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis).

Daugiabučio gyvenamojo namo buto (patalpų) savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto ir kitų patalpų savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis).

LR Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis reglamentuoja apmokėjimą už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą bei numato, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

Šios įstatymo normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, tarp jų ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad dėl bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atsakovai turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų (patalpų) savininkai. Kaip kiekvienas kitas bendraturtis, jie turi proporcingai savo daliai sumokėti ieškovei už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją, nepaisant to, kad atsakovai yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos ir savo patalpas šildo energija, gaunama iš kito šaltinio, bei faktiškai nesinaudoja bendra namo laiptine.

Apeliantai nesutinka su metodika, kuria remiantis buvo apskaičiuota jiems tenkanti šilumos energija, nes, jų teigimu, taikyta metodika skirta tik šilumos vartotojams, o atsakovai nėra ieškovės teikiamos šilumos vartotojai. Ši skundo nuostata nepagrįsta, nes apeliantai, būdami negyvenamosios patalpos daugiabučiame name savininkai, yra šio daugiabučio namo bendraturčiai ir jiems, kaip bendrųjų patalpų savininkams, tenkančios šilumos energijos vartotojai. Pareiga mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą kyla iš tokių patalpų statuso. Tai, kad atsakovų patalpos yra atskirtos nuo bendros namo laiptinės, nepanaikina jų prievolės mokėti už bendrų patalpų šildymą ieškovei kartu su kitais gyvenamojo namo bendraturčiais.

Apeliaciniame skunde atsakovai ginčija metodiką, kurią remiantis jiems buvo apskaičiuota už šilumą mokėtina suma, teigia, jog buvo neatsižvelgta į individualias jiems pasiūlytas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodika Nr. 5 detalizuoja LR šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį, nes joje nurodoma, kokiu būdu yra atliekamas šilumos paskirstymas bendrosioms namo patalpoms šildyti. LR šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka LR CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ši komisija, atsakydama į atsakovų 2010-03-16 laišką, nurodė, kad su atsakovais būtų galima aptarti individualios sutarties sudarymo klausimą (b. l. 49). Ieškovė 2010-08-06 raštą išsiuntė atsakovams „Dėl vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties“, kuriame pasiūlė jiems atvykti pas ieškovę ir suderinti sutarties individualias sąlygas (b. l. 48). Ieškovė 2010-09-06 parengė Šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. SV 001570 ir 2010-09-23 išsiuntė atsakovams ją paštu su pasiūlymu pasirašyti. Ieškovė minėtos pasirašytos sutarties iš atsakovų negavo. Atsakovai ieškovės išrašytų sąskaitų ir toliau neapmokėdavo, todėl ieškovė pagrįstai dėl susidariusios skolos priteisimo kreipėsi į teismą.

Pažymėtina, kad atsakovai minėtą pasirašytą sutartį ieškovei grąžino tik 2013-12-27, t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės, po šios sutarties (pasiūlymo) anuliavimo, todėl ši aplinkybė nepagrindžia skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovė pagrįstai taikė Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Kol namo bendraturčiai CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas, kurį parenka šilumos tiekėjas. Jeigu yra butų (patalpų), teisėtai atsijungusių nuo centralizuoto namo šildymo sistemos ir šildomų kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.), taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 „Dėl komisijos rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo patvirtinimo“ patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5 kartu su bet kuriuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui. Byloje nėra duomenų, kad daugiabučio namo bendraturčiai, tarp jų ir atsakovai, būtų pasirinkę kitokį šilumos paskirstymo metodą, todėl jų, kaip bendrų namo patalpų bendraturčių, suvartotai šilumos energijai buvo taikomas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika panašiose bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

apeliantų A. S. ir M. S. prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinti.

Apeliantų A. S. ir M. S. prašymą dėl naujo įrodymo pridėjimo tenkinti, pridėti prie bylos AB „Klaipėdos energijos“ 2014-01-27 raštą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.